Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ITALIJOS VAIZDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Nuotraukoje: Antanas Vaičiulaitis

PECCI TĖVIŠKĖJ

Palikom užu savęs Romos bokštus, Cecilijos Metellos kapo paminklą, kaip pilis horizonte stūksantį, ir iškerojusias pinijų viršūnes. Pro Castelli Romani miestelius skubam tolyn, kur kalnai mėlynuoja, kur gamta laukinesnė. Sudie tau, Frasčati, tavo šauniems sodams ir kvapniam vynui! Sudie tau, Rocca di Papą, kuri prilipai prie kalnų šono, lyg kregždės lizdas, ir dabar žiūri bijodama, kad nenubyrėtum apačion!

Mūsų kelias suka Neapolio linkui. Iš abiejų pusių, atokiai, dunkso kalnai. Tarp jų matai susigūžusius miestelius, tokius vienišus, slaptingus, lyg juose gyventų koki atsiskyrėliai. Net keistą daros, bežiūrint į tuos namus, užsikorusius į pačią kalno keterą, ant pat plikos, akmeningos viršūnės, tartum kokiai dangun iškeltai aukai.

Mano akyse vis tebestovi tie aukštumų lizdai. Antai trobos susiglaudusios pačioje kalno viršūnėje, gal kokio pusantro tūkstančio pėdų aukštyje, kur daug vėjų pūtė, daug lietų plovė ir daug audrų daužė. Rodos, pakils vėtra ir nušluos tuos namus, nužers apačion, ten kur kiparisai žaliuoja ir pinijos kelia savo galvas. O tačiau tas miestelis, lyg koks nuo pasaulio pabėgęs ir apmąstymams susitelkęs, prie dangaus arčiau prikopęs vienuolis, stovi čia susiglaudęs šimtus, gal ir tūkstantį metų, praleidęs pro šalį daug antplūdžių, pats nekartą nuo užpuolimų gynęsis ir sveikas išlikęs, kada per tą laiką slėniuose ne vieną miestą jau smėlis užpustė ar erškėčiai apžėlė.

Keisti, vienuoliški tie miesteliai, toki susitelkę, ne iš šio pasaulio, nors jei ten užsuktum, rastum tuos pačius žmones, tą patį kasdieninį vargą, sutiktum tas pačias vandens nešėjas prie šulinio rinkoje ir rastum tas pačias besmalsuojančių vaikų akis, juodas ir budriai tave sekančias. Rastum ten jaunamartę ant slenksčio su pirmagimiu glėbyje, rastum pageltusio veido senę ir girdėtum skardų dainininko balsą. Kaip visur, taip ir ten štai suskamba varpas vidudienio maldai ir vėl palengvėle tyla, o su juo drauge ir visas miestelis rimsta.

Važiuojam į vieną tokių miestelių, į Jokimo Pecci tėviškę.


Jūs gal truktelsit pečiais ir tarsite: kas tai per vardas ir kas tai per žmogus? Jūs esate apie jį girdėję, esate matę jo paveikslą, esate skaitę apie jo išmintį, apie drąsius jo posūkius visame katalikų gyvenime ...

Tasai vyras buvo Leonas XIII, baltas senelis, kurio mėlynų akių gilų, išmintingą ir gudrų žvilgsnį esate kada nors stebėję paveiksle. Jis gimė vienišoje ir atšiaurioje aplinkumoje, tarp tų kalnų, viename iš tokių aukščiau pakopusių miestelių. Tai Carpimeto.

Prieš šimtą su viršum metų, kada Jokimas Pecci buvo jaunas ir kada turėdavo iš tėviškės keliauti į Romą, aplinkui visur buvo pavojinga ir nesaugu.

Tada būsimasis popiežius važiuodavo su ginkluotais palydovais. Apylinkėse, kurios taip toli nuo centrų, nuo didžiųjų kelių, tais laikais siautė plėšikai.

Susitikdami žiūrim į anų plėšikų ainius. Tamsiaveidžiai, juodakiai, vidutiniško, stipraus sudėjimo, jie atsidėję stebi tave. Ten štai kerdžius varosi avių kaiminę, ten vėl kitas, įsikinkęs jaučių porą, ramiai sau važiuoja. Vaikai toki pat tamsiaveidžiai, tankiais plaukais, kaip anglis žibančiomis akimis. Moterys eina atlašios, net ir senatvėje tiesaus liemens, nė kiek nesukunkusios. po metų našta. Tai dėl to, kad jos čia ąsotį vandens iš miestelio šulinio ar skalbinius pintinėje, ar pirkinių ryšulį neša ant galvos užsidėjusios. Pakeliui ne vieną jų matėm tiesią, dar į šonus įremtomis rankomis, su variniu ąsočiu ant galvos ir su guviomis, tokiomis pat tamsiomis akimis ir juodais, kaip varno sparnas plaukais.

