Eilėraščiai |
Parašė Paulius Jurkus |
SIDABRINĖ LAZDA Dar nė pusės kelio! Tokie saulės plotai! Virš žalių berželių Vyturėliai plazda. Eitai, nesustotai Didį kelią dviese, Bet kažkas jau tiesia Sidabrinę lazdą.
Mano kelio drauge, Šį pavasarėlį. Negirdi, kaip šaukia Tau paukšteliai gojų, Tik eini, siūbuoji, Mesdama šešėlį — — —
Tu ateini čia vėl, o Karaliene mano, Į savo seną sodą kaip kadais, Klausyt, kaip kalbas valandų fontanai, Vidurnaktis kaip krinta virpančiais lašais.
Juk neateis vidurnakčiui karalius iš pilies Ir nekuždės tau žodžių apie laimės šalį, — Tiktai tyla ties tavo lūpomis žydės.
Ir dainavai tyliai liūdnas čia vakaro dainas; Ateidavo naktis užmigusia Neries pašlaite, Ir tu ištiesdavai virpėdama rankas. O vieną kartą, argi buvo tai kada iš viso, Šešėliai pasivijo toliman mieste — Ir saule ženklintas akis tamsa užrišo, Karalius pats uždarė sunkiame karste ...
Kad mano siela lyg viršūnė kalno vieniša Seniai ilgėjos tavo pasakoj paskendus svaigti Ir būti tau taip artima.
Ir man sakai: „Tikrovės, broli, juk nėra...“ O mylima, o tolima tų, Karaliene mano, Ir kam gi juoktis nūn, juk tu gyva — — —
Vilnius, Barboros Radvilaitės sodai. Ateis tuoj vakaras, o Motina, Ir tavo liūdesį uždengs draperijos šilkinės; Užmigs languos dienos šukelės deimantinės, Lelijos žiedus poilsiui užskleis tamsa.
Miegos varpeliai jų, pilni tylos, Tiktai ant ilgo balto kaimo kelio Kažkur šunelis vienišas sulos.
Jau neuždengs užuolaidom langų, Neužmigdys klajojimų ilgų — Tik ilgesys skambės lyg tolimas varpelis, Ir bėgs į tolį, bėgs šis baltas kelias — — — |