Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PROF. ERNESTAS FRAENKELIS   
APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ

PROF. ERNESTAS FRAENKELIS*)


* Prof. Ernestas Fraenkelis (gimęs 1881. 10. 16. Berlyne) yra vienas iš žymiausių dabartinių Vokietijos kalbininkų. 1905 m. — dr. phil. Berlyne, 1909 m Kielio univ. priv. docentas, 1916 m. to paties univ. ekstraordinarinis, o nuo 1920 m. ordinarinis profesorius. 1936 m. dėl rasinių įstatymų turėjo pasitraukti iš universiteto. Nuo 1945 m. Hamburgo universiteto profesorius.
Prof. Fraenklis yra išleidęs keletą lietuvių kalbotyrai labai svarbių veikalų kuriuose specialiai domėjosi lietuvių kalbos sintaksės problemomis, ir, be to, paskelbęs daugybę straipsnių Įvairiuose filologiniuose žurnaluose. Parašęs disertaciją ir paskiau habilitaciją iš. klasikinės filologijos, ta sritimi ligi Pirmojo pasaulinio karo daugiausia ir domėjosi. Vis dėlto, nesvetimi jam buvo ir lituanistiniai dalykai; antai jau 1901 m., dar tebestudentaudamas, skaitė Donelaitį. Pirmasis stambesnis jo veikalas, kuris tiesiogiai lietė lituanistiką, nes nagrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius, pasirodė 1914 m. Nuo to laiko litunanistika vis labiau pasidarė jo mokslo tyrinėjimų pagrindine sritimi: ypač po to, kai jis kelis kartus atsilankė Lietuvon. 1923 m. jis pirmą sykį viešėjo Lietuvoje apie 5 savaites ir susipažino su Būga. Antrą kartą atvyko 1926 m-ir pakviestas apie 3 mėnesius skaitė Humanitarinių Mokslų fakultete paskaitas apie indoeuropiečių kultūrą ir protėvynę, o, be to, pratybose nagrinėjo Mažvydo kalbą. 1928 m. gyveno apie 2—3 mėnesius ir išstudijavo Daukanto raštų kalbą. 1934 m. kelias savaites viešėjo Vilniuje. Čia lietuvių gimnazijoje lietuviškai paskaitė paskaitą apie Vilniaus krašto lietuvių kalbos slavybes. 1936 m. vėl atvyko Vilniun ir išgyveno apie 8 savaites; šį kartą liet. gimnazijoje skaitė paskaitą apie Daukanto kalbą. Lankydamasis Lietuvoje ir. susiartinęs su lietuvių mokslo žmonėmis prof. Fraenkelis ėmė savo tyrinėjimus skelbti ir lietuvių mokslo žurnaluose: iš pradžių „Tautoje ir Žodyje“, paskiau „Archivum Philologicum .
Praktiškai išmokęs lietuvių kalbą ir gerai susipažinęs su mūsų naująja literatūra, prof. Fraenkelis pirmasis plačiu mastu ėmė naudoti baltų kalbotyroje šalia mūsų senųjų raštų ir naujųjų autorių veikalus. Tai irgi svarbus jo nuopelnas baltų kalbotyrai.


Nuotraukoje: Adomas Varnas. Dailininkas P.Kalpokas (piešinys pieštuku).

Iškilęs į žymiuosius lituanistus, prof. Fraenkelis buvo pakviestas redaguoti kalbotyrinės bibliografijos žurnale „Indogermamsches Jahrbuch“ baltų kalbotyros skyrių. Turėdamas nemaža pažinčių lietuvių mokslo ir literatūros pasaulyje, prof. Fraenkelis galėjo gerai sekti, kas naujo pasirodydavo mūsų žurnaluose ir knygų lentynose, ir rūpestingai viską, ką pastebėdavo, sužymėdamas ir parecenzuodamas, jis išugdė minėtame žurnale lietuvių (panašiai ir latvių) platų, palyginti su kitais, filologijos skyrių. Redaguoti jis pradėjo 1928 metais išspausdintu ir 1926 metų kalbotyros bibliografiją apimančiu XII tomu ir redagavo ligi XXIII tomo, išspausdinto 1939 m. ir apimančio 1937 m. bibliografiją. Vėliau, kad ir nebeturėdamas teisės dalyvauti vokiečiu spaudoje, jis nemetė pamėgtojo lituanistikos darbo ir Suomių Mokslų Akademijos Metraščiuose 1941 m. išspausdino baltų kalbotyros bibliografiją, apimančią 1938—1940 metus. Dabar prof. Fraenkelis vėl pakviestas bendradarbiauti ,,Indogermanisches Jahrbuch“ žurnale ir šiuo metu spausdinamame XXVII tome suredagavo baltų kalbotyros 1941—1943 m. bibliografiją.

Nežiūrint savo senyvo amžiaus, prof. Fraenkelis uoliai tebedirba lituanistikos srityje. Antai sunkiose jam karo ir pokario sąlygose jis parašė tyrinėjimą apie M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmo kalbą, kuris buvo 1947 m. Goetingene išspausdintas. Dabar prof. Fraenkelis renka medžiagą etimologiniam lietuvių kalbos žodynui, drauge rašo ir spausdina daug lituanistinių ir apskritai lingvistinių straipsnių.

Prof. Fraenkelis yra ne tik gilus lietuvių kalbos žinovas ir jos mylėtojas, bet yra ir didelis lietuvių bičiulis. Štai, Pabaltijo Universitetui Hamburge įsikūrus, o paskui Pinneber-gan persikėlus, prof. Fraenkelis tuojau mielai sutiko jame skaityti paskaitas. Salia kai kurių germanistinių Kursų jis lietuvių kalbos seminare su studentais lietuviškai nagrinėja senųjų mūsų autorių (Mažvydo, Daukšos, Petkevičiaus, Sirvydo) kalbą. Be to, reikia pastebėti, kad be jo mielai naudotis leidžiamos asmeninės bibliotekos lituanisto darbas Pabaltijo Universitete butų tiesiog sunkiai įmanomas.

Paprašytas duoti „Aidams“ savo straipsnį, jis pats jį pa rašė lietuviškai. Tame straipsnyje rasime žinių ir apie jo paties lituanistinius veikalus. V. M.

