Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANAS SKARDŽIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   
Pr. Skardžius gimė 1899 m. kovo 26 Subačiuje, Lietuvoje, o mirė 1975 m. gruodžio 18 Hot Springs, Arkansas valstijoj, JAV. Skardžius kartu su Ant. Saliu buvo du pirmieji ir žymiausi nepriklausomoj Lietuvoj išaugę kalbininkai. Nuo 1923 metų jie studijavo Kaune, o paskui, jų mokytojui prof. K. Būgai mirus, abu studijavo Leipcige ir nuo 1930 metų, įsigiję laipsnius, abu pradėjo dėstyti Kauno universitete. Tuo metu, be jų dviejų, Lietuvoje tebuvo likęs vienas kalbininkas — Juozas Balčikonis, tad darbo visiems buvo iki valios.

Pr. Skardžius Humanitarinių mokslų fakultete dėstė istorinius lietuvių kalbos dalykus (istorinę gramatiką, kalbos istoriją), dialektologiją, prūsų kalbą, kurie buvo privalomi visiems studentams lituanistams. Be to, jis dėstė bendrinę kalbą, privalomą visiems to fakulteto studentams, ir kai kuriuos slavistikos dalykus. Kartu jis pradėjo redaguoti fakulteto kalbo-tyrinį leidinį Archivum Philologi-cum, kurio nuo 1930 iki 1940 m. išėjo aštuonios knygos. Išleidęs disertaciją apie slaviškus skolinius senoje lietuvių kalboje (Die sla-vischen Lehnwoerter im Altlitauischen, 1931), jis pradėjo ruošti habilitacinį darbą — Daukšos akcentologiją, kuris pasirodė 1935 m.

Tuo metu patiems kalbininkams teko ne tik dėstyti, dirbti mokslo darbą, bet ir spręsti įvairius bendrinės kalbos bei rašybos klausimus. Tam reikalui Pr. Skardžius dar 1930 m. pradėjo redaguoti specialų žurnalą — Kalbą, kurio betgi išėjo tik trys sąsiuviniai. Vėliau, nuo 1933 metų, bendrinės kalbos klausimams nagrinėti bei patarimams visuomenei skelbti buvo leidžiamas mažesnio masto mėnesinis laikraštėlis Gimtoji Kalba. Skardžius nemažai rašė abiejuose leidiniuose. Be to, jis praktiškai mokė Kauno valst. teatro artistus taisyklingos tarties ir' kirčiavimo ir 1936 m. išleido tam reikalui knygelę — Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas.

Nuo 1935 m. Skardžius buvo Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas ir narys Rašybos komisijos, kuri buvo paruošusi pataisytos rašybos projektą (1933). Netrukus jis pradėjo ruošti naują mokslo veikalą — Lietuvių kalbos žodžių darybą, kuris išėjo 1943 metais, nors pačioje knygoje dėl tam tikrų priežasčių, susijusių su vokiečių okupacija, pažymėta 1941 m.
"1941 metų masinio lietuvių išvežimo, besiartinančios rusų invazijos ir kitų įvykių paveiktas" (Liet. Enciklopedija), Skardžius su šeima 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir iš pradžių apsigyveno Goet-tingene, o karui pasibaigus persikėlė į Tuebingeną, kur kartu su A. Saliu kurį laiką dėstė lituanistikos dalykus to miesto universitete. 1949 metais persikėlęs į JAV, iš pradžių apsigyveno Cle-velande, kur įsigijo bibliotekininkystės magistro laipsnį ir nuo 1956 metų dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone iki išėjimo į pensiją.

Pasitraukęs iš Lietuvos, Pr. Skardžius jau neturėjo normalių sąlygų, mokslo darbui ir dėl to negalėjo įvykdyti savo užsimotų projektų. Buvo pradėjęs versti į vokiečių kalbą savo žymiausią veikalą — Lietuvių kalbos žodžių darybą, bet turėjo tą darbą nutraukti. Amerikoj gyvendamas, parašė eilę straipsnių vokiečių kalbotyros žurnalams, ilgesnį darbą apie Lietuvių vandenvardžius su -nt-Lituanistikos Darbams (III t.), bet daugiausia savo straipsnių skelbė Aiduose. Net dar savo mirties metais parašė porą recenzijų — prof. Schmalstiego Prūsų kalbos gramatikos ir Pirmos lietuviškos knygos (M. Mažvydo).
Nemažai laiko išeivijoje jis skyrė ir lietuvių kalbos praktikos reikalams. Dar Vokietijoj būdamas, paruošė, kartu su St. Barzduku ir J.M. Laurinaičiu, Lietuvių kalbos vadovą (1950). Amerikoje kurį laiką buvo Gimtosios Kalbos redakcijoj ir vienas iš uoliausių jos bendradarbių. Čia paruošė keletą atskirų leidinių praktikos reikalui

— Lietuvių kalbos kirčiavimas (1968), Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena (1971), Lietuviškieji tarptautinių svetimybių atitikmenys (1973). Rankrašty paliko Rašybinį lietuvių kalbos žodyną. Taip pat bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoj ir angliškoj Encyclopedia Lituanica. Rašė ir šiaip įvairiems laikraščiams praktinės kalbos klausimais
— Vokietijoj daugiausia Mūsų Kelyje, o Amerikoje — Drauge.
Būdamas mokslininkas, Pr. Skardžius savo praktiniuose darbuose neišvengė teorinių samprotavimų dėl to kai kurie jo praktikai skiriami darbai išėjo ne visai praktiški, pvz. Lietuvių kalbos kirčiavimas, kurį pats autorius vadina "pusiau praktiniu" arba "praktiniu r teoriniu". Todėl nors tas va-ėlis buvo prašytas Pedagoginio Lituanistikos Instituto, vargiai kas H to instituto klausytojų galėjo juo naudotis. Ne visai praktiški yra ir kai kurie kiti darbai — kad ir tas pats Lietuvių kalbos vadovas, dėl kurio kilo nemaža ginčų. Jis, rodos, išėjo ne visai toks, kokio buvo norėję kiti du jo autoriai. Praktikai, kaip žinoma, neužtenka autoriteto, čia reikia ir sutarimo, bet mokslininkai dažnai yra individualistai ir ne visada yra linkę eiti į kompromisus. Dėl to Pr. Skardžius nevengė polemikos.

Aplamai Pr. Skardžius buvo gerai pasiruošęs savo profesijai, buvo gabus ir labai darbštus kalbininkas. Jo darbais naudojasi ir ilgai dar naudosis ne tik lietuviai, bet ir aplamai pasaulio kalbininkai. (Plačiau apie jį žr. jo trumpą autobiografiją — Mano gyvata ir darbas, Aidai, 1974, Nr. 3).
L. Dambriūnas

Dešinėje viršuje:
Prof. dr. Pranas Skardžius Leipcige 1930 (pirmas dešinėje), apačioje —lituanistikos Instituto suvažiavime Chicagoje 1971 tarp kun. J. Borevičiaus ir D. Veličkos

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai