LAZDYNŲ KRŪMAI

Kas yra mano žodžiai?

arba eilėraščiai?

Lazdynų krūmai lankstesni, nei mano žodžiai

mano eilėraščiuose.

Kas yra tariamas mano eilėraščių saldumas?

ir tariama poezija?

Ach, aš mąstau apie lanksčius ir vėjuj skambančius lazdynų krūmus!

Kokia saldi yra pernykščių metų riešuto širdis!

IŠRIŠIMO RANKOS

Po kiekvienos nuodėmės

aš jieškau intymaus ir suraminančio išpažinimo.

Aš išpažįstu savo nuodėmę laukams ir krūmams,

kurie lyg rankos glamonėja mano smilkinius.

Anksčiau, nei nuodėmę aš išpažįstu kunigui,

ak! mano nuodėmę jau žino krūmai,

ir švelnios šakos glamonėja, mano smilkinius,

lyg išrišimo rankos.


PĖDOS SNIEGE

Tu eini. Tavo žingsniai gula į sniegą.

Tavo žingsniai palieka pėdsakus.

Balandžio mėnesį sniegas ištirps, ir ištirps tavo pėdos.

Argi dar reikia rašyt,

kad gyvenimas primena sniegą?


VIENIŠI MEDŽIAI

Pasodink vieną medį

tuščioj kaip delnas lygumoj,

ir jis užaugs neišmatuojamoj vienatvėj.


Lyrikai myli vienišus medžius: eilėraščiuose

jų medžiai būna užsidarę ir išdidūs;

eilėraščiuose jų medžiai myli begalinį vienišumą.


Ak, netikėk: jų vienišumas būna dirbtinas!

Ak, netikėk: jų išdidumas būna dirbtinas, nes medžiai

kaip žmonės jieško atramos ir ilgisi

saulėlydyje medžių.


AŠ JIEŠKAU PALYGINIMO

Jėzau Kristau,

Tu kalbėjai palyginimais.

Aš imu pavyzdį iš Tavęs,

aš kalbėsiu palyginimais.

Aš mąstau apie nuotolį,

kuris yra tarp Tavęs ir manęs,

ir aš jieškau palyginimo — — —


ištieskit geležinkelius ir šunkelius,

gatves ir skersgatvius į vieną ilgą liniją,

ir išmatuokit vaiko pėdą coliais

ir palyginkit.

Jėzau Kristau,

aš mąstau apie savo nuosavas ašaras,

kurios smaugia mane ir ėda,

ir aš jieškau palyginimo — — —

aš vis jieškau palyginimo.