L I T E R A T Ū R A

Poezijos šaknys — žmogaus širdy. Tai iš jos išsprogsta ji, šakų šakom sulapoja, nesuskaitomais žiedais pražysta.

Daug daiktų veikia į žmogų, ir gyvenimas tarp matomųjų daiktų apreiškia daugiau apie nematomuosius, negu paslepia. Dėl to poetas nematomas savo širdies svajas mieliausiai išsako tuomi, ką galima akimis matyti ar kitais pojūčiais pajusti. Ir dusliame rupūžėlių ūkime tolimose pelkėse virpa kraujo balsas, ir lakštingalos balse, kai ji tarp žiedais apsipylusių šakų suokia, girdėt žmogaus širdis.

Poezija, jinai lengvai judina dangų ir žemę, lengvai paliečia nematomųjų dievų širdis, šypsodamosi suveda vyrą su moterimi ir raminančiai sudrėkina kario širdį. Taip jau nuo senovės: kvepiant pavasario rytą ar vieną rudenio mėnesieną sukviečia imperatorius savo dvarą (girdite lengvą vėjo šiugždėjimą?), ir kai visi susirenka, liepia jis jiems dainas, kurti: nedideles, mažas daineles, ar išaukštinančias odes — bet kad būtų dainuojama apie metų laikus. Tada įsivaizduoja sau vienas, kad jis keliauja tolimon provincijon, keliauja, kad ten pamatytų vyšnių žydėjimo šventę. Kitas vaikščioja vienas po naktį, grožisi mėnuliu, gilias mintis mąsto. Nes kai širdis yra pilna džiaugsmo, ar būna ko pajaudinta, ji užsidega lengviau, negu virpuliuojantis Fujisan aušros raudonis. Taip, lygina jie tada net patį valdovą su galiūne uola arba su Tsukuba kalno viršūne ir lenkiasi jam laimės linkinčiom eilėm. O cikadų čirpimas jiems primena toli esantį draugą, arba įsidūmoję žiūri jie į abi Takasago ir Sumonoje pušis, laimingos senatvės simboliu. Ir po to sėdi imperatorius savo soste ir klausos eilių, ir skelbia jas vienas pakenčiamomis, kitas — pasigėrėtinom.

Vieną pavasario rytą randa jie visus žiedus nupūstus, ir kitą, rudeniop, klausosi jie čiužančio lapų kritesio... Taip kasmet žiūri jie į sniegą, į bangų šnarėjimą pakrančių akmenėliuose; žiūrėdami į veidrodį, jie pasiskundžia praeinamumu, ir kai jie mato savo žingsnių pėdsakus žolėje išnykstant ir bangų putas išpliūkštant — mąsto jie apie savo niūrų likimą. Arba vėl, ankstyvą saulės patekėjimą skaičiuoja jie tilvikų šūkčiojimus. Jie, visiems matant, nusilenkia paprasčiausio akmenėlio grožiui — bet niekam jie nesako, kaip liūdna jiems, įsižiūrėjus į bambuko siūbavimą. Ir tik kai jie ateina ant Yoshinogava kranto (— ak, kaip vingri jos tėkmė!), verkia jie ir gailiai skundžias gyvenimu. Ir dėl šito ir dėl ano ir dėl to, kad gerieji, senieji Nagara tiltai įgriūva — vienintelis nusiraminimas: poezija.

Nūn, kai jūs matote poetą, besikišantį plaukuosna vyšnios žiedą, eikite kartu. ir lydėkite jį, kol iš kalno miškų išgirsite kukuojant gegutę, stebėkit, kaip jis nusilaužia saldžiojo klevo šaką ir žiūri, kaip byra baltas sniegas. Klausykitės gerai, kai poetas kalba apie pilkąją gervę, apie neatmenamo senumo vėžlius, ir linkėkit su juom kartu valdovui ilgo gyvenimo. Žiūrėkit, kai jis jums rodo vasaros žolę ar rudeninius prožirnius, ir prisiminkite moterų, meilę.

Galiausiai — kai poetas išsiruošia piligrimo kelin prie Osakos kalno, nepasirodykit tingiais, o aukokit ir melskitės: laimingos jam kelionės!

Vertė J. Mks.