Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PENKTOJI PABALTIJO STUDIJŲ KONFERENCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alina Staknienė   

Kai vienam iš žymiausių pasaulio mokslo centrų, Columbia Universitete, New Yorke, susiburia apie 400 akademikų, mokslininkų ir kitų intelektualiai gyvų žmonių tris dienas vykstančioms paskaitoms ir diskusijoms Pabaltijo temomis — tai nemažos svarbos įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Ypač, kai dalyviai suvažiuoja ne vien iš įvairių vietovių JAV ir Kanadoj, bet ir iš Anglijos, Prancūzijos, Danijos, Australijos, Japonijos — o iš Švedijos, Suomijos, Vakarų Vokietijos ir Australijos net po kelis — ir ne vien tik pabaltiečiai.

Šitoks sąskrydis buvo Penktoji Pabaltijo Studijų Konferencija, kurią š.m. gegužės 20-23 Columbia Universitete, New Yorke, surengė AABS (Association for the Advancement of Baltic Studies, lietuviškai pavadinta Pabaltijo studijoms puoselėti draugija).

Mokslininkų, AABS narių, kurie atvyko į konferenciją šu moksliniais pranešimais, vadovavo joje diskusijoms ar kitokiu būdu aktyviai dalyvavo programoje, buvo virš šimto. Tie suvažiavo iš įvairių universitetų, kolegijų, bibliotekų ir kitų institucijų pasidalinti naujais daviniais, liečiančiais Pabaltijį, įvairiose mokslo šakose: socialiniuose moksluose, istorijoj, literatūroj, kalbotyroj, tautosakoj, dailėtyroj, bibliografijoj ir kitose srityse.
Rengiant konferenciją, talkininkavo Columbia Universitete jau keleri metai veikiąs seminaras "Tautybių Problemos Sovietijoje", vadovaujamas prof. E. Allworth, kurio nariai taip pat aktyviai joje dalyvavo su graduantų pranešimais iš sociologijos srities.

AABS viceprezidentas, prof. R. Misiūnas (Williams College), buvo konferencijos programos pirmininkas. Jam mokslo tikslais lankantis Lenkijoj, kai kuriuos ruošiamuosius darbus buvo perėmęs latvis prof. V. Nollendorfs. Prof. Misiūnas pietų metu konferencijos dalyviams vaizdžiai papasakojo savo kelionės įspūdžius po Lenkijos istorines vietas, davė įdomių nuotrupų apie gyvenimą dabartiniame Lietuvos-Lenkijos pasieny ir pakitusius tarpusavio santykius tarp abiejų šalių gyventojų.

Prof. V. Vardys ir prof. R. Šilbajoris, abu buvę AABS prezidentai, vadovavo įvairioms programos dalims. Atskirų sesijų vadovais taip pat buvo profesoriai: J. Genys, kun. C. Jaskevičius, S.J., B. Mačiuika, A. Šlepetytė-Janačienė ir J. Stukas.

Paskaitos buvo teikiamos puikia anglų kalba, nes pabaltiečiai akademikai tikrai yra dvikalbiai. Tik keletas atvykusių iš užjūrių skaitė vokiškai.

Nuotaika buvo pakili. Dalyvių tarpusavio ryšys buvo šiltas ir draugiškas, matėsi, kad tarp mokslininkų jau yra užsimezgusių draugysčių. Klausytojai su entuziazmu ir susidomėjimu lankė gausias paskaitas. Kaip paprastai, jų buvo perdaug — apie 100 per tris dienas.

Bet lietuviai, tiek paskaitininkai ir diskusijų dalyviai, tiek ir klausytojai, buvo negausūs. Viso užsiregistravo 60-70 lietuvių, tų tarpe tik 17 aktyviai dalyvaujančių mokslininkų.

Programa buvo suskirstyta į 30 sesijų, po keletą iš įvairių sričių: naujųjų laikų istorija — 8, viduramžiai — 3, socialiniai mokslai — 5, literatūra — 3, bibliografija — 2, kalbotyra — 2, tautosaka — 1, menas — 1. Kiekvienoj sesijoj buvo 2-6 paskaitos. Kai kurios buvo nesuspėtos perskaityti. Taip pat buvo 5 grupinės diskusijos ir 2 visuotinės sesijos.

Literatūros sesijoms, kurios labai domino klausytojus, buvo paskirta pati erdviausia salė. Kaip ir ankstesnėse konferencijose, lietuviai čia stipriai pasirodė.

Prof. A. Landsbergis (Fairleigh Dickinson Univ.) skaitė paskaitą apie pogrindžio dramą dabartinėj Lietuvoj — "Pasivaikščiojimas mėnesienoje". Grožinė samizdato literatūra retai mus pasiekia, todėl šio pirmojo pogrindžio vaidinimo pasirodymas užsienyje, anot paskaitininko, esąs svarbus literatūrinis ir politinis įvykis.

Veiksmas vyksta keistuose poilsio rūmuose, kurie yra supuvusios imperijos metafora. Veikėjai — dviejų tipų — seniai ir senės, buvę pareigūnai, graužiami baisių prisiminimų, ir tuštumos slegiami jaunuoliai, kankinami prasmės ieškojimo. Pro absurdišką beviltiškumą prasiveržia Dievo ilgesys.

Veikale aiškiai jaučiasi ryšys su moderniu Vakarų teatru — įtaka Artaudo, kuris dabar artimas ir latvių bei estų dramaturgams. Anoniminis dramos autorius tarybinę tikrovę išreiškia Samuel Beckett iškeltos groteskiškos fantazijos pagalba. Tematikoj taip pat ryškūs Huxley ir Onvell negatyvios utopijos motyvai.
Paskaitininkas paminėjo, kad ši drama jau išversta į anglų kalbą.

Prof. R. Šilbajoris (Ohio State Univ.) kitoje literatūros sesijoje skaitė "Sąlyčio taškai tarp Radausko, Mandelstam ir Pasternak,\ Jis analizavo ryšį tarp šių trijų poetų, nurodydamas bendrumus jų poetiniame tikrovės pajutime, gerokai hermetiškoj jų įvaizdžių simbolikoj ir seman-tiškai svarbiose garsinėse struktūrose.
Iškėlęs ir skirtumus, iis pabrėžė Radausko estetizmą, s to iki š ką laikyseną ir ironišką žaismingumą.
Prof. V. Skrupskelytė (Oberlin College) kalbėjo apie dabartinį Lietuvos poetą Tomą Venclovą (Antano Venclovos sūnų), kaip apie "egzilą iš tikrovės,,, pabrėždama jo ryšį su simbolistu kūryba ir lygindama jį su posurrealistais prancūzų poetais.

Trečioj literatūros sesijoj, pavadintoj "Dramatinis šuolis per Atlantą", buvo diskutuojamas prof. A. Strau-manio projektas Southern Illinois Valstybiniame Universitete, Carbon-dale, kur statomos į anglų kalbą išverstos pabaltiečių dramos.

Eglė Juovalkytė papasakojo apie sėkmingą A. Škėmos "Ataraxia" pa-statymą-premjerą šį pavasarį (režisuotą ir vaidintą amerikiečių), stipriai sudominusį akademinę publiką.

Pernai čia buvo paties dr. Strau-manio pastatyta A. Landsbergio drama "Penki stulpai turgaus aikštė-tėje". Įvairiuose universitetuose šio energingo latvių teatralo pastangomis jau buvo pastatyta 17 pabaltiečių dramų. Dabar ieškoma vertėjų naujoms dramoms. Taip pat laukiama studentų: norintiems studijuoti dramą yra galimybė gauti kelių šimtų dolerių stipendiją.

(Dr. Straumanio projektą ir "Ata-raxia" spektaklį aprašė J. Jurašas Draugo šeštadienio priede birželio 19).
Konferencijos dalyvius su A. Škėma ir jo kūryba supažindino jo duktė Kristina Škėmaitė, kuri "Ataraxia,, dramą išvertė į anglų kalbą. Ji iškėlė jo bekompromisiškumą ir suminėjo jo nusivylimą, kad nebuvo pripažintas konservatyvios lietuviškos publikos. Bet keli konferencijos dalyviai pastebėjo, kad, literatūriniuose sluoksniuose Škėma ir prieš savo mirtį jau buvo aukštai įvertintas.

Menui paskirta sesija taip pat labai domino konferencijos dalyvius. Joje paskaitas apie M.K. Čiurlionį skaitė du nelietuviai profesoriai: muzikologas prof. Ichiro Kato iš Japonijos ir estų poetas prof. A. Rannit iš Yale Universiteto.

Pripildytoj salėj matėsi ne vien tik lietuviai (kaip pereitoj konferencijoj Chicagoj), bet ir labai daug kitų konferencijos dalyvių. Jie sudarė gal daugiau kaip pusę klausytojų.

Prof Ichiro Kato, pianistas, Čiurlionio muzikos ir meno gerbėjas, jau keli metai garsina jį Japonijoj ir tarptautiniuose forumuose. Jis specialiai atvyko į šią konferenciją iš Japonijos. Jo tema buvo "Čiurlionis ir menų sintezės problema".

Prof. Kato yra gyvenęs Sovietų Sąjungoj ir buvo nuvažiavęs į Lietuvą susipažinti su Čiurlionio tapyba — jo "vaizdine muzika". Čia jis užmezgė ryšį su muzikologu pianistu Vytautu Landsbergiu, Čiurlionio "specialistu" dabartinėj Lietuvoj, kurio idėjos muzikos ir dailės sintezės klausimu prof. Kato sudomino.

Ši tema nenauja, bet prof. Kato priėjimas įdomus ir (bent mums) gan naujas. Kaip muzikas, jis domisi dar simbolistų išpopuliarinta Bau-delaire correspondance sąvoka: glaudžiu ryšiu ir atitikimu tarp tonų ir spalvų, kurio ieško Skriabinas savo muzikiniuose bandymuose.

Bet prof. Kato prie šios temos prieina per psichologinę "sineste-zijos" — "bendro pajutimo" — sąvoką, ("juslinių įspūdžių susijimas, kai vienos juslės stimuliacija sužadina kitos juslės reakciją", kaip j% apibūdina Lietuvių Enciklopedija). Kai kurie žmonės turi "spalvinę klausą" (color sense of hearing), sakė prof. Kato, — išgirdę garsus, mato spalvas bei pavidalus, ir atvirkščiai. Tai esą ryšku japonų mene, kur garsai, spalvos ir formos suvokiami kartu. Todėl pav. vaizduojant tradicinį japonų sodelį, dūdele imituojami upelio garsai, o rodant pušis — vėjo ošimas ,"shorai".

Čiurlionis taipgi, girdėdamas vėjo ar pušų ošimą, "matė" Baltijos bangų ar pušų pavidalus ir spalvas.
Prof. Kato ir Čiurlionio pasaulėjautoj, ir meninėj išraiškoj randa giminingumo japonams. Čiurlionio paveikslai dvelkia rytietiškos medita--cijos nuotaika (Zen budizmo ir šin-toizmo įtaka). O dinamiškas gamtos jėgų ir kosminės erdvės pajutimas esąs labai savitas japonams -—taip kaip ir mito, pasakos ir fantazijos naudojimas. Gi spalvų deriniai, linijinė technika, net bangų pavidalai primeną kai kuriuos japonų menininkus (Hokusai buvo pamėgtas ir impresionistų).

Prisimenant įvairias "madas" ir įtakas Čiurlionio gyvenamajam laikotarpy, šis jo meno "orientališkumas", fantazijos ir pasakų naudojimas perdaug nenustebina. Kaip ir dabar, tada buvo daug susidomėjimo Rytų misticizmu, astrologija, okultizmu. Ir kiti menininkai, atmetę realizmą, iškėlė fantazijos reikšmę, vizijas, sapnus. Tik niekas nenutapė tokių paveikslų, kaip Čiurlionis!

Prof A. Rannit, kuris apie Čiurlionį nemaža yra rašęs lietuvių ir įvairiomis kitomis kalbomis, o dabar paruošęs anglų kalba apie jį monografiją, į Čiurlionį pažvelgė vakariečio esteto akimis. Jo tema buvo "Simbolizacija Čiurlionio tapyboje".

Šioj paskaitoj, kaip ir straipsniuose, prof. Rannit laikėsi savo ilgametės pozicijos, jog Čiurlionis buvo "grynas" simbolistas. Jis pabrėžė, kad simbolių pagalba Čiurlionis te-vaizdavo savo idėjų pasaulį, o ne išorinę tikrovę. Taip pat stipriai paneigdamas alegorijos elementą Čiurlionio mene, jis bandė jį atriboti nuo surrealistų.
O tačiau prof. Rannit nė nebandė Čiurlionį priskirti konkrečiai simbolistinei meno srovei (kaip tai darė K.P. Žygas Metmenyse, 1975 m. numery) Ši srovė meno istorijoj ir nebuvo reikšminga, nes nekeitė to laiko tradicinių meno formų. Bet kaip nauja jėga simbolizmas stipriai reiškėsi poezijoj ir idėjinėj plotmėj turėjo įtakos į modernų meną.

Prof. Rannit prieina prie Čiurlio-nio-simbolisto kaip rašytojas, poetas, analizuodamas jo simbolių šaltinius ir reikšmę.
Jei vienas Čiurlionio inspiracijos šaltinis buvo Rytų filosofija, tai kiti prof. Rannito iškelti šaltiniai buvo astrologija ir neoplatoninis misticizmas — "saturninio žmogaus" kontempliacija ir idealios būties ilgesys (kaip Duerer paveiksle Melencolia I, kurio simbolika įkvėpė daugel menininkų ir rašytojų).

O mitologijoj, anot paskaitininko, tektų ieškoti Čiurlionio abstrakčių geometrinių formų simbolinės reikšmės. Šią simboliką reiktų analizuoti. Pav., rutulys, tai sukaupta energija, egzistencijos totalumas. Vienas, Rex. Elipsis, tai du centrai, suskilimas. Dviguba vingiuojanti linija — nerimas, tekėjimas pirmyn.
Iš kompozicijos taško tų formų Rannit visai nelietė. Apie Čiurlionio meną iš grynosios dailės taško, apie jo meninių problemų sprendimą, išraiškos priemones, — kitaip tariant, apie tai, kas padaro jo tapybą meniškai vertingą, — šioje konferencijoje nebuvo kalbama. Lietuviai dailininkai ir "dailėtyrininkai" AABS konferencijoje net ir kaip klausytojai nedalyvavo.

Apie mūsų liaudies meną, tautodailę ir tautosaką konferencijoj taip pat nebuvo kalbama, nors latviai šioje srityje labai stipriai pasireiškė. Tur būt, naujieji mūsų tautosakininkai, kaip ir meno žinovai, dar nėra prie AABS prisijungę ir jos konferencijomis susidomėję. O jie turėtų daug ką naujo pasakyti. Reikia laukti jų ateinančioje konferencijoje.
Bibliografijos sesijoje dalyvavo niekad nenuilstantis kelių sričių žinovas — tautosakininkas ir bibliografas prof J. Balys. Jo tema šį kartą buvo "Amerikos lietuvių spauda". Ji domino latvius ir estus klausytojus, nes išryškino plačią mūsų periodikos apimtį, su kuria jų spauda negali lygintis. (Latviai, kurių išeivijos literatūra gana stipri, teturi tik vieną laikraštį JAV — New Yorke leidžiamą Laiks).

Prof. J. Balys davė daug vertingų duomenų apie kiekvieną mūsų periodikos leidinį, tik (kaip Draugo šeštadienio priede, birželio 19, konferencijos apžvalgoj minėta) be reikalo pridūrė ideologines linkmes no-rodančius būdvardžius: "liberal", "radical", "national" ir pan., spaudą apibūdindamas, ir neišvengė ne-sisipratimų, pavadindamas Varpą ir Sėją "socialist", o Akiračius "radical" leidiniais.

Kalbotyros sesijoj irgi tebuvo viena lietuvė paskaitininke — prof Janina Reklaitienė (Illinois Univ., Chicago Circle). Ji dalyvavo gyvose diskusijose su kitais mokslininkais apie naujus baltų prokalbės tyrinėjimus. Jos paskaitos tema buvo "Nauja lietuvių kalbos konservaty-viškumo samprata". Anot paskaiti-ninkės, naujų duomenų šviesoje vadinami archainiai elementai lietuvių kalboje turį būti pervertinti, taip, kaip dabar pervertinamas ir tradicinis požiūris į indoeuropiečių prokalbę.

Istorijos srityje buvo daugiausia paskaitų. Bet iš lietuvių, be minėto prof R. Misiūno, kuris papasakojo savo kelionės įspūdžius, prof J. Slavėnas (State Univ. College, Buffalo) buvo vienintelis paskaitininkas. Jis skaitė savo darbą "Augustino Voldemaro diplomatija", kuriame analizavo diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir jos kaimynų tarpukario metu, ypač su lenkais Vilniaus klausimu.
Kitos trys Lietuvą liečiančios istorinės temos — apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją — buvo skaitomos nelietuvių profesorių. Jas konferencijos apžvalgoje Dirvoje birželio 10 analizavo dr. J. Jakštas.
Kitą lietuvius dominusią paskaitą — apie Pabaltijo gintarą ir jo reikšmę istorijoj — skaitė jauna mokslininkė Joan Todd (San Jose valstyb.univ.). Ji šia tema yra atspausdinusi išsamų straipsnį AABS leidžiamam žurnale Journal of Baltic Stu-dies (Vol, V, No, 4, 1974).

Pasirodo, šiuo metu Pabaltijo gintaru yra labai daug susidomėjimo tarp priešistorės tyrinėtojų Europoj ir JAV jaunesnių mokslininkų tarpe. Naujų tyrinėjimo priemonių dėka, šioj srity įvyko "revoliucija", kurios pačiame centre yra mūsų Pabaltijo gintaras: jo vaidmuo santykiuose tarp šiaurės vakarų Europos (Wessex kultūros) ir Viduržemio jūros kultūrų. Yra daug neatsakytų klausimų. Kaip gintaras trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų persimetė į Viduržemio jūros sritis? Kaip čia buvo vartojamas? Jo labai daug rasta Mikėnų kultūros srityje Graikijoj, ir dabar Spektrografiniu būdu įrodoma, jog jis yra tikrai kilęs iš Baltijos jūros.

Socialinių mokslų srity lietuviams atstovavo du paskaitininkai. Prof. B. Mačiuika (Conn. Univ.) skaitė paskaitą "Pabaltijo ekonomijos sovietizacija" ir vėliau vadovavo grupinei diskusijai ta pačia tema. Prof. J. Genys (Maryland Univ.) gvildeno temą "Jungtinis Pabaltijo komitetas ir Europos saugumo konferencija".
Visuotinėj sesijoj paskutinę konferencijos dieną prof. B. Meissner (Koelno Univ.) savo pasietoj "Pabaltijo tautų suverenitetas" apibūdino Pabaltijo kraštų teisę į valstybinį ir į teritorialinį suverenitetą ir taip pat — į tarptautinės teisės saugojamą tautinę egzistenciją.

Columbia Universiteto seminaro "Tautybių problemos Sovietijoje" dalyviai, graduantai , paskaitė 5 sociologinius darbus, pateikdami naujausių statistikų ir prieidami prie pagrįstų išvadų apie Pabaltijo sovietizaciją.
Vienas referatas iškėlė istorikų vaidmenį, išlaikant tautinį sąmoningumą. Statistikos parodė, kad istorinėse knygose sovietus ir socializmą liečiančios temos per paskutinius 4 metus gerokai nukrito, gi pasaulinės istorijos ir savos tautos istorijos temos smarkiai pagausėjo.

Kitam referate buvo išryškinta Lietuvos Bažnyčios Kronikos plati apimtis ir religijos vaidmuo tautinio identiteto palaikyme. Dar kitame buvo kalbama apie sovietinės ekonomijos centralizaciją ir jos pavojus tautiniam išsilaikymui.

Vakarais konferencijos programa irgi buvo užpildyta. Pirmą vakarą buvo surengtas "kokteilis" — susipažinimas, antrąjį — buvo rodomas J. Meko filmas4; "Prisiminimai iš Lietuvos". Daugelis lietuvių dalyvių šį filmą jau buvo matę, bet vis tiek buvo įdomu šį originalų poetinį filmą vėl pamatyti ir pasiklausyti Meko paaiškinimų po filmo vykusiose diskusijose.

O paskutinį vakarą įvyko Šaunus akademinis balius — proga visiems dalyviams pabendrauti ir pasilinksminti. Baliaus metu už nuopelnus AABS vadovavimo darbe prof. R. Šilbajoris buvo apdovanotas atžymėjimu.

Lyginant šią konferenciją su ketvirtąja, kuri įvyko Chicagoje 1974 m., (žiūr. jos apžvalgas Aiduose, 1974, Nr. 7) — į akis krinta faktas, kad programoj dalyvavo daugiau iš tolimų kraštų atvykusių mokslininkų (apie 15, ketvirtoje konferencijoje — 9), gi mažiau iš Kanados — tiktai 5, ketvirtoje — 12). Taip pat matyti, kad pakilo skaičius nepabaltie-čių profesorių, jie sudarė šį kartą apie trečdalį visų programos dalyvių. Bet lietuvių, vienaip ar kitaip dalyvavusių programoje, ir šį kartą tebuvo apie 20.

Nors galima pasidžiaugti, kad AABS vadovybėje turime tokių "šulų", kaip prof. R. Misiūnas, prof. R. Šilbajoris, prof. V. Vardys, prof. E. Vaišnienė, toks negausus lietuvių akademikų dalyvavimas AABS konferencijose yra tikrai skaudus faktas. Dr. J. Jakštas minėtoj apžvalgoj Dirvoje rašė: "AABS yra pabaltiečių kultūrinis Batunas šalia politiškojo, ir todėl būtų privalu visiems bal-tiečiams kultūrininkams spiestis į jį". O Tėviškės Žiburių redaktorius š.m. liepos 1 vedamajam nuodugniai bandė ieškoti priežasčių, kodėl jaunesnieji akademikai, dirbą mokslinį darbą JAV ir Kanados universitetuose, prie AABS neprisijungia ir konferencijose nedalyvauja. (Jis užmiršta tuos, kurie nuolat dalyvauja.^ Viena iš pagrindinių priežasčių, anot jo, tai stoka jaunų akademikų humanistinėj srity. O tačiau AABS bando savo veiklą praplėsti, įtraukdama mokslininkų ir iš įvairių kitų sričių. Pav., ketvirtoje konferencijoje buvo paskaitų apie dabartines transportacijos problemas ir apie kompiuterių naudojimą Lietuvoj (žiūr. Aidų 1974 m. Nr. 7 — A. Norvilo apžvalga). Naujų davinių apie Pabaltijį gali pateikti ir griežtųjų mokslų atstovai, pradedant nuo geofizikų, baigiant elektronikos specialistais.

Kita priežastis, kuri tikrai reikšminga, tai kad baigęs studijas ir į mokslines karjeras išėjęs jaunimas nėra įsijungęs į akademines korporacijas — nei į kokią nors akademinę organizaciją, kaip tai daroma pas latvius ir estus. Pas mus, kaip toj dainoj: "Jie išsiskirsto kur kas sau, tarnybas gauna, veda jau" — ir lietuviškos organizacijos jų dažniausiai nebemato.

Gi, pav., latvių korporacijose dalyvauja beveik visi mokslus baigusieji iki gyvos galvos — ir į karstą guldomi su korporacijos juostele ant krūtinės. Tai pagrindinės jų organizacijos, centralizuotos Latvių Korporacijų Sąjungoj, kurios Mokslinis Komitetas ir surengė pirmąją Pabaltijo studijų konferenciją. Taigi latviai mokslininkai jau yra susiorganizavę į centrinį vienetą.

Kodėl negalėtų susiformuoti koks vienetas ir pas mus, kuris ir lietuviams mokslininkams suteiktų "visuomenės užuovėjos" — juos suburtų, informuotų, paragintų bendram kultūriniam darbui. To paraginimo, atrodo, trūksta. Kaip jau antrosios Pabaltijo Studijų Konferencijos (San Jose, Californijoj) Aidų 1971 m. 2 nr. apžavlgoje buvo rašyta, analizuojant negausaus lietuvių dalyvavimo priežastis:
"Kai jauni latviai ar estai patys prisistato, atkreipia į save dėmesį, nurodo savo adresus ir reiškia norą dalyvauti, tai lietuvių dažnai reikia ieškoti su žiburiu". Jau tada buvo siūlyta1, kad talkon ateitų organizaciniai vienetai, kaip Lituanistikos institutas ar Lietuvių katalikų mokslo akademija, ar Lietuvių bendruomenė.

AABS yra bendra pabaltiečių mokslinė organizacija, bet jai trūksta nuolatinio lietuviško administracinio vieneto. Nereikėtų spaudoje jos kaltinti, kad ji nebando įtraukti jaunų akademikų. Jei jie lietuvišką spaudą skaito — informacijos, ypač rytiniame pakraštyje, buvo pakankamai, o Aiduose buvo plačiai aprašyta kiekviena konferencija. Jei ne — gal bibliotekose užtinka Journal o f Bal-tic Studies žurnalą, kuriame yra pilna informacija.

Ne vien akademikai — universitetų dėstytojai, bet ir kiti akademinio išsilavinimo ir intelektuališkai gyvi lietuviai turėtų į AABS įstoti ir jos konferencijose vienu ar kitu būdu dalyvauti. Įstojimo mokestis, įskaitant ir prenumeratą jos leidžiamo žurnalo "Journal of Baltic Studies" — $20 metams. Studentams — $7.50. Informacijos ir įstojimo blanką galima gauti parašant: Exec-utive Office of the AABS, 366 86th Street, Brooklyn, N.Y. 11209.
Alina Staknienė




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai