Parašė Pranas Kozulis
|
PAUKŠČIAI
Keista šalis: kuris jau metas
negrįžta paukščiai iš pietų.
Ir aš kasdienį darbą metęs,
lyg mirusiu krantu
žengiu net žengt nepasiryžęs
sutikt pavasario gražaus.
Gal klystu aš; galbūt jie grižo –
tik aš nesugrįžau.
ŽMONES IR GĖLĖ
Kada prasiskleidė gėlė, jau temo.
Ji prieblandoj nušvito dar aiškiau.
Aš jai tariau: „Gyvenimas tu mano...“
Ir jos ugningą žvilgsnį išlaikiau.
Išminčius prakeliaudamas man tarė:
„O, koks žydėjimas to augalo gražaus!“
Paskui praeidamas kvailys pro šalį grožėjos nemažiau...
Kanada, 1948 m.
|