Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMO GALDIKO LIETUVIŲ DAILĖS GALERIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   

Meno šventės programos dalyviai. Iš kairės: Paulius Jurkus — programos vadovas, Antanas Vaičiulaitis, Danguolė Sadūnaitė, prov. Tėv. Jurgis Gailiušis, solistė Gina Čapkauskienė, Leonardas Andriekus, pianistė Aldona Kepalaitė, dail. Viktoras Vizgirda

Galerijos labas
Šį pavasarį spaudoje garsiai at-siskambėjo Adomo Galdiko lietuvių dailės galerijos atidarymas New Yor-ke. Ir ne be pagrindo, nes toks įvykis pasitaiko labai retai. Jo reikšmė, žinoma, pilniau SLivokiama kultūra gyvenančiam žmogui. Daugelis mūsų veiklos žymių įvykių yra praeinančio pobūdžio. Jie įspūdingai suskamba, ir belieka tik įspūdžiai bei prisiminimai. Išliekančių kultūrinės veiklos paminklų, palyginti, yra nedaug. Tai knyga, įrekorduotas balsas, architektūriniai pastatai ir dailės kūriniai. Juos matant, įspūdis nuolat atsinaujina, atnaujindamas ir žmogų.

Tremtyje įrekorduoti balsai ir dailės kūriniai labai mėgstami. Iš plokštelių žymiai daugiau gaunama pajamų, kaip iš knygų. Taip pat ir dailė tapo garbinga viešnia lietuvio namuose. Mūsų dailininkų parodos gausiai lankomos ir perkami paveikslai. Toks elgesys, nors laimi girtinas, tačiau pilnai nepatenkina visų kultūringo žmogaus dvasios poreikių. Parodose matome sutelktus dažniausiai tik vieno dailininko kūrinius. Jungtiniai dailės telkiniai pasitaiko retai. Privatiems butams neįmanoma įsigyti visų mūsų dailininkų paveikslų, labiausiai gi rinktinių. Žmogus dažnai perka tai, kas maloniai traukia jo akį. O skulptūrinė meno sritis beveik neįžengia į privačius butus.

Pastovi dailės galerija visas tas problemas lengvai išriša. Ten sutelkiama rinktiniausi gerų dailininkų darbai ir jie pasilieka visam laikui. Jų išdėstymas bei suderinimas pri-taikytoj erdvėj taip pat labai daug reiškia. Kartais net stebiesi, jog tas pats paveikslas galerijos ar muziejaus sienose su tinkamu apšvietimu visai kitaip atrodo, negu privačiuose namuose. Įsižiūrėjęs į galerinį meno kūrinių ansamblį, žmogus lengviau gali susikurti pažiūrą, kas vertinga ir kas pigu. Galerijose taip pat gali vykti paskaitos ir diskusiniai pokalbiai apie meną. Šių aplinkybių šviesoje tenka vertinti ir Adomo Galdiko lietuvių dailės galeriją Nevv Yorke. Pasauliniame didmiesty, kurio ribose bei apylinkėse tiek daug gyvena lietuvių, toks meno eentras buvo labai reikalingas.

Raida ir turinys
Adomo Galdiko lietinių dailės galerija neatsirado per mėnesį ar metus — jos raida apima pilną šimtmečio ketvirtadalį, galima sakyti — visą pokarinę tremtį. Ne paslaptis, kad lietuviai pranciškonai, ypač jų vadovai, nuo pat pradžios rodė menui ypatingą palankumą. Pirmiausia, žinoma, pradėta statyti bei dabinti šventovės. Čia gana platus laukas, apie kurį išsamiau ūktų kalbėti atskirai. Gana bus pasakius, jog visos, prie vienuolynų esančios, šventovės yra pastatytos ar išpuoštos žymiausių mūsų dailininkų.

Tenka pridėti ir tai, kad kultūros žurnalo "Aidų" perėmimas ir leidimas turėjo daug reikšmės ne tik lietuviams apskritai, bet ir patiems pranciškonams. Žurnalas suvedė leidėjus į glaudų sąlytį su rinktine šviesuomene ir pagilino jos pasitikėjimą. Užsimezgė nuoširdūs ryšiai su meno žmonėmis — rašytojais, dailininkais, muzikais. Jie visi "Aiduose" rado užuovėją savo kūrybai. Žurnalo pobūdis tiesiogiai lietė visas tris sritis. Prie "Aidų" išsivystė pirmosios literatūrine.^ premijos, kurių įteikimas per K) metų buvo jungiamas su literatūros vakarais ir koncertais, Žurnalo puslapiai per 27 metus Amerikoje ir per 5 metus Europoje atspindėjo lietuvių dailę, ją ugdė ir populiarino visuomenėje.

To žygio vaisiai buvo apstūs. Tie pranciškonai, kurie turėjo įgimtą polinkį menui, būdami kontakte su dailininkais, jį dar labiau išvystė ir tapo tikri dailės entuziastai. Pradėta rinkti paveikslai — pradžioje kiek daugiau praktiškais sumetimais: puošta vienuolynai bei jų įstaigos, ypač šv. Antano gimnazija, kuri net turėjo dailės galeriją. Sąlygos buvo palankios. Būriai pajėgiausių lietuvių dailininkų našiai kūrė, nors sunkiose aplinkybėse. Jų darbai, ypač "Aidų" leidėjams, buvo patogiai prieinami, ir tai nuolat didino pranciškonų meno kolekciją.

Pagaliau priartėta ir prie galerijos steigimo minties. Anuomet, kai buvo projektuojamas Kultūros Židiniui pastatas, jame numatyta vieta ir galerijai. Bet kiek vėliau, finansiniam nepritekliam labai susiaurinus statybą, galerijos reikalas liko Dievo valioje. Pati idėja gi nedingo. Ją dabar įgyvendino provincijolas T. Jurgis Gailiušis. Tai nebuvo lengvas uždavinys. Galerijai reikėjo patalpos, atskiros nuo Kultūros Židinio salių ir koridorių. Provincijolas turėjo tą problemą spręsti, susitikdamas su žymiom išlaidom. Entuziazmas gi įveikė visas kliūtis, ir šiandien turime lietuvių dailės galeriją New Yorke.

Galerijos patalpa yra "Darbininko" redakcijos, administracijos ir spaustuvės pastate. Jos architektūrine išvaizda rūpinosi Antanas Vytu-vis, kuris anksčiau suprojektavo ir patį Kultūros Židinį. Vidus įrengtas įsižiūrėjus į geras galerijas New Yorke. Sienų spalva, apšvietimas, grindys ir visa aplinka ryškina paveikslus bei skulptūras. Juos atrenkant, suderinant ir išstatant, patarėjas buvo dail. V. Vizgirda.

Patalpa nenuobodi: iš dviejų pusių koridoriniai galerijos sparnai įveda į centrinę erdvę, kur sukoncentruota dailininkų Adomo Galdiko, Petro Kiaulėno, Vytauto Kasiulio, Vytauto Jonyno ir Alfonso Dar-gio paveikslai. Vidury didingai stovi Antano Mončio medinė skulptūra "Dialogas".

Galerijoje dar yra šių dailininkų darbai: A. Varno, K. Šklėriaus, V. Vizgirdos, V. Petravičiaus, A. Valeš-kos, M. Dobužinskio, J. Pautieniaus, M. Šileikio, K. Žoromskio, P. Pu-zino, T. Valiaus, A. Blato, E. Marčiulionienės, A. Tamošaitienės, R.Viesulo, J. Vaikšnoros, J. Rimšos, P. Vaškio, V. Igno, I. Griežės, O. Mickūno, P. Augiaus, B. Murino ir O. Dokalskaitės-Paškevičienės. Galerijoje matomi 76 kūriniai. Atsargoj (nes nebetilpo) liko 26 darbai. Jie laikomi galerijos sandėliuose pakaitai. Taigi dabar galerija turi 100 eksponatų.

Gausiausiai atstovaujama tapyba, bet yra ir grafikos tvirtas skyrius. Netrūksta nė vitražų bei meno kilimų. Skulptūra tuo tarpu nėra gausi, nes ji, prieš galerijos įsteigimą, sukrauta į pranciškonų šventoves. Ši galerija yra Kultūros Židiny (vienuolyne, salėse, įstaigose) išstatytų meno kūrinių kolekcijos savotiškas pratęsimas. Anose vietose taip pat matomi daugelio mūsų žinomų dailininkų paveikslai, jau seniau iškabinti lankytojams, kaip Vilimo, In-gelevičienės, Januso, Mickūnienės, Kelečiaus, Paukštienės, Žukauskienės, Jautokaitės ir kitų.

Galerijos atidarymas
Adomo Galdiko lietuvių dailės galerija atidaryta gegužės 9 Kultūros Židinio didžiojoje salėje specialia programa, į kurią susirinko apie 300 meną mylinčių šmonių. Visur buvo jaučiamas savotiškas džiaugsmas, susilaukus tokio reto įvykio.

Programa pradėta piano muzika iš VI. Jakubėno kūrybos "Legenda" ir "Iš pasakų krašto", jautriai atlikta Aldonos Kepalaitės. Pranciškonų provincijolas T. Jurgis Gailiu-šis tarė įžanginį žodį, paminėdamas pranciškonų ryšį su menu, galerijos bei paveikslų telkimo raidą ir senąsias vienuolių tradicijas saugo-jant dvasines vertybes. Dail. V. Vizgirda apibūdino lietuvių dailę išeivijoje ir iškėlė šios galerijos reikšmę emigracinėje buityje. (Jo kalba spausdinama šiame "Aidų" numery). Po tokios apžvalgos scenon sukviestas garbės prezidiumas ir perskaitytas galerijos atidarymo aktas. Lietuvos gen. konsulas A. Simutis savo sveikinimo kalboje gėrėjosi meno lobiu, kuris kada nors teks išsivadavusiai iš komunizmo priespaudos tautai. Džiaugėsi ir Magdalena Galdikienė, atkeliavusi iš Putnamo, kad šia galerija įamžinamas Adomo Galdiko vardas. Akademinė programa baigta Lietuvos himnu ir prie galerijos angos trispalvio kaspino perkirpimu. Apeigą atliko gen. konsulas.
Literatūrinėj programoj dalyvavo Danguolė Sadūnaitė, Antanas Vaičiulaitis ir Leonardas Andriekus. Kiekvienas iš jų skaitė savo raštų ištraukas. Publika visus labai nuoširdžiai priėmė.

Koncertinę programą, sudarytą vien tik iš lietuvių kompozitorių kūrinių, atliko sol. Gina Čapkaus-kienė. Jos pasirinktoji dainų pynė buvo įvairi, gyva ir polėkinga. Taip pat ir dainavimas skambėjo pilnoje meninėje aukštumoje. Nelengva solistui taip iškilti ir susilaukti tokio visuotinio pripažinimo.

Tikslas ir ateitis
Adomo Galdiko lietuvių dailės galerijos atidarymas pavadintas meno švente. Jisai toks ir buvo, į programą įjungus dailę, muziką ir literatūrą. Programai pasibaigus, svečiai dar ilgokai pasiliko vaišėse. Pokalbiai sukosi apie atidarytąją meno galeriją, ypač jos tikslą ir ateitį. Bet tie klausimai jau yra aiškiai atsakyti galerijos atidarymo akte, kurį pasirašė Lietuvos gen. konsulas, pranciškonų provincijolas ir dailei, muzikai bei literatūrai atstovaujantys asmenys. Akte pasakyta:
"Steigiant šią galeriją, norima pagerbti lietuvį dailininką, kuris, ir svetur gyvendamas, išliko darbštus bei kūrybingas.

Atidarydami prie Brooklyno Kultūros Židinio dailės galeriją, trokštame, kad ji išeivijoje gyvenančiam lietuviui, ypač jaunajai kartai, atskleistų mūsų kultūrinius lobius, stiprintų tautinę sąmonę ir žadintų pasididžiavimą savo kilme.
Galerijos steigėjų yra tvirtas noras ir siekimas, kad ji plėstųsi kūrinių skaičiumi, ugdytų talentus ir, Lietuvai atgavus laisvę, būtų perkelta į mūsų gimtąjį kraštą"
.
Tokie kilnūs galerijos steigėjų užmojai iš tikrųjų turėtų džiuginti kiekvieną lietuvį tėvynėje ir už tėvynės. Nelieka abejonės, kad galerija nuolat pasipildys naujais eksponatais, plėsis, turtės ir gal kada net pareikalaus erdvesnės vietos. Tenka tiktai linkėti, kad New Yorko ir kitų miestų bei šalių lietuviai šią savo dailės šventovę lankytų ir ja didžiuotųsi, kaip reta dvasinės mūsų gyvybės brangmena.
Leonardas Andriekus



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai