|
|
FIZIKAS W. HEISENBERGAS APIE POZITYVIZMĄ, METAFIZIKĄ IR RELIGIJĄ |
|
|
|
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ
|
Werneris Heisenbergas, pasaulinio garso vokiečių fizikas, su Nielsu Bohru, Envinu Schro-dingeriu ir kitais padėjęs pagrindus kvantų teorijai, mirė šių metų vasario 1 d., sulaukęs 74-rių metų amžiaus. Labiausiai buvo išgarsėjęs savo neapibrėžtumo principu, už kurį, 31-rių metų amžiaus būdamas, laimėjo Nobelio premiją. Neapibrėžtumo principas teigia, jog mes negalime vienu metu išmatuoti dalelės pozicijos ko-ordinuočių schemoje ir jos energijos ar impulso. Kadangi judėjimo kasdieniška samprata glaudžiai susijusi su trajektorijos sąvoka, t.y. su prielaida, jog judantis daiktas kiekvienu momentu yra apibrėžtoje vietoje ir turi tam tikrą impulsą, tai neapibrėžtumo principas iškelia filosofinius mikro-reiškinių ir kvantinių dėsnių prasmės klausimus.
Heisenbergo folosofinės pažiūros pasižymi tuo pačiu savarankiškumu, kuris jo moksliniame darbe iškėlė jį į mūsų amžiaus vadovaujančių fizikų eiles. Kai dauguma jo kolegų priėmė pozityvistinę kvantų teorijos interpretaciją, tai Heisenbergas ją atmetė, ieškodamas interpretacijos, kuri nepaneigtų gilesnės žmogiškosios tikrovės 1. Šiuo atžvilgiu ir yra pravartu iškelti Heisenbergą kaip paneigiantį pozityvizmą, o dar labiau tokį "mokslinį ateizmą", kuris dabar Lietuvoje propaguojamas.
Pagrindinė prielaida, kuria remiasi pozityvistai 2 ir kurią atmeta Heisenbergas, yra ta, kad teiginys yra prasmingas tik tada, jei jo turinys išreiškia patirtinę tikrovę. Jei tokia tiesioginė mūsų patirtis negalėtų įrodyti teiginio teisingumą, tai mes negalime jo prasmingu laikyti.3
Kadangi dalelės nėra tiesioginės patirties 4 objektai, tai pozityvistų prielaida priveda prie išvados, jog kvantų teorijos teiginiai yra beprasmiški: jų turinys neapibūdina jokios tikrovės. Tačiau vis dėlto ir teiginiai be turiningos prasmės gali būti reikšmingi lygiai taip, kaip žvilgsniai ir pabučiavimai, kurie yra reikšmingi, nors ir neturi prasmingo turinio.
Anot pozityvistų, teorinių, arba mokslinių,5 teiginių reikšmingumas glūdi jų naudingume. Fizikai naudoja kvantų teoriją, kadangi su jos pagalba jie pajėgia daug daugiau eksperimentinių rezultatų teisingai numatyti, negu kad pajėgtų numatyti, pranašauti, vien tik klasikine mechanika pasinaudodami. Trumpai tariant, teorinių teiginių prasmingumą bei teisingumą pozityvistai sutapatina su jų naudingumu, t.y. su jų eksperimentinių rezultatų numatymo pajėgumu.
Pozityvistų neapibrėžtumo principo interpretacija paneigia nepatiriamų dalelių buvimą ir priima tik mokslinių tyrinėjimų bei apskaičiavimų botumą. Šis ribotumas nereiškia mūsų nepatiriamos tikrovės pažinimo ribotumo (kadangi, anot jų, tokios tikrovės nėra), bet tik reiškia, kad tam tikras mokslinių tyrinėjimų rezultatų numatymas mums yra neįmanomas.
Lygiai ir metafiziniai bei religiniai objektai nėra tiesioginės patirties objektai. Užtat dauguma pozityvistų religinių bei metafizinių teiginių prasmingumą sutapatina su emocišku reikšmingumu. Savo turiniu šie teiginiai laikomi beprasmiškais, tačiau emocijomis, jų išreikštomis bei iššauktomis, jie pripažįstami reikšmingais. Aišku, šis pozityvistų pripažintas reikšmingumas neleidžia mums metafizinius ir religinius teiginius laikyti teisingais ar klaidingais. Jie nei teisingai, nei klaidingai neišreiškia mūsų tiesiogiai nepatiriamos metafizinės ar religinės tikrovės. Pažinimą apribodamas tiesiogine patirtimi, pozityvizmas tampa metafizikos bei religijos neigėju.
