Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BOLŠEVIZMO KAINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JUODEIKA   
Nėra abejonės, kad kapitalizmas pramoninės revoliucijos pradžioje brutaliai išnaudojo darbininkus. Bet nepaisant to, žemės ūkio darbininkai tuomet masiškai veržėsi į dūminius miestų rajonus, nes kaimuose darbo sąlygos buvo dar blogesnės.

Tačiau šie kapitalistų išnaudojimai nublanksta prieš visiškai antihumanišką darbininkų traktavimą ir kraštutinį jų išnaudojimą komunistinėj sistemoj. Jei Marksas pasmerkė "primityvią kapitalų akumuliaciją" industrializacijos pradžioje, tai jam plaukai pasišiauštų pamačius barbariškais metodais vykdomą "kapitalų akumuliaciją" socialistinėje sovietų valstybėje. Sovietų valstybinis kapitalizmas yra šimtą kartų žiauresnis, nehumaniškesnis ir labiau išnaudojantis, negu privatus Vakarų kapitalizmas. Rusai neatėjo iš kaimų laisvai savo noru į miestų fabrikus, kaip anglai industrializacijos pradžioje. Stalino GPU agentai, įrėmę revolverius į smilkinius, suvarė šešis milijonus žmonių į priverčiamojo darbo stovyklas, kur nelaimingieji buvo blogiau traktuojami, negu vergai senovės Romoj. Stalino tikslas buvo ne vien tik nuslopinti bet kokią politinę opoziciją, bet ir parūpinti nemokamą darbo jėgą industrializacijos tikslams. Didžioji sovietų industrializacija buvo vykdoma su policininko šautuvu ir teismais, kurie neretai už mažiausius disciplinos pažeidimus bausdavo mirtimi. Pagreitinta industrializacija kainavo milijonus žmonių gyvybių: priverstinio darbo stovyklose daug žuvo nuo GPU kulkų ir dar daugiau numirė iš bado. Priverstinio darbo stovyklose kasmet vidutiniškai išmirdavo 30% kalinių. Amerikos jėzuitas Walter J. Ciszek savo knygoje "With God in Russia" rašo, kad per 23 metus darbo stovyklose jis nė sykio nematė mėsos gabaliuko.

B. Pasternakas savo romane "Doktor Živago" rašo, kad kaliniai, kurie buvo per silpni dirbti, būdavo paliekami savo likimui Sibiro laukuose, sumetami krūvon, ir mirusieji, ir mirštantieji. Baisios buvo Hitlerio kalinių stovyklos Buchen-walde, Auschvvitze ir Dachau. Bet dar baisesnės buvo sovietų stovyklos Magnitogorske ir Dnepropetrovske. "Stalino pramonės mašinos buvo pastatytos žmonių gyvybių kaina ir tepamos jų krauju"1.

Darbininkai, kurie pastatė didžiules elektros jėgaines, turėjo gyventi barakuose, tinkamuose šunims; gaudavo maistą, tinkamą tik šunims, ir buvo varinėjami tiktai kaip šunys. Kiniečių komunistų profesinės sąjungos generalinis sekretorius pasakė: "Nėra jokios darbo laiko ribos: kai kurie darbininkai dirba 72 valandas be pertraukos"2.

Vakarų kapitalistai neretai yra gobšūs ir šiurkštūs, bet jie niekados nebus tokie žiaurūs, kaip sovietų valstybiniai kapitalistai. Vakarų kapitalistai vis vien yra individai ir žmonės; jie lengviau paklūsta humaniškumo ir teisingumo principams, negu kolektyvo vardu veikiantys anonimiški sovietų biurokratai. Paneigus bet kokius "buržuazinius" moralės principus, o savųjų dar nesukūrus, sovietų pareigūnų sąžinės yra mažiau jautrios žmonių skriaudoms ir kančioms, negu kapitalistų.

Nors Maksimas Gorkis ir smerkė Lenino žiaurumus, jis buvo tas pats, kuris atsisakė užtarti savo įkalintus draugus rašytojus. Viešai jis net palaikė bolševikiškas priemones: "Žmonės, kurių istorinis tikslas yra užmušti kai kuriuos žmones kitiems išgelbėti, yra kankiniai, ir mano sąžinė niekados neleis man jų pasmerkti". Jei šis bolševikų humanistas galėjo taip moraliai nusmukti ir pats pasiduoti nusikaltimų bangai, tai ką jau bekalbėti apie kitus bolševizmo vykdytojus. Ilgainiui žiaurios bolševikų priemonės tapo sau tikslu. Ir nėra ko stebėtis, nes jų siekiami idealai nebuvo nei kilnūs, nei humaniški, — negalėjo uždegti žmonių širdžių kilniais aukštais siekimais.

Kyla klausimas, ar iš viso galima žudyti žmones ir juos kankinti, kad ir gražiausio idealo vardu? Joks doras žmogus nepasakys "taip". Joks, kad ir kilniausias, tikslas nepateisina nedorų priemonių.

Kodėl bolševikai visiškai negerbia žmonių gyvybių? Atsakymo reikia ieškoti marksizmo filosofijoj. Panašiai kaip totalistinis nacizmas ir fašizmas subordinuoja individą tautai, taip ir totalistinis marksizmas individą subordinuoja visuomenei. Individas sutirpsta visuomenėj, be jokių teisių. Vadai, kurie veikia visuomenės vardu, gali elgtis su individu, kaip jiems patinka; jie gali paversti individą paklusniu robotu arba visai jį likviduoti. Negalėdami kitaip manančių žmonių pakeisti, bolševikai pasirinko trumpiausią kelią — tuos žmones nužudyti. Ir taip jie likvidavo milijonus žmonių.

Britų istorikas J.N. Westwood savo knygoj "Russia 1917-1964" rašo: "Apie 10-15 milijonų mirė kolektyvizacijos metu nuo bado ir epidemijų; priverčiamojo darbo stovyklose ir kalėjimuose mirė 11 milijonų"3. Bet faktiškai žuvo daug daugiau; metinis kalinių mirimo vidurkis buvo 30%, o per kalėjimus ir stovyklas per 50 metų perėjo milijonai žmonių. Kai Jaltoj Churchillis pareiškė Stalinui užuojautą dėl didelio skaičiaus rusų, žuvusių per antrąjį pasaulinį karą, šis atsakė, kad kolektyvizacija kainavusi daug daugiau gyvybių, negu karas. O marsalas Žukovas pasakęs generolui Eisenhoweriui, kad per antrąjį pasaulinį karą žuvę 15-18 milijonų rusų. Taigi, kolektyvizacijos metu žuvusiųjų skaičius, pasak Stalino, yra dar didesnis ir siekia mažiausiai 20 milijonų.

1913 metais gyventojų skaičius dabartinėse Sovietų Sąjungos ribose buvo 60% aukštesnis negu JAV, bet 1962 metais jis buvo tik 20% aukštesnis. Imigracija į JAV šiame laikotarpyje buvo bemaž visai sustojusi. Vadinasi, 40% skirtumas sudaro tas kelias dešimtis milijonų gyventojų, kurie "dingo" nuo bolševikų valdžios rankų.

Maršalas Tito, komunistinis Jugoslavijos diktatorius ir sovietų auklėtinis, 1952 lapkričio 3 kalbėdamas Zagrebe, be ceremonijų pasmerkė Sovietų Sąjungos nusikaltimais persunktą politinę sistemą, sušukdamas: "Milijonai sovietų piliečių miršta priverčiamojo darbo stovyklo-se 4.

Pirmosios "mirties stovyklos" buvo įsteigtos ne vokiečių, bet sovietų. 1921 m. netoli Archangelsko Leninas įsteigė Cholgomoro stovyklą, kurios vienintelis tikslas buvo fiziškai sunaikinti kalinius. Ji sėkmingai veikė per daugelį metų ir prarijo daug aukų.

Robert Conąuest kruopščiai surinktais statistiniais duomenimis apie sovietų teroro aukas nuo Spalio revoliucijos, rusų komunistai yra išžudę 21,500,000 žmonių5.
JAV senatorius Thomas J. Dodd, pagal Senato teisingumo komisijos 1970 metų tyrinėjimus, prie šio skaičiaus (21,5 mil. nužudytųjų) dar prideda pilietinio karo nuostolius, šiltinės ir badmečio aukas, įvairius sušaudymus, o tai sudaro mažiausiai 35 milijonus. Taigi, iš viso komunistų aukų skaičius siekia ne mažiau kaip 56 milijonus žmonių. Lenino laikmečiu 1917-1923 m. buvo sušaudyta ir mirė kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose 500,000 žmonių. Stalino metais buvo sušaudyta 2 milijonai, o 3,5 milijonų mirė stovyklose. 12 milijonų žuvo Stalino-Ježovo teroro metais, 10 milijonų mirė badmečio laiku nuo 1930 m., vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją.

Sen. Dodd priduria ir vieno Lietuvos žydo, gyvenusio Kaune, dr. Julijaus Margolino liudijimą. Margolinas dar prieš antrąjį pasaulinį karą save laikęs Sovietų Sąjungos draugu, tačiau 1941 m. drauge su tūkstančiais lietuvių buvo ištremtas į Sibirą. Po septynerių metų paleistas, štai ką teigia raštu: "Pastarieji septyneri metai mane pavertė įsitikinusiu bei aršiu sovietinės sistemos priešu. Visa savo širdim bei proto galia aš tos sistemos nekenčiu. Visa tai, ką mačiau, manyje sukelia teroro bei pasišlykštėjimo jausmus, ir jie mane lydės ligi mano gyvenimo pabaigos. Esu įsitikinęs, kad ko-. prieš vergiją, terorą ir prieš vis dar pasireiškiančius žiaurumus privalo būti pirmoji kiekvieno žmogaus pareiga. Tiems, kurie gyvena normaliose gyvenimo sąlygose šiapus sovietų sienos, nėra įmanoma pakęsti ar remti šią tarptautinę gėdą". Nurodęs, kad Sovietų Sąjungos darbo stovyklų aukos žymiai pralenkė Hitlerio laikmečio buvusias aukas, Margolinas dar pridūrė: "Visi tie, kurie susidūrę su šiuo klau-amu tik patraukia pečiais ar bendrybėmis siekia viso to neliesti, mano nuomone, laikytini moraliniais nusmukėliais bei banditizmo šalininkais".

Robert Conąuest savo knygoje paliečia ir Baltijos valstybes. Šis britų autorius pastebi, kad iš trijų Baltijos valstybių per eilę išvežimų buvo deportuota ligi vieno milijono gyventojų. Jis primena, kad sovietai buvo paruošę Lietuvoj įtariamųjų asmenų sąrašus, pagal kuriuos tie įtariamieji sudarę apie 23% visų Lietuvos gyventojų.

Daug knygų prirašyta apie priverčiamojo darbo stovyklas. Pagal tyrinėjimų duomenis, stovyklų kalinių skaičius svyravo tarp 10 ir 25 milijonų. Savo kaulais patręšė Sibiro laukus ir rusai, ir kiti Rytų ir Vidurio Europos gyventojai. Kalinių šeimos buvo sąmoningai suardytos.

Nelaimingi kaliniai turėjo dirbti ligi visiško fizinių jėgų išsekimo, badu marinami, pajuokiami ir mušami. Tokiomis sąlygomis kaliniai nieko kito taip nenorėjo, kaip greitos mirties. Bet ir teisė mirti jiems buvo paneigta, sovietų budeliai ciniškai tyčiojosi ir nelaimingų aukų: "balandėli, dar neužsitarnavai mirties".

II pasaulinio karo metu Stalinas vienu plunksnos pabraukimu likvidavo autonomines tautines respublikas: visus Pavolgio vokiečius, Krymo totorius, kalmukus, čečenus-ingušus, bal-karus ir karačajus ištrėmė iš jų tėvynės į tolimus Sibiro rajonus. Daugumas jų mirė, negalėdami pakelti žiaurių klimatinių sąlygų. Milijonai ukrainiečių taip pat buvo ištremti. Chruščiovas, kuris Stalino įsakymu pats vykdė savo tėvynainių ukrainiečių trėmimus, 1956 m. veidmainiškai kaltino diktatorių: "Ukrainiečiai išvengė to likimo tik dėl to, kad jų buvo perdaug ir nebuvo vietos, kur juos ištremti". Masininių trėmimų neišvengė nei komunistai, nei komjaunuoliai.

Šios baisios žmonių skerdynės sujaudino ir komunistinio poeto Jevtušenkos sąžinę. Savo eilėrašty "Laiškas Jeseninui" jis pripažino: "Mes netekom dvidešimt milijonų per karą ir milijonų kare su savo tauta".

Kiek Rusijos gyventojų žuvo nuo komunistų režimo, parodo demografinė statistika.

1917 m. Rusijos gyventojų buvo 148,5 mil.
Natūralus prieauglis 1918-1939 m 64,4 mil.
Prijungtos teritorijos nuo 1940 m 20,1 mil.
Natūralus prieauglis 1940-1959 m 91,5 mil.

324,5 mil.
Iš tikrųjų, pagal 1959 m. gyventojų su-
rašymą, Sov. Sąjungoj buvo tik 208,8 mil.

Taigi, iš viso nuostolių 115,7 mil.

Jei iš šio skaičiaus atimsime gyventojų nuostolius per pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, kurie siekė 40 mil., tai tiesioginių komunistų režimo aukų dėl bado, deportacijų, sušaudymų, priverčiamojo darbo stovyklų, kalėjimų ir t.t. susidaro 75,7 mil.

Pagal statistiko prof. Kurganovo statistiką, kurią cituoja ir Solženicynas, bolševizmo aukų skaičius viršijo 66 milijonus žmonių .

Taigi, Rusijos bolševikai 1917-59 m. laikotarpyje paaukojo ant marksizmo aukuro 75 mil. žmonių. Dostojevskis 1870 m. rašė apie naujus socialinius reformatorius, kurie, užuot per-auklėję žmones, nužudys 100 milijonų žmonių, nes, jų manymu, taip pasiekti tikslą būsią pigiau, paprasčiau ir efektingiau.

Be nuostolių žmonių gyvybėmis, dar didesni nuostoliai buvo dvasinėje srityje. Valdančioji oligarchija hermetiškai uždarė ir izoliavo rusų tautą nuo bet kokių žinių, idėjų ir informacijų iš užsienio. Negailestingos cenzūros neišvengė niekas: laikraščiai, žurnalai, knygos, radijas ir televizija, net ir "šventieji" Markso, Engelso ir Lenino raštai. Tiktai valdžios aprobuotas "tiesas" galima skleisti Sovietų Sąjungoj.

Visi vadovėliai nuo vaikų darželio ligi universitetinių mokslo veikalų yra prikimšti tiesų, pusiau tiesų ir aiškių melų. Visi praeities įvykiai yra iš naujo perredaguoti ir nauji įvykiai sugalvoti. Britų folosofas Bertrand Russel dar 1920 m. rašė: "Jei teisingesnė ekonominė sistema ir būtų pasiekiama uždarius žmonių protus intelektualiniame kalėjime ir uždraudus tyrinėjimų laisvę, — aš manau, kad kaina būtų per aukšta" . Prancūzų rašytojui Andrė Gide užteko tik vienos kelionės 1936 m. į Sovietų Sąjungą, kad išsigydytų nuo savo komunistinių iliuzijų: "Aš neabejoju, kad nė viename kitame krašte, net ir hitlerinėj Vokietijoj, nėra tokio minties suvaržymo, pavergimo ir terorizavimo, kaip Sovietų Sąjungoj" .

Šiai visuotinei minties teroro sistemai įgyvendinti yra sukurtas didžiulis aparatas ir išleidžiamos milijardinės sumos. Šio aparato tikslas yra įdiegti į visų gyventojų galvas oficialiai priimtas komunistų tiesas, visiems "išplauti smegenis", kad jie taptų paklusniais robotais. Apskaičiuojama, kad sovietų propagandos aparatas kainuoja virš dviejų bilijonų rublių. JAV teišleido savo bešališkai užsienio politikos informacijai 1972 metais tik 56 mil. dolerių, kas sudaro tik 2,8% tos sumos, kurią išleidžia sovietai.

Didžiausi rusų tautai nuostoliai kyla iš dvasinės izoliacijos nuo užsienio. Naujos idėjos negali prasiveržti pro geležinę sieną į Rusiją. Todėl Sovietų Sąjunga negali daryti reikiamos pažangos, ji pasmerkta masiniam dehumanizaci-jos procesui. Šie nuostoliai yra tokie milžiniški, kad jie negali būti įvertinti pinigais. Uždaryti rusų tautą intelektualiniame kalėjime yra bolševikų nusikaltimas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš visą pasaulį, nes talentinga rusų tauta negali laisvai dalyvauti bendrojo žmonijos kultūros lobyno kūrime.

Niekados žmonija nėra sumokėjusi tokią aukštą kainą už taip nevertingą dalyką, kaip rusų komunizmas-bolševizmas.

To, kas pasakyta, nepaneigia tai, kad diktatūrinėmis priemonėmis Sovietų Sąjunga mili-tariniu atžvilgiu išaugo į pasaulinę galybę. Šis jos išaugimas kaip tik sudaro žmonijai grėsmę. Bolševikai kalba apie taiką, bet iš tikrųjų ruošiasi laisvojo pasaulio pavergimui. Kas aplamai žmonijai reiškia tik sovietų grėsmę pasaulio taikai, tas sovietų jau pavergtosioms tautoms reiškia rusų carinės vergijos pakeitimą bolševikine. Kai kiti kraštai laimėjo nepriklausomybes, Vakarų valstybėms atsisakius imperializmo, Sovietų Sąjunga lieka paskutinė imperializmo tvirtovė — tautų kalėjimas.

1. Suzanne Labin and Daniel Lyons, S.J., Fifty Years,
The USSR versus the USA, New York, 1968, p. 123.
2. Ibid., p. 125.
3. Eugene Lyons, Worker's Paradise Lost, New York,
1967, p. 330.
4. Ibid., p. 330.
5. Robert Conąuest, The Great Terror, New York, 1968.
To, kas pasakyta, nepaneigia tai, kad diktatūrinėmis priemonėmis Sovietų Sąjunga mili-tariniu atžvilgiu išaugo į pasaulinę galybę. Šis jos išaugimas kaip tik sudaro žmonijai grėsmę. Bolševikai kalba apie taiką, bet iš tikrųjų ruošiasi laisvojo pasaulio pavergimui. Kas aplamai žmonijai reiškia tik sovietų grėsmę pasaulio taikai, tas sovietų jau pavergtosioms tautoms reiškia rusų carinės vergijos pakeitimą bolševikine. Kai kiti kraštai laimėjo nepriklausomybes, Vakarų valstybėms atsisakius imperializmo, Sovietų Sąjunga lieka paskutinė imperializmo tvirtovė — tautų kalėjimas.

1. Suzanne Labin and Daniel Lyons, S.J., Fifty Years,
The USSR versus the USA, New York, 1968, p. 123.
2. Ibid., p. 125.
3. Eugene Lyons, Worker's Paradise Lost, New York,
1967, p. 330.
4. Ibid., p. 330.
5. Robert Conąuest, The Great Terror, New York, 1968.
6. A. Soljėnitsyne, L'Archipel du Goulag, III-IV, Paris, 1974, p. 10.
7. Eugene Lyons, Worker's Paradise Lost, p. 339.
8. Ibid., p. 339.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai