Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kai kurie XVIII amžiaus prancūzų romano žmogaus dvasios aspektai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JOLITA KAVALIŪNAITĖ   
Literatūra, kaip ir apskritai menas, išreiškia žmogų ir atskleidžia pačius svarbiuosius — egzistencinius — jo vidinio gyvenimo momentus bei pačias giliąsias jo dvasios apsiracijas.

Vargu bebūtų galima kiek suklysti, teigiant, kad pats didysis ir pats gilusis žmogaus dvasios troškimas yra laimė. Laimės jis siekia visomis priemonėmis ir visur, bet bene daugiausia — meilėje, universaliausio savo būties atsiskleidimo plotmėje.

Bet žmogus — tai jau yra pabrėžęs Aristotelis — yra nedaloma būtybė. Tad ir meilė, ši didžioji jo dvasios atsiskleidimo sritis, nėra izoliuota nuo kitų jo vidinio pasaulio momentų: nuo įvairių rūšių intensyvių ir dažnai sunkiai kontroliuojamų jausmų, bendru vardu vadinamų aistromis, nuo iš pasąmonės gelmių kylančio nusikaltimo jausmo ir pagaliau nuo egzistencinio žmogaus susimąstymo, nerimo bei baimės, ieškant atsakymo į amžiną jo gyvenimo kelio prasmės klausimą, atsiskleidžiantį filosofinės jo minties plotmėje.

Tačiau ir filosofinė žmogaus mintis neina tiesia linija. Ji, kaip ir pats žmogus, kuris, Mon-taigne žodžiais, yra "divers et ondoyant" — įvairus ir banguojantis, nuolat vingiuoja horizantaline ir vertikaline kryptimis. Bet ji niekad nenutrūksta taip, kad nepaliktų jokių žymių ir jokių atspindžių, veikiančių vėlesniuosius žmonijos kelio amžius.

Tad nėra visiškai nuo Vakarų filosofinės minties bei jos dvasios atitrūkęs nei XVIII amžius, kuris kultūros istorijoje yra žinomas Švietimo amžius (L'Age de lumiėres) vardu ir kurio idėjos galingai buvo jaučiamos Prancūzijoje — visose jos kultūrinio gyvenimo srityse, neišskiriant nė literatūros, o ypač romano, apie kurio žmogaus kai kuriuos dvasios aspektus čia ketiname kalbėti.

Švietimo amžiaus mokslininkai ir mąstytojai, entuziastiškai tikėdami mokslo galia bei žmogaus prigimties tobulumu, stengėsi žmogų atpalaiduoti nuo religijos ir ja pagrįstos moralės ir aplamai nuo bet kurios metafizinės minties ir padaryti jį laimingą žemiško gyvenimo plotmėje. Ši naujoji dvasia — l'esprit nouveau — veikė visą gyvenimą. Veikė ji, kaip ką tik sakyta, ir literatūrą, o ypač populiauriausią jos žanrą — romaną, kuriame ryškiau nei lyrikoje ar dramoje atsispindi ne tiktai socialinis gyvenimas apskritai, bet ir pagrindinė to gyvenimo figūra — žmogus. Visų pirma — Švietimo amžiaus žmogus, kuris, neturėdamas jokių aukštesnių siekimų, tesiveržęs — ar teturėjęs veržtis — tik į pasiekiamų žemiškų malonumų plotus, ypač atsiskleidžiančius meilės ir kitų su ja susijusių jausmų plotmėje.

Saint-Marc Girardin savo knygoje Draminės literatūros kursas (Course de littėrature dra-matique), kalbėdamas apie aistrų vaidmenį dramos kūriniuose, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją. Taigi savo istoriją turi ir meilė (bei aplamai visas jausminis — vidinis žmogaus gyvenimo pasaulis), kuri ne visur ir ne visada vienodai buvo suprasta ir ne visur ir ne visada vienodai traktuota. Denis de Rougemont savo knygoje Meilė Vakarų pasauly (L'Amour en occi-dent) nurodo dvi skirtingas meilės koncepcijas: vieną Rytuose, kuri daugiau buvo siejama su fizine - erotine sritimi (Eros), o kitą Vakaruose, turinčią dvasinį aspektą (Agape) ir siejamą su Paskutinės Vakarienės puota.

Ypač Vakarų kultūros istorijoje skirtingai žiūrėta į aistras (lotynų kalba: passio, anglų ir prancūzų: passion), kurios lietuvių kalboje tarsi jau savaime turi neigiamą minties aspektą. Didiesiems graikų filosofams — Platonui ir Aristoteliui — aistros, taip ir visa žmogaus prigimtis, nėra nei blogos, nei geros. Tačiau, kad jos įgytų moralinę vertę, turi būti kontroliuojamos proto, vedančio į žinojimą ir tuo pačiu į aukščiausiąjį gėrį bei laimę.
Nuo Platono ir Aristotelio šiuo atžvilgiu nedaug tesiskiria ir dvasiniai jų mokiniai — du didieji krikščionybės filosofai šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis. Tačiau jie, kaip viską, taip ir aistras svarstė krikščioniškos pasaulėžiūros ir Katalikų Bažnyčios dogmų šviesoje bei dvasioje — sub speciae aeternitatis. Ir vienas, ir kitas, tesiskirdami ne esme, o daugiau tik minties niuansais, pabrėžia didelę aistrų reikšmę žmogaus veiklai, bet taip pat ir būtiną proto bei valios kontrolę, kuri turi jas nukreipti moralinio gėrio kryptimi.

Pažymėtina, kad Tomo Akviniečio aistrų, gana detaliai svarstomų jo Summa Theologica puslapiuose, interpretacija oficialiai priimta ir Katalikų Bažnyčios: jos temdo protą, silpnina valią, tad tuo pačiu mažina ir žmogaus atsakomybę bei jo kaltę. Tai tarsi drauge ir dvasinis Kristaus žodžių, pasakytų Marijos Magdalenos atveju, atgarsis, implikuojantis aistras ir meilę kaip švelninančią nusikaltimo aplinkybę: "Todėl sakau tau: atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo". Tai žodžiai, pakeitę Senojo Testamento žiaurią bausmę
— užmušimą akmenimis — ir savo dvasia giliai persmelkę visą krikščioniškąją Vakarų kultūros mintį.
Renesanso laikų moralistas Montaigne, giliai įžvelgęs į žmogaus vidinį pasaulį ir turėjęs didelės įtakos XVIII amžiaus prancūzų mąstytojų minčiai, tepabrėžė individualų žmogaus aistrų išgyvenimą, visai jų nesvarstydamas moraliniu atžvilgiu. Gi XVII amžiaus prancūzų mąstytojai — Descartes ir Pascal, konstatuodami žmogaus prigimties dualizmą, aistras interpretavo krikščioniškos dogmos šviesoje.

Šios žmogaus ir jo aistrų sampratos dvasia bei jos bangavimas, kartais pabrėždamas daugiau fizinį, o kartais daugiau dvasinį minties aspektą, pasiekė ir XVIII amžių — amžių optimistinės pasaulio vizijos ir nuo bet kokios religinės bei metafizinės minties plotų išlaisvinto žmogaus sampratos.
Tai teorinis — apriorinis žmogus, to meto prancūzų filosofo J.-O. de Lamettrie supratimu, žmogus - mašina, (Fhomme machine), kurio prigimtyje nepastebėtas dvasinis pradas ir kuris galįs ir turįs, lengvai plūduriuodamas gyvenimo paviršiuje, harmoningai nusiirti prie idiliškos laimės salos krantų.

