Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KONGRESINĖS REZOLIUCIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kojelis   
JAV Kongresas — amerikiečių tautos atstovybė. Jis atstovauja tautai ir išreiškia, ar bent turėtų išreikšti, tautos nusistatymus. Komplikuotoje krašto valdžios aparatūroje vyriausybė ne visada Kongreso daugumos nusistatymų paiso. Ji turi priemonių įstatymų projektų ir pasiūlytų rezoliucijų eigą stabdyti kongresiniuose komitetuose, priimtus įstatymus prezidentas gali vetuoti ir net teisinę galią įgijusius kai kuriuos įstatymus vyriausybė kartais sugeba apeiti ir suignoruoti. Juo labiau vyriausybė gali suignoruoti tuos Kongreso nutarimus, kurie formaliai neturi įstatyminės galios. Tačiau bet kuriuo atveju, vyriausybė pritaria tam ar ne, tautos atstovybės nusistatymo pareiškimas kuriuo nors klausimu yra reikšmingas. Normaliai Kongreso intencijas vyriausybė respektuoja arba bent nedrįsta daryti atvirų priešingų ėjimų. Todėl ir Amerikos lietuviai, kovoje dėl Lietuvos laisvės ieškodami amerikiečių talkos, nuolatos atsikreipia į JAV Kongresą ir čia greičiau susilaukia palankumo negu vyriausybėje.

Amerikos lietuvių istorijos tyrinėtojas ateityje, aptardamas lietuvių politinę veiklą nuo II Pasaulinio karo iki būsimo Lietuvos išlaisvinimo, negalės praeiti neįvertinęs Kersteno, Kuchel-Lipscomb, Dervvinskio, Bell ir gal dar kitų rezoliucijų poveikio. Jos visos savo tarpe gal kiek skiriasi kilme, siekiais ir išvadomis, bet jų visų reikšmė, tegu nė viena jų pilnai ir nepasiekė užsibrėžto tikslo, turint galvoje pasaulinės politikos konjunktūros kaitą, yra didesnė, negu prabėgom į jas pažvelgus galėtų atrodyti.

Kongresmano Charles J. Kersten rezoliucijos poveikyje 1953 JAV Atstovų rūmai sudarė "Komitetą komunistų agresijai tirti". Šis Altos laimėjimas Lietuvos bylos reikalui buvo išgautas be jokių didesnių pastangų, beveik atsitiktinai. Mat, tuo laiku Valstybės departamentui vadovavo palankiausias Amerikos istorijoje Pabaltijo valstybių laisvės reikalui valstybės sekretorius — John Foster Dul-les. Jis pats šiame komitete ir liudijo, pasirinkęs jautriausią laisvojo ir komunistinio pasaulių interesų susikirtimo tašką — Berlyną.

Kersteno komitetas komunistų agresijos ir Pabaltijo valstybių aneksijos faktams nušviesti surinko daug ir vertingos medžiagos. Jis iš tos medžiagos 1955 suformulavo Amerikos vyriausybei gausias rekomendacijas, kuriose pragmatinės Amerikos užsienio politikos reikalavimai buvo suderinti su moralinėmis, garbingą žmogų ir laisvą tautą įpareigojančiomis, normomis. Gaila, tos rekomendacijos, gavusios pritarimą užsienio reikalų komisijoje, pačių Atstovų rūmų nepasiekė. Valstybės departamento ekspertai, matyt, įtikino prez. Eisenhovverį sulaikyti rekomendacijas taisyklių komitete. Jei jos būtų pasiekusios Atstovų rūmų visumą, tikrai būtų buvusios priimtos, nes tuo laiku Amerikos visuomenės ir Kongreso nuotaikos už pavergtų tautų išlaisvinimą buvo itin stiprios.

Kokios buvo priežastys, kad "Komunistų agresijai tirti komitetas", kurio darbą finansavo pats Kongresas, savo tyrinėjimus ir rekomendacijas nepravedė iki išsipildymo?

Didžioji bėda, kad Pabaltijo valstybių reikalui sukurto komiteto kompetencija 1954 buvo praplėsta ir į kitų Sovietų Sąjungos kontroliuojamų kraštų tyrinėjimus. Įvairių tautinių grupių nesantaikos stabdė komiteto darbus ir įvairiais kompromisais silpnino išvadas. Taip pat rekomendacijos buvo per plačios, per toli siekiančios, galėjusios gerokai stabdyti užsienio politikos manevravimo laisvę. Pagaliau, rekomendacijų eigai sustojus, niekas neorganizavo visuomenės talkos, ant nedraugiškų uolų įstrigusį, laivą įvesti į netolimų at-siekimų uostą. Vėlyvesnė patirtis šioje srityje parodė, kad tai būtų buvę galima pasiekti. Bet nežiūrint ir to, komiteto surinkta medžiaga — liudijimai, dokumentai, raportai, specialios studijos — yra išlikę ir, laikui pribrendus, taps negailestingais kaltintojais prieš Lietuvos laisvės uzurpatorių.

Įdomiausia istorija vyko su rezoliucija, kuri 1961 prasidėjo Kuchel-Lipscomb rezoliucijos vardu ir kiek sušvelninta forma 1966 buvo realizuota kaip H. Con. Res. 416. Septintoje šio šimtmečio dekadoje apie jokį kitą lietuvišką klausimą Amerikoje nebuvo tiek daug ir kontroversiškai rašyta ir kalbėta, kaip apie Rezoliucijoms Remti komiteto stumiamą rezoliuciją. Surinkus visą medžiagą, tikrai susidarytų keliolikos tomų dokumentacijos rinkinys. Originaliojoje rezoliucijoje JAV prezidentas buvo raginamas Sovietų Sąjungai kelti Jungtinėse Tautose bylą ir reikalauti sovietus pasitraukti iš okupuotų Pabaltijo valstybių. Priimtoje H. Con. Res. 416 formoje prezidentas raginamas Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose atkreipti pasaulio opinijos dėmesį, kad Pabaltijo tautoms paneigta laisvo apsisprendimo teisė, ir organizuoti tos opinijos spaudimą toms teisėms atgauti.
Už ir prieš H. Con. Res. 416 vyko kova tikra ta žodžio prasme trijose plotmėse. Sovietai darė viską, kad rezoliucija nepraeitų. Paskutiniu momentu, kai rezoliucijos svarstymas jau buvo įtrauktas į Senato darbotvarkę, dramatišku įsikišimu pats Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeris Gromyko bandė paveikti Valstybės departamentą, kad klausimo svarstymas iš darbotvarkės būtų išimtas. Valstybės departamentas per visus 5-rius kovos metus rezoliucijai pravesti statė kliūtis. Gi lietuvių visuomenėje prieš rezoliucijos pravedimą atvirai kovojo Alta, gindama Valstybės departamento tezę, kad Pabaltijo valstybių klausimo iškėlimas Jungtinėse Tautose mūsų reikalui atneštų tik pralaimėjimą. Ši teoretinė prielaida sumaišė dalį ir geros valios lietuvių. Kairieji lietuviai liberalai, kurie vienintelį Lietuvos labui pasitarnavimą matė "bendradarbiavime su tauta", rezoliucinio judėjimo prasmę menkino ironizavimu ir pretenzingu "ekspertų" autoritetu.

Patriotinės gi visuomenės pritarimas periferijoje pradėtam žygiui išsiliejo iki tol dar nematytu entuziazmu. Už rezoliuciją kovojo daugelis ir tų, kurie teigiamomis kovos pasekmėmis netikėjo, nes "už tai, kas brangu, kovojama neklausiant laimėjimų galimumų" (J. Girnius). Rezoliucijoms Remti komiteto strateginiai ėjimai buvo be priekaištų, veik tobuli. Ir taip rezoliucija buvo pravesta. Tas laimėjimas įrodė, kad lietuviškieji "raumenys" yra gan stiprūs, jei mokama jais išmintingai naudotis. Taip pat ši kova išmokė lietuvių mases komunikuoti su Washing-tonu, nes iki tol (dar net ir dabar) oficialioji lietuvių politinė vadovybė ryšių su Washingtonu teisę rezer-vavosi tik sau.
Pagaliau kas galėtų garantuoti, kad be 416 rezoliucijos Kissingeris Helsinkio "galutiname akte" nebūtų galutinio akto paskelbęs ir Lietuvos okupacijai pripažinti?

Helsinkio grėsmei sutikti 1975 buvo bandoma pravesti kongresmano Dersvinskio rezoliuciją. Pastangos bendram darbui suvedė JAV Lietu-. Bendruomenę su Alta. Tačiau ir vėl, aišku, ne be Valstybės departamento įsikišimo, pakomitetyje priimta rezoliucija Atstovų rūmų pilnaties nepasiekė.

Apgaudinėtume save, įsikalbėdami, kad Helsinkio susitarimu Pabaltijo valstybių okupacijos nepripažinimo pozicijos tapo sutvirtintos, ir raginimas už tą "laimėjimą" padėkoti prezidentui Lietuvos laisve susirūpinusio lietuvio jausmus, jei jau ne įžeidžia, tai tikrai įskaudina. Už patirtą skriaudą paprastai nedėkojama.

Kitas klausimas, kad ta skriauda eturi mūsų stumti į nusiminimą ar desperaciją.
Tiesa, detentės miglose oficialūs Amerikos valdžios asmenys Helsinkio "galutinį aktą" interpretuoja tik kaip moralinį įsipareigojimą ir Sovietų Sąjungos gerų intencijų patikimo fommą. Tačiau toks aiškinimas nenuoširdus. Juk nemoralios jėgos "moralinis įsipareigojimas" nieko nereiškia, o betikrindama Sovietų Sąjungos geras intencijas, Amerika po II Pasaulinio karo jau yra praradusi dešimtis tūkstančių jaunų vyrų gyvybių, į savo kraštą parsigabenusi šimtus tūkstančių karo invalidų ir tolimų kraštų karo laukuose palaidojusi šimtus bilijonų dolerių.

Praktiškos Helsinkio susitarimo neigiamos pasekmės Lietuvos bylai ims ryškėti tada, kai amerikiečių interpretacija pradės priartėti prie rusiškosios — kai į pirmą plotmę bus keliama nebe "moralinių įsipareigojimų" tezė, o "sienų neliečiamumo" ir "nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus" parašais patvirtinti punktai. Ir to visai realu yra laukti.

Pohelsinkinėje situacijoje Lietuvos interesus ginančią rezoliuciją (H. Con. Res. 368) JAV Kongresui yra pasiūlęs kongresmanas Alphonzo Bell. Iškart ji susilaukė gan palankaus daugelio kitų Kongreso narių ir lietuvių visuomenės atsiliepimo. Ar ši rezoliucija susilauks tų pačių stabdžių iš priešų, "draugų" ir saviškių ir ar jai bus lemta laimingai praplaukti pro visas kitas povandenines uolas, kaip 416-jai rezoliucijai, parodys ateitis. O ta ateitis matuojama ne mėnesiais, bet metais.

J. Kojelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai