Maxo Plancko žodžiai Spausdinti

M O K S L A S   I R   R E L I G I J A

Štai kaip byloja apie mokslo ir religijos santykį vienas iš žymiausių šiandieninio mokslinio pasaulio asmenybių, vad. kvantų teorijos kūrėjas ir Nobelio premijos laureatas neseniai miręs velionis vokiečių mokslininkas Maxas Planckas:

„Gamtos mokslai ir religija dviguba prasme žygiuoja ranka rankon. Abu jie sutaria tuo būdu, jog, pirma, abu pripažįsta, kad šalia žmogaus egzistuoja nuo jo nepriklausanti protinga pasaulyje tvarka, ir antra, kad tos pasaulio santvarkos esmės nieku būdu, negalima pažinti tiesiogiai, bet ją galima suprasti, tikriau sakant, nujausti tik netiesiogiai. Čia religija tam tikslui naudojasi savo simboliais, o tikslieji gamtos mokslai — jusliniais jutimais pagrįstais matavimais. Taigi, mums niekas nekliudo, o mūsų vieningos pasaulėžiūros pasigendąs pažinimo troškimas, tiesiog net reikalauja, abi visur tokias veiksmingas ir vis dėlto drauge tokias paslaptingas jėgas — gamtos mokslų pripažįstamą pasaulyje vyraujančią tvarką ir religijos Dievą — vieną su kita identifikuoti. Tuo būdu dievybė, kurią tikįs žmogus stengiasi su savo simboliais padaryti sau artimesnę, prieinamesnę ir suprantamesnę, savo esme galima lyginti su gamtos dėsnių jėga, kurią iki tam tikro laipsnio pažinti įgalina tyrinėjantį žmogų jo jusliniai jutimai.

Gamtos tyrinėtojui tik tai, kas iš pradžių duota, sudaro jo juslėmis pažįstamos tiesos ir jais paremtų matavimų tūriai. Iš čia jis stengiasi induktyviniu keliu pagal išgales priartėti prie Dievo ir jo pasaulio tvarkos, kaip aukščiausio ir niekad nepasiekiamo tikslo.

Taigi, jei tiek religija, tiek gamtos mokslai savo veiklai yra reikalingi tikėjimo į Dievą, tai pirmajai Dievas sudaro visokių svarstymų pradžią, antriesiems — pabaigą, Pirma jai tat sudaro visokių pasaulėžiūrinių svarstymų pagrindą, antriesiems  viso pastato vainiką.

Gamtos mokslai žmogui yra reikalingi, kad jis galėtų pažinti, o religija — kad jis galėtų veikti. Pažinimui vienintelį tvirtą išeinamąjį tašką sudaro tai1, ką mes patiriame savo juslėmis. Prielaida, jog yra gamtos dėsniams paklūstanti pasaulyje tvarka, čia eina tik kaip ankstyvesnė sąlyga tam, jog tuo būdu būtų galima geriau formuluoti klausimą. Veikimui tas kelias yra neįmanomas, nes mes su savo valios sprendimais negalime laukti, kol pažinimas pasidarys ir kada mes galėsime viską žinoti. Mes esam pačio gyvenimo viduryje ir dėl įvairių jo reikalavimų ir bėdų dažnai esame priversti tuoj pat padaryti sprendimą, kuriam kaip reikiant apipavidalinti ir įvykdyti nepadės jokie, kad ir sunkiausi, svarstymai, bet tik aiškūs ir tikslūs nurodymai, kuriuos gauname iš tiesioginio kontakto su Dievu. Tiktai jie vieni tegali mums suteikti vidaus tvirtumo ir pastovią sielos ramybę brangintinus kaip didžiausią gyvenimo gėrį; o jei mes Dievui prie jo visagalybės ir visažinojimo dar priskirsime gerumo ir meilės atributus, tai jajame randama priebėga paguodos ir suraminimo ištroškusiam žmogui suteiks dar didesnį laimės jausmą. Dėl tokios koncepcijos iš gamtos mokslų pusės negalima daryti jokio nė mažiausio priekaišto.“