LIETUVIŲ KULTŪROS MUZIEJUS AMERIKOJ Spausdinti
Parašė Dr. J. Grinius   

Kunigas Pr. Juras „Naujosios Aušros“ Nr. 2 ir 3 iškėlė archyvų svarbą tautos kultūrai ir istorijai. Tame savo straipsnyje jis pasigedo, nežinia kur dingusių dokumentų iš lietuvių kūrimosi ir kultūrinės bei politinės veiklos Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Nurodęs eilę faktų, kaip nyksta brangi praeities medžiaga, kun. Pr. Juras atkreipė dėmesį į ALKA, kuri yra ne kas kita, kaip Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas, esąs Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos jurisdikcijoj. Tasai archyvas yra Lietuvių Darbininkų Sąjungos namuose Bostone ir tuo tarpu teturi keturius kambarius, kur renkamos knygos, brošiūros, laikraščiai, programos, plakatai, atsišaukimai, laiškai, paveikslai (fotografijos), paveiksliukai, seimų ženkleliai ir kita.

Aišku, kad tasai archyvas, kuris yra pasiryžęs išsaugoti Amerikos lietuvių kultūrinės ar politinės veiklos dokumentus, yra vertas visokeriopos paramos — tiek pinigais, tiek pačia archyvine medžiaga.

Tame pačiame straipsny kun. Pr. Juras iškelia ir dar platesnę mintį. Šiuo momentu, kada lietuvių tauta naikinama savo žemėj, kada jos archyvai ir muziejai blaškomi pagal okupantų įgeidžius, kun. Pr. Juras mano, kad reikia sujungti visas jėgas ir „surinkti į archyvus didžiausius sandėlius lituanistinės medžiagos būsimoms kartoms“. Ir lietuvių gyvenimas koncentracijos stovyklose ir jų vargai bei kultūrinė veikla tremtyje turi išlikti dokumentuota ir surinkta.


Iš tikro šiuo momentu, kada lietuviai tremtiniai iš Vokietijos stovyklų pradeda išsiskirstyti po platųjį pasaulį, tas medžiagos rinkimo reikalas tampa labai aktualiu. Tos medžiagos žuvimas būtų didelis nuostolis lietuvių kultūros istorijai. Sakau būtų didelis nuostolis, nes per ketverius tremties metus lietuviai nemaža yra sukūrę. Kas nežino dainų ir šokių ansamblių, kas nežino teatrų (dramos, baleto, operos ir šiaip mėgėjų)? Jie pradeda užsidaryti ir išsisklaidyti. Rašytojai ir mokslininkai yra parašę knygų, bet nevisi pajėgia jas išspausdinti. Yra kompozitorių, kurie yra sukūrę muzikos kūrinių, bet juos dar sunkiau išleisti negu knygas. Pavyzdžiui teko girdėti, kad komp. K. V. Banaitis yra atsivežęs iš Lietuvos porą ar trejetą lagaminų gaidų su liaudies dainų melodijomis, kurias jis pats yra harmonizavęs. Ir tremtyje to savo darbo, kad ir sunkiose aplinkybėse gyvendamas, jis nėra nutraukęs. Bet kas atsitiktų su jo kompozicijomis, jei jis turėtų būti nublokštas į kokį pasvietį, kada jis pats lagaminų su gaidomis negali nė pasinešti?

Ir mūsų tapytojai, grafikai ir skulptoriai taip pat nemaža kūrinių yra tremtyje sukūrę. Dalis jų darbų parodos pavidalu jau keliauja arba greit iškeliaus į Siaurės Amerikos lietuvių kolonijas. Bet vis dėlto ši paroda teapima tik dalį jų kūrinių. O kas bus su kitais? Nejaugi jie turėtų žūti be atminimo net foto nuotraukose neužfiksuoti? Pagaliau koks likimas laukia tų kūrinių, kurie su paroda pasieks Ameriką? Kas juos globos parodai pasibaigus?

Atrodo, kad tiek parodos eksponatus, tiek kitus tremtyje sukurtus kūrinius turėtų priglausti ALKA. Tačiau ar jį galės tai padaryti, jei ji teturi keturius kambarius ir tegalėtų turėti šešius? Nors „Alkos“ direktorius kun. Pr. Juras be abejonės padarys visa kultūriniams paminklams į savo archyvą priimti, tačiau jam į pagelbą turėtų ateiti kiti lietuviai, kuriems sava kultūra nėra tuščias žodis.

Tiesa, mes žinome, kad šiandien Amerikos lietuvių aukų daug kas reikalingas — reikia jų Amerikos Lietuvių Tarybai, reikia BALFui ir dar daug kam reikia. Bet ar senesnėj lietuvių kartoj negalėtų atsirasti tokio senyvo žmogaus, kuris galėtų ALKAi užrašyti savo namą, kuriame galėtų tilpti archyvas ir nuolatinis muziejus? Juk toks muziejus viename didesniųjų lietuvių centrų Amerikoj įamžintų pačio aukotojo-mecenato vardą. O antra vertus, toks nuolatinio kultūros muziejaus įsteigimas būtų didelis kultūrinis veiksnys, kuris tautiškai stiprintų Amerikos lietuvius, supamus amerikonizmo bangų.

Tiesa, mes, tremtiniai, mažai tepažįstame Amerikos gyvenimo sąlygas, tačiau kai eksponatų yra, mums atrodo, kad galėtų susidaryti ir muziejus. Juk be „Alkos“ archyvo Amerikoj yra likę 1939 metų pasaulinės parodos lietuvių skyriaus eksponatai. Su tais dailininkų darbais kurie dabar nukeliauja į Ameriką (lietuvių tremtinių parodai, susidarytų ne toks mažas tų eksponatų skaičius. O kiek dar kultūrinio turto yra likę pas tremtinius? Jie mielai jį deponuotų, o nevienas ir dovanotų, kad tik būtų galima jį apsaugoti nuo visokių pavojų. Taigi nuolatiniam muziejui eksponatų jau yra ir dar jų atsirastų. Bet ar atsiras žmonių, kurie pasiryžtų juos sutelkti į muziejų?

Tiesa, tremtinių tarpe yra žmonių (dari. K. Varnelis), kurie mano, toks kultūros muziejus nebūtinai turėtų būtį pačiame mieste. Jie mano, kad jis galėtų net už miesto, kokio nors lietuvio ūky prie miesto. Tik šitame atvejy tektų įkurti visą lietuviško kaimo sodybą su visais jos trobesiais ir įrankiais. Ta sodyba turėtų atvaizduoti visą lietuvio ūkininko gyvenimą, o dalis eksponatų (liaudies kūryba) galėtų būti sutalpinta tos sodybos trobesių patalpose. Tik dailės kūriniams ir įvairiems rašytiems dokumentams reiktų jau miestietiškų atitinkamai pritaikytų patalpų.

Bet ar nuolatinis lietuvių kultūros muziejus Amerikoj (vienokia, ar kitokia forma) dabar galimas, turėtų pasisakyti patys Amerikos lietuviai. Mes, tremtiniai, galime tik karštai trokšti, kad jis atsirastų, kaip yra atsiradusi ALKA.