Heisenbergui šitoks teiginių prasmingumo apribojimas yra nepriimtinas. Pagal jį, teoretiniai, metafiziniai ir religiniai teiginiai turi prasmingą turinį — jie mums išreiškia dalinai suprantamą, bet tiesiogiai nepatiriamą tikrovę.
Atmesdamas pozityvistų išvadas, Heisenbergas tuo pačiu atmeta ir pozityvistų prielaidą, kad tik tai turi prasmingą turinį, kas yra tiesiogiai patiriama. Jis argumentuoja, kad toks pozityvistų apsiribojimas sukelia neišsprendžiamų klausimų net ir patirtinės tikrovės atveju.
"Jeigu numatymo pajėgumas tikrai būtų vienintelis tiesos kriterijus, tai Ptolemėjo astronomija nebūtų kuo blogesnė už Newtono" (p. 212).
Čia gal reiktų paminėti, jog numatymai Ptolemėjo teorijoje pagrindžiami vien geometrinėmis lygtimis, o Nevvtono teorijoje jie pagrindžiami lygtimis, išreiškiančiomis jėgų santykius. Nors abi teorijos turi panašų numatymo pajėgumą, tačiau Newtono teorija laikoma geresne už Ptolemėjo teoriją. Pozityvistai nepajėgia šio fizikų pasirinkimo išaiškinti. Tai ir reiškia, kad pozityvistai klysta, teisingumą sutapatindami su naudingumu. Heisenbergas šitokią tiesos sąvoką randa fizikų Newtono teorijos naudojime: "Bet jei mes retrospektyviai Nevvtoną ir Ptole-mėją palyginame, tai mums susidaro aiškus įspūdis, jog Newtono lygtys išreiškia planetų kelius žymiai pilniau ir teisingiau negu Ptolemėjo lygtys, kad Newto-nas, taip sakant, apibrėžė pačios gamtos sukurtą planą" (p. 212).
Nevvtono teorija yra pilnesnė ta prasme, kad ji išaiškina, kodėl ptolemėjo teorija sėkmingai pajėgia numatyti planetų kelius, t.y. duoda gamtinį pagrindą Ptolemėjo geometrinėms lygtims. Nevvtono teorija planetų kelius teisingiau išreiškia ta prasme, kad ji atskleidžia tą gamtos jėgų tvarką, kurios dėka astronominiai teiginiai gali būti laikomi teisingais sprendimais, o ne vien laimingais įspėjimais.
Heisenbergui svarbiausia yra tai, jog Nevvtono teorija geresnė tuo, kad ji duoda racionalų pagrindą astronominiams reiškiniams. Užtat mokslinės, arba teorinės, tiesos sąvoka Heisenbergui yra glaudžiai susieta su metafizine gamtos racionalaus plano sąvoka. Norint pirmąją sąvoką suprasti, reikia išnagrinėti antrąją. Aišku, čia nėra pilnai išvystyta mokslinės tiesos samprata, bet duotos tik gairės tolimesniam tos sąvokos nagrinėjimui. Tačiau to čia pakanka — Heisenbergas parodo, jog teorinio prasmingumo bei teisingumo sąvokas turime nagrinėti, nepaversdami jų į kitas sąvokas, pvz., į naudingumo sąvoką, o verčiau pripažindami tų sąvokų metafizinį pradą.
Heisenbergas parodo, jog pozityvistai, klaidingai mokslinės tiesos sąvoką išvystę, nebegali pagrįsti savo teigimo, kad teoriniai teiginiai neturi prasmingo turinio ir neišreiškia mūsų nepatiriamos mikrotikrovės. Atmesdamas pozityvistų neapibrėžtumo principo interpretaciją, Heisenbergas priima mikrotikrovės buvimą ir savo principą filosofiškai interpretuoja kaip išreiškiantį mūsų tos tikrovės pažinimo ribotumą. Trumpai tariant, Heisenbergui mokslinės tiesos sąvoka yra metafizinė sąvoka ir dėl to ji yra glaudžiai susieta su metafizinių teiginių prasmingumo klausimu.
Vertindamas pozityvistų atstovaujamą metafizinių teiginių prasmingumo nepripažinimą, Heisenbergas šitiaip pasisako: "Pozityvistai turi paprastą išsprendimą: pasaulis turi būti padalintas į tai, ką mes galime aiškiai išreikšti, ir tai, kas lieka, apie ką geriau nieko nesakyti. Bet ar galima sugalvoti beprasmiškesnę filosofiją, atsižvelgiant į tai, kad tai, ką mes galime aiškiai pasakyti, yra beveik niekas? Jei mes išleistume viską, kas neaišku, mums, tur būt, liktų tik visiškai neįdomios ir nereikšmingos tautologijos" (p. 213).
Pagal Heisenbergą, šalia teiginių su aiškia prasme ir šalia teiginių visai be prasmės yra dar ir teiginių su labiau ar mažiau aiškia prasme. Pozityvistai klysta, sutapatindami prasmę su aiškia prasme ir dėl to teigdami, jog metafiziniai teiginiai neturi prasmės. Nors metafizinių teiginių prasmė ir yra neaiški, ji vis dėlto mums bent dalinai yra suprantama ir bent dalinai mums atskleidžia nepatiriamą tikrovę.
Čia iškyla keletas klausimų: ką reiškia teiginiui turėti neaiškią prasmę? Kodėl ji neaiški? Jei ji neaiški, kaip galime sakyti, kad ji vis dėlto yra? Specifiškai savo metafizinę mokslinės tiesos sampratą Heisenbergas šitaip apibūdina: "Ar yra visiškai absurdiška už šio pasaulio tvarkos ieškoti 'sąmonės', kurios 'tikslas' kaip tik ir yra šis planas? Žinoma, net keldami tą klausimą, mes antropomorfizuojame, kadangi žodis 'sąmonė' yra pagaliau paremtas vien tik žmogiška patirtimi ir todėl turėtų būti naudojamas tik žmogiškame kontekste. Tačiau jei taip, tai mes klystume, kalbėdami apie gyvulių sąmonę, nors ir stipriai jaustume, kad tai prasmingai galime daryti. Mes nujaučiame, kad žodžio 'sąmonė' prasmė pasidaro platesnė ir tuo pačiu mažiau aiški, jei mes bandome jį ne žmogiškuose kontekstuose naudoti" (p. 213). Heisenbergas čia mums primena, jog ir kasdieniškuose, nemetafiziniuose kontekstuose mes psichines sąvokas naudojanje perkelta prasme. Tačiau tai nereiškia, kad tos sąvokos tampa beprasmiškomis.
Panašiai galime argumentuoti metafizinių teiginių atveju. Metafiziniai teiginiai turi prasmę, kadangi jie pasinaudoja kasdieniškomis sąvokomis, turinčiomis aiškesnę prasmę. Tačiau metafizinių teiginių prasmė nėra tokia aiški, kadangi šios kasdieniškos sąvokos čia naudojamos neįprastuose kontekstuose, t.y. perkelta prasme 6.
Nurodydamas šitokias gaires tolimesniam metafizinių teiginių prasmingumo nagrinėjimui, Heisenbergas parodo, kad pozityvistai klaidingai dalyką supaprastina, kai prasmę sutapatina su aiškia prasme. O jei metafiziniai teiginiai gali būti prasmingais laikomi, tai pozityvistai nebegali pagrįsti savo gilesnės metafizinės tikrovės paneigimo.
Dėl pozityvistų vykdomo religinės tiesos sutapatinimo su,emociniu reikšmingumu Heisenbergas šitaip pasisako: "Galimas daiktas, kad pozityvistai teisingai galvoja, teigdami, jog dabartiniais laikais sunku yra tokioms alegorijoms surasti prasmę. Vis dėlto mes turime dėti kiekvieną pastangą, bandydami jų prasmę suprasti, kadangi visai aišku, jog jų prasmė apima labai svarbią realybės dalį; o gal mes turėtume bandyti ją modernia kalba išreikšti, jeigu ji nebetelpa senojoj" (p. 212).
Atmesdamas pozityvistinį požiūrį, Heisenbergas plėtoja savo paties metafizinę religinės tiesos sampratą 7. Anot Heisenbergo, religija yra susijusi su vertybėmis. O vertybės apsprendžia, kaip mes turėtume elgtis. Savo veiksmuose, kaip ir gamtos reiškiniuose, mes įžiūrime racionalią tvarką. Gamtinė tvarka nurodo, kaip bus, o moralinė tvarka nurodo, kaip turėtų būti, t.y., kaip mes turėtume elgtis. Religija yra pasakojimų, alegorijų, pamokymų ir t.t. sistema, kuri šią moralinę tvarką perteikia. Heisenbergas rašo: "Vertybių klausimas yra niekas kitas, kaip tik mūsų veiksmų, tikslų ir moralės klausimas. Jis liečia kompasą, kuriuo mes turime valdyti savo laivą, norėdami nustatyti teisingą kryptį gyvenimui. Pats kompasas įvairių religijų ir filosofijų yra buvęs vadintas įvairiais vardais: laimė, Dievo valia, gyvenimo prasmė — paminiu tik keletą. Skirtumai varduose atspindi gilius skirtumus įvairių grupių sąmonėje. Aš nenoriu šių skirtumų sumenkinti, bet man yra aiškus įspūdis, jog visi šie formulavimai bando išreikšti žmogaus ryšį su centrine tvarka" (p. 214).
Reikia pabrėžti, kad, rašydamas apie vertybių sistemą, Heisenbergas neturi minty vien tik abstrakčią tvarką, bet antgamtinę jėgą, kuri šia tvarka rūpinasi. Pats tai pabrėždamas, Heisenbergas tą tvarką pavadina "siela". Atmesdamas pozityvistinę poziciją, Heisenbergas vėl argumentuoja, jog pozityvistų apsiribojimas iškelia neišsprendžiamų klausimų apie patirtinę tikrovę, šiuo atveju — apie žmonijos moralės istoriją. Jis rašo: "Jeigu magnetinė jėga, kuri valdo šitą kompasą — ir kas kitas galėjo būti jos šaltinis, jei ne centrinė tvarka? — kada užgestų, žiaurūs įvykiai atsitiktų žmonijai, žymiai žiauresni net ir už koncentracijos stovyklas ir atomines bombas" (p. 217).
Žmonijos moralės istorija liudija, kad moralinė tvarka, kurią savo veiksmuose įžiūrime, negali būti tik abstrakti tvarka be "tvarkytojo". Žmonija vis sugrįžta prie tos tvarkos. Kodėl? Tai mums gali būti suprantama tik prileidus, kad yra Dievas, Heisenbergo žodžiais, "centrinė visatos tvarka" ar "siela", kuris šią tvarką sukūrė ir jos įgyvendinimu domisi. Jei priimame pozityvistinį apsiribojimą ir laikome, jog teiginiai apie Dievą nėra prasmingi, tai negalime šio istorinio fakto suprasti.
Reikia paminėti ironiją, kurią Heisenbergas randa pozityvistų pozicijoje. Pastarieji nesutinka kalbėti apie mūsų nepatiriamą tikrovę ir ją sutapatina su patirtinės tikrovės dalimis. Etikoje šis atsargumas neleidžia pozityvistams svarstyti idealų ar užsibrėžti ilgalaikių tikslų. Veikimo tikslas, kad būtų prasmingas, turi būti susietas su čia pat patiriama tikrove.
Tačiau ilgalaikiai tikslai sudaro racionalią tvarką, kuri duoda mums pagrindą vienaip ar kitaip elgtis. Tokia tvarka turi apimti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius tikslus, kadangi pastarieji yra pirmųjų pagrindas. Heisenbergo žodžiais, pozityvistai, nesutikdami kalbėti apie ilgalaikius tikslus ir idealus, kurie pagrindžia mūsų moralines vertybes, nesutinka svarstyti kaip tik tų gairių, kurios valdo jų pačių racionalų elgesį. Čia yra skaudi ironija, kaip Heisenbergas pabrėžia: "Jeigu mes nebegalime apie platesnius ryšius kalbėti ar net galvoti, mes esame be kompaso ir todėl esame pavojuje paklysti" (p. 217).
Suglaudžiame. Pozityvistai teigia, jog teoriniai, metafiziniai ir religiniai teiginiai yra beprasmiški ir neišreiškia nepatiriamos tikrovės. Heisenbergas argumentuoja, kad šitoks pozityvistų apsiribojimas neleidžia jiems išaiškinti, kodėl Nevvtono teorija laikoma geresne už Ptolemėjo ir kodėl žmonijos istorijoje randame moralinę santvarką. Jo paties teisingumo bei prasmingumo samprata, kuria pasinaudojant būtų galima šių teiginių prasmingumą filosofiškai įrodyti, yra susijusi su racionalios tvarkos bei racionalaus tvarkytojo sąvoka. Jei ši sąvoka pozityvistams yra nepriimtina, tai, gal būt, tik dėl to, kad jie dirbtinai apsiriboja.
1. Werner Heisenberg, Physics and Beyond, Encounters and Conversations, Harper and Row, New York, 1971, pp. 205-218. 2. Pozityvumo yra įvairios formos. Čia nenagrinėsime pozityvistus skiriančių klausimų. Svarbu bus tik suvokti, kaip pats Heisenbergas supranta skirtumą tarp savo ir pozityvistų pozicijos. 3. Pavyzdžiui, "Vilnius yra Prancūzijoje" yra patirtinis, todėl ir prasmingas teiginys. Jis yra patirtinis, kadangi, jei jis būtų teisingas (nors ir nėra), jo teisingumą galėtume įrodyti, paprastai Prancūzijon nuvykdami ir Vilnių ten aptikdami. Tačiau teiginys "Šalia manęs sėdi nepatiriamas žmogus" yra beprasmiškas, kadangi, jei jis ir teisingas būtų, jokia patirtis negalėtų to įrodyti. 4. Tiesioginė patirtis yra dvejopa: arba juslinė, arba vidinė. Mes galime tiesiogiai patirti tik tai, kas yra spalvota, turi formą, sukelia garsą, arba yra vidinis procesas. Šia prasme mes negalime patirti Dievo ar elektronų. 5. Pozityvistai nesutinka dėl to, kas sudaro teoriją. Ar kvantinei teorijai priklauso tik matematinės formulės, ar ir tie teiginiai, kurie šias formules susieja su patirtine tikrove? Dažnai teorijos sąvoka siaurai suprantama kaip tik dėl to, kad pastarieji teiginiai laikomi beprasmiškais. Apie teorinių ar mokslinių teiginių prasmingumą klausdama, aš turiu minty kaip tik pastaruosius teiginius, pvz., teiginį "Šviesą sudaro bangos". 6. Panašiai galima argumentuoti ir teorinių teiginių atveju. Pvz., teiginys "Jūra banguoja" turi aiškesnę prasmę, negu teiginys "Šviesą sudaro bangos". Kasdieniškame kontekste, pagrindine žodžio "banga" prasme, bangos sklinda elestingoje medžiagoje, pvz., ore, vandeny ir t.t. Užtat ankstyvesnėje šviesos teorijoje buvo prileidžiama hipotezė, kad yra elestinga medžiaga, flogistonu vadinama, kurioje šviesa per erdves sklinda. Ši hipotezė buvo po laiko atmesta, ir buvo suprasta, jog šviesa sklinda be elastingos medžiagos. Mes negalime tiegimo, jog šviesą sudaro bangos, kasdieniškai suprasti, tačiau, anot Heisenbergo, tai nereiškia, kad šis teigimas yra beprasmiškas. Tai tik reiškia, kad šviesos sklidimą mes galime tik metaforiškai suprasti. 7. Heisenbergas palygina religinį pergyvenimą su matematinėmis formulėmis. Matematinės formulės tiksliai apibūdina mikrotikrovę. Panašiai religiniai pergyvenimai, būdami nejusliniai, tačiau betarpiški religinės tikrovės patyrimai, tiksliai atspindi religinę tikrovę. Tačiau ir mikrotikrovė, matematinėse formulėse atsispindinti, ir religinė tikrovė, religiniuose pergyvenimuose atsispindinti, mūsų sąvokomis yra tik metaforiškai suprantamos. BIBLIOGRAFIJA: Heisenberg, Werner, Physics and Beyond, Encounters and Conversations, Harper and Row, 1971. Physics and Philosophy, the Revolution in Modern Science, Harper and Row, New York, 1958. Ayer, A.J., red., Logical Positivism, Glencoe, Il'L, 1959. Šioj knygoj surinkti pagrindinių pozityvistų straipsniai, kartu su plačia bibliografija.
Dail. V. Vizgirda prie savo paveikslų Adomo Galdiko lietuvių dailės galerijoje |
|
|
|