Žvilgsnis į meilės bei aistrų sampratą Vakarų kultūros istorijoje leis geriau suprasti ir XVIII amžiaus prancūzų romano žmogų, atsispindintį — bent reliatyvia ir konvencialia prasme — gyvenimo tikrovėje. O taip pat bus geriau suprantami ir kai kurie jo dvasios aspektai — iš sielos gelmių kylantis nusikaltimo pajutimas, kuris kaip povandeninė uola, trukdo pasiekti laimę ir beatodairiškai džiaugtis gyvenimo paviršiaus malonumais.
Romanai, į kurių žmogų ir kai kuriuos jo dvasios aspektus šiuo kartu pažvelgsime, apima apie 60 metų laikotarpį — nuo 1731 ligi 1787 Tai pats XVIII šimtmečio vidurys, kada, bent teoriškai imant, ir Švietimo amžiaus dvasia turėjo būti pačiame žydėjime, todėl ir galėjo atskleisti ne tik įvairius to periodo visuomeninio gyvenimo momentus, bet ir patį jo personažą — žmogų. Juoba, kad beveik visi tie romanai priskirtini prie realistinės literatūros kategorijos.

Pats pirmasis romanas, su kuriuo susitinkame, yra Prėvost Clevelando istorija (Histoire de M. Cleveland). Tai šešių tomų kūrinys, kurio veiksmas vyksta dviejuose — Europos ir Amerikos — kontinentuose ir kuriame jaučiama gili tradicinė krikščioniška dvasia, o taip pat ir jansenis-tinės predestinacijos nuotaikos bei minties niuansai.

Pabrėžtinas čia ir aistrų vaidmuo. Jos, kad ir neturėdamos tiesioginės įtakos romano intrigai bei jo veiksmui, atsiskleidžia visoje komplikuotoje žmogaus prigimties skalėje ir suaidi įvairiausiais akordais: nuo šiurkščių disonansų ligi švelniai banguojančios harmonijos. Cecilija, viena iš romano veikėjų, skundžiasi visuomet esanti "kitų žmonių aistrų auka". Aistromis skundžiasi ir pats Cleve-landas, vyriausias romano personažas: "mes vadiname ramiu ir laimingu gyvenimu, kuris priklauso nuo nevaldomų kito aistrų".

Ir iš tikrųjų Clevelandas eina per gyvenimą, patirdamas aistrų tironiją (la tyrannie des passions ir kentėdamas. Tačiau kodėl ir už ką jis kenčia, nežino. Jis nieko nejaučia savo širdies gelmėse, už ką jis galėtų būti baudžiamas: "quit ait mė-ritė d'ėtre puni comme un crime".

Aplamai šio romano pasaulio vizija yra teocentrinė: joje iškyla gili žmogaus egzistencijos problema, o taip pat atsiskleidžia ir kenčianti ir ieškanti ramybės jo siela. Thėophė jos ieško vienuolyne, o daug kentėjęs Clevelandas, kuris, žuvus broliui ir paliktas žmonos Fanny, net norėjęs nusižudyti, žiūrėdamas į dangų, pajunta dieviškosios išminties ir gėrio gelmes. Ir jis dvasinę ramybę pagaliau randa religijoje.

Tačiau ar žmogaus kančia yra jo nusikaltimo ženklas? Clevelandas kenčia. Ir kenčia jis daug, tačiau nesijaučia nusikaltęs, nors ir prisipažįsta klydęs: "Dieve, tariau aš, ar už mano paklydimus tu mane baudi?"
Ši nusikaltimo ir kančios tema, traktuojama Duclos Ponios de Luz istorijos (Histoire de Ma-damme Luz) romane, kurio žmogus yra apsuptas tamsių nelogiško pasaulio jėgų.

Jei Clevelando istorijoje tik prabėgomis ir neryškiai šmėstelėdavo nusikaltimo ir kančios mintis, tai Duclos romane šis klausimas yra pagrindine tema. Ir baronienė de Luz atsako jį teigiamai: nusikaltimo didumą atitinka kančios didumas. Jei ji kenčia, jei ją ištinka daugelis nelaimių, tai argi ji gali būti nekalta: "Mais comment avec tant de malheurs, poucait-elle ėtre encore inno-cente?"

Baronienė karštai ir aistringai myli savo pusbrolį Saint-Geran. Ir nors ji ir nenusikalsta vedybinėms pareigoms, kenčia, nes jaučia žmogiškos dalios — condition humaine — tragiškumą, o taip pat ir gilų kaltės pajutimą, kylantį iš jos gyvenimo sampratos ir iš jos sieloje jaučiamos gimtosios nuodėmės pėdsakų.
O savo likimo žmogus pakeisti negali: "savo likimu aš nedisponavau", — sako ji ir, kaip ir visa žmonija, kenčia. O tai reiškia, kad laimė šiame pasauly nėra galima. Tad ir logiška išvada — mirtis, kuri gali žmogaus sielą išvaduoti iš sugedusios prigimties varžtų.

Ir baronienė Luz miršta, jausdama, kad jos gyvenimo troškimai neišsipildo. O ji tenorėjo padaryti laimingu Saint-Geran. Tai būtų buvusi ir jos laimė, "jei tik dangus būtų sutikęs su jos troškimais". Tai jos žodžiai, pasakyti (ne jos pačios, bet autoriaus) mirties patale, kurie savo nuotaika ir mintimi pereina metafizinio pasaulio plotmėn, su kuriuo visą jos gyvenimą jos dvasia buvo artimame kontakte.

Šiuo atžvilgiu visiškai kitoks kitas to paties autoriaus romanas Konto*** išpažintis (Confessions du Comte de***). Jame tikrai autoriui pavyksta atpalaiduoti žmogų nuo metafizinio pasaulio. Tad čia jis, žmogus, savo sieloje nejaučia nei kaltės, nei kančios. Tačiau nepatiria jis nė tikros laimės.

Kontas, vyriausias romano personažas, pasakoja savo praeities gyvenimo paklydimus. Tiesa, jis nepadaro kurių nors didelių moralinių ar socialinių nusikaltimų, tačiau vis dėlto jo praeities gyvenimas buvęs neprasmingas ir tuščias. Tad po daugelio įvairių meilės nuotykių su įvairiomis moterimis, tenkindamas savo aistras ir svaigdamas "tuščiuose malonumuose", nusivilia ir miesčioniškąja visuomene, ir tos visuomenės moterimis.

Pagaliau, jausdamas savo sieloje tuštumą, kurios "negali užpildyti jokie netikri malonumai", vidinės ramybės jis ieško artimesniame kontakte su gamta ir apsigyvena kaime. Ten jis, kad ir nepasiekdamas visiškos laimės, gyvena patenkintas, nes "būsena, kurią jis pajunta, yra pati lai-mingiausioji, kurios gali trokšti garbingas žmogus".

Toks pat žmogus, iš sugedusios miesto visuomenės pasitraukiantis į kaimą, yra ir Trėogate romano Dolbreuse to pat vardo vyriausias personažas.

Tačiau Dolbreuse yra daug gilesnis už Duclos romano kontą, o jo kontaktas su metafiziniu pasauliu daug ryškesnis. Pagaliau ir jo "audringų aistrų", ir kaltės pajutimo vaidmuo jo atsivertimui ir grįžimui į kaimą kur kas didesnis.

Jaunas Dolbreuse, turėdamas atlikti karinę prievolę, palieka ramų ir idilišką kaimą, kur jis užaugo su savo mylima — tobuląja Ermance, "kūrybos šedevru". Pakliuvęs į sugedusią visuomenę ir pasinerdamas tuščiame ir žemų aistrų valdomame pasauly, savo sieloje išgirsta "baisų sąžinės šauksmą", o drauge — ir kaimo ramybės ilgesį, kur čiulba paukščiai, kur tyras dangus, kur atsiskleidžia tolimas horizontas ir kur vietoj siaučiančių audringų aistrų žmogus gali pajusti švelnius ir mielus jausmus (les passions douces).

Aplamai Dolbreuse pasaulio vizijoje, kurioje jaučiama nematoma Kūrėjo ranka (l'effect d'un bras invisible), atsiskleidžia ir žmogus pačia giliąja prasme, jo būties fizinis ir dvasinis aspektas, kuris jį sujungia su metafiziniu pasauliu. Dolbreuse, grįžęs į kaimą ir drauge su savo mylima Ermance gyvendamas idiliškos gamtos aplinkoje, jaučiasi esąs laimingas. O savo mirties valandoje paskęsta nuoširdžioje maldoje: "Taip, didis mano Dieve, aš visa laukiu iš tavo gailestingumo", kalba jis.

Savo koncepcija ir aplamai visa savo esme radikaliai nuo šių dviejų romanų skiriasi Diderot Vienuolė (La Religieuse). Jei Duclos ir Trėogate personažai sugedusioje miesto visuomenėje nusikalsta ir ieško ramybės kaime, kurios ilgisi jų sielos, tai Diderot savo teziniame romane iškelia visuomenės nusikaltimą: jos institucijos — vienuolynai — neatitinka žmogaus prigimties ir tuo pačiu jį ne tik padaro nelaimingą, bet ir naikinte sunaikina.

Čia, šiame Diderot romane, taip pat atsiskleidžia ir žmogaus aistrų, ir jo kaltės pajutimo vaidmuo. Nelegaliai gimusios Zuzanos (Suzanne) motina, norėdama išpirkti ją kankinančią kaltę, verčia savo dukterį įstoti į vienuolyną.

Gili dramatinė kova tarp aistrų ir kaltės pajutimo patiriama čia ir kitų romano personažų. Ji vienuolyno viršininkę, nusikaltusią Dievo įsakymams, priveda prie pamišimo. O jos, viršininkės, kraupi mirtis ligi sielos gelmių sukrečia ir pačią Zuzaną: "Aš mačiau, aš mačiau baisų nevilties ir nusikaltimo vaizdą paskutinę jos gyvenimo valandą; ... ji jautėsi apsupta pragariškų dvasių; ... ji staugė, ji šaukė: Mano Dieve! . . . mano Dieve! . . ."

Antanas Tamošaitis Čiulbuonėlis (aliejus)

Ir už visa tai (Diderot romano tezės atskleidimu jo personažų gyvenimo plotmėje) kalta visuomenė, kuri toleruoja nepriimtinas žmogaus prigimčiai institucijas.

Šiuo atžvilgiu visiška priešingybė Diderot Vienuolei yra Madame de Tencin romanas Konto de Comminge memuarai (Mėmoires du Comte de Comminge).

Romano veikėjai Comminge ir Adelaide, fatališkai pamilę vienas kitą nuo pat pirmo susitikimo, tarsi XVIII amžiaus Romeo ir Julija, yra dviejų šeimų gilios neapykantos auka. Po daugelio įvairių ir giliai dramatiškų įvykių bei skaudžių pergyvenimų jie abu, to visai nežinodami, atsiduria tame pačiame vienuolyne, kur padaro amžinuosius įžadus ir kur pagaliau vienas kitą atpažįsta. Jų susitikimas — nuostabi ir giliai jaudinanti scena, savo dvasia ir nuotaika labai tolima Diderot romano šiurpą sukeliančiam vienuolyno viršininkės mirties aprašymui.
Adelaidė ir Comminge, sutikdami išorines kliūtis fatališkai vienas kito meilei, ne tik kad neranda laimės, bet ir skaudžiai kenčia. Tačiau tos kančios jie trokšta. Comminge sakosi, kad jis norėjęs būti dar nelaimingesnis, negu iš tikrųjų buvo. Ir jų meilė iš tikrųjų tokia gili ir tokia tyra, kad ji tarsi įgyja dvasinės dimensijos ir peržengia šio gyvenimo ribas.

Tad nebaisi jiems nė mirtis. Adelaidė mirdama kalba: " . . . mes nepersiskirsime. Mirtis mus sujungs". Tai paskutiniai jos žodžiai, kuriuose atsiskleidžia pasaulis, pralenkiąs žemiško gyvenimo ir laiko ribas. Kad ir neradusi čia laimės, nesijaučia ji kuo nors kalta, nes iš tikrųjų nėra nieko blogo padariusi. Ji net ir savo jausmus yra paaukojusi pareigai: paklusdama tėvų valiai, išteka už to, kurio labiausiai nenorėjo.

Nepajunta jokios kaltės ir neišgirsta jokio sąžinės balso nė romanų Iškilęs kaimietis (Le Paysan parteriu) ir Pavojingi ryšiai (Les Liaisons dan-gereuses) personažai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimo kelias buvo prasmingas, doras ir kilnus, kad jie niekam blogo nėra padarę, nieko nenuskriaudę ir niekuo nenusikaltę.
Marivaux Iškilusio kaimiečio herojus Jokūbas, dailus devyniolikametis, atvykęs iš kaimo į Paryžių, viena tesiekia: pasinaudodamas savo išvaizda ir visai nekontroliuodamas biologinio pobūdžio aistrų, be jokio sąžinės balso suvirpėjimo, vieną po kitos suvedžiodamas visą eilę moterų, atkakliai lipa visuomenės laiptais, kol pasiekia aukštą poziciją.

Jei kada Jokūbas ir išgirsta kokį neryškų savo sąžinės šnabždesį, tai ne todėl, kad būtų bent kiek pajutęs savo kaltę, o tik bijodamas savo žygių pasekmių. Bet ir tas tylus sąžinės šnabždesys greitai nustelbiamas pinigų žvangesio. Jie — pinigai — ir jo moralės, ir jo garbės, ir apskritai viso jo gyvenimo pagrindas.

Moraliniu atžvilgiu kur kas baisesni už Mari-vaux Jokūbą yra Laclos romano Pavojingi ryšiai (Les Liaisons dangereuses) personažai. Abu sąmokslininkai — vikontas de Valmont ir jo buvusi ii pasiryžusi vėl būti) meilužė markizė de Meur-teuil — tikri pabaisos.

Vikontas siekia suvedžioti dievobaimingą moterį, kuri pagaliau miršta iš meilės ir nevilties, o markizė su tokiu pat šėtonišku šaltumu — pražudyti jauną merginą, ką tik grįžusią iš vienuolyno, kur ji ir vėl priverčiama visam laikui gyventi. Ir tai jie daro šaltai, planingai, apgalvotai ir be jokio gailesčio savo aukoms, kuriomis, pasiekę savo tikslą, daugiau visai ir nesidomi.

Tai juodos ir velniškos sielos personažai. Ar jie, vykdydami savo planus ir nejausdami jokios kaltės, jaučiasi laimingi, tenka labai abejoti. Vidiniame jų pasauly nieko nėra tyro, nieko gražaus — jokios šviesos, jokios dvasinės šilumos.

O ir gyvenimo finalas — ir vieno, ir kito — tarsi dangaus kerštu paženklintas: vikontas žūva dvikovoje, o markizės veidą, kuris niekad nespinduliavo žmoniškumu, sudarko raupai.
Į Valmont ir Merteuil yra kiek panašūs ir Rėtif de la Bretonne romano Iškrypęs kaimietis (Le Paysan perverti) personažai Edmond ir Gaudet.

Čia taip pat aistros ne tiktai kad nekontroliuojamos, bet dar tam tikra prasme puoselėjamos ir padrąsinamos. Edmondas sako, kad tik cinizmas esąs vienintelis laimės šaltinis. Dar daugiau — jo sieloje atsiskleidžia ir sadistinis momentas, ir aplamai neapykanta žmogui. "Kitų laimė yra kančia". Tad jam kur kas maloniau neapkęsti, o drauge ir kitų laimę sugriauti, nei ką nors mylėti.

Ir tik tada, kai palaidas Edmondo gyvenimas priveda prie mirties Zefirą, kai nusižudo Gaudet, jis išgirsta sąžinės balsą ir pajunta, kad materialistinės jo gyvenimo teorijos sugriūva. Tada jis pajunta, kad yra ir Dievas. Deja, ne meilės ir gėrio Dievas, o keršto: "O Gaudet, ištaria jis su skausmu, yra keršto Dievas!"

Pagaliau Edmondo veiksmus seka visa eilė ir kitų nelaimių: jo tėvai miršta iš gėdos, o jis pats, nužudęs savo seserį Uršulę, įkąstas gyvatės ir netekęs vienos rankos, pakliūva po karietos ratais ir žūva.

Tad tarsi atsiskleidžia antgamtinio pobūdžio bausmės mintis ir pasitvirtina teigimas, kad "nusikaltimas niekad nelieka nenubaustas".

Tai žodžiai Rousseau Naujosios Eloizos (La Nouvelle Hėlo'ise) — romano, kuriame autorius (teoriniuose savo raštuose skelbęs, kad žmogus iš prigimties esąs geras, kad jį sugadinusi visuomenė, nuo kurios reikia bėgti) meninėje plotmėje atskleidžia vaizdą, visiškai priešingą Diderot romano tezei. Pagal Diderot Vienuolę, visuomenė ir jos institucijos turi atitikti žmogaus prigimtį, gi pagal Rousseau romaną — žmogus turįs prisiderinti prie visuomenės, nes jis esąs socialinė būtybė.

Tad ir Julija, vyriausias Naujosios Eloizos personažas, kuri labai karštai myli savo mokytoją Saint-Preux, turi kontroliuoti savo jausmus, visai nepaisydama savo laimės: "Kas gi iš esmės yra svarbiau, — klausia ji, — ar mano laimė kitų laimės kaina, ar kitų žmonių laimė mano laimės kaina?"

Tad ji, vadovaudamosi proto sprendimais, ir pasirenka tai, kas geriau visuomenei, — išteka už tėvų jai išrinkto garbingo vyro, nors tai jai ir labai sunku, nes jos meilė savo mokytojui — bent pradžioje — yra daug galingesnė už logiškus samprotavimus. Bet ir ištekėjusi bei gyvendama šeimoje, pačioje "seniausioje visuomenės formoje", Julija tebemyli Saint-Preux, jaučiasi nusikaltusi ir kenčia.

Tačiau jos kaltės pajutimo priežastis nėra nei visuomenė, nei Dievo bausmė, nes nei visuomenei, nei Dievui ji iš tikrųjų nenusikalsta. Tai kyla iš jos sielos, kuri jaučia, kad nėra vidinės harmonijos tarp jos jausmų ir proto. Tai dramatinis vidinio ir išorinio pasaulio konfliktas, kuris pagimdo jos širdies gelmėse slaptą ilgesį (une langeur s e erė te).

Šis vidinis konfliktas ir gili dviejų aistringai besimylinčių ir kenčiančių Rousseau romano veikėjų drama, atsiskleidžianti idiliškoje ir žavingoje kaimo gamtos aplinkoje, kurioje jų dvasinis ilgesys pakyla prie Kūrėjo, pagaliau išsprendžiamas netikėtos Julijos mirties.

Į Rousseau Naująją Eloizą kai kuo panašus Bernardin de Saint-Pierre romanas Povilas ir Virginija (Paul et Virginie).
Tai dviejų jaunuolių, užaugusių tolimoje tro-pikinės gamtos aplinkoje, vienas kitą karštai mylėjusių ir buvusių laimingų, gyvenimas, kurį sugriauna visuomenė. Savaime aišku, kad ir Povilo, ir Virginijos meilė yra labai tyra, kad jie niekuo nenusikalsta, o todėl ir savo sielose nepajunta jokio nerimo.

Tai vizija laimingo žmogaus, kuris, gyvendamas gamtos aplinkoje, savo sieloje pajunta ir jos Kūrėją, su kuriuo savo vidiniu ilgesiu susilieja.

Prabėgus vienuolika XVIII šimtmečio prancūzų romanų ir trumpai pažvelgus į kai kuriuos jo žmogaus dvasios aspektus — meilę ir kitus intensyvius bei galingus jo jausmus, siekimą laimės ir kaltės pajutimą, vargu bebūtų tikslu mėginti pasidaryti kurias nors labai griežtas ir kategoriškas išvadas. Juoba, kad kiekvienas romanas yra ne tiktai tam tikro laikotarpio visuomenės gyvenimo atspindys, bet taip pat ir individuali atskiro rašytojo pasaulio samprata ir žmogaus vizija, kurios atskleidimas priklauso ir nuo kūrinio koncepcijos, ir nuo jo formos bei jos funkcijų.

Ir vis dėlto galima pasakyti, kad gyvenimo tikrovė ir jos žmogus, kuris atsispindi tuose romanuose, nepatvirtina Švietimo amžiaus filosofų bei mokslininkų sukurtos a priori žmogaus teorijos.
Žmogaus, atpalaiduoto nuo bet kokios metafizinės minties plotų, nuo jo dvasinių ryšių su transcendencija ir randančio ramybę ir laimę vien tiktai žemiško gyvenimo rėmuose bei plotmėje.

Gal tik Marivaux romano Iškilęs kaimiet personažas Jokūbas, visomis savo galiomis troškęs kopti socialinio gyvenimo laiptais, nejaučia jokio vidinio balso, smerkiančio jo elgseną, ir džiaugiasi aukšta pozicija(fermier-gėnėral). Kituose romanuose, išskyrus ryškiai tezinę Diderot Vienuolę, kur galima abejoti pačia teze — kiek ji iš tikrųjų atitinka realią žmogaus būties prigimtį, daugiau ar mažiau atsiskleidžia vidinis žmogaus nerimas. O kartais ir gilus žmogaus gyvenimo prasmės klausimas bei Dievybės pajutimas, nors kai kur ji ir vadinama tuo metu madingu dangaus (ciel vardu. Sudūžta Pavojingų ryšių ir Iškrypusio kaimiečio atveju ir materialinio gyvenimo teorijos, atsimušusios į skaudžias nelaimes, kur galima pajusti antgamtinio pobūdžio bausmės intervenciją.

Net ir tuose romanuose, kurių personažai nejaučia ryškesnio dvasinio ilgesio, o tenori pasitraukti iš morališkai sugedusios visuomenės ir gyventi kaimo aplinkoje, tarsi atsiskleidžia iš jų pasąmonės kylantis troškimas būti arčiau gamtos, arčiau visatos ir harmoningame kontakte su jos Kūrėju.

Tad apskritai XVIII amžiaus prancūzų romano žmogus yra būtybė "įvairi ir banguojanti" tarp gėrio ir blogio, trokštanti laimės ir kenčianti, kai ji, laimė, aistrų sūkuriuose atsimuša į kaltės pajutimą ir byrėte subyra. Tai, prancūzų filosofo F. Aląuiė Būties ilgesio (La Nostalgie de Vetrt žodžiais, nelaiminga savo aistrų auka — "la vietime dėsolėe de ses passions", kuri kartais pateisina ir to meto anglų filosofo Hume Žmogaus prigimtie* traktato (Treatise of Human Nature) teoriją, pagal kurią ne protas kontroliuoja aistras, bet aistros pajungia protą savo tarnybai.

Tai pagaliau žmogus, J. Maritain'o Moralinės filosofijos (La Philosophie morale) teigimu, neišvengiantis savo condition humaine — likimo giliausiąja prasme, pareinančio nuo medžiaginiame pasauly esančios sielos, substanciškai sujungtos su kūnu: "d'un esprit uni en substance a la chair et engagė dans Tunivers de la matiėre".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai