|
Parašė MARIJA SAULAITYTĖ
|
1
Žvynais žvilga
iš srovės ištrūkus
įlankoj valtis.
Nei puta, nei kraujas,
nėi ošimas jūros
neneša tavęs.
Atsistoji vienas
nuošalioj pakrantėj,
ilgesy žmogaus.
2
Iš aukšto žvyla
akis nuleidęs,
sentėvis.
Medžio geriamas lietus
saldus kaip žilstanti
žydrynė.
Įbrinkęs nuo lašų
ir švelnaus skonio
juosvėja vienas.
Melsva danga
praskėst akis
nūsta giedra.
3
Kopti kriaušu sunku,
pakojėje slystant
vaismedžio grūdams.
Mintys niršta
sėkliašaknių
lengvu braukimu.
Per tylus šis kraštas.
Jo kimus balsas
rėžiantis.
4
Primerktom akim sugrąžinu
į pievas šlamesį
susitraukiančio pusiaujyje šešėlio,
su kuriuo išnyksta
tamsiaveidis būtinumas,
po kurio išsiplečia
įsaulė erdvumą.
Tik stiebeliai, įkaitimo nesuvokę,
krypsta nevikriai.
5
Kiekviena lenta bando skirti
erdvę nuo erdvės.
Properšoje sklinda žvaigždės,
lyg šėltų danguje
laisvos ir laimingos.
Namų skliautui neatlaikius
jų žaidimo,
kaupiasi namiškiai
kreivoj kertėj
aprėptos erdvės.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
