|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
 Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų lygumų krašte.
Vėjams padvelkus, nulinksiu su pievų pražydusia gėle.
Klausysiuosi bičių dūzgimo ir paukščių danguj mėlynam.
Čiulbės tenai strazdas kleve ar berže baltam.
O žiede raudonas, išaugęs gimtajam lauke!
O gentie švelniasiele, ateinanti dienų brėškime!
Iš amžiaus į amžių keliaujant žaliąja lanka.
Ir berdama rasą mane palyti kūdikių pėda minkšta.
Jums asai dainuosiu giesmę nemirštančios tautos.
Jus aš lydėsiu nuo rytmečio rūko ligi vakaro žaros.
Jus užmigdysiu prie alkų, pušynų, šventų ąžuolų.
Per naktį budėsiu prie jūsų tyliųjų sapnų.
Jus gaigystėj kelsiu sena tėvų krivulę...
Ir brolių žygiuotei išvesiu velėna žalia.
Aš savo vienatvėj regėsiu aukštąsias dausas.
Aš vienas ten būsiu ir grosiu senolių graudžiąsias dainas.
Dūduojant, man viksvos ir smilgos tyliai sušiulens.
Ten .stirna ištroškus atbėgs prie upelio vandens.
Žiūrėsiu už girių, už kalnų, užu pilkųjų debesų.
Ten giedra, ir mėlyna, ir visad skaistu.
Nakčia aš gėrėsiuos sietynu ir žvaigžde krituole.
Ir vėjams dūzgenant, siūbuosiu brangiųjų lygumų žole.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
