Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
 

VESTUVIŲ MARŠAS

Kokia graži diena kaip mielas kūdikis užgeso

Toli ten už dailiai juosvėjančių miškų! —

Paimk mane nūnai ant rankų, mylimasis,

Pavargusią nuo šnarančių, vestuvinių šilkų,


Ir tyliai pasakok apie svajotoją Sietyną,

Taip rūpestingai žvelgiantį iš tolimo dangaus,

Apie mėnulio jauną veidą, ant žvaigždynų

Kilimo užsnūdusį, nežemiškai plataus...


Aš dainavau ir šokau tau lyg vėjas,

Tu pats matei, kokia gera aš tau buvau,

Nes vieną tik tave aš šitaip temylėjau, —

Jaunystę savąją atidaviau aš tau.


Nūn aš visai rami. Ir tik galva man svyra

Ant tavo išdidžiai gražaus peties,

Ir aš svajoju sau, mėnulio auksui byrant,

Apie dainuojantį saulėtekį naujos šalies,


Ten, kur nušvitusiais veidais aukšti kalnynai

Džiaugsmingai skęsta rytmečio dvelksme,

Kur amžina jaunystė plaukus išsipynus,

Tartum išdykusi mergaitė, sukasi linksma.


Ir aš pati juk dar visai mažytis vaikas...

Sūpuok mane, o mylimas, savam tvirtam glėby, —

Švelnus ir mielas vėjas garbanas man draiko,

Ir tilsta jis, lyg kūdikystės fleita, man širdy...


LAIDOTUVIŲ MARŠAS

Senasis beržas, stovintis ties vartais,

Nuo šios dienos man brolis bus.

O mano tamsios akys, paskutinį kartą

Pažvelkite, koks nuostabus šiąnakt dangus!


Tenai švelni, gera sesuo Vakarė

Lopšinę šnabžda man ramiu balsu,

Ten mėnesienos sielvartingas varis

Neišpina žolėj supainiotų kasų.


Pakeiki veidą, mano liūdnas broli

Mėnuli, ir pažvelk čia į mane:

Aš juk dar vis graži; — rasos karoliai

Nusvirę man ties krūtine


Sapnuoja. Ir trapus, tartum jaunystės

Pirmoji meilė, šydas dengia man akis,

Kur lyg išgąsdinta gėlė iš lėto vysta

Gražuolės saulės paskutinis spindulys.


Ir neliūdėk manęs, mėnuli. Man juk miela

Ilsėtis po gaivia nakties skara,

Švelniai dainuojančia į mano sielą,

Kad šioji žemė taip nepaprastai gera.
 

Toks lengvas vėjas dvelkia. Ir ten sodas

Pražydęs vaikiškai trapiais žiedais...

Tik kažkas, tartum mergautinės godos,

Vadintų dar mane liūdnais balsais, —


Bet aš jau niekada ten nebegrįšiu,

Ten svetima šalis, ten šalta man, —

Ugninį žirgą aušrai atsirišus,

Džiaugsmingai skrisim mes naujan kraštan.


ANTIKINIO TORSO VAKARAS

Šešėlis gūžtą rožės žiede susisuko,

Lapijoj gęsta paskutinis spindulys,

Nuo dailiai išlenkto japoniško tiltuko

Atsiriša jau valtį bundanti naktis.


Ir kiparisas jau šešėlį ilgą meta

Ištįsusį lig vakaro tamsios versmės,

Tai grįžta jie, jaunystės mano metai,

Atsiveria kančios ir meilės man gelmė.


Kaip užkerėtas, legendarinis centauras

Su sopuliu širdy į džiaugsmą aš veržiaus, —

O apipynė mano liekną kūną maurai,

O veltui aš dievam tada meldžiaus.


Kai mano mylimosios — saulės akys

Paniekinančiai gręžias nuo manęs šalin,

Aš nežinau tada, dėl ko širdis man plakė,

Kai aš taip laukiau jos, ateinančios artyn,


Norėdamas bent iš netyčių ją paliesti,

Pažvelgt į jos džiaugsmu alsuojančias akis,

Kad atsivertų man anie palaimos miestai,

Kur sopulį užmiršta kenčianti širdis.


Nūn aš paniekintas, bejėgis ir išsekęs,

Tartum šaltinių vandenys, sausai,

Ir panaši į vynuogių sultingą kekę

Nudužusi ranka man svyra negyvai.


Ir kai trapi naktis svajingais pirštais

Juodąsias garbanas koketiškai kedens,

Kai sidabrinio rūko juostos tirštos

Uždengs akis sapnuojančio vandens,


Kai nuostabiai dailus kolonų auksas

Pajuos ir kaip sodriai išnokęs vynas bus, —

Tavęs, tiktai tavęs vienos aš lauksiu,

Sapnuodamas fantastiškus, nežemiškus sapnus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai