SIDABRINĖ LAZDA

Dar nė pusės kelio!

Tokie saulės plotai!

Virš žalių berželių

Vyturėliai plazda.

Eitai, nesustotai

Didį kelią dviese,

Bet kažkas jau tiesia

Sidabrinę lazdą.

O lazda manoji,

Mano kelio drauge,

Kogi nežaliuoji

Šį pavasarėlį.

Negirdi, kaip šaukia

Tau paukšteliai gojų,

Tik eini, siūbuoji,

Mesdama šešėlį — — —

KARALIENĖ

Tu ateini čia vėl, o Karaliene mano,

Į savo seną sodą kaip kadais,

Klausyt, kaip kalbas valandų fontanai,

Vidurnaktis kaip krinta virpančiais lašais.

Ir ko šypsais, praskleidusi vualį,

Juk neateis vidurnakčiui karalius iš pilies

Ir nekuždės tau žodžių apie laimės šalį, —

Tiktai tyla ties tavo lūpomis žydės.

Tu laukei čia pavasario būry mergaičių

Ir dainavai tyliai liūdnas čia vakaro dainas;

Ateidavo naktis užmigusia Neries pašlaite,

Ir tu ištiesdavai virpėdama rankas.

O vieną kartą, argi buvo tai kada iš viso,

Šešėliai pasivijo toliman mieste —

Ir saule ženklintas akis tamsa užrišo,

Karalius pats uždarė sunkiame karste ...

Kaip keista, liūdna, Karaliene Žvaigžde,

Kad mano siela lyg viršūnė kalno vieniša

Seniai ilgėjos tavo pasakoj paskendus svaigti

Ir būti tau taip artima.

O tu šypsaisi nuolat iš paveikslo seno

Ir man sakai: „Tikrovės, broli, juk nėra...“

O mylima, o tolima tų, Karaliene mano,

Ir kam gi juoktis nūn, juk tu gyva — — —

Vilnius, Barboros Radvilaitės sodai.

Ateis tuoj vakaras, o Motina,

Ir tavo liūdesį uždengs draperijos šilkinės;

Užmigs languos dienos šukelės deimantinės,

Lelijos žiedus poilsiui užskleis tamsa.

Po kiemo medžiais susiguls avelės, —

Miegos varpeliai jų, pilni tylos,

Tiktai ant ilgo balto kaimo kelio

Kažkur šunelis vienišas sulos.

Tik man šis vakaras, o Motina,

Jau neuždengs užuolaidom langų,

Neužmigdys klajojimų ilgų —

Tik ilgesys skambės lyg tolimas varpelis,

Ir bėgs į tolį, bėgs šis baltas kelias — — —