Aidai.eu Apžvalga

Eilėraščiai

Parašė JULIJA ŠVABAITĖ

Ona Baužienė: Atšlaitė (medžio raižinys)

TĖVYNĖ
1
Tėvynė — Vilniaus žibintai migloje
per lietų,
šauksmas vidurnaktį:
ar čia tu? Ar čia tu?
Tėvynė —
prisilietimas rankų,
seniai palaidotų ir apraudotų,

mirtina miesto tyla
per Vilkaviškį važiuojant,
kapinių akmuo,
Vėlinių žvakė tam, kuris kentėjo ir tam,
kuris kankino,

Tėvynė —
senutė geležinkelio stotis,
Vaičiulaičių kieme saldinė
(saldžių saldžiausia pasaulyje)
obelis,
šešių bažnyčių bokštai,
giraitė,
po samanom kaulai, kepurė, žiedas,
medinio Dievo ranka.

Tėvynė — žydinčių bulvių lysvė,
užakę tvenkiniai,
upelyje neužmirštuolė,
graudūs ir nepasiekiami
virš laukų vyturiai.
Joseliūnynėje langučiai keturi,
prie slenksčio kirvis,
dėžė vinių ant akmeninio suolo . . .

Tėvynė — kur tavo žodžiai
priverčia medį žydėti gruodyje,
Tėvynė —
kur tavo ranka sustabdo upės vandenį,
pajudina uolą,

Tėvynė — dangoraižių radasta,
kūdikis,
gimęs Vilijos - Aistės vardu,
Holy Cross jauna motina
su mirtimi kalbanti lietuviškai,

Tėvynė —
malda į neužmiegantį paveikslą sienoje,
Tėvynė —
apdegę Čiurlionio angelai,
Petravičiaus mergelės, jaučiai, vanagai
ir žmogiškom akim karvutės,
Tėvynė — nukryžiuota Aldona,
nuvainikuotoji vaidilutė — — —

2

Mūsų finalas arti.
Mes kaip užgesę žibintai.
Greitai mūsų niekas neatsimins, neatpažins.
Paukščiai į šiaurę skris,
paukščiai iš šiaurės grįš,
tiktai mes
niekada nebegrįšim

Tėvyne,
po trisdešimt metų
aš paliečiau tavo širdį :
išsaugotą skiemenį, žodį, raudą
girdėjau iš mažo Pauliuko lūpų —
jis žaidė kapinių smėliu,
kalbėdamas mano mirusiai motinai: —
Močiute, močiute,
štai, mes atėjom tavęs aplankyti — — —

Už tą skiemenį, žodį, raudą,
už kiekvieną išgelbėtą dieną ir naktį
mes čia plakame vienas kitą
tuo pačiu šventuoju žodžiu
iš maldyklų ir turgaus aikščių.

Mes kertame čia tavo medį ir kryžių,
mes kertame brolio pirštus
ir užmiegam palaimintoje teisiųjų ramybėje,
bet neleistume niekada
savo piršto nukirst
už tėvynę . . .

. . . Lietuvis naikins lietuvį,
kaip tai buvo per amžius;
naikins,
ir naikins,
ir naikins,
kol paliks tik neatpažįstami
kapų kauburėliai,
apnešti laiko dulkėmis,
po istorijos kojom,
po akla žemėlapių siena,
po raudonu ugniniu
E X I T — — —

3.

Mes pasiliksim.
Atsukę laikrodžius, gyvensim naktimi.
Būsime kiemsargiais.
Lininėje prijuostėje
keturios dagtys
ir keturi žibintai.

Statysim pilį —
rišim plytas, degsime kalkakmenis
ir vešim keltuvu per Nerį —
prekiausim kailiais ir vašku,
valgysim žuvį, duoną, medų,
ir iš putojančių medinių kibirų
gersime Vilniaus alų.

(Taip buvo parašyta knygose . . .)
Iki aušros,
iki aušros aušružės
ieškosim vietos mirusiem — — —
Iki aušros,
aušros, aušružės — — —

4.

Tėvyne,
tulpių užuolaidom languos
pro ašarotą saulę,
tėvyne,
su gandralizdžiu skurdžiu,
erškėtrožėm prie vartų,

už mano nuodėmes, tėvyne,
tavo ranka nukirsta kaip medžio,
už mano nuodėmes, tėvyne,
basa, basa tu
vienais marškiniais
per kraujažolių kalavijus,
per užšalusią upę
į nežinią — — —

Sukurta: Kretingos pranciškonai