JIS ATVĖRĖ SENOVINĖS BUITIES GELMĘ Spausdinti
Parašė Leonardas Andriekus   

Dail. Viktoras Petravičius Nuotr. A. Plausinaičio

Dail. Viktoro Petravičiaus 70 m. amžiaus sukakčiai

Šiemet į gausėjančią mūsų kultūrinių jubiliatų šeimą įžengė ir dail. Viktoras Petravičius. Gegužės 12 jam suėjo 70 metų amžiaus. (Yra gimęs 1906 Bedalių kaime, Šakių valsč.) Šis įvykis sraunioj tremtiniško gyvenimo srovėj neliko nepastebėtas. Gerokai prieš jubiliejinę datą, vasario 3, Jaunimo centro Čiurlionio galerijoj Chicagoje suruošta Viktoro Petravičiaus kūrinių paroda, atspausdintas dailus proginis leidinėlis su rinktinėm iliustracijom ir Balio Chomskio apžvalginiu tekstu. Atidarant parodą, jubiliato kūrybą apibūdino dail. Adolfas Valeška. Lietuvių fondas gi atskubėjo su 1,000 dol. premija. Bendroji mūsų periodinė spauda taip pat neliko nebylė.

Šiaip, sveriant jubiliato iškilų talentą, kūrybos gylį bei apimtį, jos kiaurai tautinį pobūdį ir pagaliau daugelio dešimtmečių kūrybinį triūsą, labai tiko kiekvienoje žymesnėje lietuvių vietovėje suruošti apžvalgi-nę-jubiliejinę parodą. Tokios parodos reikšmė gal daugeliui ir neaiški, kai tiek brangių jėgų nuleidžiama menkaverčiams renginėliams. Atminkime, kad Viktoras Petravičius savo stiliumi ir tautiniu turiniu yra visą laiką modernus ir įdomus ypač mūsų jaunajai kartai. Jo kūryba — lyg atversta knyga, kurioje senas ir jaunas gali matyti paslaptingas gelmes.

Viktoras Petravičius yra laimingas, kad turi jėgos į tas gelmes pasinerti ir, tartum brangmenų žvejas, iškelti tai, ko mes niekad nematėme. Gal tiktai jautėme, kad mūsų pasakoj, padavime, legendoje, dainelėje ir papročiuose yra kažkas nuostabaus paslėpta, bet pavidalų nesuvokėme. Viktoras Petravičius buvo tasai Dievo siųstas žmogus, kuris atvėrė senovinės buities gelmę ir parodė jos grožybę. Mes tenai išvydome savo šventuosius, pasakų bei legendų herojus, kasdienybės varganas būsenas, neregėtus simbolius, kaimą, miestą ir patys save naujuose pavidaluose. Nenuostabu — tie pavidalai savi ir mieli, atgimę dainuojančioje buity. Be jų mes nebūtume tai, kas esame, nes tenai slypi mūsų tautinė stiprybė. Svetimieji, išvydę Petravičiaus kūrybą, nustebę sušunka: "Kaip čia originalu!" Tas originalumas — taipgi mūsų dvasiniai šarvai. Jais apsivilkę, galime sakyti pasauliui, jog skiriamės nuo kitų ir turime teisę gyventi.

Nereikia čia įrodinėti, kad visi mūsų dailininkai — grafikai, tapytojai ir skulptoriai — savo kūryba pravėrė paslėptus lobius, kuriuos gali aptikti tik estetiškos intuicijos žmogus, tačiau Viktorui Petravičiui tenka ypatinga vieta. Jis stovi arčiau prie liaudinės kūrybos versmių, negu kiti grafikai. Kartais atrodo, lyg jo paties siela būtų toji paslaptinga versmė.

Klystume, teigdami, kad Petravičius imituoja mūsų senąją liaudį. Jo kūryba nėra jokia imitacija. Ji tiek pat savita, kaip ir kitų mūsų iškiliųjų dailininkų, bet ji turi ypatingą atspalvį bei skambėjimą, ko negalime rasti kituose. Petravičius ne toks techniškai rafinuotas, kaip Jonynas ar Valius, tačiau ir pas jį banguoja elegancija, tik arčiau prie primityviųjų versmių ir ne taip de-tališkai suvokta. Petravičius nesiekia techninio detalių išpuoselėjimo. Jam labiau rūpi bendroji gaida, apimanti visą grafinį turini. Tariamieji netaisyklingumai paveikslo formate, linijose, grupiniuose išdėstymuose net laikytini Petravičiaus kūrybos stiprybe. Jo talentas glūdi laisvame, spontaniškame, paprastame ir banguojančiame piešinyje. Kartais net stebiesi, kokiais kukliais būdais jis iššaukia didžius įspūdžius. Bet tasai paprastumas lieka būdingas tik vienam Petravičiui ir nepakartojamas. Adomas Galdikas, kuriam vadovaujant jubiliatas 1935 baigė grafikos studijas Kauno meno mokykloje, mėgdavo sakyti: "Petravičius piešia, kaip dainuote dainuoja".
Tasai grafinis dainavimas jam daug yra kainavęs. Iš pradžios Kauno meno mokykloje jis buvo net savo profesorių nesuprastas. Mat, nemėgo nusilenkti kitų valiai. Vidinis impulsas buvo stipresnis už diktuojamas taisykles. Tas pats Galdikas yra sakęs, jog buvę kalbų Petravičių pašalinti net iš Kauno meno mokyklos ir tik jisai savo autoritetu apgynęs tą ypatingą talentą. Paskui jau atsivėrę akys ir kitiems profesoriams. Baigęs meno mokyklą, Petravičius 1938 išvažiavo į Paryžių ir studijavo meną Conservatoire National des Arts ir Metiers ir Ecole National Superiore des Beaux-Arts, įsigydamas ten diplomus. Paryžiuje, tame pasauliniame meno centre, mūsu iiibiliatas susitiko su įvairiais stiliais, tiek klasiškais, tiek moderniais, tačiau liko ištikimas lietuviškoms meno versmėms, į kurias jis buvo jau giliai nusileidęs. Jeigu kas manė, kad šis dailininkas ten pasikeis, labai apsiriko. Alsuodamas tarptautinio meno oru, Petravičius dar labiau subrendo savo tautiniame dailininko pašaukime. Negalima sakyti, kad jo nebūtų veikusi Paryžiaus pasaulinė meno aplinka. Ten jis ištobulino estetinį pajautimą, išplėtė meninį pasaulėvaizdį, praturtino techninę patirtį, bet pasiliko tuo, kuo buvo. Paryžiuje Petravičius atrado net malonų prieglobstį savo talentui. Jam buvo leista diplominiam darbui pasirinkti grafinę temą iš lietuviškų šaltinių. Pagaliau studijos vedėjas Jaąues Beltrand, išleisdamas Petravičių, parašė Lietuvos švietimo ministeriui laišką, aukštindamas jo talentą. Tasai Petravičiaus kūrybos lietuviškas pobūdis pasirodė labai originalus prancūzams.

Baigęs mokslus, mūsų jubiliatas reiškėsi trejopai — gryna kūryba bei parodomis, knygų iliustravimu ir mokymu. Visose šiose srityse jis buvo produktingas ir našus.
Grynoji kūryba, kur menininkai išsireiškia laisvai, be užsakytojo pageidavimų, buvo ir tebėra Petravičiaus gyvenimo pagrindas bei prasmė. Išgarsėjęs grafikoje, jis lygiagrečiai veikė ir tapyboje, vartodamas aliejų ir kitokias priemones. Toje srityje jam ypač yra pasisekęs religinių paveikslų ciklas, atliktas aliejumi ant šilko. Ten ta pati grafinė laisvė prasiveržia nuostabiai tyromis spalvomis. Kristus, Marija ir šventieji sušvinta turtingose lyrinėse būsenose, kurios mums tokios savos. Net nuo studentavimo metų dailininkas dalyvauja lietuvių dailės parodose namie ir užsienyje. Suruošta ir jo vieno parodų Europoje bei Amerikoje. Darbai pateko į muziejus ir privačias kolekcijas.

Knygų iliustravimas Petravičiui kaip grafikui nuo pat jaunystės buvo savas. 1937 tarptautinėje meno ir technikos parodoje už liet. pasakų iliustracijas jis gavo atžymėjimą — Grand prix. Dar studijų metais Paryžiuje pasirodė jo 2 grafikos knygos — 'Gulbė, karaliaus pati" ir "Marti iš jaujos". Vėliau Lietuvoj iliustravo S. Čiurlionienės "Šventma-res" ir L. Janušytės "Korektūros klaidą". Tremtyje — F. Kiršos "Tolumas", Gr. Krivickienės dainų rinktinę, J. Jankaus "Pirmąjį rūpestį", Balio Sruogos "Giesmę apie Gediminą", Bradūno "Devynias balades" ir t.t. 1949 Vokietijoje pasirodė svari ir įspūdinga Petravičiaus grafikos monografija, išleista arch. Tado Vizgirdos, su 37 iliustracijom paskiruose lapuose. Kiek anksčiau (1946) savo darbais Petravičius dalyvavo keturių dailininkų (T. Valiaus, P. Au-giaus, V. Rato) monografijoje "40 Wood-cuts".

Mokymas kitų taip pat nunešė gerą jo gyvenimo dalį. Pirmiausia dėstė Kauno taikomosios dailės institute, o nuo 1941 iki 1944 — Vilniaus dailės akademijoje. Tremtyje buvo Unrros dailės akademijos Muenchene direktorius, Chicagoje. kur gyvena nuo pat atvykimo iš Europos, taip pat užsiėmė mokymu. Visuose meninio darbo plotuose Petravičius išliko klusnus savo pašaukimui — dailininkas, kuriam pirmiausia rūpi menas. Dėl jo jis aukojo savo asmeninę gerovę su pel-ningesniais uždarbiais.

Nuo Lietuvos laikų iki šio meto. aišku, Petravičiaus kūrybos pobūdis keitėsi, praturtėdamas naujomis stilistinėmis variacijomis, spalvų sąskambiais ir siužetiniais motyvais, bet esmėje jis išliko tas pats. Pamačius naujausius jubiliato darbus, mene besiorientuojanti akis lengvai pasakys, jog čia yra Petravičius. Gal kiek sunkiau būtų įspėti skulptūrą, kurią jis dabar puoselėja taip pat savitoje formoje. Beje, kai kurie tapybos darbai yra priartėję prie abstrakto, tačiau išlikę "petravičiški".

Viktoras Petravičius, sulaukęs 7O metų amžiaus, nėra sulaukęs poilsio. Jis tebesisieloja kūryba ir tebegyvena menu. Be to, jis dar labai rūpinasi savo sukurtųjų darbų ateitimi. Chicagos miesto dalis, kur yra jo butas, blogėja. Vandalizmas plečiasi, gaisrai grūmoja . . . Lietuvių visuomenė, ypač vadovaujančioji jos dalis, turėtų jausti, jog pavojun pateko didis mūsų tautos lobis — Viktoro Petravičiaus kūriniai. Linkėtina, kad jiems apsaugoti Chicagoje susiorganizuotų komitetas. Pačiam dailininkui linkėkime šviesti kūrybine liepsna savo ištremtiems broliams, kad jie visuomet pasiliktų prie tautos gyvųjų versmių.

Leonardas Andriekus