Jau prieš Praną Boppą (1791—1867), kuris buvo lyginamosios kalbotyros kūrėjas ir pradedant 1833 m. išleido plačią knygą apie šitą dalyką, kai kurie Vokietijos mokslininkai ir poetai gyvai domėjosi labai senoviška lietuvių kalba. Garsusis Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas, kurio pavardė turi būti lietuviškos kilmės (plg., pilnesnius vardus kaip Daukantas, Gedkantas, Viskantas ir dalių atvirkščia tvarka: Kantalga, Kantautas ir t.t.), Ruhigo žodyno antros 1800 m. Kr. Mielkės pataisytos laidos prakalboj skatina vokiečių visuomenę atkreipti dėmesį į tą kalbą, kuri, nors mažos tautos vartojama, esanti svarbi ir bendrajai tautų istorijai. Jis giria lietuvius už jų darbštumą ir vaišingumą. Herderis knygoj apie tautų balsus dainose ir Lessingas žavėjosi lietuvių dainų gražumu. Vėliau ir kiti vokiečių poetai domėjosi lietuvių dainomis ir jas net vertė.

Savaime suprantama, kad lyginamoji kalbotyra .negalėjo apsieiti be nuolatinės atodairos į lietuvių kalbą. Antai daug lietuviškų lyčių iš tiesų yra senoviškesnio pobūdžio net už sanskrito ir graikų kalbų atitikmenis. Pvz., trečiasis veiksmažodžio būti esamojo laiko asmuo esti visai nėra pasikeitęs nuo indoeuropiečių prokalbės laikų. Sanskrito asti atrodo jaunesnis dėl balsio e pereigos į j.

Nors Pranui Boppui visados rūpėjo lietuvių kalbos duomens, tačiau dar tebetruko tikslios, visus bruožus apibūdinančios gramatikos. Tai Augusto S c h 1 e i c h e r i o (1821—1868) nuopelnas, kad jis 1856 m. Pragoję išleido platų lietuvių kalbos mokslą. Schleicheris buvo dažnai keliavęs į Mažąją Lietuvą, kur jis surinko pasakų, dainų ir mįslių. Šitie rinkiniai buvo išspausdinti Schleicherio gramatikoj, kur jis pridėjo šį tą ir iš Didžiosios Lietuvos raštų.

Schleicherio bendroji indoeuropiečių kalbų apžvalga (jo „kompendiumas“) pasirodė 1861 m. ir sulaukė mažesniame negu 15 metų laikotarpyje net trijų laidų. Paskui nebebuvo įmanoma tęsti šitos knygos ligtoliniame pavidale, kadangi nuomonės apie indoeuropiečių prokalbės balsius buvo iš pagrindų pasikeitusios. Sanskritas, nepaisant savo senos literatūros, yra balsių atžvilgiu daugiau atsitolinęs nuo prokalbės negu Europos indoeuropiečių kalbos,, prie kurių šeimos priklauso ir lietuvių kalbą.

Jau prieš Schleicherio veikalus Augustas Friderikas Pottas (1802—1870) buvo paskelbęs etimologiškus tyrinėjimus (1833 ir t. t. metais) Si knyga, kur nuolat atsižvelgiama ir į lietuvių kalbą, dar tebeturi didelę vertę. Pottas buvo aštraus proto mokslininkas ir skynė kelią antram žymiam etimologui Augustui Fickui (1833—1916), kuris 1868 m. pradėjo leisti visų indoeuropiečių kalbų lyginamąjį žodyną. Šis žodynas susilaukė iš viso 4 laidų. Lietuvių kalba jame vaidino svarbų vaidmenį. Tą patį galima pasakyti ir apie vėliau (1927—1932) A. Waldės ir J. Pokornio išleistą tos pačios rūšies žodyną; kurio duomens iš lietuvių kalbos yra Alfredo Senno patikrinti.


Friderikas Kuršaitis (1806—1884), Mažosios Lietuvos lietuvis, 1876 m. parašė lietuvių kalbos gramatiką. Ji yra ne tik naujoviškesnė už Schleicherio knygą, bet ir duoda daugiau medžiagos iš Didžiosios Lietuvos tarmių. Kuršaitis prisipažįsta, kad daug jam ligi tol negirdėtų kalbos naujienų išgirdęs iš vyskupo Antano Baranausko (Barono), kai su juo susipažino ir atlankė jį Kaune.

Kuršaitis išvertė ir Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, ir jo vertimas dar tebevartojamas lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčiose, tuo tarpu kai katalikai naudojasi dabartiną kalbos dvasią daugiau atitinkančiu arkivyskupo J. Skvirecko vertimu.

Oskaras Wiedemannas (1860—1917), Pabaltijo vokietis, apsigyvenęs Leipcige, pasistengė išnaudoti surinktuosius faktus lyginamosios kalbotyros reikalams. Jo lietuvių kalbos vadovas pasirodė Strasburge 1897 m. Jau 1891 m. jis buvo parašęs svarbią knygą apie lietuvių kalbos veiksmažodžių būtojo laiko darybą. Jo išvados, apskritai imant, dar dabar kalbininkų pripažįstamos, nors kelios išgalės kitaip aiškinamos (žiūr. Sandbacho 1930 m. knygą apie tą patį dalyką).

Atskiri lietuvių kalbos klausimai nagrinėjami taip pat vokiečių slavistų. Vienas iš žymiausių šios rūšies tyrinėtojų buvo Augustas Leskienas (1840—1916), Leipcigo universiteto profesorius, senosios bulgarų ir dabartinių serbo-kroatų kalbų gramatikų autorius. Jis parašė tris svarbias monografijas, liečiančias lietuvių kalbos problemas. Savo rašte apie baltų, slavų ir germanų linksniuotę (1876 m.) jis .įrodė, kad giminystė tarp germanų kalbų iš vienos, o slavų ir baltų kalbų iš kitos pusės nėra taip didelė, kaip buvo Schleicherio spėjama. Toj pačioj knygoj Leskienas pirmas aiškiai pabrėžė, kad garsų dėsniai veikia be jokių išimčių ir kad skirtumai nuo laukiamo pavidalo turi visados kurių nors priežasčių. Ypačiai analogija esanti svarbus faktorius kalbų raidoj.

Antroj knygoj 1884 m. Leskienas nagrinėjo lietuvių kalbos balsių kaitaliojimųsi. Taisyklingas balsių kaitaliojimas yra išlaikytas lietuvių kalbos visoj eilėj atvejų nuo prokalbės laikų. Sanskrite, kur a, e, o sutapo į vienintelį a, kur ai, ei, oi atstojami vienintelio e, ir kur a u, e u, o u — vienintelio o, balsių kaita yra -jau labai išdilusi.
Leskieno trečia lituanistikos knyga apie vardažodžių darybą lietuvių kalboj (1891 m.) yra dar dabar naudinga, nors P. Skardžius, pasirėmęs gausesne medžiaga ir aprašęs taip pat veiksmažodžius (jo knyga išėjo Vilniuj 1941 m.), daugely atvejų papildo ir pataiso Leskieno pažiūras.

Po Leskieno mirties pasirodė jo paruošta trumpa lietuvių kalbos gramatika su skaitymais (1919 m.). Leskienas pats jos nebegalėjo patikrinti dėl staigios mirties. Išleidimu rūpinosi jo žentas V. Streitbergas, garsus germanų kalbų tyrinėtojas ir gotų kalbos pradinės knygos, be to, dar germanų prokalbės gramatikos autorius. Kadangi Streitbergas nebuvo baltistas, į Leskieno pomirtinę knygą įsibrovė daug klaidų, kurias parodė Būga Kalbos ir Senovės 154 ir t.t. psl. Kitas Leskieno gramatikos trūkumas yra tekstų iš Didžiosios Lietuvos stoka. Bet nė dėl to Leskienas nėra kaltas; juk, kada jis prirengė medžiagą, siautė Pirmasis pasaulinis karas, ir naujausios lietuvių raštijos kūrinių tik maža dalis buvo Vakarų Europai prieinama.

Tarp Leskieno mokinių žymią vietą užima Aleksandras Brūckneris (1856—1939), Tarnopolėj gimęs lenkas, ilgą laiką buvęs Berlyno universiteto slavų kalbų ir literatūrų profesorium. Jo specialybę sudarė jo gimtoji kalba ir lenkų literatūra. Vis dėlto, jis paskelbė nemaža knygų ir straipsnių taip pat iš baltų kalbų srities. 1877 m. jis parašė knygą apie lietuvių kalbos skolinius iš slavų kalbų. Kad jis kartais per toli ėjo, įtardamas kai kuriuos lietuvių kalbos žodžius esant paskolintus iš slavų kalbų, ir kad jis dažnai neskyrė senesnio gudiškos kilmės skolinių sluogsnio nuo naujesnio, paimto iš lenkų kalbos, nemažina jo pionieriaus darbo vertės. Šituos trūkumus bent dėl senesnės gadynės pašalino P. Skardžius savo 1931 m. disertacijoj apie slaviškus skolinius senųjų lietuvių autorių raštuose.

1917 m. Brūckneris paskelbė ilgą straipsnį apie baltistikos rezultatus Streitbergo redaguotoj indoeuropiečių kalbotyros istorijos apžvalgoj.

Schleicherio garsiausias mokinys buvo J. S c h m i d t a s (1843—1901), kuris iki savo mirties dėstė lyginamąją kalbotyrą Berlyno universitete, kurio jis buvo ordinarinis profesorius. Jau studentavimo laikais Jenoje jis padėjo Schleicheriui, kurio paskaitų jis klausė, aiškinant ir spaudai ruošiamfc Donelaičio raštus. Schleicherio parengtasis Donelaičio kūrinių leidinys pasirodė 1865 m. Tą patį darbą atliko G. Nesselmannas (1811—1881) 1869 m. Jis ne tiktai kaip Schleicheris pridėjo Donelaičio žodyną, bet ir išvertė jo eilėraščius originalo metrais vokiškai.

Nesselmannas sustatė ir lietuviškai-vokišką žodyną (1850 m.). Jo pagrindą sudarė J. K. Sirvydo, Brodovskio, Ruhigo ir Mielkės žodynai, bet jis nėra taip patikimas kaip jo pirmatakų rinkiniai, be to, sutvarkytas ne paraidžiui, bet pagal garsų kokybes, kas truputį apsunkina vartojimą.

1870 m. eilėraštyj iš Linkmenų (Vilniaus krašte) skundžiamasi, kad jaunuomenė esanti labai pasileidusi ir „vargiai mokanti Tėve mūsų“. Ji jau nebeskaitanti Donelaičio raštų; „o gi šita nebevilkis (neturėk tokios vilties), kad žinotų, kas tai Milkis (Mielkė), Daukšus (Daukša), Šyrvids (Sirvydas) ir Bretkūnas, Ruikis (Ruhigas), Kuršą (Kuršaitis), Nesselmunas, Haakas, Šleikers, Laukis (Daukanto slapyvardis), Rėza, Strazdas, Poška ir Pabrėža“ (žiūr. Volterio chrestomatijos 207 psl. 27 ir t. t. eil.). Šitos eilutės aiškiai rodo, kiek aukštai jau tada buvo įvertinami kai kurie vokiečiai lituanistai net plačiosios lietuvių visuomenės.

Leipcigo universitetas buvo labai ilgą laiką, taip sakant, kalbotyros centras. Tai buvo Karolio B r u g m a n n o (1849—1919) nuopelnas. Be jo indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos metmenų, kurie sulaukė dviejų laidų, nė šiandien joks kalbininkas negali apsieiti. Aišku, kad šitos knygos tomuose lietuvių kalba užima svarbią vietą. Sintaksinę dalį buvo parengęs B. Delbrūckas, o antroje laidoje sintaksės keli skyriai buvo apdirbti K. Brugmanno, kuris juos įterpė į pačia gramatiką. Lietuvių kalbos sintaksė anuomet dar mažai buvo išstirta. Jablonskio knygos ar dar nebuvo iš spaudos išėjusios, ar kiek jų jau buvo išspausdinta, pasiliko nežinoma Vakarų Europoj. Taigi lietuvių kalbos sintaksė, priešingai kaip tos kalbos gramatika, daug nefigūruoja nei Brugmanno nei Delbrūcko metmenų dalyse.

Vis dėlto, Brugmannas ją išdėstė Garliavos tarmės aprašyme, kuris randamas jo drauge su Leskienu sustatyto dainų ir pasakų rinkinio priede (1882 m.) Šita knyga buvo abiejų mokslininkų rašyta 1880 m. padarytos kelionės į Mažąją ir Didžiąją Lietuvą proga. Leskieno tekstai kilę iš Vilkyškių (Klaipėdos krašte), Brugmanno iš Garliavos arti Kauno. Pridėtas taip pat retų žodžių sąrašas.

Žymus Augusto Ficko bendradarbis ir jaunesnis draugas buvo Adalbertas Bezzenbergeris (1851 —1922), iki savo mirties buvęs Karaliaučiaus universiteto ordinarinis profesorius ir kelius kartus šitos aukštosios mokyklos rektorius. R. Trautmannas, M. Ebertas, J. Gerulis ir J. Yčas (pastarasis Tautos ir Žodžio 2 tomo 49 ir t. t. psl.) yra paskyrę šiam garsiam baltistui atsiminimo straipsnius. Pradėjęs savo mokslo darbą germanistikos srityje, jis, jau būdamas Goettingeno universiteto privatdocentas ir vėliau ekstraordinarinis profesorius, vis daugiau įsigilino, jo draugui Fickui patarus, į baltų kalbų nagrinėjimą. Bezzenbergerio iniciatyva buvo skelbiami seni lietuvių spaudiniai su įvadais ir išnašomis. Bezzenbergeris pats išleido M. Mažvydo katekizmą ir krikšto formuliarą, be to, latvių 1586 m. katekizmą ir tariamuosius Simano Grunauo latviškus poterius. Jo draugas F. Bechtelis, vėliau Hallės universiteto profesorius, kur jis daugiau atsidėjo graikų tarmių ir tikrinių vardų tyrinėjimams, paskelbė Baltramiejaus Vilento enchiridiono ir Naujo Įstatymo evangelijų bei laiškų vertimus. R. Garbė paskelbė J. K. Sirvydo pamokslo punktų pirmąją dalį. Jis trumpai aiškino Sirvydo rytinę tarmę. Dabar mums žinomi nestik visi Mažvydo ir jo bendradarbių raštai, kuriuos atrado J. Gerulis Karaliaučiaus valstybiniame archyve ir perspausdino manul-druku Kaune 1922 m. ir Heidelberge 1923 m., bet yra taip pat paskelbtos Sirvydo pamokslų pirmoji ir antroji dalis drauge su lenkiškais vertimais. Abidvi dalys yra F. Spechto rūpesčiu išleistos. Jis. jas aprūpino gramatiškų įvadu, kur visi duomens yra trumpai suglausti ir išaiškinti atsižvelgiant į naujausius tyrinėjimus (1929 m.).

Jau Goettingene Bezzenbergeris parašė knygą „Indėliai į lietuvių kalbos istoriją“. Šita knyga pasirodė 1877 m. Tenai yra išnaudota daug 16 ir 17 amžių raštų, kurie laikomi Karaliaučiaus įvairių įstaigų bibliotekose. Jis ypačiai surinko Bretkūno postilės ir Šventojo Rašto vertimo gramatikos bruožus; be to, jis perskaitė ir daug kitų senų raštų, kaip Nobažnystės Knygą, Morkūno reformatų postilę ir t.t. Savaime suprantama, kad daug Bezzenbergerio aiškinimų dabar yra pasenę. Neretai jis nesvarsto, kad turime reikalo su paprastomis spaudos klaidomis; bet visa tai nieku būdu nemažina jo knygos vertės.

Savo išvadas apie Klaipėdos krašto tarmes Bezzenbergeris yra paskelbęs knygoje „Lietuviški tyrinėjimai. Indėliai lietuvių kalbai ir tautybei pažinti“ (1882 m.). Ten yra išspausdinta dainų, pasakėčių, lietuvių papročių aprašymų. Taigi ir tautosakininkas sužino daug naujo. Retų žodžių sąrašas lengvina tekstų supratimą.

Bezzenbergerį domino ne tiktai kalbos ypatybės, bet taip pat istorijos ir tautosakos dalykai. Jis įkūrė Karaliaučiuj Prūsijos muziejų ir asmeniškai dalyvavo kasinėjimuose Rytų Prūsijoj,, kuriems jis pats vadovavo. Jo nuopelnus kaip senovės paminklų tyrinėtojo yra įvertinęs M. Ebertas Kuhno lyginamosios kalbotyros 51 tome.

Be lietuvių kalbos Bezzenbergeris nagrinėjo ir prūsų bei latvių tarmių tekstų, pridėdamas išnašas ir trumpą gramatiką. Prūsijos latvių kalbą jis aprašė 1888 m. Kuršių kopų šiaurės gyventojų tarme domėjosi vėliau ir kiti mokslininkai, ypačiai latviai J. Endzelynas, J. Plakis, P. Smitas.

Daug Bezzenbergerio baltistikos straipsnių išspausdinta jo paties įsteigtuose ir redaguotuose „Indėliuose į lyginamąją kalbotyrą“, kurių iš viso buvo išleista 30 tomų. Po 30 tomo priedo, apimančio visų šitame žurnale dėstytų žodžių ir dalykų rodyklę, „Indėliai“ buvo sujungti su A. Kuhno įsteigtu lyginamosios kalbotyros žurnalu, kurio tuolaikiniai redaktoriai buvo E. Kuhnas (A. Kuhno sūnus) ir V. Schulze. Bezzenbergeris kaipo trečias įstojo į redakciją. Nuo to laiko jo straipsniai buvo spausdinami Kuhno žurnale.

Bezzenbergeriui vadovaujant, 1883 m. pradėjo rodytis „Lietuvių literarinės draugijos pranešimai“, kurių išėjo 5 tomai. Jų tikslas buvo išgelbėti „lietuvių nykstančią kalbą nuo pražūties“ ir suvokti kuo daugiausia medžiagos iš lietuvių kalbos ir senovės. Taigi šitas rinkinys apima daug tarmių raštų ir tautosakos duomenų. Jame bendradarbiavo vokiečių ir užsienio (ir Lietuvos) mokslininkai.

V. Schulze, vienas iš vėlesnių Kuhno žurnalo redaktorių, darbavosi visų indoeuropiečių kalbų srityje. Jo dvi svarbiausios knygos yra skirtos klasikinių kalbų klausimams. Nors ir neparašęs plataus ir suglaudžiančio veikalo apie lietuvių kalbą, jis ją labai gerai mokėjo; tai liudija jo „Mažųjų raštų“ rinkinys. Įtikinąs yra jo veiksmažodžių klausti ir klausyti (esamojo laiko 3 asmuo klauso) priegaidžių skirtumo aiškinimas ir įrodymas, kad tai yra susiję su klausti geidalo reikšme. Juk šito veiksmažodžio pirminė prasmė buvo „geisti klausyti“. Sanskritas pažįsta panašų darybos skirtumą asmenuotės srityje. Iš senesniųjų lietuvių autorių V. Schulze domėjosi daugiausia Daukšos ir Donelaičio šnektomis. Dėstydamas indoeuropiečių tautų senovę, jis atkreipė dėmesį ir į lietuvių papročius, kurie dažnai nėra pasikeitę nuo priešistorės laikų.

Feliksas S o 1 m s e n a s (1865-1911) buvo panašios linkmės tyrinėtojas kaip Schulze. Aiškindamas graikų ir lotynų žodžių kilmę, jis dažnai juos sugretindavo su atitinkamais lietuvių, latvių ir slavų kalbų išsireiškimais. Elsnerio knygoj apie dievaičių pavadinimus Solmsenas parengė lietuvių dievaičius apimantį skyrių.

Slavistas Reinholdas Trautmannas (g. 1883), Bezzenbergerio mokinys, lietė savo raštuose ir daug baltistikos klausimų. Ericho Bernekerio (1847-1937) naudinga knyga apie senųjų prūsų kalbos paminklus (1896 m.) nebeatitiko naujausiųjų mokslo pažiūrų. Apie Liuterio katekizmo prūsiškus vertimus buvo Bezzenbergerio tyrinėjimų dėka kitaip sprendžiama negu tada, kai Bernekeris rašė savo knygą. Nors šitų vertimų stilius yra baisus, vis dėlto, daug vokiškumų nėra paprastos klaidos, bet yra susiję su vokiečių kalbos įtaka pačiai prūsų kalbai. Trautmannas, pritardamas Bezzenbergerio nuomonei, iš naujo rašė prūsų kalbos gramatiką, kurią jis paskelbė greta su tekstais 1909 ir 1910 m. Trautmanno išvadomis kaip pamatu pasinaudojo ir olandas N. van Wijkas (1880-1941) savo „Senprūsiškose studijose“ (1918 m.) ir naujausias prūsų kalbos tyrinėtojas latvis J. Endzelynas (g. 1873), kuris išdėstė jos atskiras problemas įvairiuose latvių filologų draugijos raštų sąsiuviniuose ir L943 m. paskelbė ištisą gramatiką su žodynu.
Ir lietuvių kalbos srityje Trautmannas neretai yra pareiškęs savo nuomonę. Jis išleido ypačiai žemaičių pasakėčias, aprūpindamas jas aiškinančiomis išnašomis.

Lygia dalimi išdėstomas ir baltų ir slavų kalbų žodžių lobynas Trautmanno knygoj „Baltiškas ir slaviškas žodynas“ (1923 m.). Ten parodoma ne tiktai abiem kalbų šeimoms bendrųjų žodžių kilmė, bet ir tų žodžių kurie, nors apriboti viena ar antra šeima, tačiau yra paveldėti iš prokalbės. Lietuviška medžiaga buvo Būgos patikrinta. E. Bernekerio žymus slavų kalbų etimologijos žodynas, deja, nėra pabaigtas, bet tiktai pirmas tomas ir antrojo pirmas sąsiuvinis (iki m raidės) yra išėję iš spaudos, o Pr. Miklosicho etimologiškas žodynas yra pasenęs. Taigi Trautmanno knyga užkiša bent dalinai šitą spragą.

Garsiam slavistui M. Vasmeriui baltistika yra ypačiai dėkinga už jo baltų ir slavų vietovardžių nagrinėjimus, kurie daug prisideda prie baltų tautų proistorės geresnio supratimo. Vasmeriui pavyko šiek tiek papildyti Būgos teorijas.

Apie J. Gerulio (g. 1888) parūpintą Mažvydo raštų leidinį jau kalbėjome. Gerulis, kaip ir Trautmannas, Bezzenbergerio mokinys, išspausdino taip pat parinktus senosios lietuvių literatūros tekstus knygoje „Senieji lietuvių skaitymai“ (1 dalis Kaune 1927 m.), pridėdamas literatūrinio pobūdžio įvadus, ši tą rašė apie kai kurias senųjų rašytojų vietas ir davė labai gerą apžvalgą apie visas baltų tautas Eberto proistores dalykų žodyne. „Lietuvių tarmių studijose“ jis pataisė Spechto nuomones apie lietuvių tarmes ypačiai garsų mokslo atžvilgiu. Drauge su norvegu Kr. Stangu Gerulis aprašė lietuvių žvejų tarmę Prūsuose (1933 m.).

Gerulis ir Trautmannas išdėstė ir prūsų kalbos pavadinimus, pirmasis jos vietovardžius (1922 m.), o antrasis jos asmenvardžius (1925 m.). Nuolat jų knygose prigretinami atitinkami lietuvių kalbos pavadinimai. Anksčiau jau Leskienas domėjosi lietuvių asmenvardžiais, o tą patį uždavinį pilniau atliko K. Būga (Vilniuje, 1911 m.).

Įvairių tarmių bruožai buvo sudominą jau H. W e -bėrį (1832-1904). Jis buvo Eisenacho gimnazijos direktorius ir susidraugavęs su vyskupu Antanu Baranausku (Baronu), kurio gražų eilėraštį „Anykščių Šilelis“ jis išspausdino 1882 m. Eisenacho gimnazijos programoj. Baranausko laiškai Weberiui, kurie nušviečia vyskupo daugiapusiškumą ir jo susidomėjimą lietuvių kalbotyra, matematika ir muzika (ypačiai smuiko griežimu), yra dabar K. Alminauskio keliuose „Archivum philologicum“ tomuose paskelbti. Tas pats Alminauskis apgynė Leipcige 1934 m. daktaro disertaciją apie lietuvių kalbos iš vokiečių kalbos paskolintus žodžius.

Baranauskas buvo Weberiui kelius kartus pataręs rašyti lyginamąją lietuvių kalbos gramatiką, ypačiai atsižvelgiant į tarmes. Jis žadėjo jam padėti svarbiomis pastabomis apie tarmių ypatybes. Weberis tačiau vis atidėliojo tą reikalą. Tuo būdu iš šio plano niekas neišėjo, ir Baranauskas buvo priverstas galutinai atsisakyti nuo savo karščiausio linkėjimo.

Pranas Spechtas (g. 1888) 1920 ir 1922 m. išleido visus Baranausko surinktus tarmių tekstus. Antras šitos Spechto knygos tomas apima tikslų tarmių aprašymą ir duomenų pritaikymą prie lyginamosios kalbotyros dėsnių.

Spechto knyga yra stropumo ir plačiausių žinių visų indoeuropiečių kalbų srityje šviesus ženklas. Spechto vartojamas metodas yra pavyzdingas tokios rūšies tyrinėjimams. Kadangi anuomet autorius neturėjo progos kelionėmis Lietuvon susipažinti su gyvąja liaudies kalba, nėra nuostabu, kad ypačiai fonetikos duomens jo dažnai nėra kaip reikiant išaiškinti. Vis dėlto, Gerulio aštrūs priekaištai nėra teisūs ir neatsižvelgia į ano laiko sunkenybes tokiam darbui. Spechtas apsigynė vokiečių slavistikos žurnalo 8 tome.

Spechtas rašė dar aibę gerų straipsnių apie įvairius lietuvių kalbotyros klausimus. Jis perskaitė daug senų ir naujų raštų ir surinko gausią medžiagą lietuvių kalbos raidai pažinti. Labai gerame savo darbe jis išdėstė baltų ir slavų kalbų —n— kamienų linksniuotę ir giminingus reiškinius. Jis yra išspausdintas Kuhno žurnalo 59 tome (1932 m.). Spechtas ten papildė Būgos pažiūras apie priesagos — ū n a s ir dvibalsio u o kilmę. Būga jas buvo pareiškęs „Lietuvos Mokyklos“ 4 sąsiuvinyj 1921 m. Streitbergo 60 metų sukakčiai paminėti knygoj (1924 m.) 622 ir t.t. psl. Spechtas rašė baltų kalbų apžvalgą pagal ano laiko žinias.

Kaip aukščiau paminėta, Spechto rūpesčiu yra išspausdintos abidvi Sirvydo pamokslų dalys su lygiagrečiais lenkiškais vertimais. Įvade yra trumpai, bet ištisai ir nuodugniai suglausti Sirvydo rytinės tarmės bruožai.

Savo naujausioj knygoj apie indoeuropiečių linksniuotės kilmę (1944 m.) tiesa, Spechtas yra tvirtinęs daug griežtai neįrodomų dalykų, ir aš turiu dažnai prieštarauti jo nuomonėms. Jis kartais nuklysta tiesiog į šunkelius. Bet iš antros pusės man reikia atvirai ir be pavydo pripažinti, kad autoriaus daug išgalių yra laimingai išaiškinta.
Sanskritistas Karolis Capelieris yra surinkęs kelias pasakas iš Mažosios Lietuvos ir parašęs knygą „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“. Ten yra aprašyti Stalupėnų, autoriaus tėviškės, lietuvių papročiai. Žinios yra įdomios tautosakininkui.

Povilas Schultze, į atsargą išėjęs Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas, savo Hallės 1932 m: daktaro darbe aprašė Pilupėnų apskrityj pamažu nykstančią lietuvių kalbą. Jis paskelbė kai kuriuos tekstus iš šitos apskrities ir nušvietė iš. vokiečių kalbos paskolintuosius žodžius ir posakius. Kartais atsirado net mišiniai tarp vokiečių ir lietuvių žodžių.
E. Sittigas 1929 m. pagal Krokuvos originalus ir Ed. Volterio naują atspaudą paskelbė Ledezmos katekizmo lenkišką vertimą drauge su Daukšos ir antro mums arčiau nepažįstamo kunigo jėzuito lietuvišku vertimu. Yra labai džiuginantis reiškinys, kad visi trys tekstai yra tarpeiliniai išspausdinti. Viršuj stovi lenkiški žodžiai, tiesiog po jų Daukšos vertimas, o po pastarojo bevardžio autoriaus lietuviškas tekstas. Šituo būdu skaitytojas pajėgia tuojau matyti trijų tekstų skirtumus ir vertėjams atsitikusius lenkiškumus. Daukšai, rodos, daug geriau pasisekė lietuviškas stilius negu bevardžiui vertėjui. Ir iš Vujeko knygos išverstoj postilėj Daukša, kiek galima, stengėsi išvengti lenkiškų ir gudiškų skolinių ir posakių. Taip elgiasi ir Sirvydas, priešingai keliems kitiems seniems rašytojams.

Šitame sąryšyj paminėsiu dvi daktaro disertacijas, kuriose nagrinėjami seni lietuvių kalbos paminklai. V. Witte rašė 1931 m. apie vertėją Vaišnorą senesnįjį, o P. Salopiata išdėstė 1929 m. seniausių lietuvių katalikų evangelijų vertimų tarpusavinius santykius.

Slavų ir baltų tikybą palygino H. T h o m a s 1934 m. Bonnos universiteto daktaro rašte.

F. Sommeris rašė 1914 m. plačią knygą apie indoeuropiečių — ia — ir — io — kamienų atstovus baltų kalbose. Bet jis permaža tekstų savo reikalams išnaudojo ir nesvarstė, kad daug jo paminėtų dalykų nieko neįrodo. Dažnai turime reikalo ne su prokalbės reiškinių tęsiniais, bet su grynai tarmiškomis balsių pakaitomis. Tai jau aiškiai pabrėžė J. Endzelynas savo recenzijoj.

Labai geras kalbininkas, kuris darbuojasi daugely iridoeuropeistikos sričių ir stropiai atsideda ir lietuvių kalbai, yra Goettingeno universiteto profesorius Eduardas Hermannas (g. 1869). Jau 1912 m. būdamas dar gimnazijos mokytojas, jis parašė įdomią knygelę apie lietuvių kalbos sakinius, kurie yra įvedami jungtukų. Nors tuomet jo žinioj tebuvo maža senų ir dabarties raštų medžiaga, jo išvados, išskyrus kai kurias smulkmenas, perėjo į bendrą mokslo lobyną. Jis griežtu metodu įrodė, kad iš klausiamųjų įvardžių išvestiniai jungtukai pamažu užėmė tą vietą, kurią turėjo anksčiau tie, kurių pamatas yra indoeuropiečių prokalbės pažyminis įvardis j o s (sanskr. y a s, graiku h o s). Vėliau Hermannas patikrino savo davinius, peržiūrėdamas daug senų ir naujų literatūros kūrinių. Savo naujas pastabas jis paskelbė knygoj „Lietuviškos studijos“ (1926 m.). Ten jis palietė ir daug kitų klausimų, susijusių su jungtukų vartojimu ir reikšme. Lietuvių kalba sekė ir bent dalinai dar tebeseka indoeuropiečių prokalbės dėsnius kai dėl silpnai kirčiuotų dalelyčių vietos sakiny j.

Eduardas Hermannas domisi ir daugiau literatūrinio pobūdžio problemomis. Tarp kitko jis parašė straipsnį „Pastabos apie lietuvių raštiją Prūsijoj“ (1923 m.). Ką jis tenai išdėsto apie tariamąją J. Bretkūno vokišką kilmę, tiesa, ne visai atitinka tikrenybę. Neseniai V. Falkenhahnas savo išsamioj knygoj apie Bretkūną kaipo lietuviškojo Šventojo Rašto vertėją ir jo pagalbininkus (Karaliaučiuj 1941 m.) reiškė tą nuomonę, kuri bent man rodosi tvirtai pamatuota, kad Bretkūno motina buvusi prūsė. Tos pačios tautybės, Falkenhahno nuomone, galbūt yra buvęs ir Bretkūno tėvas, nors tai nėra pilnai tikra. Įmanoma, kad pastarasis buvo slavas ar net vokietis žemaitis. Bretkūno prūsiškos kilmės klausimą svarstė ir Gerulis. Nors Bretkūno gimtoji kalba buvo prūsiška, dalinai ir vokiška, jis mokėjo nuo mažens taip pat lietuviškai. Be to, jam nebuvo svetimos nei latvių nei kuršių nei lenkų kalbos. Lietuviškai rašyti jis, kaip spėja Falkenhahnas, buvo išmokęs jaunystės metais iš apsišvietusių lietuviškų sluogsnių. Jie turėjo daug įtakos Bretkūno lietuviškam stiliui.

Kitas labai įdomus Hermanno raštas išdėsto lietuvių bendrinę kalbą kaipo bendrosios kalbotyros problemą (1929 m.). Baranausko ir Aušros lemiamas vaidmuo lietuvių rašomosios kalbos išsivystyme visai įtikinamai pabrėžiamas, Hermannui rūpėjo ir nelietuvius sudominti lietuvių kalba. Dėl praktiškų sumetimų jis rašė lietuviškai — vokiškų pasikalbėjimų knygelę (Kaune 1931 m.), kuri bus maloni visiems šitos gražios kalbos ir jos literatūros mėgėjams.

Eberhardas T angį (g. 1897) rašė įdomią, Berlyno universitetui įteiktą disertaciją apie galininko su dalyviu vartojimą senojoj lietuvių kalboj (1929 m.) Belgrado profesoriui Beličiui pašvęstame raštų žiupsnelyj (1937 m.) jis nagrinėjo lenkų kalbos įtaką senajai lietuviu raštijai. Vokiečių žurnaluose jis paskelbė kelius trumpus, bet turiningus straipsnelius ir recenzijas, kur lietuvių kalba vaidina svarbų vaidmenį.

Valterio Fenzlau knyga apie Klaipėdos apskrities lietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių vokišką pavidalą (1936 m.) rodo autorių esant gerą ir germanistikos ir lituanistikos žinovą. Iš jo patiriame daug įdomių dalykų apie abiejų kalbų tarpusavinius santykius Klaipėdos krašte, kaip jie atsispindi vardų šviesoje. Kartais suvokietinimas ar atvirkščiai lietuviškojo pavidalo atnaujinimas pasisekė tik pusėtinai dėl to, kad vokiškų ir lietuviškų garsų atitikmuo buvo neteisingai suprantamas ir kai kurios vienos ar antros kalbos atmainos buvo perdedamos.

Pilnos lietuvių kalbos lyginamosios ir istorinės sintakse dar tebetrūksta, nors visa eilė knygų ir straipsnių nušviečia atskirus jos reiškinius. Be to, J. Jablonskis ir kiti lietuviai mums yra davę aprašomąsias sintakses. Taigi mes randame daug medžiagos J. Jablonskio lietuvių kalbos sintaksės pirmoje dalyje (Seinuose 1911 m.), kur išdėstomi sakinių skyriai, taip pat Jablonskio lietuvių kalbos gramatikoj, jo knygoje apie linksnius ir prielinksnius ir t.t. Bet visos šios ir panašios rūšies knygos turi ypačiai praktiškų tikslų: mokyti rašomosios kalbos taisyklingo vartojimo.

Spragą, kuri atsirado dėl lyginamosios sintaksės stokos, bent iš dalies užkišti pasistengiau aš savo dviem knygomis: „Lietuvių kalbos linksnių sintaksė“ (Kaune 1928 m., atspaudas iš Tautos ir Žodžio 4 ir 5 tomų) ir „Lietuvių kalbos pasturdėlių“bei prielinksnių sintaksė“ (Heidelberge 1929 m.). Pasirėmiau ne tiktai kitų suvokta medžiaga, bet ir savo paties ištraukomis iš senų ir naujų raštų. Lietuvių kalbos duomenis visados sugretinau su kitomis baltų kalbomis, ypačiai su latvių kalba, kur aš išnaudojau Endzelyno rinkinius jo latvių kalbos gramatikoj ir jo knygoj apie latviškus prie-' linksnius. Žinoma, atsižvelgiau nuolat ir į kitas indoeuropiečių kalbas ir į lietuvių kalbos tarmes.

Kelius straipsnius rašiau ir apie kitas lietuvių kalbos sintaksės dalis. Mane domino tokie klausimai jau 1914 m., kada pasirodė mano pirmas didokas straipsnis apie slavų ir baltų kalbas (Paryžiuje leidžiamo kalbotyros žurnalo 19 tome). Man visuomet naudingas buvo ilgametis užsiėmimas klasikinėmis kalbomis ir šitoj dirvoj įsigytas filologinis metodas. Vilniuje išleistojo žurnalo „Balticoslavica“ antrame ir trečiame tomuose (1936 ir 1938 m.) esu tyręs Vilniaus krašto tarmes ir gramatikos ir sintaksės atžvilgiu. Medžiagą man suteikė Arumaa ir Otrębskio knygos. Pastarasis buvo aprašęs Tverečiaus tarmės faktus.

Savo naujausioj knygoj tyrinėjau Merkelio Petkevičiaus 1598 m. reformatų katekizmo gramatiką ir ypačiai sintaksę (Goettingene 1947 m.). Pasistengiau atskirti lenkų kalbos įtakos paveiktus posakius nuo grynai lietuviškųjų.

Domėjausi taip pat kitais lietuvių kalbos bruožais, kuriuos sugretinau su latvių ir kitų indoeuropiečių kalbų reiškiniais. Savo apžvalgoj apie 1938-1940 m. pasirodžiusias baltų kalbotyros knygas ir straipsnius (Helsinkyj 1941 m.) pareiškiau ir savo paties nuomonę apie naujausius baltistikos ginčijamus klausimus.

Labai geras sintaksės tyrinėtojas veikslų srityje yra E. Koschmiederis, kuris parašė išsamią knygą apie lenkų kalbos veiksmažodžių veikslus (Vilniuje 1934 m.). Tenai jis išdėstė trumpai ir baltų kalbų, ypačiai lietuvių kalbos vartojimą, pabrėždamas skirtumus tarp lenkų ir lietuvių kalbų veikslų srityje. Jau prieš jį Endzelynas, Skardžius ir Sennas tyrinėjo latvių ir lietuvių kalbų dėsnius, liečiančius veikslus. Po Koschmiederio knygos išėjimo ypačiai lenkas J. Safarevičius nagrinėjo kelius senus lietuvių rašytojus (Sirvydą, Daukšą ir Morkūną) veikslų vartojimo atžvilgiu. Aš pats dėmesį atkreipiau į M. Petkevičių.

Ir Šveicarijos vokiečių kalbininkų rūpinamasi aplamai baltistika, ypač lietuvių kalba. Maksas N i e d e r m a n n a s (g. 1874) mėgsta tyrinėti lietuviškų ir latviškų žodžių tarminį išplitimą. Jis paskelbė įdomias pastabas apie gandro ir apie bulvės pavadinimus baltų kalbose (žiūr. A. Kaegio draugų jo 70 metų sukaktuvių proga 1919 m. išleistąją knygą ir Heidelbergo žurnalo „Žodžiai ir daiktai“ 1923 m. 8 tomą). Savo neseniai pasirodžiusiame straipsny „Studijos apie lietuviškų žodžių geografiją“ (Šveicarijos žurnale „Anthropos“, 1945 m.) Niedermannas trumpai suglaudė ir papildė savo ankstesnius darbus.

Tragiškai 1938 m. birželio 14 d. miręs šveicarietis Pranas Brenderis (g. 1894) veikė iki savo mirties kaip Vytauto Didžiojo universiteto docentas ir ekstraordinarinis profesorius Kaune. Nors jo specialybė buvo lotynų kalba, kurios katedra jam buvo pavesta, jis rašė daug straipsnių vokiečių ir lietuvių žurnaluose ir apie atskirus lietuvių kalbos klausimus. Ypačiai pagirtinas jo darbas apie lietuvių kalbos mažybinių daiktavardžių rūšis ir jų vartojimą (Tautos ir žodžio 3 tome). Be to, jis išdėstė lietuvių kalbos žodžių darybą, jų literatūros hegzametro kokybę, klasikinių vardų sulietuvinimą ir t.t. Jis buvo Bazelio profesoriaus a. a. J. Wackernagelio mokinys. Wackernagelis daug prisidėjo prie indoeuropiečių kalbotyros pažangos. Jo vyriausią tyrinėjimo dirvą sudarė graikų, lotynų ir indo-iraniečių kalbos. Nors jis neįsigilino specialiai į baltų kalbas, jis žinojo ir vartojo visa, kas buvo reikalinga jo darbams, ir iš baltų kalbotyros, ir neretai gražios pastabos apie baltų kalbų panašius reiškinius visai netikėtai randasi jo knygose.
Alfredas Sennas (g. 1899) kaip Pr. Brenderis buvęs ilgą laiką Lietuvos Universiteto Humanitarinių Mokslų fakulteto narys 1930 m. buvo pakviestas į Jungtines Valstybes, kur jis dabar profesoriauja Philadelphijos „universitete. Friburge (Šveicarijoj) jis studijavo be lyginamosios kalbotyros ypačiai germanistiką ir debiutavo su darbais iš šios srities. Jo disertacijos „Studijos apie germanų kalbų skolinius“ (1925 m.) antra dalis buvo išspausdinta Lietuvos Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakulteto Raštų antrame tome. Būdamas Kaune, Sennas tapo labai geras lietuvių kalbos žinovas ir teoriškai ir praktiškai. Jo gabumo praktiškai naudotis šia kalba gražus vaisius buvo jo 1929 m. su skaitymais parašytas lietuvių kalbos mokslas. Šita knyga, kur visos taisyklės yra pateiktos pagal naujausius kalbotyros davinius, visų lietuvių kalbos mėgėjų buvo karščiausiai sveikinama. Skaitymai yra sumaniai parinkti ir duoda neblogą vaizdą apie lietuvių dabarties raštijos kūrinius.

Sennas rašė ir visą eilę grynai moksliško pobūdžio straipsnių lietuvių, vokiečių ir amerikiečių žurnaluose, kaip antai: apie lietuvių tarmes, Dievo pavadinimus įvairiose indoeuropiečių kalbose, lenkų ir vokiečių kalbų įtaką lietuvių kalbai, baltų kalbų santykius su slavų kalbomis, senus lietuvių papročius (pvz., apie kūčias ir kūčių vakarą) ir t.t. Jo recenzijos duoda dažnai naujų rezultatų.

Visi trys šveicariečiai kalbininkai išleido lietuviškai — vokišką žodyną. Jo pirma dalis (iki k raidės pabaigos) pasirodė 1932 m. Antros dalies išėjo keli sąsiuviniai, kurie baigiasi žodžiu pagyringas. Šitas žodynas yra patikimas ir reikšmės ir kirčiavimo atžvilgiu. Jis niekados nenuvilia vartotojo, skaitančio naujos literatūros kūrinius. Mes visi labai džiaugtumės, jeigu, nepaisant sunkių sąlygų ir vieno iš bendradarbių staigios mirties pasisektų, tęsti šitą naudingą darbą.

Gale šito straipsnio paminėsiu dar iš vokiečių, kurie darbavosi lietuvių kalbos naudai, poliglotą Jurgį Sauerveiną (1831-1904). Gimęs Hannoverio apskrityj, jis nebuvo kalbininkas tikra to žodžio prasme, bet buvo išmokęs praktiškai labai daug Europos kalbų. Lietuvių kalba jis pajėgė taip gerai išsireikšti, kad jis net rašė lietuviškus eilėraščius. Tiesa, jo raštuose kada nekada pasitaiko vokiškos rūšies posakių, bet apskritai imant, jo lietuviškas stilius yra labai pagirtinas, ir jis daug prisidėjo prie Mažosios Lietuvos gyventojų susidomėjimo savo gimtąja kalba. Jis Mažąją Lietuvą labai dažnai lankydavo ir ragino lietuvius likti ištikimais Vokietijos piliečiais, bet, vis dėlto, neužmiršti savo kalbos ir priešintis suvokietinimui.

Mano šio straipsnio uždavinys buvo pateikti kiek žinių tiktai apie lituanistus vokiečius. Savaime suprantama, kad ir kituose kraštuose, kur klesti indoeuropiečių lyginamoji kalbotyra, lietuvių kalba stropiai nagrinėjama, ir galima būtų ir iš jų paminėti daug tyrinėtojų, kurių dėka lituanistika darė didelę pažangą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai