|
Parašė KOTRYNA GRIGAITYTĖ
|
MALDA Į MŪZĄ
Gana tylos.
Apsupk mane žodžių šiluma.
Ne tam gimiau ant saulėtų
žemės-pečių,
kad sušalčiau be laiko.
Driekiasi per mėlyną dangų
baltos paukščių pėdos —
atspindys mano šerkšno kelio.
Vėjo rodyklė krypsta į šiaurę . . .
aš atsigręžiu prieš vėją.
Apsupk mane žodžių šiluma,
žodžių,
kurie dar neišsakyti.
PER VIENĄ NAKTĮ
Visus išsėmiau šulinius,
Visus sodus palaisčiau.
Mačiau mėnulį gulintį
Ant keturių pašvaisčių.
Mačiau, šešėliai balzgani
Visais keliais keliavo —
Šią nakt prie lango . . . taip arti
Šaka nulūžo klevo.
Erdvėlaukiuos dangaus ženklai
Auksinėm bitėm skraido.
Kur akimis neužmatai,
Kyla giesmė be aido —
Be aido žingsniai tolinas,
Į vieną upę liejas.
Tyla varpus paskolina —
Suskaldo mauzoliejus.
AKIMIRKA
Kai sapnas bėgs pro šalį
Bejuokindams žvaigždes,
Trapiam stiklo namely
Žvakutė man užges.
Gerai įsižiūrėję,
Jūs rasite mane
Sparneliais prisišliejus
Erškėtrožės lape.
NAUJI METAI
Ranka pasiekiamas saulėleidis už girios
ir denesų karūnoj properša naujos dienos.
Pailsę metai valtimi lėčiau vis irias
nuslenkančia srove — be atvangos.
Pragyskit, gervės ir laukinės žąsys,
pragyskit kanklių nerimu
ir laukžiedžio verksmu.
Tegu šiaurys išgirsta, nusinešęs,
žydėjimo dienas birželio vidury,
kai vasara patvinus sėmė kalnus
ir naktys nesutemo lig gaidžių.
Tegu išgirsta aimanas ir skundą,
kai metai vis nauji bėgs tuo pačiu keliu,
kur mūsų godos, pasakos ir viltys
pusnynuose baltuos vis rymo kryželiu.
PRIEŠ NAUJĄ DIENĄ
Nubrauk lūpų sopulį
prieš naują dieną.
Praverk akis pažadėtai šviesai.
Numeski sunkų apavą
prieš neišvaikščiotą kelią.
Su kiekviena minute
išsilaisvinimas ateina,
nešdamas poaušrio lengvumą,
šerkšno tylą . . .
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