Carpineto miestelyje nuo senų laikų gyveno grafų Pecci giminė. Nieko įžymaus ir įstabaus neturi tas Carpineto. Italijoj pasitaiko maželyčių miesteliukų, kurie gali pasigirti ar savo bažnyčia, ar šauniais palociais, ar didelio menininko paveikslais. Carpineto nieku nežėri ir smalsaus praeivio netraukia. Tai kuklus miestelis, su viena platesne gatve, su vaikų būreliais, su trimis jaunomis italiukėmis, kurios ten priešais eina, visos trys užsidėjusios ąsočius ant galvų ir atlašios, dailiai nuaugusios.

Pačiame miestelio krašte, aukščiausioj vietoj, kyla didesni, puošnesni namai, bet tokios pat pilkos spalvos, kaip ir visi kiti aplinkui. Tai ir yra Pecci šeimos lizdas, kuriame ir šiandien tas pat vardas išlikęs, kaip ir Jokimo dienose. Iš vienos namų pusės yra keletas medžių ir status šlaitas, o iš antros, tik jau žemiau, stovi sau miestelio trobos, lyg pasišovusios prilipti ligi rūmų, bet paskui susidrovėjusios ir likusios pusiaukelėje.

Dvi mėlynakės mergaitės, viena judri, gyva, o antroji lėtesnė, ir pati šeimininkė rodo mums kambarius, kur popiežiaus augta, kur jo gyventa. Kai kurie iš mūsų būrio jau kelintas kartas yra čia buvę, jiems viskas žinoma, net ir smulkmenos: tų baldų stilius ir medžiaga, tos stiklų detalės, tie pagražinimai lubose ar grindyse. Žiūriu į portretus sienose, kur Pecci giminė nuo senų dienų renkasi vyras po vyro ir kur savo vietą turi garbingiausioji tos giminės atžala. Ten antai dar jauno popiežiaus paveikslas, o ten jis jau pagyvenęs, to gero, išmintingo žvilgsnio senis. Kaip dabar iš paveikslo jis žiūri savo mėlynomis akimis į šiuos užklydusius prašalaičius, taip prieš šimtą metų jis gal. ilgas valandas pro .langą stebėjo aplinkinius kalnus. grožėjosi jų spalvomis, mąstė apie Dievo veikalų galybę, apgalvojo žmonių vargus, išmoko juos pažinti, suprasti ir vėliau, jau iš popiežiaus sosto, surikiuoti į naujesnes gaires.

Ateities planai, platūs horizontai jaunam Pecci vėrėsi ir didelėje bibliotekoje, kur jis bus praleidęs ne vieną valandą ir radęs ne vieną gilią mintį. Tarp eilės knygų, čia yra keletas ir labai retų, net iš anų gadynių, kada mokslo ir poezijos veikalai buvo ranka nurašinėjami.

Aš žvelgiu į tuos mūrus, kurie išaugino didį vyrą, žvelgiu į tuos kalnus, pro kuriuos anuo metų kaip koks pragiedrulis prasimušė ir savo išmintimi bei darbais švietė žmonėms ir tautoms šio aukštumų lizdo plačia-regis sūnus, vienas iš tų, kuris pasaulius judino, naujus kelius skynė, širdis ir protus žavėjo, visus suprato, gi labiausiai tuos, kurie vargą kenčia, sunkų, juodą darbą dirba ir vis šviesybės ilgisi.

PIETRO MASCAGNI KONCERTE

1940 metų vasara Romoje dar nebuvo sunki, nors visas kraštas jau gyveno karo potvyny. Buvo duonos, buvo mėsos, gi vynuogių, kriaušių ir kitų: vaisių galėjai gauti, kiek tik sotus, ir tai geriausių, nes nebuvo kur jų išvežti. Laikydamiesi seno principo „panem et circenses“, romėnai ir pramogų nepamiršo. Daugiausia tai buvo koncertai, ar Pincio aikštėj, ar Konstantino bazilikos griuvėsiuose, ar salėse.

Vienas tų koncertų buvo skirtas Pietro Mascagni kūriniams.

Koncerto dieną salė buvo pilna pilnutėlė. Tiek daug juodakių romėnių ir žvitrių romėnų sutraukė ne vien tik muzika, bet ir pats maestro: jis diriguoja! Tie žodžiai, kad Pietro Mascagni diriguoja, žmones nuteikia iškilmingai. Visi pritilę, susitelkę laukia, kada pro šonines duris įžengs jis. Dar vienas antras smuikininkas čirpina ir derina stygas, dar ten atsiliepia fleita ir violončelė, kai susyk visa salė nurimsta, ir pro tą rimtį pabyra pirmos katutės: įeina Pietro Mascagni.

Lyg į šviesą įstumtas žvėris, jis sulig pirmu žingsniu stabtelia, tartum kuo suabejodamas ar žiburių apakintas. Įsivilkęs į fraką, iš kurio didelis jo kūnas tartum drimba, bent kiek linktelėjęs nuo ilgų metų ir šlovės, sunkiu žingsniu jisai artinasi prie pakopos, nuo kurios diriguos savo muzikai. Žmonės gi ploja, stojasi pagarbai ar norėdami geriau įsižiūrėti į tas mėlynas jo akis, į šviesius plaukus, į visą tą vyrą, kuris tokių gražių, melodijų yra išgavęs. Jisai tuo tarpu jau pasiekė dirigento estradą. Nelengva jam, senam ir kunigam, užkopti į ją. Kai jis lipa į savo sostą, prie tos magiškos lazdelės, kuria jis savo garsus, savo melodijas šauks į pasaulį, prie tų gaidų, kur gilieji jausmai, nemigo naktys ir slapčiausios svajonės sudėtos,pribėgę orkestrantai gelbsti jam pakilti, paremdami už rankų.

Dabar Pietro Mascagni jau savo aukštybėje. Iš čia jis atrodo pusiau milžinas savo sunkiu stuomeniu, savo lėtais judesiais, savo drambalotu kūnu, savo balta frako krūtine, į kurią pliskina elektros šviesa ir pribėgęs fotografas savo aparatu. Vaizdas iškilmingas, pilnas rimties, pagarbos ir nuoširdžių jausmų. Maestro gi lėtai kelia ranką, bet nepakelia jos aukštai, nes ir ji atrodo lyg per sunki jo senatvei, linktelia taip pat lėtai ir po to, atsargiai prisilaikydamas į atramos virves, nusigręžia į orkestrą ir... atsisėda į kėdę.

Pietro Mascagni diriguos sėdėdamas. Jis per senas ištūrėti dvi valandas ant kojų.

Kai jis taip, sėdi, aš galvoju, kaip gražu pačiam kompozitoriui savo kūrinius diriguoti: savo mieliausius kūdikius jis pasauliui išveda tokius, kokius pats svajojo, kokius savo slaptose mintyse išaugino, savo giliųjų naktų sapnuose išsapnavo. Jis tuos savo širdies vaikus žmonėms gali pastatyti švarius, skaisčius, nesuterštus, lygiai tokius, koki jam pasivaideno jie pirmą kartą, kūrybos, įkvėpimo, dievų kibirkšties valandą. Ir dar gražu, kad senas jau, už metų kitų amžinai apkurtęs žemiškosioms .melodijoms, jis štai prisišaukia savo jaunystės dienas, pilnas jėgos, aistrų, našios kūrybos. Prisišaukia tas dainas, tas neapykantas, tas meilės dramas, tuos prastus kaimiečius, kuriuos sudėjo į pirmąjį savo veikalą, šiandien tokį pat gaivų, tokį kraujo ir Sicilijos kaitrų pilną, kaip prieš penkiasdešimt metų. Gal tai jau paskutinis jo lazdelės mostelėjimas savo jaunų metų svajonėms, tiems ugnies ir liepsnų, putojančio vyno balsams, tam kaimo bažnytėlės vakariniam varpų, skambėjimui...

Ir, giedant chorui ir solistams, be jokių dekoracijų, be vaidinimo, tasai „Cavąlleria Rusticana“ kūrinys tiesiog žydėte pražysta. Išvydau jį savo aplinkoje, savam ore, savo žemėj, ir buvo jis, Kaip netikėtai savo gražumą praskleidusi gėlė. Iš tų melodijų pajutau Sicilijos bažnytkaimio dvasią, jos dirvų kvapą, šiurkščias žmonių aistras, ir visa tai skambėjo ir pylėsi, kaip svaigus pietų vynas, kaip citrinų kvepėjimas, kaip spalvingi italų žemės žiedai. Saulė, kraujas, aistros, vynas, meilės sielvartai mušėsi ir putojo kaimietišku šiurkštumu ir gyvumu.

Jau praėjo keletas metų, o kai atsimenu, tai ir šiandien tie „Cavąlleria Rusticana“ garsai toki skaidrūs toki gaivūs ir jauni skamba man ausyse: su pietų saule, su kaimo varpų vakariniais aidais, su vyno puta, su meilės aistromis ir krauju. Praėjo keletas metų, praeis ir daugiau, o tos melodijos vis skambės ir netils. Grožio dalykai yra amžinas džiaugsmas, sako poetas.

Lygiai matau ir patį Pietro Mascagni, kai jis paskutinį kartą išeina į sceną, sunkiai lenkiasi prie pakraščio ir spaudžia vieną po kitos rankas: moterys, vyrai, grūsdamiesi salės kertėje, stengiasi bent prisilytėti prie maestro, jeigu jau ir negaus pasisveikinti.

Jis gi nuvargęs atsitiesia ir iš lėto kelia ranką, lyg paskutinį kartą laimintų visus juos, toks didelis ir sunkus, panašus pusiau į mitologinį milžiną, pusiau į dramblotą senį. Ir visas tas mišinys yra iškilmingas, nuoširdus ir atminimų eilėje nedilstantis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai