MOTINOS NAKTYS |
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ |
MOTINOS NAKTYS Ta pasaka, kurią šią naktį atiduodu, Nuo knygos neramiai akis vis keldama, Ta naktis, kur nuo manęs Tave jau traukia, Neužrašomą Tau žodį rasdama, Prapuls. Ir kai lauksi to, Tave kuris tikrai mylėtų, Ataidės vidinis žodis Tau vienai prasmingas Kaip neprieinamoms viduramžių kunigaikštytėms, Kurios įaudė audiniuose ilgesingai Žvaigždžių pasaulį pasakoj matytą. LAUKIMAS Duslus miesto ūžesys Grimzdo prieblandoj be aido. Tada Tu atėjai. Traukinys kažkur toli Sušvilpė nykiai Ir šuo sulojo. * * * kas pavasarį prarasdavau namus ir tapdavau aš čia tiktai praeive gal nesuprasdavai tada kodėl aš taip tyliu vėl tuščia būdavo prie stalo kur tu sėdi tarp vaikų tuščia erdvė skausminga kaip pirmoji meilė kas pavasarį belaikės žvaigždės seno mokytojo man primindavo kantrias akis čiurlendamas vanduo naktin mane iškvietęs ir apnuoginęs klevų šaknis po mano kojom savo nerimą išaižęs kaip ir aš tikėdavos užliejęs tuštuma namo sugrįžt nežinau kurį pavasarį kaip žili klevai su netikrumo baime mėnesieną liečia supratau žvaigždžių beamžių tiesą žodžiai tie kuriais tave bandžiau suprasti daug pasako bet nereiškia nieko tą pavasarį ant visados aš praradau namus vanduo pavargęs migloje man veidą palietė ir dingo ir žvaigždės man atsiprašydamos amžiais neapčiuopiamą bet tikrą kaip tą pirmą praradimą tave sukūrė ir sustingo * * * Atsimenu tą namuką gerai — Topoliai rodė į dangų. Lėlė palikta padrikais plaukais, Ir kareivėliai ant palangės. Laike ne laike sugrįžtu aš čia — Kur topoliai rodo į dangų, Už durų — tuštuma palikta, Tik žvaigždės spinksi pro langą. |