Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILTIES TEOLOGIJA: ESCHATOLOGINĖ DIEVO KARALYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
(Tęsinys)

3. Eschatologinė jau ir dar ne įtampa Dievo Karalystėje
Dievo Karalystės augantis akiratis istorijos plėtotėje pasirodo tarsi judanti kryžkelė abiejuose Testamentuose. Nuo staigmenos į staigmeną! Jėzaus skelbime Dievo Karalystė yra Tikrovė, kuri įsiveržia iš Anapus, lyg krizė žmogaus gyvenime ir visatos istorijoje. Anqt Pauliaus, "ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam" (Rom 1:16). Karalystė — žmogų ir visatą atnaujinantis Dievo darbas Jėzuje.35 Žodis eschatologinė yra graikiškas ir reikalauja rūpestingo dėmesio. Etimologiškai eschatologinis reiškia galutinis, baigminis, paskutinis. Taigi eschatologinė Dievo Karalystė reiškia galutinę, baigminę, paskutinę fazę, galutinį, baigminį, paskutinį tarpsnį išganymo dramoje. Eschatologinė Dievo Karalystė galutinai ir lemtingai užbaigia istorijos tėkmę, nes yra išganančios nuteisiančios Dievo Valios galutinis ir lemtingas įsiveržimas į istoriją. Pagal katekizmą, eschatologija buvo išreiškiama ketvertuku: mirtis, teismas, dangus, pragaras. Tai keturi Paskutiniai (Eschata), arba keturios galutinės Ribos žmogaus gyvenime ir visatos istorijoje. Šis ketvertukas užimdavo paskutinį dogmatinės teologijos skyrių traktate De Novissimis ir būdavo lyg paslaptingu teologiniu priedu apie gyvenimo Ribas. Šventraštis liudija, kad visa teologija (galvojimas tikėjime apie Dievo ir žmogaus santykį istorijoje) yra persunkta eschatologija, nes ji nepasitenkina vien tik su Paskutiniais (Dalykais), arba Ribomis, bet grumiasi su esminės svarbos veiksniais dabartyje. Eschatologija, pagal Šventraštį, yra galvojimas tikėjime apie Dievo buvimą istorijoje. Istorija — Dievo Kelias. Tikėjimas atpažįsta Dievo gijas, — mintį ir darbą, — įvykiuose. Tikėjimas duoda sparnus vilčiai, kuriant ateitį su Dievu. Pranašai atpažino išganančius ir teisiančius Dievo darbus savo meto įvykiuose. Jie, tiesa, nebuvo galutiniai.

Potremtininė šventraščio raštija ir žydijos apokaliptika buvo kur kas įsakmesnė. Dievo Karalystė imta aprašyti ne kaip vienas iš daugelio išganančių ir nuteisiančių įvykių, bet kaip baigminė ir tobula Jahvės galios išganyti ir nuteisti išraiška. Jėzus skelbė Dievo Karalystės artumą labai įtemptoje aplinkoje. Įtampa jaučiama ir iš prisegto prie kryžiaus kaltės įrašo (Mt 27: 37). Evangelijose randama užuominų ryšium su politinėmis viltimis, kurias pažadino Jėzaus Karalystės skelbimas. Ypač jaudinantis ir lyg yla iš maišo ne vietoje prasikišantis yra ir jo paties mokinių klausimas prieš Dangun Žengimą "gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?" (ApD 1:6). Šios užuominos ir klausimai masina klausti, kodėl Jėzus nepasirinko bešališkesnę išraišką savo skelbime? Dievo Karalystė padėjo suprasti Dievo darbą Jėzuje, Jėzaus žodyje ir veiksme, geriau, negu bet kuri kita. Faktas lieka faktu. Jėzus prašnekino žydus jų kalba ir per jų tradicijas. Be to, Karalystė, kurią jis skelbė, buvo liepto galas žydijai. Dievo Karalystės išraiškos pagalba jis įsakmiai aiškino, kad Įvykis, kurį jis skelbė, buvo lemtingos svarbos butinėje plotmėje. Todėl ir eschatologija neįmanoma sutalpinti dogmatinės teologijos skyriuje apie keturis Paskutinius, arba Ribas. Eschatologija sietina su istorijos teologija. Du svarūs klausimai ir nūdieniai bandymai juos atsakyti bent dalinai padės suprasti eschatologinės Dievo Karalystės svarbą:
1. Naujojo Testamento eschatologinės laikysenos pobūdis ir jos raida.
2. Eschatologinės Dievo Karalystės aiškinimas nūdienoje.
Naujojo Testamento eschatologinės laikysenos pobūdis ir jos raida. Kaip suprato Dievo Karalystę Jėzus ir gimstanti Bažnyčia? Ar Dievo Karalystė pasiekė pilnatvę Jėzaus žodžiu ir darbu? Gal ji buvo Jėzaus tik pradėta ir dabar yra įgyvendinama? Gal jos atėjime kirtis krinta ant ateities laiko Pabaigoje? Ar nėra nesuderinamo priešingumo tarp Jėzaus eschatologinės laikysenos ir gimstančios Bažnyčios eschatologinės savimonės? Ar Bažnyčia nebuvo priversta savo eschatologinę viltį persijoti, istorijai vis toliau judant ir Mesijo Grįžimui (Parousia) vis slepiantis ateities miglose?

Ar Naujojo Testamento eschatologinė galvosena nėra perdaug svetima nūdienos žmogui? Ar tad nevertėtų ją visiškai mesti į šalį, nebandant joje atpažinti tai, kas amžinai galioja krikščionybėje?
Eschatologinės Dievo Karalystės aiškinimas nūdienoje. Eschatologijos klausimo istorija atveria duris į gyvus ginčus ir įdomius atsakymus.

Nuosekli eschatologija. Šiam požiūriui atstovavo mūsų amžiaus pradžioje Johannes Weiss ir Albert Schweitzer,36 nūdien — kraštutinio liberalizmo protestantų teologai Martin \Verner37 ir Fritz Buri.38 Pagal Weissą ir Schweitzerį, Jėzaus Dievo Karalystės skelbimas yra įvilktas į vėlyvąjį žydijos apokaliptizmo drabužį. Jėzus, skelbdamas "atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat" (Mt 4:17), apreiškė, kad labai trumpu laiku Dievo Karalystė įsiverš katastrofišku teismu. Pirmieji krikščionys, anot jų, taip pat buvo įsitikinę, kad Pasaulio Galas jau čia pat tarpduryje. Viską Jėzaus žodžio ir darbo tarnyboje reikia aiškinti šios eschatologinės laikysenos ir savimonės šviesoje. Net jo nuosprendis eiti į Jeruzalę ir mirti ant kryžiaus buvo šios laikysenos ir savimonės išdava (Mk 8:31; 9:31; 10:32-34; Lk 9:51). Mirtimi ant kryžiaus bus pradėta eschatologinių įvykių raida.
Pabrėžtini keli Schweitzerio eschatologijos bruožai. Teisingai teigiama, kad Jėzui eschatologinė laikysena ir savimonė buvo jo misijos centras, o ne periferija. Antra, galima su juo kartu teigti, kad pirmieji krikščionys laukė istorijos galo savo kartoje ir kad, jo nesulaukus, antroji ir trečioji krikščionių karta turėjo apčiuopiamą problemą. Trečias Schweitzerio iškeltas bruožas jau perdėm nebetelpa Naujojo Testamento visumon. Mat, Schweitzeris ir io nūdieniai sekėjai Werneris ir Buris daro niekuo nepagrįstą išvadą, kad, Galui su Mesijo mirtimi ant kryžiaus neatėjus, pati eschatologija istorijos tėkmės buvo panaikinta. Todėl, nors eschatologija ir buvo Jėzaus žodžio ir darbo širdimi, joje dabar nebegalima rasti butinės prasmės mūsų laikams. Daroma išvada, kad Naujojo Testamento eschatologija buvo sukniedyta su pasaulėžiūra, kuri mums yra atgyvena. Paties Schweitzerio etinis misticizmas, išgarsintas "pagarba gyvybei" šūkiu, tėra tik savita liberalios krikščionybės apraiška, nors ji savęs ir nesaisto su Jėzumi.

Tikrove tapusi eschatologija. C. H. Dodd, anglikonų egzegeto, vardas yra kone sinonimas su požiūriu, kad Atbaigos Amžius (Eschatonas) tapo pilna tikrove su Jėzaus Kristaus atėjimu.39 Kaip matėme, Schweitzeris ir jo sekėjai teigia
Jėzų skelbus vien tik būsimą Dievo Karalystę ir nemato jokio ryšio su Jėzaus tarnyboje įgyvendinta Karalyste. Doddas siūlo lygiai nuoseklią, tačiau priešingą požiūrį: Dievo Karalystė jau atėjo su Jėzumi ir per Jėzų. Ateities užuominos Evangelijoje nebeturi svarbos. Jėzus nepranašavo, kas įvyks, bet atvėrė Karalystei duris savo tarnybos žodžiu ir darbu, "Dievo karalystė jau yra jūsų tarpe" (Lk 17:21)!

Doddas sutinka su Schweitzeriu, kad Jėzaus laikysena ir savimonė negali būti suprasta be eschatologijos. Doddo ginčas su Schweitzeriu sukasi apie laiko veiksnį ryšium su Dievo Karalystės atėjimu Jėzaus skelbime. Pagal Doddą, Jėzaus eschatologija nesimėtą į kažkokį tašką ateityje, bet visu svoriu remiasi tikrove Jėzaus dabartyje, nes joje, anot Doddo, Dievo visagalė Valia įsiveržė per Jėzaus žodį ir darbą. C. H. Doddo jau tikrovė tapusios eschatologijos samprata prieinamai pristatoma jo knygoje Karalystės palyginimai.40 Dodd įtikinančiai parodo, kad Karalystės lemiamasis momentas yra pačioje Jėzaus tarnyboje. Čia žmogus susiduria su iššūkiu apsispręsti arba už, arba prieš. Eilė Šventraščio mokslininkų atkreipė dėmesį į Doddo požiūrio Achilo kulnį: nejaugi Dievo Karalystė yra pilnai tapusi tikrove Jėzaus tarnyboje? Mat, ateitis šiame požiūryje lieka tik besvorė pabaiga dabarčiai. Būdinga, kad ir pats Doddas savo vėlesniuose raštuose jau tikrove tapusios eschatologijos sampratą sušvelnino, pripažindamas svarbą istorijai, kuri teka ateitin po Kristaus Įvykio.41 Prisikėlimas, Dvasios Atsiuntimas ir Bažnyčios misijų istorija negalima išjungti iš veiksnių Dievo Karalystės atėjime. Atrodo, kad Doddas bent iš dalies sutinka su savo jau tikrove tapusios eschatologijos peržiūra, kurią siūlo Joachim Jeremias ir Werner G. Kummel.42 Jiedu vertina ir Schweitzerį, ir Doddą dėl jų įžvalgaus išryškinimo skirtingų, bet svarbių eschatologijos bruožų: Dievo Karalystė vien tik būsima ir Dievo Karalystė jau tapusi tikrove. Jeremias pasiūlė "sich realisierende Eschatologie" (tampanti eschatologija), kad susietų Schweitzerio pabrėžtą ateities bruožą su Doddo pabrėžiama jau tapusia tikrove.

Išganymo Istorijos eschatologija. Jeremias ir Kummel yra išganymo dramos (Heilsgeschichte) protestantų teologai. Su jais rikiuotinas ir Oscar Cullmann.43 Jungiama jau tapusi tikrovė ir būsimos Dievo Karalystės eschatologijos bruožai Jėzaus skelbime. Vykusiai atpažįstama ir išryškinama įtampa tarp jau ir dar ne išganymo dramoje. Pastatoma tiltas ant tarpsnio tarp Jėzaus eschatologinės laikysenos bei savimonės ir vėlesnio eschatologinės Dievo Karalystės supratimo. Pirminė Bažnyčia liko iš esmės ištikima Jėzaus eschatologinei Dievo Karalystei ir skaitėsi su istoriniu laiko tarpsniu tarp eschatologinio įvykio Jėzuje (Mirtyje ir Prisikėlime) ir eschatologinio įvykio istorijos gale (Jėzaus Mesijo Grįžime). Cullmann istoriją laiko tiesia linija, kuri jungia Kūrimą su Grįžimu. Mesijo Mirtis ir Prisikėlimas suprantama kaip istorijos vidurys. Naudoja spalvingą ir šmaikščią metaforą: Mesijo Mirtis ir Prisikėlimas — L-diena, o Mesijo Grįžimas istorijos gale — P-diena. Jėzaus Mirtimi ir Prisikėlimu lemtingas karo mūšis jau įvyko. Apvalymo veiksmai dar tęsiami iki pergalės dienos. Įtampa tarp jau ir dar ne randa vietos šiame požiūryje.

Cullman ir Heilsgeschichte eschatologijos teologai užsispyrusiai priešinasi butinio misticizmo pastangoms nuskandinti Naujojo Testamento eschatologijos ateities akiratį asmeninio ir butinio nuosprendžio akimirkoje.

Butinė eschatologija. Rudolf Bultmanno Naujojo Testamento aiškinime44 eschatologija netenka ramsčio būsimoje istorijos pabaigoje, kuri Šventraštyje aprašoma apokaliptinėmis spalvomis. Butinė svarba pakeičia istorijos svarbą eschatologijos supratime. Kiekviena akimirka, arba kiekviena padėtis, kurioje žmogui tenka daryti lemtingą nuosprendį, yra eschatologiška. Amžinas gyvenimas yra gyvenimas, kurį gyvenu dabar. Teismas yra krizė, kurioje stoviu dabar. Atbaigos Amžius yra Ho Kairos45 — butinės svarbos laikas, kuriame lemtingai apsprendžiama gyvenimas arba mirtis. Tikėjimo akims kiekviena akimirka gali būti laiko pilnatvė. Atbaigos Amžius (Eschatonas) nėra kažkur žmonijos istorijos ateityje, bet betarpiškoje akimirkoje, kuri veržte veržiasi į būties dabartį, ją pakeisdama. Atbaigos Amžius yra proga, kurią man Dievas duoda apsispręsti už autentišką buvimą. Nuodėmių atleidimas, paskelbtas kerygma,46 yra eschatologinis įvykis. Buvimas tikėjime yra eschatologinis buvimas. Nėra abejonės, kad Bult-mannas drastiškai peraiškina Naujojo Testamento eschatologiją. Ateities bruožas joje y r SL numitinamas ir peraiškinamas vien tik žmogaus butiniais galimumais. Bultmanno teigimu, Pauliaus laiškai ir Jono Evangelisto raštija47 yra šios butinės eschatologijos apraiškos.

Pauliaus laiškų analizė Bultmanną įtikina, kad Paulius, tiesą pasakius, naudojosi dviem eschatologijos sampratomis: Išganymo Istorijos (Heilsgeschichte) ir butine. Išganymo Istorijos eschatologija stengiasi išreikšti išganymo dramą, kuri bus užbaigta Kristaus Grįžimo (Parousia) įvykyje (I
Tes 4:13-18; 2 Tes 2:1-12; Rom 9-11; 1 Kor 15); butinė eschatologija pabrėžia pilnatvę dabartyje, suliedama praeitį ir ateitį trapioje dabarties akimirkoje (Rom 6:1-11; 8; Fil 3:12). Anot Bultmanno, tik viena iš jų tėra priimtina. Išganymo Istorijos eschatologija yra atgyvena. Vien tik būrinė eschatologija tėra įmanoma nūdienos žmogaus ir visatos supratime. Be to, teigia Bultmannas, butinė eschatologija yra tikrai paties Pauliaus ir krikščioniška. Pauliaus Išganymo Istorijos eschatologija nėra esminė Pauliaus buvimo tikėjime sampratoje. Be to, ji priklauso apokaliptinei žydų raštijai.

Jono evangelija, anot Bultmanno, taip pat patvirtina esminį Naujojo Testamento eschatologijos sudabartinimą.48 Užuominos šioje evangelijoje, kurios liečia praeitį ir ateitį, yra vėlesnės kilmės. Pirminis Jono evangelijos tekstas, teigia Bultmannas, nesidomėjo nei praeitimi, nei ateitimi. Visatos dramos mintis istorijos pabaigoje jam buvo svetima. Pirminiame tekste tebuvo vien tik butinė eschatologija — dabarties momentas, kuriame atsakoma į Dievo darbą Jėzuje Kristuje, kerygma, nes tik dabarties akimirkoje išgyvenama tikėjimas ir meilė, teismas ir gailestingumas.49

Atrodo, kad Bultmannas, remdamasis Pauliaus laiškais ir Jono evangelija, kalba apie esmiškai tikrove tapusią eschatologiją. Eschatologinis susitikimas su Dievu per Jėzų Kristų dabar! Tačiau, priešingai Doddui, Bultmannas supranta eschatologiją tapus tikrove ne istorinėje Jėzaus tarnyboje, bet tos tarnybos kerygmoje (skelbime) dabar.50

Bultmanno eschatologijos samprata tampa dideliu butinio misticizmo raizgynu. Jis ne tik atranda savo butinę eschatologiją pas Paulių ir Joną, bet ir įrodinėja, kad ir po Jėzaus kerygmos apokaliptinių bruožų slypi grynai butinės eschatologijos samprata: Dievo Valios iššūkio radikalumas, nuosprendžio svarba, dabarties momento pabrėžimas. Žiūrint iš būties filosofo perspektyvos, pagrindinė ir giliausia eschatologijos samprata randama pas Jėzų, pas Paulių ir Jono evangelijoje. Išganymo Istorijos eschatologija gi esanti užtinkama sinoptikuose (pas Morkų, Matą, Luką), Laiške žydams, Pastoraciniuose laiškuose, Apreiškime, Bažnyčios peržiūrėtoje Jono evangelijoje ir Pauliaus laiškų užuominose. Butinės ir Išganymo Istorijos eschatologijos sampratos rikiuojamos viena prieš kitą. Teologas privalo pasirinkti vieną iš jų pagal savo nuosprendį arba dėl svarbos nūdienos žmogui, arba dėl to, kad ji pirmųjų krikščionių.51 Neišvengiamai ir Šventraščio kanonas ir tikėjimo turinys vedami į vis kuklesnį minimumą.52
Dialektinė (įtampos) eschatologija, Įtampos eschatologija pirmavo protestantų tarpe prieš pusšimtį metų. Paul Tillich savo Sistematinėje teologijoje^ duoda jai aiškią išraišką. Daug kuo ji panaši į Bultmanno butinę eschatologiją. Panaši ir labai skirtinga. Mat, čia vyrauja dėmesys įtampos (dialektiniam) ryšiui tarp dabarties laiko ir amžinybės. Tačiau, atsakymo ieškant, neišeinama iš butinės laiko sąvokos, bet iš teocentrinės amžinybės pusės. Čia jaučiamas gilus abejingumas ateičiai ir istorijos pabaigai. Apie ateitį ir istorijos pabaigą kalbėti pravartu tik prasčiokams ir nemokšoms! Paskutiniai (Dalykai) ir Ribos yra svarbūs sąžinei, o ne chronologijai! Kiekvienas žmogus ir kiekviena žmonijos karta yra lygiai arti ar toli nuo amžinybės, nes amžinybė (pabaiga) įsiveržia staiga iš aukštai, pastatydama klaustuko ženklan visa, kas žemiška ir žmogiška dabartyje. Eschatologija neturi nieko bendra su istorijos galu, bet vien tik su amžina ir žmogaus ribas prašokstančia kiekvieno istorijos momento prasme. Amžinybė yra antlaikinė ir todėl dabartinė. Devyniolika Bažnyčios istorijos amžių neatplukdė žmonijos arčiau laiko pabaigos.

Matyt, šio eschatologinio požiūrio pradininkai buvo nepatenkinti kultūros vaikymusi protestantizme ir nusivylę mokslo pažangos pažadais. Todėl ir Jėzaus Dievo Karalystės skelbimas jų suprantamas visu aitrumu: Dievas yra savo amžinajame danguje, o žmogus, praeinąs kūrinys, žemėje! Nėra abejonės, kad turima reikalo su krizės teologija, kuria bandoma įsiklausyti į Jėzaus Dievo Karalystės skelbimą. Tillichas laikytinas pagrindiniu įtampos eschatologijos nūdieniu išreiškėju.54

(Bus daugiau)
35. John L. McKenzie, The Potoer and the Wisdom (Mil-waukee: Bruce, 1965), pp. 51-57; Carl E. Braaten, New Directions in Theology Today. Vol. II. History and Hermeneutics (Philadelphia: Westminster, 1966), pp. 160-179; Perrin, "Eschatology and Hermeneutics . . .", op. cit, pp. 10-14.
36. Žr. išnašas Nr. 10 ir 11.
37. The Formation of Christian Dogma, vertė S.G.F. Brandon (New York: Harper & Brothers, 1957).

38. Uogmatik als Selhstverstandnis des christlichen Glau-hens (Bern: P, Haupt, 1956).
39. C.H. Dodd, The Parables of the Kingdom (New York: Charles Scribner's Sons, 1961).
40. Žr. išnašą Nr. 39.
41. C.H. Dodd, The Corning, of Christ (Cambridge: The University Press, 1954).
42. Joachim Jeremias, The Parables of Jesus, vertė S.H. Hooke, (New York: Charles Scribner's Sons, 1955); W. G. Kummel, Promise and Fulfillment, vertė Dorothea M. Bar-ton (London: SCM Press, Ltd., 1957).
43. Oscar Cullmann, Christ and Time, vertė Floyd V. Filson (Philadelphia: Westminster, 1950).
44. Rudolf Bulrmann, History and Eschatology (New York: Harper & Row, 1957).
45. Senovės graikai vaizdavo laiką dvejopai: Kronos — su-senusio laiko naštos palenktas seneliukas, Kairos — mikliai bėgąs, vikrus, su garbanuota kasa, vaikinas. Kronos išreiškia žmogaus dėmesį laikrodžio ir kalendoriaus laikui. Matuojama laiko srovė, kuri teka ir neša žmogų. Kronos figūra rodo pasaulį senstant ir žmogų pavargstant Bėgant su Kairos, laikas išgyvenamas kaip čiuptina proga ir išnaudotina akimirka. Kairos figūra pabrėžia dabarties svarbą ateičiai. Dabar — Kairos praskuba pro šalį, jeigu nepasinaudojama proga, čiumpant dabar — Kairos už garbanuotos kasos.

46. Skelbimas, arba iškilmingas pranešimas.
47. Ketvirtoji evangelija; 1, 2, 3 Jono laiškai; Apreiškimas. Žr. Rudolf Bulrmann, History and Eschatology, pp. 38-55.
48. Rudolf Bulrmann, Theology of the Neto Testament (New York: Scribner's Sons, 1/1951, 11/1955), 1:4:11; 19-22; 37-43; 73-82; 274-279; 288-292; II:39s.; 75-92. Taip pat žr. Braaten, op. cit., pp. 166-168.
49. Braaten, ten pat, 168.
50. Kai kurie egzegetai traukia Bultmanną per dantį: "Kada", sako, "įvyko žmogaus išganymas? Ar kai Jėzus mirė ir buvo prikeltas? Ar kai Herr Bulrmann sekmadienio rytą 11 valandą skelbia Jėzų mirus ir prisikėlus?" Žr. Braaten, ten pat, pp. 168-169.
51. R. Bulrmann, "Jesus und Paul", knygoje Existence and Faith, verstoje Schubert Ogden (New York: Meridian Books, 1960), pp. 183-201.
52. Bultmanno mokiniai uoliai švelnina savo mokytojo butinę istorijos ir eschatologijos sampratą. Pvz., Ernst Kasemann "Die Anfange christlicher Theologie", knygoje Exegeti-sche Versuche und Besinnungen (Gottingen: Vandenhock 3 Ruprecht, 1964), p. 100; "Zum Thema der urchrist-lichen Apokalyptik", Zeitschrift fūr Theologie und Kirche 59 (1962), 257-284.
53. Systematic Theology (Chicago, The University of Chicago Press, 1957), III. Dialektinės eschatologijos pirmūnai buvo Paul Althaus, Die Letzten Dinge (1922) ir Kari Barth savo Komentare \ Laišką Romėnams.
54. Paul Tillich, The Shaking of Foundations (New York: Charles Scribner's Sons, 1948), pp. 34-37.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai