Eilėraščiai |
Parašė J.Augustaitytė-Vaičiūnienė |
PO ATOSTOGŲ Grakštus sonetas, švelniai skamba, Ištrūkęs iš rudens auksinių rankų, Juo stebis palikta veranda, Išleidus vasarotojus į miestą trankų. Vazoj sudribusios negyvos rožės, Cigaro nuorūka užgesus peleninėj ... Aplinkui melancholiškasis grožis Pvasarius nerūpestingus mini! Vynuogienojų lapuose raudonuos Darsyk pasveikinti tave norėjos ... Už rampos draikos šilkas plonas Ir gulbės šokį mirštančios šokėjos... Jie nori rožėmis apmesti kojas Už paskutinį puikų šokį... Džiaugsmingai publika kvatojas, Kad elegantiškai numirti moki... Išlepinta ranka prie lūpų Naujos ugnies bokalą kelia... Tarpe verandos ir teatrališkojo ūpo Kažkas vis trumpina nuobodų kelią. LAUKINĖ KRIAUŠĖ Bėga takeliai bevardžiai, Vejasi juoko bangas ... Kriaušė laukinė prie skardžio Verkia užlaužus rankas. Verkia ir ašaroms krinta, Kaip sniegas, balti jos žiedai. Ir tokio gražumo dar niekad O niekad kely neradai. Šaukia ją lygumos ramios, Mauru aptrauktos žaliu. Ji nenulips iš pakriaušio Linksmuoju ožkų takeliu. Krinta žiedai į bedugnę, Rudenį vaisiai taip kris ... Sulekia vėjai įgudę Pro mėlynas erdvių duris. Purto ją gyvą ir jauną, Plačiai įsiūbavę bangas ... Iš skardžio nuglaistyto rauna, Ji verkia užlaužus rankas. Kai galvą pakelsi į aukštį — Svaigins tave plynas dangus ... Nuauksintos uolos ims šaukti... Ten kriaušės daugiau nebebus. VIEŠPATIE O taip bijau, kad man perdaug neužmokėtum. Aš noriu, kad paliktum truputį skolingas — Už juodas ašaras naktim žvaigždėtom, Už tas be skundo valandas, baisias ir ilgas. Kaip vinkšną rudenį, gali mane nuplėšyt — Atimt akis, ausis, pritraukt liežuvį... Bet neatimki man tėvynės džiaugsmo Ir neišmeski kaip žvejys ant kranto žuvį. Neatimki tos, kuri prie Baltijos prigulus veidu, Nei tos, kuri man niekad sapnuose nebesumirgo. — Jei kas užnuodytas strėles širdin man laido — Nebeatimki mano greitakojo laisvės žirgo. Man rodos, kad perdaug jau man Tu duodi... Ir aš, nebridus gilaus taigų sniego, Nebūsiu pašaukta į pažadėtą žemę, Kurioj seniai mėnulis naktimis nemiega. VIENU KELIU Aš tą vieną tiktai žinau kelią Ir tuo vienu keliu vis einu — Pro mažytę apleistą trobelę, Pro darželį trijų seserų ... Jų viena išvaryta į rytus, O kita vakarų kraštuose ... Balta rožė prie tako suvytus Ištremtųjų plazdena, dvasia ... Jūs paklausite, kurgi trečioji, Kuri buvo gražiausia iš jų — Ji išdegintuos plotuos klajoja, Šaukia lietų sausų debesų. Kai rytais į mažutį langelį Pasižiūri aušra vėlyva ... Ji pamato paukštytės narvelį — Kanarėlė jame negyva. O seniau čia gyvenimo būta — Tokio giedro, ramaus ir tylaus; Trys seselės, augindamos rūtą, Lipdė korį saldžiausio medaus. Man nenoromis ašaros byra ... Ir laiminga, kad verkt dar galiu, Kai jau vakarą tylų, vėlyvą Pro namelį einu tuo keliu. KARALIAUS SĖJA Karalius kviečius sėjo Nešventintuos laukuos, O deimantai žėrėjo Jo padrikuos plaukuos ... Pulkai skėrių užgriuvo Tuos pasėlius plačius Ir sodų nulapojo Išsprogusius medžius ... Tylus karalius žengia, Palinkęs ant lazdos ... Užgesę žvaigždės krinta Iš jo baltos barzdos. Jis klausosi, kaip draikos Numirusi giesmė ... Ar nekalba išmušus Gelmėj gyva versmė ... Jo veido raukšlės taisos, Jis mato miražus ... Ir statula sustingo — Karalius toks gražus ... Praėjo šimtas metų — Ir tūkstantis praeis, Kol apsitrauks jo dirvos Šilkų maurais žaliais. JEI BŪTUM BEDVASĖ Jei tu būtum graži ir bedvasė, Tu mirtum, kaip miršta žmogus, Kuris palikimą užrašė, Ir paskui po kančių atsibus. Paguldytų tave į pušinį grabelį Ant skiedručių kietos pagalvės ... Sakytų keleivis, praeidams pro šalį — Čia mirė mergaitė senos giminės. Paskui, ant pečių užsidėję, Tavo mažą grabelį išneš ... Nepasveikinsi skubantį vėją, Nei kaimynų pilkąsias minias. Tu kalbi, kad esi nemirtinga ... Kas dar moka legendą kančios Nuo aukuro dūmų lig kryžiaus ir ilgą Kelionę nuo pilnaties iki delčios ... Pro debesis jauno lankelis auksinis — Kraštelis karūnos dievaitės nakties ... Prie aukuro miršta žinys paskutinis — Jis neša gyvenimą tau be mirties. |