Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGUS IR KULTŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. GAUČYS   

Žmogus, sako Aristotelis, yra savo darbų pradžia ir išpildytojas, kaip kad sūnaus tėvas. Nuo mūsų valios pareina padaryti ir nepadaryti, taip ir ne; taigi tiek gerumas, tiek blogumas yra savanoriški. Kiekvienas pobūdis veiksmų, kuriuos žmogus pakartotinai atlieka, sudaro jame Įprotį, pastovų papratimą, atveria jo būde srovę, kuria lengvai teka vėlybesni veiksmai. Šitų įpročių visuma suformuoja mūsų asmenybę, jai uždeda galutinį antspaudą. Pavyzdžiui, mes galime įvykdyti ar neįvykdyti neteisėtą veiksmą,, geisti netiesos ar jos vengti, tačiau kai neteisėti veiksmai buvo geidžiami ir įvykdyti, kai jie jau sudarė įpratimą, mes tampame neteisingais, ir nors vėliau ir bandytume pasitaisyti, sunkiai to bepasiektume. Galbūt Aristotelis, kaip graikas, pripratęs matyti mankštos aikštę, turėjo galvoje tuos, kurie savanoriškai mankštinasi, norėdami patapti stipriais ir vikriais. Jų pasiektas stiprumas bei vikrumas pavirsta pas juos antrąja prigimtimi. Aplamai imant, žmogus yra savo darbų tėvas, betgi taip pat didele dalimi jų sūnus.


Savo suderinta nuovoka, mokančia kiekvienu atveju atsiremti principais ir patirtimi, Aristotelis kelia plataus masto problemą. Jo samprotavimai“ etinėje plotmėje sudaro didelių sunkumų kiekvienai temai, kurioje bet kokiu būdu yra paliečiama laisvės ir būtinumo problema, tačiau to sunkaus klausimo mes dabar neliesime. Mūsų samprotavimai siejasi su žmogum ne kaip moralinio akto vykdytoju, bet kaip su kultūros veiksniu bendrai, kaip su būtybe, kuriančia kultūrą, ja gyvenančia ir įvairiais būdais ja besinaudojančia. Šioje plotmėje galioja dėsnis, kad žmogus yra savo darbų tėvas, o taip pat ir jų sūnus.

Kultūra, kaip žinoma, yra esmiškai žmogiškos veiklos ir kūrybos visuma, Objektyvinė kultūra susideda iš ypatingo daiktų pasaulio, visumos tikrovių, kurios, žmogaus sukurtos, sudaro aplinką, atsakančią jo prigimčiai, polinkiams ir būtinumams. Bendruomenė, teisė, valstybė, religija, kalba, mokslas, filosofija, menas, papročiai, technika yra labai apibrėžtų ir stiprių kontūrų objektai, kuriuos kiekvienas mūsų randa kaip jau esančius, kaip ypatingą santvarką „daiktų“, su kurių buvimu ir sąlygomis turi skaitytis labai skirtingose būklėse su tomis tikrovėmis ir vairuoti mūsų veiklą, tarp jų, juo labiau, kad netgi mūsų santykiavimas su tuo, kas nėra kultūra, — kaip pvz. kiti žmonės, gamta ir t.t., — savaime vyksta per kultūrinį tarpininkavimą.

Svarbiausias dalykas objektyvinės kultūros genezėje yra, be abejo, žmogaus kūrybos bei perkeitimo veiksmai; jie gali būti individualūs ar kolektyvūs, sąmoningi ar nesąmoningi. Kultūrinės vertybės yra padariniai turį tolydžio keistis ar tai dėl .kiekvieno jų savaimingumų, kaip pvz. visuomenė ir kalba, esančios nuolatinėje kitimo būklėje, kur kiekviena ypatinga apraiška, savyje aprėžta ir uždara, įtraukiama į perkeitimų ar sukaupimų lobyną, kaip meno kūriniai ar mokslo doktrinos, vieni kitus pakeičia ir susipina tam tikros kultūros estetinių ir teorinių patyrimų lauke, išeiną iš jos ribų ir apima visą žmoniją. Taigi kultūra yra istorinė tikrovė.
 
Žmogus kuria kultūrą ir jos viską apimančiam kūne rikiuoja savo gyvenimą. Kai kuriems kultūriniams sektoriams — visuomenei, teisei ir valstybei, kalbai, papročiams ir t.t., — kūryba ir perkeitimas esti griežtai kolektyvus, nors niekados negali būti iš viso išjungtas asmenybių ar grupių daugiau ar mažiau reformatorinio pobūdžio, įnašas. Tačiau jų bendrybinis jausmas turi būti persisotinęs, kad reformos suklestėtų ir netgi išsilaikytų. Šiaip gi kolektyvinė kūryba pasireiškia labai įvairiom formom ir atspalviais, pradedant tikra daugialype kūryba ir baigiant priėmimu individualinių laimėjimų, kuriuose bendruomenė jaučia plazdant jos pačios dvasią - ir randa tai, ką, ji pati norėtų išreikšti. Panašia prasme nebus kolektytinė kūryba semantinis ar fonetinis kalbos pakitimas, patarlė ar liaudies daina. Asmeninė kūryba yra būtina daugelyje kultūros sričių, tačiau retai kada nepasireiškia kolektyvus, spaudimas ar įtaka, ypačiai žymūs kai į išdavas žiūrima iš didesnio laiko nuotolio; vienais atvejais pastebime lyg vos įžiūrimą prisilietimą, kitais — lemiamą, lyg kad autorius tebūtų buvęs tik kolektyvinio jausmo ar intuicijos išreiškėjas. Senojo Egipto meno kūriniai, nežiūrint jų autorių ypatingumo, mum atrodo vienalytiški ir priima ,,egiptiečių meno“ vardą. Galbūt joks filosofas nesiekė didesnės autonomijos, nei stengėsi užsidaryti nuožmesnėje vientulybėje kaip kad Descartes, o tačiau maža tėra filosofinių sistemų tiksliau atvaizduojančių istorinę būklę ir labiau atsakančių tų laikų reikalavimams, kaip kad kartezinė.

Kiekvienam yra aiškus žmogaus veiklos pobūdis kultūrinėje kūryboje. Priešingai, labai ilgai nebuvo pastebėta, kad kultūra tarpsta ir konkretizuojasi žmogų apsupančių formų ir objektų begaliniam pasikeitime. Pažymėtina, kad filosofinė mintis gamtos ir kultūros atžvilgiu ėjo įvairiais keliais ir kryptimis ir netgi galima teigti, kad kiek tai liečia vieną ir kitą, yra padariusi dvi prieštaringas klaidas. Graikai, mūsų filosofijos pagrindėjai, gamtos apraiškų daugialypumo akivaizdoje, nuo pat pradžios tvirtino, jų vieningumą, arba tikriau, jų pagrindinį vieningumą; juos tedomino vienintelė esmė, kurią spėjo slypint gamtos daugeriopume. Tolydžio bejieškodami esmės ir esybės jie sukūrė garsią, vakarų metafiziką, tačiau apleido gamtos daiktų ir apraiškų atidų ir griežtą klasifikavimą bei aptarimą, gamtos pasaulio fenomenologiją, kurios neseniai dar tebebuvo pasigendama. Sužavėti miško monais, nesugebėjo pamatyti medžių. Kultūros atžvilgiu įvyko priešingai. Buvo matomi medžiai — įvairios kultūros sritys — tačiau nebuvo įžiūrimas miškas, — kultūra kaip organizuota visuma, kaip supintas ir solidarus pasaulis. Ligi labai artimų mum laikų nebuvo pastebėtas faktas, galįs sumesti į vieną krūvą kultūrinį daugeriopumą, nebuvo įžiūrėtas vienumas visų kultūros padarinių, kiek jie yra vientiso proceso išdava: sudaiktinimo ir nustatymo kažko psichiniai dvasinio, atsieto ir atpalaiduoto nuo kūrėjo, vaizdžiai, nors ir nevisai tiksliai, tariant: dvasios perdirbimo į daiktą.
 
Tokia pažiūra į kultūrą, — be abejo, esminė, — mum ją parodanti organizuotą plačiame, objektyviniame pasaulyje, kuris mus apjuosia ir supa, yra svarbiausia suprasti kultūros veikimui į žmogų. Pasakyti, kad kultūra įtakoja žmogų, neužtenka, nes galima įsivaizduoti veikimo pasekmes daugiau ar mažiau atsitiktinas ir siauras. Iš tikrųjų, kultūra prisideda milžiniškam ir nieku nepakeičiamam laipsny sudaryti, išlaikyti ir padidinti žmogaus jaukumui, iškelti aikštėn tai, kas yra žmoguje žmoniška. Jeigu, bendrai imant, yra tikra, kad esame mūsų darbų tėvai ir taip pat vaikai, tai juo labiau tikra tuo atveju, kai mūsų darbai nėra menkaverčiai, bet objektyvūs Įkūnijimai, ir kai pabojame ne asmenį, ugdantį savo būdą pagal įpročius, įgytus jam veikiant, bet esamą visuomenę, kuri kiekvienoje pakopoje palieka savo duokle daugiaamžiai kultūrai ir kartu asimiliuoja ir panaudoja buvusių kartų bendrą palikimą.

Užgimusį žmogų apsupa ištisas pasaulis formų, institucijų, papročių bei taisyklių, ir nuo pirmųjų metų lyg kokia mokykla jį apmoko ir ligi pat mirties nepaliauja mokiusi ir formavusi. Antroji mokykla, pedagogų, tam tikru atžvilgiu, yra kultūrinio pasaulio santrauką ir suprastinimas, mažas, dirbtinas pasaulėlis, aprūpintas atatinkamais ištekliais ir įrankiais palengvinti ir paskubinti naujoko įsijungimui į didįjį galiojančios kultūros pasaulį. Bandymas parodyti koks būtų žmogus visiškai svetimas bet kokiai objektyvinei kultūrai „dar nėra padarytas ir, deja, yra moralinių kliūčių tam išbandyti. Tikriausia tokios būtybės, labiau panašios anam absoliutiniam Robinzonui, turėtų būti jieškoma zoologijos soduose. Prisiminkime, kad netgi tautelės, beesančios žemiausiam žmonijos raidos laipsnyje, tos būtybės, kurias tik su dideliu vargu tegalima laikyti mum panašiomis, — turi kultūrą, be abejo, labai žemą, tačiau kurios šakotumas mus stebina. Laukinis žmogus be jokios kultūros yra mitas, jau senokai užmirštas.

Mintis ir kalba nėra tas pats, tačiau tai yra vienas kito reikalingi ir vienas kitą atatinką procesai. Pirminiai intelektualiniai patyrimai, tariant atskirų dalykų suvedimas i grupes ir sąvokas, fiksuojami žodžiais ir tik tokiu būdu tėra panaudojami tų, kurie juos vykdo ir kitų, vienlaikių ir jų įpėdinių. Mūsų dabarties mintijimas remiasi nepaprastai gausia mase sąvokų, kurias paveldėtoji kalba patiekia mūsų nudojimuisi. Panašiai, nors ir nevisai taip pat, vyksta ir kitose srityse. Kiekvienas asmuo turi prigimtą gabumą ar galią abipusiai veikti kiekvieną kultūrinę sritį; jie yra skatinami, vairuojami ir palaikomi atatinkamos srities faktorių ir socialinių veiksnių, tarpusavy susirišusių. Būtų klaida objektyvią kultūrą laikyti paprasta aplinkuma, mus supančia tikrove, kurioje pagal mūsų norą galime ar ne panerti mūsų sielą. Mūsų intymiausias aš, mūsų vidinis giliausias sielos gyvenimas visas yra suderintas ir persunktas šitos kultūros ir ja maitinasi. Jeigu mes esame apdovanoti skirtingu vidiniu branduoliu, begaliniai aukštesniu už snaudžiančią, augalo sielą ir tamsų gyvulio psichiškumą, tai dėl to, kad naudojamės privilegija suteikti formas vidiniams įvykiams, ir tos formos, išėjusios išorėn, paskelbtos ir užfiksuotos, patapo nuolatiniu mūsų lobiu ir bendru gėriu. Be abejo, mūsų siela nėra ankstybesnė už kultūrą ir negali nusišalinti nuo jos, kaip kad višta nėra pirmesnė už kiaušinį, nei gali be jo egzistuoti. Ji vystėsi beugdydama kultūrą, ir jeigu kiekvienu metu yra ar privalo būti kažkas daugiau negu kad buvo anksčiau, tai esti dėl to, kad kultūrinis palikimas auga ir naujoji siela iškyla aukščiau pasiekto lygio, stiepiasi virš pagrindo, sudaryto iš sielų nuosėdų. Tam tikru požiūriu pasiektoji kultūra yra  priverčiančių jėgų visuma, plati prievarta veikianti dvejopu būdu: teigiama ir palaiminga prievarta, nes ji skatina ir palaiko mūsų dvasinį pradą su visu žmonių giminės įnašu ir neigiama bei žalinga, kai esamos formos bando įsigalėti kaip nepakeičiamos, kaip nepaliečiami pavyzdžiai bet kokiai ateities kūrybai ir veiklai. Kai kurie sociologai labiausia yra pabrėžę tą antrą pusę. Jos neneigiant reikia pripažinti josios tikrą reikšmę, gan žymią savyje, tačiau tikrumoje labai menką, palyginus su teigiama kultūros įtaka žmogui. Juo labiau, kad esamosios kultūros galia ir atsparumas, josios neabejotinas priešinimasis naujovėms ir pažangai mažai tereiškia pagalvojus, kad kiekviena naujovė ir pažanga leidžia spręsti apie pasiektą lygį ir netgi, kad patsai pakaitos ir pažangos veiksnys yra pats save sukūręs kultūriniam apsikeitime, ir kad be jo turėtume jį palyginti tolimai ir beveik neįsivaizduojamai būtybei, nukalusiai pirmąsias sąvokas ir suteikusiai pirmuosius pavadinimus. Kitas įrodymas galingos, nors ir nematomos pagalbos, kurią teikia objektyvioji kultūra kiekvienai sielai, yra intymus nusmukimas — ypatingais atvejais kažkas panašu į ištirpimą, kurį kenčia kultūrinės bendruomenės narys persikeldamas į kitą žemesniojo lygio ir joje įsišaknydamas; arba vėl žiauraus primityvizmo atgijimas veiksmuose paprastai laikomuose kriminaliniais, tam tikrų teorijų ir sistemų vardan paneigus dorovinius ir žmoniško sugyvenimo dėsnius.

Anksčiau žmogaus tyrimas būdavo vykdomas išimtinai psichologiniais būdais, nes jame buvo įžiūrimas uždaras vienetas, kompaktinė ir griežtai apibrėžta būtybė. Tokių pažiūrų laikėsi senoji žmogaus metafizika, vadinamoji ,,racionalinė psichologija“, o taip pat ir empyrinė psichologija. Vėliau, priešingai klasiškam žmogaus būsenos supratimui, buvo iškelta -“žmogaus psichės evoliuciniai biologinio proceso tezė ir dar vėliau — esminio žmogaus istoriškumo tezė, jo būsenos ir reiškimosi tezė istorinio kultūros žygio ir jos funkcionavimo metu. Kraštutiniausias šios pažiūros reiškėjas, manau, bus ispanų filosofas Ortega y Gasset. Anot jo, žmogus neturįs būsenos ir tepasireiškiąs tik paprastais tapsmais, kurie iš kalno neigia būsenos žymes, galinčias atsipalaiduoti nuo to paties tapsmo, nes jis nėra grynas pripuolamumas. Jis taip pat apleidžia ypatingo žmogaus tapsmo šaltinio ar pradžios klausimą. Psichologija, sociologija, kultūros teorija savo atatinkamas ribas aprėžia gana laisvai. Tačiau tai neturi versti mus užmiršti, kad būtent žmogus reiškiasi sociologiškai ir kultūriškai ir kad toks žmogus negali būti kultūriniai , ir socialiniai paneigtas. Įsitikinimas, kad žmogaus esybė susidaro ir susirikiuoja per jo kultūrinį gyvenimą, neprieštarauja buvimui jame prado, kuris įgalina patį kultūrinį gyvenimą; tas pradas yra išimtinai jo, kaip kad išimtinai tokia yra kultūra. Tas pradas įsikūnija tik kultūriniam gyvenime.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai