Nuotraukoje: T.Zikaras. Kompozicija
Klausyki: Pamiškėje
ne žmonės,
ne jų tai žodžiai —
nauja kalba,
tolimas lietaus lašų,
lapų tik šnarėjimas.
Klausyki — lyja,
iš retų debesų.
Lyja ant druskinių
tamariškų kamienų,
viršum žvynėtų
lyja pušų —
ant dyvinų mirtų lyja —
ant skaisčiųjų žirnikų,
ir ant gėlynų galvų,
susigūžusių krūmų —
kadugio uogų —
ir ant mūsų veidų,
ant miškuotų — lyja,
lyja ant mūsų rankų,
ant nuogų —
ir ant mūsų lengvučių
drabužių,
ant gaivių minčių,
iš atgijusios sielos
iššokusių — lyja,
ant gražiosios svajonės,
kur vakar tave,
kur šiandieną — mane
laiko užbūrus,
o, Ermione!
Girdi? Kaip teška lašai
ant vienišos
žalumos,
ir šlamesys
taip plaukia ir keičias —
pagal lapus,
kur tankiau, kur rečiau.
Klausyki — į skundą
cikadų daina
atsiliepia —
jų negąsdina
piečio verkimas
nei švininis dangus.
Ir pušis
turi garsą, ir mirta —
vėl kitą, ir kadugys —
dar kitokį —
instrumentų gausa
po nesuskaitomais
pirštais.
Mes paskendę
miškinėje sieloj
ir gyvenimą — medžių
gyvename,
ir tavo apsvaigęs veidas
sulytas lietaus,
taryt lapas,
ir tavo plaukai —
kaip skaistūs žirnikai kvepia,
o žemiškoji,
o, Ermione!
Klausyki, klausykis —
cikadų daina
palengva, iš lėto
lėtėja,
suminšta su skundu,
su kylančiu verksmu,
Bet viena giesmė
vis artėja,
sumišus, iš tolo,
iš tolimo,
šlapio paunksmio —
kurčiau, vis silpniau,
nutolsta, numiršta.
Vienas tik tonas
dar dreba, dar miršta,
dar virpa, dar miršta.
Nesigirdi nė jūros.
Tik ant lapų vis šlama,
vis byra
sidabrinis lietus,
šlamėjimas
tyla, tai auga —
pagal lapus,
kur tankiau, kur rečiau.
Klausyk —
ir oras nutyla.
Tik iš pelkynų,
kažkur, iš paunksmio,
vis nesiliauja
pelkynų dukrų —
varlių — šaukimas.
Ir lyja ant tavo blakstienų,
o, Ermione! — —
Lyja ant tavo blakstienų,
ant juodųjų — lyg verktum
Bet nebalsti, ak ne —
iš džiaugsmo —
o lyg žaloka,
lyg medžio žievės
žaluma. —
Ir gyvybė mumyse —
taip šviežia,
ir širdis —
nunokęs persikas,
ir akys tarp blakstienų —
šaltinis žolėj,
ir dantys — eilė
migdolų, saldžių, rudeniop.
Ir einam, ir einam,
— draugėj ir skyrium —
(ir žali krūmokšniai
jungia kulkšnis,
ir suspaudžia kelius),
kas žino kur, kas žino!
Ir lyja ant mūsų veidų,
ant miškuotų — lyja,
lyja ant mūsų rankų,
ant nuogų —
ir ant mūsų lengvučių
drabužių,
ant gaivių minčių,
iš atgijusios sielos
iššokusių — lyja,
— ant gražiosios svajonės,
kuri vakar tave,
kuri šiandien — mane
laiko užbūrus,
o, Ermione!
Iš italų kalbos vertė J. Mekas
|