Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS ĮKŪRIMO VERTĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS RIMŠELIS   

Lietuvos vyskupai Romoje 1928 m. balandžio 24 d. atvažiavę pas Šv. Tėvą "ad limina". Iš k. į d. vysk. Juozapas Kukta, vysk. Justinas Staugaitis, arkivysk. Juozapas Skvireckas, dr. Jurgis Šaulys, Stasys Girdvainis, vysk. Antanas Karosas, kun. dr. Kazimieras Rėklaitis, MIC, vysk. Kazimieras Paltarokas

Mindaugo krikštas su bažnytine nepriklausomybe
Minint ir vertinant Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą, mintyje man stovi senovės Lietuvos vaizdas, vaizdas iš XIII šimtmečio. Matau, kad Lietuva buvo narsi tauta, betgi nepajėgianti atsispirti prieš kitas jau krikščioniškas tautas. Tai buvo anų laikų visa Europa, pasakytume, visas krikščioniškasis pasaulis, kuris kariavo prieš pagonišką Lietuvą. Kariaujant prieš visą pasaulį, negali nė viena tauta atsilaikyti. Šitai, man regis, gerai numatė Mindaugas. Tada krikščioniškoje kultūroje visų pirma buvo klausiama, kas yra tiesa, o ne kas yra žmogus. Vadinasi, religinės laisvės, kaip mes ją dabar suprantame, nebuvo. Niekas neklausė, ar tu nori, ar nenori priimti Kristaus tiesą. Jeigu yra tokia tiesa, tai ir tu ją turi priimti. Ką Kristaus mokslo skelbėjai mokė ir skelbė, tai paskui toji tiesa turėjo įsitvirtinti kardo ir ugnies jėga. Asmens neliečiamumas turėjo eiti tiktai drauge su Kristaus tiesos neliečiamumu.

Šią pažiūrą labai aiškiai liudija viduramžių kryžiaus karai, apie kuriuos girdėjo Mindaugas. Man atrodo,, kad jis turėjo būti labai geras diplomatas ir valstybininkas. Jis tikėjo Kristaus mokslu, bet drauge ir matė, jog Lietuva yra tik maža salelė anų laikų pasaulio krikščionybėje, kurią pagonys arba laisvai, arba per prievartą turėjo priimti. Mindaugas apsikrikštijo ir iš popiežiaus Inocento IV gavo karaliaus vainiką. Jis popiežiaus buvo pavadintas ypatinguoju Romos Bažnyčios sūnumi1. Mindaugas iš savo pusės 1253 m. dokumentuose kalbėjo apie popiežių kaip apie "mūsų tėvą". 1251 m. Lietuvoje buvo įkurta atskira, nuo kaimynų nepriklausoma vyskupija.

Mindaugo Lietuvos krikštas galėjo būti didelis laimėjimas ne vien Lietuvai. Iš istorijos perspektyvos žiūrint, atrodo, kad šiandien visas Europos gyvenimas turėtų visai kitokią, laimingesnę kryptį, jei Mindaugo krikštas būtų buvęs sėkmingas ir krikščionybė būtų laiku įsitvirtinusi Lietuvoje. Krikščionybė betgi po Mindaugo mirties per vėlai Lietuvą pasiekė ir nepalankiose valstybei diplomatinėse bei politinėse sąlygose įsitvirtino.

Lietuvos krikštas be bažnytinės laisvės
Kai Lietuva susidėjo su Lenkija, tai tada ir krikščionybės priėmimas valstybės suverenumo atžvilgiu nieko nepadėjo. Tiesa, Žalgirio mūšyje bendrom jėgom su Lenkija buvo nugalėti kryžiuočiai, bet paskui lenkų politika visą laiką buvo kenksminga. Pirmiausia lenkai sutrukdė Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi. Popiežius Martynas V pradžioje buvo palankus Vytauto vainikavimui, bet tasai Lietuvos nepriklausomas nuo lenkų žygis Romoje buvo pristatytas kaip pavojingas visai krikščionybei Rytų Europoje2 ir kaip katalikiškų tautų vienybės skaldymas. Todėl, "priimdamas lenkų prašymą ir rišdamas Lietuvą su Lenkija, Martynas Vytautui draudė karūnuotis"3.

Susidėjimas su lenkais visais atžvilgiais Lietuvai išėjo į nenaudą. Kai Europoje prasidėjo tautų sąmonėjimas, tai Lietuvoje pradėjo smukti tautinis susipratimas, o valstybės suverenumas galutinai buvo prarytas Liublino unijos, apie kurią iki šiai dienai lenkai kalba su nostalgija. Iš Lenkijos atėjo krikščionybė, bet su ja atėjo ir tautos lenkinimas. Kryžiuočiai nešė krikščionybę, kad Lietuvos žemes pasigrobtų, o iš Lenkijos atėjo krikščionybė su pavojumi Lietuvai tapti bendros valstybės sulenkinta dalimi. Lenkai bažnytinę kuriją Romoje informavo abiejų susibro-liavusių bei susijungusių tautų vardu taip, kad Romos kurijoje Lietuva ir Lenkija ėjo bendru pavadinimu — "Polonia"4. Lietuva nebūtų buvusi vadinama "Polonia", jei ji, būdama krikščioniška, būtų turėjusi bažnytinę laisvę ir nepriklausomybę nuo lenkų Bažnyčios.

Iki XV šimtmečio pabaigos vargu ar iš viso Roma turėjo bent kiek tikrą vaizdą apie Pabal-tyje esantį katalikišką kraštą — Lietuvą. Lenkai apie Lietuvą Romai pranešinėjo kaip apie pagonišką kraštą. Prieš Tridento Bažnyčios susirinkimą Žemaičių ir Vilniaus diecezijoms vyskupų skyrimas ėjo per Gniezno arkivyskupą. Nuo XVI amžiaus, kaip iš pranešimų Romos kurijai matome, Lietuvoje trūko visą laiką lietuviškai kalbančių kunigų.

Religinė būklė krikščioniškoje Lietuvoje
Tuo metu, kai Vilniaus vyskupas ir kardinolas Jurgis Radvila buvo išsikėlę į Krokuvą, popiežius Klemensas VIII buvo pasiuntęs savo ypatingą vizitatorių Aleksandrą Cumeleus ištirti ir pranešti, kokioje būklėje yra Vilniaus vyskupija. A. Cumeleus, kuris Vilniuje išbuvo dvejus metus, 1595 m. savo pranešime šitaip rašo: "Kuomet popiežiaus Klemenso VIII įsakymu lankėme Vilniaus vyskupiją . . . kaipgi daug matėme bažnyčių, netekusių savo valdytojų; radęgi prie kai kurių bažnyčių kuningus, pastebėjome, kad jie, nepažindami prigimtos lietuvių kalbos, bažnyčioms ir žmonėms buvo visiškai nenaudingi; dėl jų (kuningų) stokos ir jų nepažinimo kalbos, žmonės lieka ne tik be jokio išganymui reikalingo pamokinimo ir be šventų sakramentų, bet nei nepažįsta tų sakramentų ir paties Dievo, gyvena lig neišmintingi gyvūnėliai, didis jų kūdikių skaičius miršta be krikšto"5.

Tokia religinė bei bažnytinė būklė Lietuvoje buvo nuo pat krikšto priėmimo. Kai nuncijai pradėjo didžiosiose valstybėse atstovauti Šv. Sostui, tai ir jungtinė Lietuvos-Lenkijos valstybė gavo nuncijų, kuris rezidavo Varšuvoje. Per jį ėjo Šv. Sostui iš Lietuvos visos informacijos ir kanoniški procesai naujiems vyskupams skirti. Lenkai labai rūpinosi, kad Lietuvoje būtų paskirti arba lenkai, arba prolenkiški vyskupai. Lenkiškajai politikai šitai buvo labai svarbu, nes tada vyskupai buvo drauge ir senato nariai.

Mes didžiuojamės Lietuvos garbinga istorija, bet graudžiai yra liūdna, kad iš anų garbingų laikų, iš didžiosios kunigaikštijos, atseit, iš garbingos ir laisvos Lietuvos mes šiandien mažai ką beturime. Laisva ji buvo naujiems žygiams ir naujoms žemėms užkariauti, bet tos laisvės nepanaudota lietuviškajai kultūrai ir kalbai skleisti ir išvystyti. Visoje Europoje su krikščionybe ėjo drauge ir kultūra, tautinis atgimimas, o Lietuvoje krikščioniškojo mokslo skelbimas ėjo drauge su jos lenkinimu. Lietuva, suėjusi į uniją su Lenkija, buvo laikoma laisva, bet Lietuvos Bažnyčia nebuvo laisva.

Šitai prisimename, norėdami iškelti aikštėn nepaprastai didelę Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo svarbą ir vertę. Prie tokio svarbaus įvykio Lietuva nepriėjo per 500 metų, būdama krikščioniška ir turėdama po krikšto laisvę 400 metų. Šiandien galime sakyti, jog per tiek šimtų metų neturėjimas bažnytinės nepriklausomybės aiškiai liudija, kokia silpna buvo toji valstybinė laisvė bei nepriklausomybė.

Sąjūdis bažnytinei laisvei atgauti
Tik XIX šimtmetyje, kai liaudis pradėjo dainuoti Baranausko posmus "Anei rašto anei druko mums turėt neduoda: tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi juoda!"6, iš nesugadinto lietuviško kaimo išėję anų laikų inteligentai pasauliečiai ir kunigai, kuriuos lenkiškose seminarijose draugai ir pxofesoriai "chlopais" vadindavo dėl jų lietuviškos kilmės ir kalbos, aiškiai matė, kaip reikia kultūrinės nepriklausomybės ir bažnytinės laisvės. Tai buvo "Aušros" atgimimo laikai. Lietuviai kunigai ne tik dėl kultūrinių bei tautinių motyvų, bet taip pat ir dėl pačių religinių tiesų sėkmingo skelbimo negalėjo ramiai žiūrėti į lenkų viešpatavimą ir savavaliavimą Lietuvos Bažnyčioje.

Nors labai vėlai, bet XX amžiaus pradžioje atėjo laikas ir Lietuvai turėti bažnytinę nepriklausomybę. Šitai ypač pajuto Vilniaus vyskupijos kunigai, kurie skaudžiausiai iš visų Lietuvos kunigų buvo išgyvenę Vilniaus sulenkintos vyskupiškos kurijos spaudimą.

1906 m. Vilniaus lietuviai kunigai sutarė kreiptis į Šv. Sostą ir prašyti Lietuvos Bažnyčiai nepriklausomybės, kaip dabar pasakytume, bažnytinės provincijos. Tam žygiui paskatinimą ir drąsos davė 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvykęs Vilniuje lietuvių seimas, kuriame dalyvavo iš visos Lietuvos daugiau kaip 2,000 delegatų. Suvažiavimas svarstė tarp kitų dalykų lietuvių kalbos persekiojimą bažnyčioje ir priėmė tokią rezoliuciją: "Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose yra vartojama pamaldose lenkiška kalba su politišku tikslu, tai Lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausį pasisekimo linkėjimą kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškosios kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandienės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje"7. Buvo sudarytas platus memorandumas apie Lietuvos bažnytinę būklę, pradedant nuo jos krikšto. Memorandumas dėstė lenkų kunigų ir vyskupų savavaliavimą, bandant visą laiką per bažnyčią Lietuvoje įvesti lenkų kalbą, todėl neturint sėkmės religinių tiesų skelbime. Tai yra graudus Šv. Sostui raštas, paremtas kanonų teise, Bažnyčios visuotiniais suvažiavimais ir dokumentiniais faktais, kodėl pasirašę kunigai reikalauja tos bažnytinės laisvės. Memorandumą pasirašė 70 kunigų, kurie po ilgų įrodymų savo prašymą suvedė į šešis punktus:

"Pagaliaus mes Jūsų Šventenybės ne tik prašome, kad būtų vyskupams prisakyta mūsų tėvynėje iš visų bažnyčių pašalinti svetimą, nesuprantamą mūsų tautai lenkišką kalbą ir pildyti aukščiau paminėtus Šv. Bažnyčios įsakymus, bet dagi nužemintai meldžiame:

1. kad teiktumėtės pripažinti atskirumą ir neprigulmingumą Lietuvos Bažnyčios nuo Lenkijos Bažnyčios ir jos vyskupų, nes, kaip paminėta, lietuviai ir lenkai visai skirtų kalbų tautos;

2. kad Lietuvos trys vyskupystės: Seinų, Telšių arba Žemaičių ir Vilniaus būtų suvienytos ir, kaipo Lietuvos Bažnyčia, pastatytos hierarchiškai po globa Lietuvos arcivyskupo, turinčio savo sostą Lietuvos sostapylėje;

3. kad į paminėtąsias Lietuvos vyskupystes niekados nebūtų skiriami vyskupais koki nors svetimtaučiai, ale tik tikrieji dori lietuviai kunigai, mokantiejie lietuviškai ir mylintiejie savo kalbą ir tautą;

4. kad įvairūs apaštališki laiškai, bullos, en-cyklikos ir k. būtų išsiuntinėjama atskyrium Lietuvos, atskyrium Lenkijos vyskupams, ir kad tuose kraštuose, kada yra kalbama apie katalikų Bažnyčią Rusijoje, Lietuva, kaipo atskyrus kraštas, būtų minėta;

5. kad Lietuvos lenkomanus vyskupus, — kaip E d. von-der-Ropp, kursai užiiminėja daugiaus politikos, negu bažnyčios dalykais, — nesirūpinančius apie lietuvių tautos dvasišką gerovę, per-keldinti į lenkų vyskupystes, o tokių vyskupų vieton paskirti tikrus lietuvius; ir

6. Vilniaus kapitulą, tą Lietuvos sostapylyje lenkinimo įstaigą, susidedančią iš biauriausių lituanųphobų kunigų, panaikinti, o jos atnaujintame pavidale sąnariais paskirti tikrus lietuvius"8.

Memorandumas adresuotas, dabar jau šventuoju paskelbtam, popiežiui Pijui X. Nežinome, koks buvo atsakymas ir kokia reakcija į tą raštą Romos kurijoje. Greičiausiai popiežiui buvo išaiškintas visas Lietuvos bažnytinis reikalas pagal vyskupų siunčiamus pranešimus ir Varšuvoje esamo nuncijaus nuomonę, jeigu iš viso jo nuomonės kas bus klausęs. O Romoje arti kurijos visą laiką buvo lenkų, kurie mokėjo ginti savo reikalus ir vesti prieš lietuvius kenksmingą propagandą.
Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius visą laiką buvo skundžiamas popiežiui už jo lietuviškumą, kuris buvo aiškinamas Bažnyčiai priešingu nacionalizmu. Tas pats šventasis Pijus X vyskupą Pranciškų, kai šis, dar neseniai konsekruotas vyskupu, o jau lenkų apskųstas turėjo pats teisintis Romoje, perspėjo ir mokė su priekaištu: "imprimis debes esse episcopus et postea lituanus" (visų pirma turi būti vyskupas, o paskui lietuvis)9. Toks pamokymas tiko daugiau lenkų vyskupams, kaip tokiam lietuviui Pr. Karevičiui, kuris tikrai matė iš arti apverktiną Lietuvos Bažnyčios būklę, todėl ir tarnavo lietuviams kaip tikras lietuvis vyskupas. Bet niekas tada Romoje lietuvių vardu nekalbėjo, ir apie Lietuvą Romos kurija žinojo, kaip apie Lenkijos dalį. Tačiau, kaip paprastai, mažasis ir silpnesnis turi pralaimėti ir likti kaltas, o teisybė šiame pasaulyje nusvyra į tą pusę, kur daugiau šaukiama ir daugiau jėgos. Kai vysk. Pranciškui Karevičiui teko konsekruoti vyskupu kun. prof. Jurgį Matulaitį (Matulevičių), tai propaganda užvirė ir prieš tikrai švento gyvenimo asmenybę — naujai konsekruotą vyskupą. Lenkų endekų laikraščiai Vilniuje skelbė, kad iš vysk. Karevičiaus velnias, o ne Šv. Dvasia perėjo į vyskupą Matulaitį.

Kuriant bažnytinę provinciją
Kaip tik tas pats jau pakeltas arkivyskupu Jurgis Matulaitis, daug iškentėjęs būdamas vyskupu Vilniuje, turėjo atlikti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo darbą. Išbuvęs Vilniaus diecezijos vyskupu pusseptintų metų pačiu sunkiausiu metu, kai vyko lenkų, bolševikų ir lietuvių kovos, kai virte virė tautinės nesantaikos, arkiv. J. Matulaitis gerai žinojo, ką tai reiškia katalikiškai tautai turėti savo bažnytinę provinciją. Bet ne jis vienas sumanė ją iš Šv. Sosto išsirūpinti, nors jis įkūrimo darbą labai sėkmingai atliko.

Kaip matėme, jau 1906 m. 70 kunigų prašė Šv. Sostą Lietuvos Bažnyčią atskirti nuo Lenkijos Bažnyčios. Nepriklausomybę atgavus, bažnytinė vyskupijų būklė negalėjo pasilikti tokia pati, kokia buvo carinės Rusijos okupacijos metu. Tada Lietuvos vyskupijų visi centrai buvo už Lietuvos ribų. Mogiliavo arkivyskupijai priklausė Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos. Seinų vyskupija priklausė Varšuvos arkivyskupijai. Po Suvalkų sutarties sulaužymo ir Vilniaus užgrobimo Seinai su didele vyskupijos dalimi pasiliko lenkų okupuotoje pusėje. Lietuvos pusėje iš Seinų vyskupijos liko Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Naumiesčio dekanatai. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija (Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija) Vilnių ir Vilniaus okupuotas dalis priskyrė Lenkijai. Klaipėdos kraštą prijungus 1923 m. prie Lietuvos, Klaipėda, Šilutė, Rob-kojai, Viešvilė, Pagėgiai pasiliko priklausomi Varmijos vyskupijai Vokietijoje. Taigi Lietuvos bažnytinė būklė laukė neatidėliotino sutvarkymo.

Po pirmojo pasaulinio karo Lenkijos bažnytinė provincija gana greitai buvo sutvarkyta. Kai buvo ruošiamas konkordatas, lenkai pradėjo derybas su Šv. Sostu. Jie reikalavo, kad Vilnius būtų prijungtas prie Varšuvos arkivyskupijos. Šv. Sostas betgi padarė iš Vilniaus vyskupijos arkivyskupiją ir prie jos prijungė Pinsko ir Lomžos vyskupijas. Lietuviams vis tiek buvo aišku, kad
Šv. Sostas Vilnių įterpė į Lenkijos teritoriją. Lietuvai buvo svarbu, kad Vilniaus vyskupija būtų priskirta prie Lietuvos, o ne prie Lenkijos.

Pora metų anksčiau galima būvo rūpintis, kad Vilniaus vyskupija priklausytų betarpiai Romai. Šitą mintį ir konkordato sudarymo reikalą buvo pasiūlęs tada pats Vilniaus vyskupas J. Matulaitis. Bet prieš porą metų visa Lietuva buvo užimta valstybės kūrimo darbu, o ministrams pirmininkams, kaip M. Sleževičiui, E. Galvanauskui, dr. K. Griniui, tas reikalas neatrodė labai reikšmingas, nes jie iš viso nenorėjo turėti su Vatikanu santykių. Lietuviai sujudo ir pradėjo jaudintis, kai jau pastebėjo, jog Lenkijos konkordatas su Vatikanu paruoštas ir kad Vilniaus klausimas išspręstas Lietuvos nenaudai.

1924 m. gruodžio mėn. buvo sudaryta speciali delegacija (kan. Justinas Staugaitis, kun. Juozapas Kukta, kan Blažiejus Česnys ir Stasys Šalkauskis), kurią Šv. Tėvas Pijus XI palaimino, priėmė specialioje audiencijoje, bet nesileido į derybas, atseit, privačios audiencijos delegacija negavo.

Tada Lietuvoje Šv. Sosto atžvilgiu nuotaikos buvo nepalankios. Apie tai, be abejo, popiežius buvo painformuotas apaštališkojo Lietuvai vizitatoriaus Zecchini, kuris visai neprisidėjo prie pagerinimo Lietuvos santykių su Šv. Sostu. ''Jis, — kaip rašo vysk. P. Būčys, — kaltino Lietuvos vyriausybę už vykdomą žemės reformą, įrodinėdamas, kad daroma skriauda dvarininkams, pažeidžiant jų nuosavybės teises"10.

Kai 1925.11.10 Lenkija su Vatikanu pasirašė konkordatą, prieš Vatikaną Lietuvoje susidarė dar didesnė propaganda. Tada buvo Lietuvoje patys skaudžiausi išgyvenimai dėl Vilniaus netekimo. Lietuviams atrodė, kad Vatikano politika eina išvien su lenkiškąja Lietuvos nenaudai, nors konkordato sudarymu Vatikanas valstybėms ribų nenustato, o tik tariasi su valstybių vyriausybėmis. "Toliušis Kaune 1925.III.9 suruošė manifestaciją, kurios dalyviai iš Rotušės aikštės ėjo į Donelaičio gatvę ir mėtė akmenimis į Zecchini buto sienas"11. Kai Zecchini neilgai trukus po tos manifestacijos išvažiavo į Rygą, tai Lietuvos vyriausybė jam sugrįžti į Lietuvą nedavė vizos. Tų pačių metų (1925) balandžio mėn. Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė savo įgaliotinį dr. Juozą Purickį į Romą. Dr, J. Purickis Vatikane buvo "persona non grata" ir audiencijos pas Šv. Tėvą negavo. Tada jis per J. Macevičių, einantį charge d'affaires pareigas prie Šv. Sosto, įteikė aštrią notą, bet Vatikanas tos notos nepriėmė. Tuo būdu santykiai su Šv.Sostu nutrūko.

Lankams sudarius konkordatą su Šv. Sostu, vysk. Jurgiui Matulaičiui sėkmingai valdyti vyskupiją buvo jau visai neįmanoma. Jis atsisakė iš Vilniaus vyskupo pareigų. Jo prašymą priėmė ir patenkino Pijus XI 1925 m. liepos 14 d. Dabar Lietuvos bažnytinė padėtis dar labiau pasunkėjo. Atrodė, kad būtinai reikia sudaryti naujas vyskupijas su arkivyskupija. Taip buvo nutarę vysk. A. Karosas, vysk. J. Skvireckas, prel. Just. Staugaitis, kan. J. Kukta ir Kaune pasilikęs Vatikano atstovas Faidutti, kuris buvo geras juristas ir gerai suprato Lietuvos politinę ir bažnytinę padėtį. Tokiam nutarimui pritarė vysk. P. Karevičius. "Taigi jis, vysk. Karosas ir kan. Kukta lapkričio 2 d. tuo tikslu kreipėsi į Sv. Sostą"12. Tada Šv. Sostas gruodžio 7 d. apaštališkuoju vizitatorium Lietuvai paskyrė arkiv. Jurgį Matulaitį.

Arkiv. Jurgio Matulaičio veikla, tvarkant Lietuvos Bažnyčią

Taigi Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkymas pateko į švento, išmintingo ir gero lietuvio rankas. Be abejo, apaštališkasis vizitatorius norėjo Lietuvos katalikus atpalaiduoti nuo priklausomybės Lenkijai, Latvijai ir Vokietijai. Tokios nepriklausomybės sudarymas yra bažnytinės provincijos įkūrimas. Ruošiant projektą, Žemaičių vyskupija buvo padalinta į tris dalis, atseit, vyskupijas. Vietoj vardo Žemaičių paimta Kauno vardas. Taip susidarė Kauno arkivyskupija su metropolitu priešakyje, Telšių vyskupija su Klaipėdos pre-latūra ir Panevėžio vyskupija. Sunkiau buvo sutvarkyti Kaišiadorių vyskupiją, kuri buvo Vilniaus vyskupijos dalis. Lietuvos vyriausybei pageidaujant, ši vyskupija sudaryta taip, kad jos ribos rodytų, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar neišspręstas. Įskaitant Vilkaviškio vyskupiją, Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo projekte išėjo penkios vyskupijos. Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė, tapo arkivyskupijos metropolito sostinė.

Apaštališkajam vizitatoriui rūpestis beliko parinkti naujoms vyskupijoms vyskupus valdytojus. Apštališkasis vizitatorius arkiv, J. Matulaitis vysk. P. Karevičiui ir vysk. A. Karosui pasiūlė iš pareigų atsisakyti. Vysk. P. Karevičius tą pasiūlymą nužemintai priėmė, bet paklausė, kur jam reikės dingti. Tada arkiv. J, Matulaitis atsakė, kad geriausia jam įstoti į naujai perreformuotą marijonų vienuoliją. Taip ir padarė buvęs Žemaičių vyskupas. Bet vysk. A. Karosas nesutiko nei atsisakyti vyskupo pareigų, nei stoti pas marijonus. Tokiu būdu, nors Romoje apie jį kalbėjo kaip apie vieną iš septynių miegančių brolių, paliko jį vyskupu Vilkaviškyje, duodami jam vyskupu pagalbininku prel. Mečislovą Reinį. Kan. Juozapą Kuktą paskyrė Kaišiadorių vyskupu, kan. Kazimierą Paltaroką — Panevėžio, prel. Justiną Staugaitį — Telšių. Iš visų kandidatų labiausiai nenorėjo būti vyskupu kan. K. Paltarokas. Tur būt, jis manė, kad jo socialinis ir pastoracinis veikimas vyskupo pareigose bus labai sutramdytas.

Sunkiau buvo surasti visiems priimtiną kandidatą į Kauno arkivyskupiją. Krikščionys demokratai labai norėjo ir siūlė, kad Lietuvos bažnytinės provincijos metropolitu būtų patsai arkiv. J. Matulaitis. Jis betgi visomis išgalėmis gynėsi nuo tų pareigų. Mat, jam rūpėjo tada neseniai atnaujintos marijonų vienuolijos reikalai. Be to, ir netiko, kad jis, iš Vilniaus vyskupo pareigų atsisakęs, dabar priimtų paties tvarkomoje provincijoje aukščiausią postą. Vysk. P. Būčys savo atsiminimuose šitaip rašo: "Kiek žinau, Matulevičiui buvo nelengva surasti Kaunui arkivyskupas, jo ilgai ieškota, buvo svarstomos kandidatūros ir Staugaičio ir Kuktos. Pagaliau apsistota prie Skvirecko kandidatūros. Buvo žinoma, kad jis yra mokslo žmogus, paskendęs Šv. Rašto vertimo į lietuvių kalbą darbe, užsidaręs, nemėgstąs su žmonėmis bendrauti. Bet Matulevičiui atrodė, kad, Kaune gyvenant nuncijui, kuris budės ir duos veiklai kryptį, Skvireckas bus tinkamas tai vietai. Staugaičio nebuvo galima skirti arkivyskupu, nes būtų atskilę ir triukšmą kėlę dalis Žemaičių vyskupijos kunigų"13. Tokiu būdu arkiv. J. Matulaitis, siūlydamas arkivyskupą metropolitą, pasiliko prie vysk. J. Svirecko kandidatūros.

Arkiv. J. Matulaitis 1926 m. vasario mėn. išvyko su paruoštu projektu į Romą, ir tų pačių metų balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bula "Lituanorum gente" paskelbė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Arkiv. J. Matulaitis iš Romos laiške prel. M. Reiniui, tada užsienio reikalų ministrui, rašė, kad Apaštalų Sostas tokius svarbius dalykus greitai ir gražia forma atliko Lietuvos Bažnyčios naudai, norėdamas Lietuvai išreikšti ypatingą palankumą. Šitai išreiškė gražūs bulos įžangos žodžiai: "Lietuvių tautai po didžiausio karo, Dievui padedant atgavus laisvę, Mes, kurie savo akimis esame regėję lietuvių tikėjimą bei maldingumą, taip uoliai ir ilgai jų išlaikytą įvairiuose varguose bei nelaimėse, kadangi esame įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybės reikalui, bet ir pačiai valstybei, laikome labai tinkama ir reikalinga padidinti skaičių vyskupijų ir iš jų sudaryti bažnytinę provinciją"14.

Arkivysk. Jurgis Matulaitis, MIC, 1926 metais


Bažnytinės provincijos įkūrimo vertė tautai Bulos įžangoje pasakytieji žodžiai, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus naudingas pačiai Lietuvos valstybei, mūsų istorijoje yra labai reikšmingi žodžiai. Galimas daiktas, kad ir pati bulos redakcija buvo suprojektuota paties apaštalinio vizitatoriaus Jurgio Matulaičio, kuriam buvo žinoma visa Lietuvos istorinė būklė. Valstybiniu požiūriu Lietuva bažnytinės provincijos akto sudarymu buvo grąžinta garbingon padėtin, kokioje ji buvo pačioje pradžioje karaliaus Mindaugo laikais. Dabar Lietuvos Bažnyčia priklausė tiesiog nuo Šv. Sosto.

Visoje mūsų istorijoje tik dabar visi mūsų vyskupai buvo tikri lietuviai, besirūpinantys laisvoje tėvynėje plėsti krikščionišką kultūrą. Romos kurija iš vyskupų gaudavo dabar tikras ir autentiškas žinias apie Lietuvos Bažnyčią. Baigta buvo toji era, kai lenkų politikuojanti dvasininkija rašydavo Romon apie Lietuvą kaip apie pagonišką kraštą, kuriam reikia lenkų globos. Dabar Romos kurijoje buvo žinoma apie Lietuvą kaip apie Marijos žemę. Visi iš Romos kurijos raštai ėjo tiesiog į Lietuvos vyskupijas. Nereikėjo kovoti nė už tai, kad lietuviams bažnyčiose pamokslai būtų sakomi lietuvių kalba. Dabar niekas nevertė poterių kalbėti lenkiškai. Su bažnytinės provincijos įsteigimu prasidėjo Lietuvoje tikras Lie-tuviškos-krikščioniškos kultūros atgimimas ir augimas.

Po 50 metų mes šiandien galime pasakyti, kad Lietuvos Bažnyčia, atsipalaidavusi nuo svetimųjų valdžios, daugiau Lietuvos krikščioniškoje kultūroje nuveikė per 20 metų nei per 500 metų krikštą priėmusi ir priklausydama lenkų hierarchijai. Ko Lietuva nepajėgė padaryti, būdama laisva ir galinga, ji, kaip sako Pijus XI "Lituanorum gente" buloje, Dievui padedant, pasiekė, būdama silpna, nuteriota ir daug išken-tėjusi. Jeigu Lietuva Vytauto Didžiojo laikais būtų pajėgusi padaryti panašų bažnytinį aktą, kokį ji sudarė po pirmojo pasaulinio karo 1926 m., tai šiandien ne tik ji nevergautų po bedievybės jungu, bet visai kitą veidą turėtų Rytų Europoje. Bažnytinė nepriklausomybė būtų nešusi su savimi ir kultūrinę nepriklausomybę. Tada būtų atsiradę mokyklos ir auklėjimas lietuviška dvasia, nes anų laikų Bažnyčia visoje Europoje nešė atsakomybę už visą krašto kultūrą.
Žvelgdami į praeitį pro kelių šimtų metų istoriją, šiandien mes daugiau įvertiname didį kultūrininką, kuris mokė vaiką savosios kalbos ir rašybos, negu didį karvedį, kuris nukariavo Lietuvos vardan milžiniškus plotus Rytų Europoje. Tai kas, kad Vytautas Didysis ir jo kareiviai savo arklius girdė Vorsklos upėje ir pasiekė Juodąsias marias, kai tie kareiviai vargiai ar lietuviškai bekalbėjo? Kas iš to, kad Vytautas Didysis pastatė 7 bažnyčias, kai tose bažnyčiose lenkiškai buvo pamokslai skelbiami lenkų kalbos nemokantiems lietuviams kaimiečiams?
Didžiojoje mūsų kunigaikštijoje mūsų Bažnyčia nebuvo laisva, o su Bažnyčia nebuvo laisva ir mūsų lietuviškoji kultūra. Atgavus valstybinę laisvę, mes gavome bažnytinę ir kultūrinę laisvę. Šitos tautinės, bažnytinės bei kultūrinės laisvės atnešė mūsų mažai nuteriotai tautai nepaprastą atgimimą, tautinį ir krikščionišką atbudimą bei susipratimą. Šiandien mes matome, kokią ištikimybę lietuviai katalikai rodo Kristaus tiesai ir Jo Bažnyčiai, gyvendami tėvynėje pavergti po bedievybės jungu. Tautinį ir religinį susipratimą, man regis, šiandien galime sieti su Lietuvos nepriklausomybės ir bažnytinės nepriklausomybės aktais.

Bažnytinės provincijos sudarymas, kaip bulos įžangoje pastebėjo Pijus XI, yra labai naudingas katalikybės reikalui. Šiandien religijos persekiojimo metu Lietuvoje bažnytinė provincija nėra panaikinta, nors konkordatas ir santykiai su Šv. Sostu yra nutraukti. Lietuva, neturėdama pakankamai vyskupų ir kunigų, turi vis dėlto savo bažnytinę provinciją. Šitai yra reikšminga mūsų katalikiškai tautai, kuri šiandien kenčia dėl to, kad ji nori būti laisva ir krikščioniška.

Kentėjimai visada pažadina sąmonę ir savosios egzistencijos pažinimą bei įvertinimą. Kai kūno sąnariai neskauda, tai apie juos mes negalvojame, atrodo, tarsi jų nebūtų. Mūsų tautos sąmonė, pažadinta per ilgų amžių kentėjimus ir subrendusi per valstybinės ir bažnytinės laisvės dienas, nėra palūžusi nė per 30 su viršum metų persekiojimus ir vergiją. Turime viltį, kad ta sąmonė išsikovos sau tautinę ir religinę laisvę. Su tokia viltimi mes šiandien labai vertiname bažnytinės provincijos, kurią mes vadiname bažnytine laisve, įsteigimą ir minime jos sukaktį.



1. Z. Ivinskis, Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai am-
žių bėgyje, Roma, 1961, LKMA Suvažiavimo Darbai, IV,
psl. 127.
2. Ibd., psl. 133.
3. Ibd.
4. Ibd., psl. 134.
5. Kun. Kaz. Propolianis, Lenkų apaštalavimas Lietuvoje.
New York City, 1918, psl. 47.
6. Iš Baranausko poezijos, Kaunas, 1924, psl. 18.
7. Vilniaus Žinios, 1905, Nr. 276.
8. Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose, Lietuvių raštas,
paduotas jo Šventenybei Pijui X. Popiežiui ir visiems Š.R.
Katalikų Bažnyčios kardinolams, Kaunas, 1906, psl. 71.
9. Iš arkiv. Pranciškaus Karevičiaus atsiminimų.
10. Vyskupo P. Bučio atsiminimai, II, Chicago, 1966?
psl. 78.
11. Ibd., psl. 79.
12. S. Matulis, Lietuva ir Apaštalų Sostas, LKMA Suva-
žiavimo Darbai, IV, Roma, 1961, psl. 171.
13. Vysk. P. Bučio atsiminimai, II, psl. 74.
14. Tiesos Kelias, 1926, Nr. 4, psl. 24.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai