Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PONIA G L E D H I L L PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Spalis   
R. Spalis — Romualdas Giedraitis,
aktyvus ir produktingas rašytojas, neseniai įžengęs į garbingą jubiliato amžių. Gimė jis 1915 spalio 31. Baigė Kauno Aušros gimnaziją; literatūrą studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. Lietuvoj ir Vokietijoj užsiėmė mokytojavimu gimnazijose. Prasidėjus tremtinių emigracijai, apsigyveno Anglijoj. Beletristiką skelbia periodinėj spaudoj nuo 1939. Parašė ir išleido daug šios srities knygų: apysakų, romanų, novelių. Minėtina "Trylika nelaimių", "Didžiosios atgailos", "Gatvės berniuko nuotykiai", "Ant ribos", "Alma mater", "Rezistencija", "Angelai ir nuodėmės", "Tarp dangaus ir žemės" (feljetonai), "Mergaitė iš geto". Savo raštuose sugeba intriguojančiai vesti vyksmą, mėgsta vaizduoti studentų, miestiečių ir inteligentų gyvenimą. Priklauso Lietuvių rašytojų draugijai.


— Prašom sėstis, ponia Gledhill, — šypsodamasis katalikų kunigas nurodė moteriai vietą ir pats atsisėdo ne priešais už didelio stalo, bet iš šono, lyg norėdamas pabrėžti, kad oficialumas jai netaikomas, kad, būdami seni pažįstami, dažnai kartu dirbą labdaringą darbą, išugdė vienas kitam šiltesnį, draugiškesnį ryšį.

Vyresnio amžiaus, su gerokai sidabru perpintais plaukais, skoningai apsirengusi moteris neskubėdama nusileido į minkštasuolį ir pasisuko į vyrą.

— Tėve, jūs mane, mano dukras, žentus, gimines pažįstat jau visą eilę metų.
— Taip, ponia Gledhill. Ne tik pažįstu, bet ir gerbiu.
— Lig šiol niekad nesikreipiau į jus, tėve, prašydama patarimo, bet šį kartą, mano manymu, jūs vienintelis žmogus, galįs man padėti.
— Klausau, ponia Gledhill. Man būtų didelis malonumas kokiu nors būdu padėkoti už tą visą darbą, kurį atliekat mano parapijoje.

Moteris, kiek patylėjusi, susikaupdama vėl pakėlė akis į kunigą.
— Tėve, prisimenate, kad prieš keletą metų mūsų vyriausybė sutiko priimti, įsileisti į mūsų kraštą keliolika tūkstančių taip vadinamų dis-placed persons iš Vokietijos. Mūsų pramonei trūko darbininkų, tie žmonės buvo naudingi, bet po karo neturėjome butų jiems apgyvendinti.

Atidžiai klausydamasis kunigas vėl linktelėjo galva.
— Jei prisimenat, mūsų mieste, — tęsė moteris, — buvo sudarytas komitetas. Jis kreipėsi į miesto gyventojus prašydamas padėti, priglausti pas save atvykstančius.
— Taip, gerai prisimenu, pats priklausiau tam komitetui.
— Buvo kreiptasi pas mane, kad apgyvendinčiau vieną vyrą, bet, būdama našlė, gyvendama viena, negalėjau to padaryti, kad ir turėdama didelį namą. Tačiau priprašiau savo dukrą, kad neatsisakytų, kad priimtų. Gi ir jos namai dideli.
Kunigas vėl linktelėjo galva pritardamas.

— Atvykęs iš Vokietijos pasirodė esąs lietuvis. Jo kraštas į šiaurę nuo Lenkijos, prie Baltijos jūros. Dabar šį kraštą okupavo rusai, — trumpai paaiškino moteris tęsdama, — tikėjome vyras būsiąs darbininkas, bet nustebome sužinoję, kad buvęs gimnazijos mokytojas, istorikas. Duodami jam patalpą, būdami krikščionys, jutome ir kitą pareigą. Stengėmės jam padėti, suteikti tam tikro jaukumo, kad nesijaustų vienišas tarp mūsų. Keletą kartų ir aš pakviečiau jį pas save pietų, žinoma, kartu su dukters šeima.
— Žinoma, — patvirtino kunigas linktelėjęs.
— Kadangi aš nedirbu ir turiu daugiau laiko, kai kur nuvežiau jį, šį tą parodžiau, supažindinau su mūsų gyvenimo būdu. Jis gan greit šiaip taip pramoko angliškai ir mūsų pasikalbėjimai pasidarė daug įdomesni. Nuo jo atvykimo jau praėjo treji metai ir. . . — moteris stabtelėjo, lyg pritrūkusi kvapo, — jis pasipiršo man.
Kunigas susikaupė savyje ir, nekeldamas galvos į viešnią, paklausė:
— Kiek jam metų?
— Penkiais metais vyresnis už mane.

— Gražus metų santykis, — vyras linktelėjo galva, — jei jūs iki šiol atlikote tam tikrą krikščionės katalikės pareigą, darėte labdarybę, tai šiuo atveju toji labdarybė, suprantama, turėjo pasibaigti. Bet, būdama inteligentiška moteris, jūs ir pati tai žinote. Jeigu jums pačiai dar neaiškus jūsų jausmas jam, turėtumėte kiek ilgiau palaukti.
— Tėve, mūsų vėlyvuose metuose meilės jau neįmanoma tikėtis. Tačiau aš vertinu jį, man malonu būti kartu, ir aš norėčiau apsispręsti jo naudai, tačiau. . .
— Tačiau? . . .
— Mano duktė, pastebėjusi tarp mūsų augantį draugiškumą, teisindamasi, kad jai pačiai reikalingas miegamasis, privertė tą vyrą išsikelti kitur. Ir ji tai padarė su mano kitos dukros ir visos likusios giminės pritarimu. Visi tuo žygiu ne tik labai patenkinti, bet, kaip susitarę, yra blogos nuomonės apie tą svetimšalį.
— Kodėl?
— Visi mane tikina, kad jį, nieko neturintį, vilioja mano gražūs namai ir kitos spėjamos materialinės gėrybės; žodžiu, gražesnis, patogesnis gyvenimas.
— O kaip jums atrodo, kaip jūs jaučiatės?
— Man atrodo, kad jo jausmas man yra nuoširdus, kad tie materialiniai priedai, kuriuos aš turiu, jam yra antraeilės vertės.
— O prieš tai, kol jūsų dukros nepastebėjo
to draugiškesnio jausmo, kokia buvo jų nuomonė apie tą vyrą?
— Jie gan gražiai sugyveno su juo. Jokių nusiskundimų neteko girdėti.
Kunigas patylėjo susimąstydamas.

— Ponia Gledhill, jūsų dukros jau yra ištekėjusios ir turi savo šeimas. Jūs labai lengvai galit pasidaryti tik toleruojamas priedas prie jų gyvenimo, pareinanti nuo jų malonės. Kuo labiau sensit, tuo jausitės jų labiau reikalinga, juo labiau mėginsit veržtis į jų gyvenimą. Kai kurios moterys mėgina save įtikinti, kad be jų suaugę vaikai negali verstis, bet tai tik malonus savęs apgaudinėjimas. Jei moteris dar pasiturinti, inteligentiška, jai kiek lengviau pritapti; galėčiau duoti eilę pavyzdžių, bet jie nereikalingi, nes tik tenoriu pabrėžti, kad vaikai, jau išėję į pasaulį, niekad neatstos savų namų, savo žmogaus juose, kad ir vėlyvuose metuose. Jei jūsų vidaus instinktas jums sako, kad vyras nuoširdus jūsų atžvilgiu, klausykit to instinkto. Teisybė, namai, pinigai veikia visus, dažnas gali kalbėti, jausti jų įtakoje.
Moteris staiga suprato, kad pastarasis sakinys, atsargiai pasakytas, yra skiriamas ne tiek tam vyrui, bet jos vaikams, giminėms. Kažkaip apie tą galimybę anksčiau ji nebuvo pagalvojusi.

Moteris atsistojo ištiesdama ranką.
— Dėkui labai, tėve. Man dabar, pasitarus su jumis, bus daug lengviau apsispręsti.
Praėjo keliolika mėnesių, ir ponia Gledhill tapo ponia Ratkauskas.
Būdama dar jauna, netekusi vyro advokato, augindama dvi dukras, turėjo per akis ir darbo ir rūpesčio, priprato prie to, bet dukroms greit ištekėjus, pasijuto išmesta iš gyvenimo vėžių. Didelis gražus namas, tuščios nebylios sienos ją dažnai slėgė, melancholiškai nuteikdamos. Mėgindama užpildyti laiką, atlikinėjo gausios giminės reikalus, veikė labdarybės ratelyje, sekretoriavo bažnytiniame komitete, ir kitur jos netrūko. Dabar, antrą kartą ištekėjusi, pasijuto tartum naujai gimusi. Jos namai atgijo, pašviesėjo. Vyras pasirodė esąs nagingas ir ne tinginys. Prisipirkęs įrankių, taisė, gerino. Bildėjo aplink ir tai skambėjo lyg muzika jos ausiai. Nereikėjo kviesti visokio plauko darbininkų, tartis, bartis su jais, skųstis dėl blogai atlikto darbo. Toji dalis dabar teko vyrui. Be to, sodelyje gražiai sužaliavo naujai užsėta pieva, stalas ir suolas ten jau nebekrypo, bet pastarasis traukė akį gražiai nudažytas su nauja atrama. Atsirado jai ir namuose eilė reikalų, nebereikėjo jų ieškoti kitur, nereikėjo vienai sėstis prie stalo, kalbinti katiną, nereikėjo nesvetingais vakarais vienai dūlinti gatvėmis, ir ilgoji diena nebuvo nuobodi, bet teikė pramogos ir malonumo. Net neslėgė jos vyro darbo drabužiai, fabrikas, iš kurio grįždavo, nes atvykęs, nusiprausęs, persivilkęs virsdavo į džentelmeną, su kuriuo galėjo bet kur nuvykti, bet su kuo pakalbėti. Tą savo vidinę laimę ir pasitenkinimą ji skleidė aplink, ir ypač laimėjo jos vaikaičiai, kuriuos apipylė dovanomis.

Giminės, dukros, kurį laiką rečiau ją bekvie-čiančios, belankančios, lyg duodamos laiko ištekėjusiai priprasti prie naujo gyvenimo, vėl atsirado tomis pat dienomis, valandomis, su tais pačiais reikalais, tarytum niekas nebūtų pasikeitę. Jei moteriai tai buvo įprasta rutina, jos vyrui toks apsilankymų dažnumas ir kraunami žmonai darbai mažiau patiko. Jis juto giminių savotišką brovi-mąsi į jų privatų gyvenimą, jo ardymą, ypač po to jo išprašymo, geriau pasakius, išvarymo iš namų, kada dar buvo taip sunku su patalpomis. Bet, siekdamas gero sugyvenimo, mėgino nuslėpti kylantį erzlumą. Kartais tik lyg juokais perspėdavo žmoną, kad pataupytų savo jėgas, kad nepersi-plėštų, turėdama tiek namų, tiek pareigų.

Kartą moteris su savo dukra dėl pastarosios reikalų pasimaišė miesto savivaldybėje ir buvo supažindinta su burmistru. Tas, nustebęs dėl negirdėtos pavardės, paklausė, kaip čia atsitiko, ir sužinojęs visą istoriją, prašė perduoti vyrui linkėjimus.

Išėjus iš pastatų, nepatenkinta dukra pasisuko į motiną.
— Būdama su manimi, pristatoma turėjai paminėti mano tėvo pavardę.
— Nenešioju gi jos dabar. Kodėl turėčiau ją minėti?
— Tavo dabartinė labai nemaloni ausiai. Leisk atvirai kalbėti. Mes visi girdime> tik tu viena nejunti to baisaus sąskambio. Ir rat ir cow. Ar gali būti viename žodyje biauresnis sąskambis?
— Susimildama, tik to nepaminėki mano vyrui, — netikėtai giliai paveikta moteris perspėjo savo dykrą. Iš tikrųjų, iki šiol ji neatkreipė dėmesio į vyro pavardėje tūnančius angliškus žodžius. Ji tik dabar jtarė, kodėl kai kurie pažįstami vengia vadinti ją naująja pavarde. Anksčiau ji, naivioji, tikėjo, kad liežuviai neįpratę prie svetimos kalbos. Štai kas yra! Stengiamasi išvengti to nemalonaus sąskambio!
Didžiai prislėgta, tartum pirštu pabadyta, kitą dieną, kai jos kaimynė pavadino ją ponia Gledhill ir susigriebusi mėgino pasitaisyti, moteris numojo ranka.
— Man nesvarbu, abi pavardės geros, jūs labiau susigyvenusi su pirmąja.
Greit po to vaikaičiai, vaišinami pyragaičiais ir arbata, pasigyrė.
— Seneli, mes jau mokam ištarti tavo pavardę.
— Na, mėginkite, — nudžiugo vyras.
— Rat, cow and skaz.
— Tas, kas išmokė jus taip tarti, yra labai blogai išauklėtas, kartu nemandagus ir atsilikęs žmogus.
— Nekreipk dėmesio, ką vaikai kalba, — nusigandusi žmona mėgino raminti vyrą, sukdama kalbą kitur, bet nuotaika jau buvo sugadinta ir vaikaičiams visad lipšnus vyras, žodžio netaręs, išėjo iš kambario.
Vakarienės metu žmona grįžo prie tos temos.
— Jie ten vaikų darželyje skaldo žodžius . . .
— Palik tą pasaką. Tavo gerbiamos dukrelės, nešiodamos man neapykantą, skiepija ją ir savo vaikams. Tai man ne naujiena. Tą nuotaiką jutau gyvendamas paskutinį mėnesį pas Doris. Debra irgi neatsilieka.
— Tu anksčiau nebuvai tokios blogos nuomonės apie jas.
— Nes pradžioje aš jų nepažinojau. Aš jiems buvau tik daiktas su prilipdyta etikete: iš užsienio. Bet kai tas daiktas pamėgino įsipilietinti, pasidaryti savas, jis pasidarė tartum koks skaudulys.
— Jei ir buvo padarytos kai kurios klaidos, tai dabar reikia siekti geresnių santykių, o dėl tos pavardės, esu tikra, skriaudi Doris. Pats kaltinai vaikučius, blogai ištariančius ją. Norėdami padaryti tau malonumą, jie praktikavosi, ir gal motina, nieko pikto negalvodama, padėjo jiems pavyzdžiais.
— Kalbi ir netiki, ką kalbi. Jei jie čia taip gražiai sukarpė šį žodį, tai jį karpydami savo namuose turėjo daug malonumo. Kultūringa motina sustabdytų tokį elgesį, bet tik ne Doris.

Po kurio laiko Ratkauskas, grįždamas po darbo, prisiminė žmoną nunešusią jo laikrodį išvalyti. Nekaip jausdamasis be jo, nutarė paklausti, ar jau atliktas darbas. Viduje rado kažkokį vaikėzą, mokinį, kuris paklausė jo pavardės. Sužinojęs atidarė stalčių, ilgai vartė nerasdamas laikrodžio ir tik Ratkauskui, atpažinus savo, bakstelėjus pirštu, išėmė jį, bet, paskaitęs, kas užrašyta ant popieriuko, įdėjo atgal į stalčių uždarydamas.
— Ne, čia ne jūsų. Ateikit, kai bus savininkas.
Lyg į veidą gavęs, Ratkauskas išėjo iš krautuvės ir stabtelėjo. Spėjo, kad žmona pasakė savo senąją pavardę. Vaikaičių žodžiai bus ją paveikę. Ji gėdinosi jo pavardės!

Stovėjo įsižeidęs, didžiai supykęs. Kaip ji galėjusi, drįsusi taip padaryti! Suko į namus ir nenešė kojos ten. Tos pašvinkusios dukros ir giminės bet ką gali jai įkalbėti, jo nemėgdamos. Įsiuto, kad, anot jų, atėmė joms motiną. Dabar visą laiką ieško progos jį pajuokti, paniekinti. Įdomu, kas darosi už jo nugaros!

Sustojo netoli savo namų. Juto negalįs susivaldyti, prikalbėsiąs žmonai tiek nevalyvų žodžių, kad paskui bus gėda pačiam. Tupinėjo nežinodamas kur dingti. Su tais darbo drabužiais jutosi suvaržytas. Su jais nepatogu brautis kur į kino teatrą, dar nepatogiau eiti pas žmones. Nedaug ir teturėjo čia pažįstamų. Mieste vos porą lietuviškų šeimų ir tiek pat viengungių. Bet ir jie visi tik po dienos darbo, nori ir pasilsėti ir atsipūsti. Ir ką pasakys jiems nuėjęs, negi pradėsiąs skųstis savo nelaime. Dažnas gudruočius, jei ir nepasakys, tai bent pasijuoks širdyje, galvodamas, kad nereikėjo vesti anglės, kad to ir reikėjo laukti. Jis ir pats pradžioje taip galvojo. Bet lietuvių moterų, tinkamų jo metams, ir su žiburiu negalėjo rasti. Jo moteris mirė Lietuvoje. Sūnus, per prievartą įjungtas į Luftvafe, dingo be žinios. Pats jis, tiek vargęs, kentėjęs, bijojo vienatvės, troško draugo, savų namų, šilumos. Mabel atrodė ir inteligentiška, ir maloni, ir gera. Idealas moteris. Pradžioje gyvenimas švietė su ja. Tikėjosi radęs užuovėją^ nuo visų audrų ir pasirodo klydęs. Jei ne jos dukros, giminės, būtų laimingas, bet ji padalino savo lojalumą ir dalies neužtenka nei vienai, nei kitai pusei.

Prisiminė toliau esančią prastutę užkandinę ir, ten nuėjęs, sudribo kėdėn, užsakęs arbatos, kiek užkąsti. Gėrė valgė pamažu žudydamas laiką, naikindamas poilsį, ir Tcaupėsi skriauda, pagieža tiems, kurie ardo ir likusį jo gyvenimą.
Kas toliau? Nuėjus namo pakelti audrą? Gal giminės to tik ir siekia, gi atkalbinėjo Mabel, kad netekėtų už jo. Jis niekad nesužinosiąs visų kaltinimų. Jo savigarba neleidžia klausinėti, jis galįs tik spėti. Ne, reikia susivaldyti, nepilti daugiau alyvos į ugnį.

Dvi valandas šiaip taip prasibastęs, nutarė, kad pakankamai nubaudęs žmoną, kad ji jaudinasi jo belaukdama. Atidarė savo namo duris, ir viduje jį pasitiko tamsa. Įjungęs šviesą, pastebėjo raštelį: susirgo Debros jaunesnioji, turinti karštį. Tėvai prieš mėnesį pirkę bilietą į operą, turėjo išvažiuoti į Londoną. Grįšianti namo apie vidunaktį.

Jei anksčiau planavo gražiai, taikiai pakalbėti su žmona, tai dabar taurė persipildė ir, jai apie pirmą nakties atidarius duris, sprogo pykčiu. Išliejo visą savo skriaudą, negailėdamas žodžių. Ir jo garbingos pavardės niekinimas ir pataikavimas vaikams, tenkinimas jų parazitiškumo. Gi jos pirmoji pareiga jam, ji turinti laukti vyro, parėjusio iš darbo, o ne skraidyti po miestą nakties metu. Gi jinai vagianti jo poilsį. Ryt šeštą, tai yra, jau šiandien jis turės keltis.

Žmona mėgino teisintis nurodydama, kad tik pirmą kartą taip vėlai grįžusi, bet tik daugiau padegė. Vyras gerai prisiminė kiekvieną žmonos žygį vaikų labui.
— Ar nematai, kad pasidarei jų tarnaitė? Ar Debra kreipėsi pas savo mylimą seserį Doris? Ne, žinoma, ne! Nors toji irgi galėtų ateiti, pabu-dėti. Kam judinti seserį, jei yra tarnaitė, kuri uždusus lekia tik skambtelėjus. Jos arogantiškai pamiršta, kad man tu reikalinga daugiau negu joms.

Ėjo miegoti suglumę, nelaimingi, ir toji nuotaika po to ilgai neatslūgo, nors abu stengėsi ją pagerinti. Šiaip ar taip vyro priekaištas, kad jis turįs tik ją vieną, paveikė moterį. Rūpestingiau žiūrėjo jo baltinius, daugiau ir geresnius sviestainius vyniojo jam į fabriką ir, kartą turguje pastebėjusi krautuvę, kurioje maišėsi vieni užsieniečiai, vakarienės metu paklausė jį:
— John, ką tu galvoji apie anglišką virtuvę, ar ji panaši į tavo?
— Sunku lyginti, Mabel. Čia pramonės kraštas, mūsų buvo žemės ūkio. Jau tai sudaro pagrindinį skirtumą. Jūsų valgiai dažnai ne pagal mano gomurį, bet aš nesiskundžiu, esu sotus ir kartais skaniai pavalgau. Ir tokių produktų čia negausi, ir gaminimo būdas kitoks.
— Neturi kokių pageidavimų, sakyk atvirai.
— Aš labiau įpratęs prie sūraus maisto, o jūs — prie taip vadinamų buns. Nuo jų man kartais ir liežuvis atšimpa, norėčiau daugiau sūresnių patiekalų.
— Ko tu norėtum? Radau užsieniečių krautuvę, galėčiau paįvairinti tavo stalą.
Ratkauskas apsidžiaugė rodoma gera valia ir, nenorėdamas žmonos varginti, mokyti virimo, paprašė atnešti jam rūkytos šoninės. Po pirmų pavykusių bandymų pirkimo skalė praplatėjo, bet jo pasitenkinimą greit sugadino apsilankę vaikaičiai.
Ratkauskui atidarius spintelę ir paklausus, ko jie norėtų užkąsti, mandročius Linda ištempė burną, pasipurtydama.
— Ne, nieko iš tavęs nenorim.
— Kodėl?

— Tu valgai žalią žuvį kaip katinas; žalius taukus kaip laukinis. Brrr. . .
— Pasakykit savo mamulėms, kad prieš valgydamas aš visad nusimazgoju rankas, o jos nežino to sveiko papročio, todėl ir jų tualetas visad užimtas. Net laukiniai švaresni.
Žmona aiktelėjo išgirdusi šią vaikams patikėtą

misiją.
— Susimildamas, kaip gali šitaip! Kam kreipi dėmesio į vaikų kalbą, argi jie supranta, argi jiems išaiškinsi apie valgomus produktus, tautų papročius?
— Čia ne vaikų kaltė. Aiškinkis su savo dukromis ir paprašyk jų, kad savo vaikams neskiepytų nuodų, kurių pačios pilnos.

Nuo dabar Ratkauskienė nutarė prikąsti liežuvį ir tylėti apie vyro kulinarinius pomėgius. Kartu nutarė sekti kiekvieną savo sakinį vyrui, ypač kas liečia jos aritmuosius. Pastebėjo, kad ir tas pradeda žvejoti, rinkti ne tai, kas pagirtina, kas puošia, kas viešai skelbtina, bet tai, apie ką nesigiriamą. Pagavęs tokią tamsią dėmelę, sėdusią ant jos artimųjų, jis ypač pragiedrėdavo. Betaisydama jo nuotaiką, jinai dažnai daug plačiau atidarydavo burną, negu atsargumas leido.
Net ir kaip besistengdama, Ratkauskienė negalėjo išvengti susidūrimų jau dėl seniai nusistovėjusios tradicijos. Kartą į mėnesį iš eilės visi susirinkdavo prie bendro stalo, kuris dabar virto mūšio vieta.

Giminės, užuolankomis kalbėdamos, kritiškai minėdavo užsieniečius, rasdavo jiems daugybę priekaištų. Naudojosi tikrais faktais, bet, netekę geros valios, patikėdavo ir gandams. Ratkauskas, liūdnai kraipydamas galvą, kratė vietinį gyvenimą, ir jo išvados siekė toli, durdamos į pačią žmogaus širdį. Ypač vykusiai mokėdavo įpinti šeimos nuodėmes, pačios pašnabždėtas jam į ausį be blogos intencijos, ir jos išaugdavo į tokį atsilikimą, į tokį snobizmą, kad po puikių pietų keldavosi nuo stalo ne tiek pilni geros nuotaikos, kiek blogos valios, ir ponia Ratkauskienė susirgdavo ne vien morališkai, bet ir fiziškai visai savaitei, nutardama daugiau nedalyvauti įprastame pokylyje, bet pirmoji neišdrįso laužyti nusistovėjusios tradicijos. Tačiau sugyvenimas su vyru nuo to negerėjo, ir po vieno ypač smarkaus susikovimo jinai vėl atsidūrė pas kunigą, kuris iš jos nuvargusio veido ir be žodžių suprato, kad jo patarimas prašovė pro šalį.

— Kažkas negerai, ponia Gled . . ., atsiprašau, Ratkauskas ?
— Nežinau, tėve, nuo ko ir pradėti, ką kaltinti, bet niekad negyvenau tokiame įtempime, kaip dabar. Tarp mano vyro ir mano giminių prasidėjo tikras požemio karas. Abi pusės nori, kad aš būčiau laidininkas, pasiuntinys, bet aš jau išmokau tylėti, vaidinti, meluoti, slėpti, kad abi pusės nieko neišgirstų, nežinotų viena apie kitą, kitaip gaisras iš nieko. Dukrų priprašyta padėti, plakančia širdimi dairausi į laikrodį, kad suspėčiau namo, kad vyras nepajustų išvykimo; grįžus minutę vėliau — tardymas. Vaikaičių apsilankymas, buvęs tikra šventė, dabar virtęs į terorą. Tie varliukai gudriai sumetė, kad suaugę per juos nori pasiųsti žinią, ir mielai patarnauja, kad ir neprašomi. Dukrų apsilankymas — audra, nueinu su vyru pas jas, pas brolius — ta pati padėtis. Žodžiu, niekur ramybės, niekur poilsio, ir kas daryti, tėve? Atvirai pasakius, bijau kiekvienos ateinančios dienos, nes, atrodo, abi pusės pradėjo neapkęsti viena kitos. Kunigas palingavo galva.
— Ir jūs vidury tos padėties. Tikrai nepavydėtina. Ir, atvirai kalbant, kas kaltas?
— Aš, tur būt, tėve.
— Ponia Ratkauskas, atleiskit man už tą nerimtą mano klausimą. Kaltininko ieškojimas yra tuščios pastangos. Reikia nutraukti tą padėtį. Ar jūs su vyru negalėtumėt bent mėnesiui išvažiuoti į užsienį?

— Tai būtų veik neįmanoma. Taip, mano pirmasis vyras paliko man pinigų, bet mano dukros mokėsi privačiose mokyklose. Per tuos metus pinigo vertė gerokai nukrito, ir gyvenu tik iš procentų, kurie labai kuklūs. Kapitalo negaliu pajudinti, jis po mano mirties priklauso dukroms. Mano dabartinio vyro alga maža. Išvažiavęs ilgesniam laikui, ir tos negautų. O skolinti nenorėtumėm.

— Kaip dėl to jūsų namo? Puikus, ir tokiame gerame kvartale.
— Jis irgi tol mano, kol gyvenu; man mirus, atitenka dukroms. Galiu jį parduoti tik joms sutikus, ir, suprantama, sau negalėčiau paimti ir svaro.

— Hm . . . Dukros, giminės turėtų džiaugtis jums ištekėjus. Jiems gi atkrito visi rūpesčiai. Žinoma, kol kas jie negalvoja apie tai, nes jūs pajėgi. Norėtumėt, kad aš pakalbėčiau su abiem pusėm?
— Labai prašyčiau, tėve, gal rasit geresnį būdą juos paveikti. Mano pastangos eina veltui.
— Jūs nenorėtumėt, kad jie patirtų apie mūsų sąmokslą?
— Tur būt, būtų geriau, jei nežinotų. Su laiku gal ir spės apie mano įnašą į tą jūsų pokalbį. Tik, tėve, gink Dieve, kad mano vyras neįspėtų, nes tuojau įtartų mano vaikus jį įskundus. Jis pasidarė ypač jautrus paskutiniuoju metu.
— Gerai, būsiu atsargus. Gal pavyks jį atvilioti ir į šiuos namus.
— Tėve, tik ne čia.
— Kodėl?
— Gal jums keistai skamba, bet toji angliška atmosfera, pats pastatas jį slėgtų.
— Hm, jūs manot? — kunigas su blikstelėjusia užuojauta žvilgterėjo moters pusėn, įtaręs suradęs šios kartu sublokštos poros kaltininką. Ar tik šis užsienietis nėra neurotikas, galvojo, jinai turėtų kreiptis pas psichiatrą, ir nejučiomis pasijuto esąs jos vaikų pusėje, bet, nedrįsdamas to pasakyti, tęsė tartum jokia pašalinė mintis nebūtų šovusi galvon.

— Gerai, pagausiu jį kur nuošaliai, gal užsuksiu pas jus. Tarp kitko, jūsų vyras ilgą laiką vargęs, gal dar pilnai neatsigavo, gal negrįžo į normalias vėžes, gal savotiška persekiojimo manija jo neapleidžia. Gal kiek kantrybės, nuolaidumo, ir savaime viskas išsispręs.

Ratkauskienė apleido kleboniją ne tiek nuraminta, kiek labiau susirūpinusi. Ji juto apkaltinusi savo vyrą, kartu kunigo žodžiai pasėjo sėklą, kuri įsistiprino pasąmonėje. Gal iš tikrųjų jis serga persekiojimo manija, gal ji ištekėjo už ligonio, to nejusdama. Jis vis erzlesnis, vis labiau nesugyvenamas, negi liga progresuoja? Kas bus toliau?

Moteris, pilna abejonių, pradėjo laukti savo žygio rezultatų, ir greit pasirodė jo pirmieji daigai su netikėtumais.

Iš eilės susirinkus pas Brendą pietų, po valandos Ratkauskienė giliau atsikvėpė: pasijuto palaimintoji tėvo Kirby ranka. Dukroms, žentams nieko negalima buvo prikišti. Jie elgėsi mandagiai, linkčiodami pritardavo Ratkauskui, neieškodami priekabių net ten, kur gan negražiai jis mėgino drumsti vandenį. Jutosi, kad taikos balandis pakibo virš stalo. Bet baigus pietus, susirinkus salione prie arbatos ir vyno, kada rodėsi visi pavojai praėję, kalbėdami apie pašalinius reikalus, kažkur paminėjo užsienietį. Brenda iškilmingu balsu pridėjo, kad tai puikus žmogus, vyras jai mirktelėjo ir Doris, tai pagavusi, prapliupo juoktis. Nuo dabar padėtis staiga pakito. Vynu sušildytoje atmosferoje nei iš šio nei iš to pasipylė geri žodžiai užsieniečiams. Jie skambėjo perdėtai, linksmi, daug saką akių žiburiai skraidė tarp susimokėlių ir Doris springo nuo lopinamo kikenimo.

Ratkauskienei pašiurpo nugara, žvalgėsi į laikrodį, pasiruošusi sutrumpinti viešėjimą, bet ji pavėlavo. Jos vyras irgi pastebėjo, kad tariamas nuolankumas ir taikingumas tik savotiškas žaidimas, kad žvengiama jo sąskaiton, kad vienas negalėsiąs atsispirti tai neįprastai nuotaikai. Tad, ištuštinęs savo vyną, jis atsikėlė kreipdamasis į žmoną.

— Mabel, einam namo, aš įpratęs prie kultūringos kompanijos, nėra kas veikti čia.
Nelaukdamas paliko kambarį ir pradėjo rengtis. Žmona pavijo jį tik gatvėje.
— Dėl Dievo meilės, ką tu padarei! Išėjai neatsisveikinęs, ką jie pagalvos apie tave!
— Tavo giminės, atsiprašant, yra tikros kiaulės. Aš daugiau kojos nežengsiu ten.
— Kas atsitiko, ko taip supykai?!
— Gi jie tyčiojosi iš manęs. Gera žmona būdama, tu irgi turėtum nutraukti ryšius.
— Tu perdedi. Išgerta, įsilinksminta ir plepėta negalvojant. Geroje nuotaikoje pasimiršta. Jie plepėtų tą patį ir be mūsų. Tu pasidarei liguistiškai jautrus, tave apsėdo persekiojimo manija.

Ratkauskas stabtelėjo, žvilgterėjo į žmoną ir pasisukęs dingo kitoje gatvės pusėje.
Moteris, kiek pastovėjusi, vos neverkdama, pajudėjo namo. Gailėjosi jį čia atvažiavus, susitikus, ištekėjus. Gi neturėjo vargo, neturėjo rūpesčio ir šit dabar. Ką veikti, ką daryti, kaip pabėgti iš šio žemės pragaro! Ir skirtis jai katalikei beveik neįmanoma. Be to, savotiškas išdidumas baidė nuo tos minties. Gi ją perspėjo ir giminės ir draugai. Jie viską darė, kad ji netekėtų, bet ji užsispyrė kaip jauna mergaitė. Dabar, sena būdama, atidaro burną pravirkdama. Gi juoksis iš jos!
Nieko gero jau nebelaukė ir iš likusios tėvo Kirby misijos ir neapsiriko.
Po audringiausios, nelaimingiausios savaitės namuose, šeštadienį, grįžusi iš dantistės, pamatė įraudusį, nesavą vyrą. Tikėdama naujo smūgio, tik pasisuko į jį, kai tas prapliupo.

— Ir arogantiškumas tų jūsų kunigų!
— Ar tėvas Kirby buvo? — Pasimetusi pra-lepėtavo žmona. — Ko jis norėio?
— Mane kataliką į katalikus norėjo atversti. Išsitiesė minkštasuoly tartum savo miegamajame ir pradėio paskaitą. Jis laiko turi, į fabriką neina, o man poilsio diena. Vos nepriminiau jam.
— Dėl Dievo meilės, tikiu, kad nepriminei! Kokią paskaitą?
— Girdi, aš perdaug sėdžiu, norėjo įtraukti į bažnytinį komitetą, girdi, turėsiu malonumo, draugų įgysiu, pasijusiu lyg vietinis. Na dėkui už tą laimę.
— Gal ir gerai būtų.
— Savaitę dirbęs prie elektros šviesos, noriu diena pasidžiaugti, gamta, su knyga pabendrauti, o ne sėdėti kokiame komitete, o paskui pagal jūsų papročius su visa kompanija lįsti į tamsų nuo dūmų ir dvokiantį spiritais klubą. Ir dar jis nutarė mane tikybos mokyti. Girdi, aš retai priimu šventą komuniją. Tu ir tavo šventoji giminė kas savaitę. Anot jo, aš tikras prakeiktasis.
— To nesakė!
— Paklausiau, ar toji tavo giminė tikrai geresnė už mane, ir gavau gudrų atsakymą, kad apie nesančius jis nekalbąs. Tada pažymėjau, kad, rečiau priimdamas, giliau išgyvenu tą aktą, man tai didelis įvykis, o jums tik eilinė pareiga.

— Kaip drįsai jam taip pasakyti!
— Kodėl ne? Jis įsiveržė į mano namus ir pradėjo diskusijas. Toks pat hipokritas kaip jūs visi. Tai daviau jam suprasti.
— Mano Dieve, tu tikrai netekai proto! Tu jį įžeidei, o jis buvo tavo draugas. Nežinau, kas pasidarė tau. Stengiesi įgyti kiek galima daugiau priešų, sau nepalankių žmonių. Ar nuo to tau geriau?
— Kai sutinku anglą, kuris nelinkęs manęs mokyti, traktuoja kaip lygų, gauna tą patį atlyginimą, tą pačią pagarbą. Nesitikėk pataikavimo iš manęs.
— Tavo aš liguistiškai jautrus. Tu jau nenormalus žmogus, pagieža veržiasi visur.
— Gal ir teisybę sakai. Bet kas kaltas? Gyvendamas tarp tokių pat, negaliu skirtis. Anksčiau turėjau tave, dabar jau ir tavęs netenku. Taigi, pasakyk, už ką turiu būti dėkingas, mielas visiems.
— Ir pasieksi savo. Ardai savo gyvenimą, suardysi ir mano. Tu nelaimingas, o aš tuo labiau. Anksčiau bent turėjau ramų gyvenimą.

— Tu jau gailiesi ištekėjusi už manęs?
— Taip, jei nori atvirumo.
Ratkauskas, giliai pasižiūrėjęs į ją, nusileido į minkštasuolį susimąstydamas. Tyla daugiau slėgė negu tie bekylą balsai. Moteris mėgino pertraukti tą ledinę atmosferą, bet nesivėrė burna. Valymo priedanga išslinko į kitą kambarį ir ten bejėgiškai krito į kėdę.

Dėka jo ne tik ji pati nedrįstanti lankyti vaikų, ne tik jiems neįmanoma peržengti vaikystės dienų slenkstį, bet ji nustosianti ir savo draugų, kuriems juntanti daug šilumos. Tuštuma darosi apie jį ir kartu apie ją. Toje tuštumoje neįmanomas bet koks gyvenimo džiaugsmas. Mirties tyla slenkanti prieš laiką . . .

Užsidaręs su knyga, Ratkauskas nėjo daugiau į tradicinius pietus, neklausinėjo žmonos, kur tuo metu ji buvusi, ką dariusi. Nepasigedo vaikaičių, su kuriais anksčiau mėgdavo plepėti, net žaisti. Nedaug kalbėjo ir su pačia. Abu pasidalindavo keliais žodžiais ir tik reikalo verčiami, ir Mabel netrukus pastebėjo, kad vyro korespondencija nepaprastai padidėjo. Iš visų Anglijos vietų plaukė įam laiškai. Matyt, ir jis daug siuntė. Vieną vakarą, sėdus vakarienės, vyras pakėlė galvą.

— Miela Mabel, abu juntame, kad paskutinieji mėnesiai buvo baisūs. Nei tu, nei aš taip ilgiau negalim gyventi, negalim kankintis. Prisimeni mūsų susipažinimą, pradinį gyvenimą? Koks jis buvo šviesus, koks laimingas. Argi nenorėtum, kad grįžtų seni laikai?
— Žinoma . . .
— Todėl buvome tokie laimingi, kad kurį laiką gyvenome netrukdomi. Deja, neilgai. Tariamieji, turį teisę į tave, pradėjo brautis, pradėjo kiršinti.
— Tu perdedi.
— Palauk. Aš nenoriu ginčo. Matai, priėjome liepto galą. Jei norime grąžinti mūsų buvusį gyvenimą, turime bėgti iš čia, turime keltis kitur, pradėti iš naujo. Miela Mabel, esu tikras, mums pavyks. Tu nesigailėsi.
— Ką kalbi! Kur?
— Susižinojau su savo pažįstamais prašydamas, kad padėtų rasti darbo. Gavau kelis pasiūlymus. Vienas ypač gundantis, iš Bournmouth. Savaitę atostogavome ren. Vieta puiki, primenanti mano krašto pajūrį. Tu irgi buvai susižavėjusi auksiniu smėliu, pušimis, sodais.
— Ten nėra fabrikų.
— Dideliame viešbutyje mano tautietis yra padavėjas. Gavęs laišką, kreipėsi į raštinę. Pradžioje jam atsakė, kad neturi darbo, bet, jam paminėjus, kad aš buvęs mokytojas, susidomėjo. Jiems reikalingas sandėlininkas, turįs gerą galvą. Be jos ten neįmanoma. Pamokyti anglai, matyt, nesiveržia prie to darbo dėl mažo uždarbio, todėl jie ir nori pasikalbėti su manimi. Kaip, sutiktum keltis?
— O jeigu aš negalėsiu, ką tu darysi?
— Man tada pasirinkimo nėra. Jei tu nesikelsi, patvirtinsi, kad tau tolimesnis gyvenimas su manimi neįmanomas ir turėsiu sutikti su bet kokiomis sąlygomis. Bet jei tu sutiktum keltis, jausdamas atsakomybę už abu, turėsiu akylai žiūrėti, kad neįstumčiau tavęs į vargą.
— Aš tavęs nevarau. Tu pats žinai. Aš turiu irgi pagalvoti. Sakai, atsiradome kryžkelėje. Šią minutę nieko negaliu pasakyti.
— Žinoma, bėgsi pas dukras, — vyras liūdnai palingavo galva, — ak, ką gi, uždrausti negaliu. Tau jos artimesnės, nors mes sudarome šeimą.
Žinia pritrenkė moterį. Gyvenimas rodėsi nepakenčiamas, bet lemiamas žingsnis pašiaušė plaukus. Juto, kad negali keltis iš šių namų, kartu
skyrybų baimė kankino širdį. Cia pat norėtų skambinti dukroms, bet laikėsi. Kam dar kiršinti, ateis rytojaus diena . . .

Rytą, vyrui uždarius duris, ir Ratkauskienė kėlėsi, tvarkėsi. Sulaukusi devintos valandos, pakėlė ragelį, kviesdama dukras. Apie dvyliktą abi prisistatė ir, išgirdusios naujieną, pradėjo juoktis.
— Motin, vargšelė, tu atrodai taip susirūpinusi!
— Menki juokai, Debra, kaip galiu palikti jus, šiuos namus?
— Nebūk naivi, motin, — subarė ją Doris, — jis neišeis iš šių namų, iis nėra toks kvailys. Jis nepaliks šių patogumų. Kol tu jo nekvie-tei pas save, kol neparodei kaip gyveni, tol jis dėmesio nekreipė į tavo grožį. Įsimylėjo tik viską pamatęs. Jis čia viską dykai turi. Jis gudrus, suktas ir mėgina įvarvti tau baimės, nori, kad pradėtum šokinėti apie jį, taikyti jam.

— O iei iis užsispirs ir i^eis?
— Kur? Į lūšną iš šių, palyginus, rūmų?
Į kambarėlį be teisės į vonią? O jei jis išeitų, ta proga mes pakeltumėm tau balių.
— Motin, — pertraukė iš eilės Debra, — gal jis svajoja, kad tu parduosi šį namą ir ten galėsite nusipirkti kitą, bet jau abiejų vardu. Gal jis tikisi tavo sąskaita staiga praturtėti. Ar jis susipažinęs su mano tėvo testamentu, ar jis klausinėjo dėl jo?
— Kol mes buvome nevedę, mėginau paaiškinti mano piniginę padėtį.
— Tu aiškinai jam tada, kada jis nemokėjo kalbos. Ar vėliau negrįžo prie tos temos?
— Jis vengia minėti mano buvusį vyrą, vengia mano praeities, kurioje jo nebuvo. Jis ją taip giliai palaidojo, lyg mes būtumėm jaunuoliai, anksčiau nepažinę gyvenimo.
— Matai, koks jis savanaudis. Atrodo, jis nieko nežino. Atidenk jam akis! Pasakvk, kad pardavusi namą ir pelno negaus, kad viskas mums. Matysi, kad jo narsus pasiryžimas atvės. O gaila!

Dukrų nuraminta, moteris lengviau atsikvėpė ir pradėjo kasdieninę ruošą. Vyrui vakare persi-vilkus, pavalgius, ramiai be mažiausio jaudinimosi grįžo prie rūpimos temos.
— John, aš apsvarsčiau tą tavo sumanymą ir supratau, kad mes negalime keltis iš čia. Ten kurortinė vieta. Viskas brangiau. Tavo alga nedidelė ir vos jos užtektų mums abiem pragyventi. Santaupų neturi. Paskolos namui nusipirkti vargu ar gausi. Iš kur pinigų imsi butui, namui? Aš gyvenu iš procentų, kurie maži. Gal pamiršai, kad šis namas tol mano, kol esu gyva. Jį pardavus, visi pinigai tektų dukroms.
— Pamiršk pinigus. Vienu metu aš gyvenau pastogės neturėdamas. Sniegas buvo mano patalai. Čia, Anglijoje, dirbdamas niekas nepražuvo ir mes nepražūsime. Naujoje vietoje pradėtumėm

Viktoro Petravičiaus kūriniai: kairėje aukštai — Nukryžiuotasis, kairėje žemai — Skulptūra (akmuo), dešinėje — Saulės patekėjimas, apačioje — Skulptūra (akmuo)

gražesnį, geresnį gyvenimą. Būk gera, ryžkis, Mabel, nesigailėsi. Aš viską padarysiu, kad tu nesigailėtum. Dukros nenukentės be tavęs. Jų vaikai auga ir greit nereikės jiems auklės, nereikės tavęs. Liksi nereikalinga, o man visad būsi, kaip aš tau. Nebus tiek vargo, kiek galvoji. Žinai, aš klube nesėdžiu ir esu nagingas. Pavargsime pradžioje, bet susitvarkysime. Kaip, miela Mabel?
Žmona klausėsi ir vis labiau niaukėsi jos veidas.

— Aš, dukros suaugom su šiuo namu, parduoti jį būtų lyg palaidoti artimą žmogų. Kartu aš didžiai nuskriausčiau savo dukras išvykdama. Jos niekad man to nedovanotų. Aš padaryčiau didelę klaidą, jei į senatvę pasiryžčiau tokiam neprotingam sumanymui, tokiai abejotinai avantiūrai. Ne, negaliu.

— Anot tavo giminių, aš esu neprotingas. Jos jau įtikino ir tave, kad aš toks. Greit pradėsi tikėti, o gal jau ir tiki, kad aš ir savanaudis, ir tinginys, ir nemokša, tipiškas svetimšalis iš kolonijų. Tuo tarpu, deja, ir aš labai menkos nuomonės apie tavuosius, ypač žentus. Mokyti, turi geras tarnybas, tuo tarpu paskendę skolose. Tai rodo, kad nemoka gyventi, tvarkytis, neturi valios ar proto. Visą laiką jie yra lopomi iš šalies tartum kokie invalidai, ir jei ne tėvai, kažin kaip su jais dar būtų. Bet nuo dabar tai jau tavo reikalas, — nuliūdusiu balsu metė, pasikeldamas nuo stalo, sukdamas į miegamąjį, kur pradėjo krauti lagaminą, ruošdamasis šeštadienio kelionei.

Kurį laiką žmona sėdėjo tartum prikalta, apmirusi. Tas atėjęs apsisprendimas iščiulpė jos jėgas. Norėtų pasikelti, eiti prašyti, kad liktų, buvo gaila ir jo ir savęs, bet nepajėgė. Nuožmus nuovargis sunkėsi į širdį. Troško atsidurti miegamajame, užmigti, pamiršti viską. Jaunystės dienomis to nebūta. Kliūtys kėlė pasiryžimą, o dabar, matyt, slenkanti senatvė paralyžiuoja jėgas. Nepajėgė susikaupti, logiškai galvoti, pasiryžusi plaukti pasroviui, viską palikti likimui, tegu jis išsprendžia, tegu įvyksta, kas turi įvykti. Jei vyras tik gąsdina, tegu pavažinėja, grįžęs bus sukalbamesnis, gal taip ir geriau . . .

Šeštadienį Ratkauskas pajudėjo. Skambino dukros, juokavo, mėgino ją išblaškyti, palinksminti. Skambino ir abu žentai iš tarnybų; sužinoję, kad išvažiavęs, laikėsi santūriai, matyt, nenorėdami jos skaudinti.

Sekmadienį Ratkauskienė, kaip paprastai, ėjo į bažnyčią, prie komunijos, karštai meldėsi, po mišių su Debros šeima pateko pas Doris, kur rado svečių. Ten užsimiršo, išsiblaškė.

Pirmadienio rytą atsiradęs vyras jos nepakėlė, nežadino, bet persivilkęs nuskubėjo į darbą.
Tik moteris pavalgė pusryčius, kai viena po kitos skambino dukros, klausdamos, dėl to pasivažinėjimo į kurortą. Sužinojusios, kad nemiegojęs vyras nulėkė į darbą, ir viena ir kita prasijuokė.

— Ar nesakėm. Gėdinasi pažvelgti tau į akis, blefui nepasisekus. Nubėgo į darbą, nes bijo prarasti ir turimąjį. Pasiteisins tau, kad sąlygos nepriimtinos.
Ratkauskienė ir pati taip galvojo. Vakare, jai padėjus lėkštes ant stalo, prieš sėsdamas, vyras apkabino ją per pusę.
— Miela Mabel, būk gerutė, kelkis su manimi. Alga kol kas kaip ir čia, bet jei pasirodysiu tinkamas, tuojau pakels. Kol surasim kur apsigyventi, duoda kambarėli. Nedidelis, bet užtektų dviem. Gautumėm ir maisto, nereikėtų virinti, kol ką surastumėm. Kaip, Mabel?

— O tu kaip apsisprendei, jei aš atsisakyčiau keltis?
— Aš jau sakiau. Jei tu kelsies su manimi, jausdamas atsakomybę už abu, būsiu labai atidus, kad tu nenukentėtum. Ir esu tikras, sąlygos geros. Darbą pajėgsiu dirbti, daugiau uždirbsiu ir turėsime švarų, šiltą kambariuką, kol pajėgsime pirkti ar išsinuomoti butą ar namą. Patikėk, nepražūsime! Už savaitės aš pradedu darbą ten. Jau pranešiau, kad penktadienį palieku dabartinį fabriką. Kaip, Mabel?
Pablyškusi, atsirėmusi stalo, moteris susikaupė savyje. Visos jos gyvenimo šaknys tūnoja šitame mieste, kur jos dukros, šitame name, kur žydėjo jos jaunystė. Palikti viską dėl to pradžioje gerai nepažinto žmogaus, palikti savuosius, kurie jai tartum nuosavas vidus — būtų beprotybė.
— Aš nesikelsiu kitur, negaliu . . .

Slogioje žudančioje tyloje abu kurį laiką nesijudino. Pagaliau Ratkauskas krustelėjo, lėtai apsižvalgė ir kiek prislopintu, sujaudintu balsu prastume.
— Tavo valia, Mabel. Pasirinkai. Nors šiandien pirmadienis, bet man laikas krautis, tvarkytis. Nemanau, kad aš kada sugrįšiu į šį miestą, į šiuos namus . . .
Ratkauskienė sunkiai vartėsi, nemiegojo veik visą naktį ir tik į rytą sunkus miegas pradėjo spausti vokus, kai kitame kambaryje suskambo telefonas. Mieguista nutarė nesikelti, bet kažkas ir negalvojo pakabinti ragelio. Garsas darėsi nepakenčiamas,ir priversta, išsikapsčiusi iš lovos, išgirdo Debros klausimą.
— Na, kaip vyras? Keliasi?

— Taip. Palieka mane.
Kitame gale Debra kurį laiką tylėjo.
— Žinoma. . . motin, gal mes kiek pasisku-binom tau patardami, gal mes neturėjom teisės . . .
— Dėkui, Debra, už rūpestį, bet, kartą apsisprendusi, nesigailėsiu, nebijoki dėl manęs.

— Nesiskubink, motin, apgalvok gerai, kad paskui nebūtų kokių priekaištų . . .
— Kartoju, nesirūpink, Debra. Visa atsakomybė mano. Jums nebus priekaištų.
Po valandos paskambino ir Doris.

— Motin, ką tik kalbėjau su Debra. Mes netikėjom, kad tavo vyras rimtai galvoja. Manėm, viskas juokai, bet dabar pasijutome lyg ir šeimos ardytojos. Mes neturime teisės brautis į tavo gyvenimą, tu turi žiūrėti savo reikalų.
— Suprantu jūsų nerimą, Doris, bet kelio atgal nėra. Dovanok man, virtuvėje pienas bėga. . .
Dukrų susirūpinimas, savo egoistinių jausmų sutramdymas praskaidrino moters nuotaiką. Jos amžiuje taip mielas šis šiltas, nuoširdus jausmas, prisirišimas. Ji gerai padarė likusi.

Susitvarkiusi, melancholiškai nuteikta jau rengėsi apleisti namus, užbėgti pas Doris, kai iš įstaigos paskambino jos žentas.
— Motin, mes ant greitųjų susimetėm pasitarti. Susimildama, neskubėk su sprendimu. Apsigalvok. Bournemouth puiki kurortinė vieta. Lan-kytumėm tave dažnai, nesijaustum viena. Jei liksi čia, visą laiką jusime savotišką sąžinės priekaištą, kad atkalbėjome, kad išardėme šeimą. Dėl namų neturėsi jokio vargo. Aš jau radau labai gerą pirkėją. Viską pats tvarkysiu, tau nereikės ir piršto pajudinti . . .

Moteris staiga įsitempė, smarkiau suplakė jos širdis. Bijojo virptelėjusiu balsu išduoti ją pagavusį įtarimą, baisų susijaudinimą. Virpėjo jai kojos, rankos. Negirdėjo, neklausė, kas sakoma, bet, anapus nutilus, kiek galėdama ramiai teatsakė.

— Gerai, aš pagalvosiu, — nelaukdama tuojau pakabino ragelį ir nusileido čia pat į kėdę. Ar ji tinkamai suprato savo dukras? Ar jos šiandien kalė ne tą patį, ką ir žentas?!
Atsiplėšusi nuo vietos, nuėjo į virtuvę, išsivirė stiprios arbatos ir, išgėrusi gerą puoduką, atsilošė kėdėje susimąstydama. Krūptelėjo, kai laikrodis išmušė ketvirtą valandą. Kažkas skambino telefonu — neatsiliepė. Reiktų pradėti vyrui virti vakarienę — nepajėgė. Pakilo, apsivilko ir palikusi namus, sėdo į užmiestinį autobusą. Išvažiavo į kadaise dažnai lankomą vietą. Čia medžių, kalvų prieglobstyje žaisdavo su dukromis, kai jos dar buvo mažos. Nyku čia dabar, tylu. Atsisėdo ant akmens, atsirėmė medžio ir vėl paskendo mintyse. Šį kartą žinojo, kad visame pasaulyje neras sau patarėjo, kad čia ant šio akmens turi būti padarytas sprendimas . . . Ak, kaip lengva prarasti saiką, kaip lengva tikėti, kuo norima tikėti . . .

Šaltis nupurtė ją. Ak, kaip jau tamsu, viskas juoda, nei medžio, nei tako. Ar spėsianti į paskutinį autobusą? Gi geras gabalas kelio iki jo . . .

Pasilenkęs vyras kažką rišo, pakavo, kai Ratkauskienė pravėrė duris. Ją pamatęs, trumpai perdavė žinią.
— Tavieji skambino.
Nebuvo linkusi kalbėtis. Padėkojusi nuėjo tvarkytis į vonią. Iš ten girdėjo, kad vėl skambino, girdėjo keliamą ragelį, piktą burbtelėjimą ir tylą. Buvo jau labai vėlu . . .

Tik atsikėlusi Ratkauskienė atsidūrė prie telefono, prašydama advokatą, jos vyro seną draugą, kad tas, atidaręs raštinę, priimtų ją pačią pirmąją. Tam mielai sutikus, moteris nerimo ir nors anksti, užsimetusi paltą, pabėgo iš namų, tik gatvėje laisviau atsikvėpdama.

Po darbo grįžęs vyras vėl rado tuščią butą ir tuojau turėjo kelti ragelį. Doris teiravosi, kas atsitiko motinai, visą dieną negalėjusi prisiskambinti. Atsakęs, kad nežinąs, nuėjo į virtuvę šio to išsivirti, kai išgirdo grįžusią žmoną. Nejudėjo jos pasitikti, bet ji pati įkišo galvą.

— John, būk toks geras, išvirk ir man arbatos ir ką nors užkąsti. Nuo pat ryto nieko burnoje neturėjau.
Numetusi paltą, susikaupdama pasuko numerius. Troško, kad atsilieptų Doris vyras, ir šį kartą gerai pataikė.
— Alio, motin, kur buvai pražuvusi? Dėl namo nori pakalbėti?
— Taip, dėl jo. Nutariau paklausyti jūsų patarimo ir keltis su vyru. Bet ten turėsime tik laikiną prieglaudą, taigi reikės pirkti ar išsinuomoti namą. Kaip žinai, pinigų neturime, tad nubėgau pas advokatą ir suradome išeitį.
— Kokią išeitį?
— Namą advokatas išnuomojo stambiai alaus gamyklai, kuriai reikalingos patalpos specialistams: chemikams ir panašiems. Firma pasiūlė labai gerą kainą, už kurią galėsime gerai įsikurti ir Bournemouth. Ar nesveikini manęs?
— Taip negalima! Pagal testamentą tai nelegalu, iš to nieko neišeis!
— Bet, Peter, tas pats advokatas darė tą testamentą, jis jį gerai pažįsta. Būk ramus, neturėsime sunkumų. Viskas labai legaliai padaryta. Kol aš gyva, turiu pilną teisę jį išnuomoti ir iš jo gyventi. Jūsų reikalai gerai apsaugoti. Man mirus, po trijų mėnesių toji alaus gamykla turės ištuštinti namą ir padaryti pagrindinį remontą.

— Turėjai pirma pasitarti su mumis, o ne viena viską daryti!
— Laiko nebeliko. Gi šį šeštadienį vyras jau išvyksta, ir aš turiu vykti, jam padėti.
Anapus lyg koks šnabždesys, lyg Doris balsas, bet Ratkauskienė nelaukė.
— Peter, neturiu laiko ilgiau kalbėti, paprašyk, kad Doris rytoj ateitų, padėtų man.
Pakabino ragelį ir aiktelėjo. Vyras stovėjo už nugaros.
— Mabel, ar gerai supratau? Tu važiuoji kartu?!
— Taip, John.

— Kas tave paveikė?!
— Dukros, žentai įkalbėjo . . .
— To nesitikėjau. Jaučiuosi sugėdintas ir kartu labai dėkingas jiems.
— John, tą dėkingumą galėsi įrodyti, gi jie mus lankys, ilgėliau apsistos, gi ten kurortinė vieta.
— Patikėk, nuo dabar būsiu jiems tikras šilkas ir meilė.
— Tikiu, John. Patikėk, ir aš esu labai laiminga, kad tave sutikau, kad taip įvyko.
Vyro apkabinta, vedama prie stalo, ji savotiškai mįslingai šypsojosi. Pati susitvarkiusi su visais sunkumais, jutosi stipri, pajaunėjusi . . .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai