Eilėraščiai |
Parašė EUGENIO MONTALE |
ŠILTNAMYJE Bėginėdami, kurmiai Apžarsto citrinmedžius, Atsargių lašelių rožiniu Žėri piautuvas. Ant svarainio raudonų uogų Dėmelė, košenilė; girdisi Besimuistąs šukuojamas arkliukas — O paskui miegas nugalėjo. Sužavėtas ir lengvas it pūkas, Esu persisunkęs tavim, tavo pavidalas Patapo mano paslėptu alsavimu, tavo Veidas susilydė su manuoju, ir tamsi Mintis apie Dievą nusileido Ant nedaugelio gyvenančių, aidint Dangiškiem garsam ir vaikiškiem Būgnam, ir kabant žaibų kamuoliam Virš manęs, tavęs ir citrinmedžių . . . PALEIDŽIANT "KARVELĮ" Elu katedra Baltas karvelis mane nuleido Tarp kolonų, po bokšto smailėm, kur dangus gūžtaujas. Aušros ir šviesos kabo; aš mylėjau saulę, Medaus spalvą; dabar aš prašau kas tamsu, Prašau ugnies, kuri rusena, to kapo, Kuris neskraido, tavo žvilgsnio, kuris meta jam iššūkį. PARKE Magnolijos šešėlyje, Kuris vis labiau siaurėja, Kvapaus šūvio dvelkimas Kaip strėlė mane paliečia ir dingsta. Atrodė kaip tuopos krintąs Lapas, kuris nuo vėjo gūsio Nublunka — gal būt ranka Iš tolo klaidžiojanti po žalumas. Ne mano juokas Per žilas šakas įsiskverbia Į mano krūtinę, šiurpulys Sukrečia mane, persmeigia venas, Ir juokiuos su tavim po iškraipytu Šešėlio ratu, aš ištįstu, Išsivadavęs iš savęs, ant kaulėtų Išsikišusių šaknų ir badau Šiaudų adatom tavo veidą. KLINIKOJE PARAŠYTA BALADĖ Kritiškos būklės sūkuryje: Kai kvailiojanti rugpiūčio kometa Nusileido už kalnų Vis dar skaidriam ore — Bet tamsuma, mums, ir siaubas, Ir verandų ir tiltų griūtis Virš mūsų, kaip Jona palaidotų Banginio viduriuose — Ir aš pasisukau, ir veidrodis Pasakė, kad aš jau nebe tas pats, Nes gerklė ir krūtinė Staiga pasijuto sukaustyti Gipsiniam manekene. Giliuose tavo akių įdubimuose Žėrėjo lęšių ašaros, Storesnės už tuos tavo Didelius vėžlio akinius, Kuriuos nakčiai tau nuimu Ir pristumtu prie morfijaus buteliuko. Bulių dievas nebuvo mūsų, Bet Dievas, kuris ugnimi Nuspalvina griovių lelijas: Šaukiaus Ožio, ir raguotos Pabaisos bėgimas sunaikino Paskutines išdidumo liekanas, Nors širdis plaišiojo nuo tavo kosulio. Aš laukiau ženklo, ar jau priartėjo Galutinio pagrobimo valanda: Esu pasiruošęs, ir atgaila Tada prasideda kurčia Slėnių ir kalnų viršūnių rauda Kitos kritiškos būklės. Ant naktinio staliuko tu laikai Medinį buldogą, žadintuvą Su fosforo rodyklėm, Kurios skleidžia silpną šviesą Ant tavo snaudulio, Nebūtis, kurios pakanka Norintiem išlaužti siauras duris; Ir išorėje, pritvirtintas raudonas Ant balto, iškyla kryžius. Su tavim aš pasisuku į balsą, Kuris su aušra įsiveržia, į milžinišką Mirusiųjų buvimą; tada nuaidi Medinio šuns begarsis ir mano nebylus staugimas. Vertė Povilas Gaučys ANGLIŠKAS VAMZDIS Šį vakarą vėjas rūpestingai pučia. Primena smarkų dūzgimą skardos Tankių medžių dūdos. Blizga Horizonto varis. Šviesos pluoštai kyla, Lyg aitvarai, ir uždega dangų. Plaukia debesys: šviesiųjų Erdvės karalysčių, aukštųjų Eldoradu Pravertos durys. Jūra keteromis blykčioja: Maištinga, ji keičia spalvas Ir bloškia į krantą trimitą Sumaigytų putų. Vėjas gimsta ir miršta, Lėtai tamsėjant valandai. Gal šį vakarą dar suvirpės Ir nebylė dūda Širdies? LAIMĖ Pasiekta laime! Vaikščiot tavimi Sunkiau nei ant skustuvo ašmenų. Akims — neaiškus tavo žiburys, Po kojom — sausledžiu braškėt imi. Tave pamilę testovės verčiau atstu. Jei virš liūdnų žmonių malonų Ir šviesų veidą rodai, tavo rytmetys Juos erzina ir guodžia, kaip kregždės virš balkono. Bet vaiką ar paguost gali jo balionėliui Pakibus virš namų nuo siūlo plono? APLEISTA MUITINĖ Iš atminties tau išdilo muitinės namas Pastatytas ant riogsančios kranto uolos; Jis laukia tavęs nuo to vakaro, Kai sulėkė spiečiai neramūs Tavo minčių stabtelt čia pagalios. Rytinis vėjas metais sienas plaka. Tavo juokas neteko pirmykščio krištolo. Pamišęs kompasas pametė taką. Lošiant nebesiseka išmesti kauliuko. Kito laiko vagoj atmintis nutrūko Ir surizgo, lyg kamuolys pairęs. Dar laikau siūlo galą. Bet tolyn jau irias Namas ant uolos. Jo kraigo vėliavėlė, Nuo dūmų parudus, nesiliauja blaškytis. Dar laikau siūlo galą. Viena tu likai, Bet tamsoje negirdžiu jau tavo alsavimo. Prieš akis bekraštė linija. Sužiba tiktai Reta praplaukiančio laivo švieselė. Kur uostas? (Šniokščia piktai Sudužusios bangos į krantą uolėtą.) Tu neatmeni mano šio vakaro namo, O aš nežinau, kas praeina, kas lieka . . . Vertė Stasys Žilys |