LIBERALIZMO TEISINIMAS Spausdinti
Parašė A. Maceina   


V I S U O M E N I N I S   G Y V E N I M A S


Atsakymas JULIUI KAUPUI

Mielas Bičiuli,

Teisinti liberalizmą pasišovėte ne tik Jūs vienas. Antai „Mintis“ skyrė šiam reikalui net penketą, ilgų straipsnių (plg. 86—90 nr.). Tačiau negirdomis praleidęs V. Trumpos skeptiška šypsena lydimus ir nekultūringa bei viešoms diskusijoms neverta forma parašytus „pamokymus“, mielai sėduos atsakyti į Jūsų laišką, išspausdintą „Aidų“ 19 nr. ir pavadintą „Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus“. Pačioje pradžioje Jūs darote man tris pagrindinius priekaištus: 1. esą aš gana smarkiai sumaišąs įvairiopas plotmes, ypač individualinę ir valstybinę; 2. manasis liberalizmo supratimas esąs gana netikslus; 3. aš netiksliai tapatinąs Kristaus Žodį ir Bažnyčios, kaip žemiškosios institucijos, politiką. Kadangi tolimesnis Jūsų laiškas yra šių priekaištų išskleidimas, leiskite tad man į juos iš eilės ir atsakyti, paliekant šalia smulkią polemiką, kurios nemėgstu ir nevartoju, o iškeliant pagrindines mintis, jas palyginant ir nušviečiant, nes man atrodo, kad tarp Jūsų laiško ir mano priekaištų liberalizmui nėra e s m i n i o skirtumo, bet tiktai nominalinis nesutarimas.

1. Pirmas priekaištas, kurį Jūs man darote savo laiške, remiasi, Jūsų nuomone, įvairiopų plotmių sąmaiša. Paryškindami savo mintį, Jūs teigiate, kad esanti „klaida  priešpastatymas liberalizmo ir Krikščionybės“, nes, Jūsų pažiūra, „abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: Krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija“. Jūs net manote, kad „mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai“. Tačiau Jums, kaip kultūros filosofui, yra žinoma, kad kiekviena valstybės santvarka yra vienos kurios valstybės teorijos įkūnijimas, o kiekviena valstybės teorija yra kurios nors pasaulėžiūros dalis. Kurti valstybės teoriją ir pagal ją tvarkyti valstybę iš tikro reiškia stengtis parodyti, kaip tam tikros pažiūros į žmogų, į visuomenę, turtą, į darbą, į kultūrą, galop net į religiją turėtų būti vykdomos valstybės sąrangoje ir valstybinėmis priemonėmis. Valstybė nėra gamtinis dalykas. Ji nėra gamtos duota ta prasme, kaip mus supanti aplinka. Valstybė yra žmogaus padaras. Net istoriškai valstybė yra vėlyvas dalykas, nes pradinėje kultūroje jos nerandame. Bet jeigu jį yra žmogaus sukurta, tai ji ir neša kurią nors žmogaus turėtą idėją, nes kiekviename kultūriniame veikime ir jo vaisiuje glūdi žmogaus įsitikinimai, jo pergyvenimai, jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Nuosekliai tad ir kiekvienoje valstybės sąrangoje glūdi kuri, nors pasaulėžiūra.. Be abejo, aš jaučiu, kaip šioje vietoje Jūs prisimenate mano skelbiamą n e pasaulėžiūrinę politiką. Tačiau aš sau neprieštarauju. Jeigu aš reikalauju pasaulėžiūrinius klausimus išjungti iš politinių organų kompetencijos ir jų sprendimą atiduoti kultūriniams organams, tai šis reikalavimas taip pat yra pasaulėžiūrinis: jis kyla iš gilaus mano įsitikinimo, kad pasaulėžiūra yra laisvas dalykas ne tik žmogaus vidiniame, bet ir viršiniame gyvenime; kad ji turi teisės laisvai reikštis ne tik mintimis ar pergyvenimais, bet ir objektyvinėmis institucijomis. Nepasaulėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė. Tai formulė, kurią neišmanėliai laiko sofizmu, kuri tačiau išreiškia iš vienos pusės valstybės kilmę iš pasaulėžiūros, iš kitos — personalistines pažiūras į valstybę ir į politines jos funkcijas.


Todėl sakydami, kad „liberalizmas yra valstybinė teorija“, Jūs imate liberalizmą jau virtusį kūriniu — valstybe. Tačiau kuo gi yra būdingas šis kūrinys, ši liberalistinė valstybė? Jūs patys pastebite, kad liberalizmas yra „valstybinė teorija, pastačiusi centre laisvą ir neapspręstą žmogų“. Bet juk laikyti žmogų laisvu ir neapspręstu, daryti iš to toli siekiančias išvadas jo santykiams su visuomene, su valdžia, su kultūra ir su religija — ar tai nėra antropologija, vadinasi, viena iš pagrindinių pasaulėžiūros dalių? Todėl ir Jūs patys neiškenčiate nepastebėję, sakysime atpasakodami Brockhaus duotą liberalizmo sampratą, kad „liberalizmas esąs laisvės sąjūdis ir moderninės buržuazijos valstybinė ideologija, ekonominė doktrina bei pasaulėžiūra, pagrįstos individualistiniu principu“. Arba apie anglų liberalizmą sakote, kad jis „nebuvo vien grynai ekonominis, tačiau turėjo ir gana stiprius ideologinius pradus, būtent, individualizmą“. Taigi Jūs patys linkstate liberalizmą laikyti pasaulėžiūra. Be abejo, Jūs teisingai atkreipiate dėmesį, kad „liberalizmo ideologija... nėra jokia religija“. Kitaip sakant,- liberalizmas nėra išsivystęs į apeigas, dogmas, šventes, organizaciją turinčią konfesiją, kuo Comte norėjo paversti pozityvizmą ir kuo bolševikai pavertė marksizmą. Tačiau šis „trūkumas“ anaiptol nepaneigia liberalizmui pasaulėžiūros bruožo ir net sistemos. Liberalizmas visų pirma yra pasaulėžiūra, o tik antroje vietoje jis yra valstybės teorija ekonominė doktrina. Politiniai bei ekonominiai jo reikalavimai yra tik konkretūs pasaulėžiūrinių jo principų pritaikymai politikos ir ūkio gyvenime. Liberalas tik todėl kuria šitokią valstybę ir šitokį ūkį, kad jis šitaip, o ne kitaip tiki — tegul ir ne visados į Dievą.

Tačiau jeigu liberalizmas yra vis dėlto ir pasaulėžiūra, tai jo priešpastatymas Krikščionybei nėra plotmių sumaišymas, kaip Jūs norėtumėte man prikišti, nes Krikščionybė taip pat yra pasaulėžiūra. Be abejo, ji turi ir praktinę pusę, einančią į religines bei dorines sritis, kaip liberalizmas į politines ir ekonomines. Tačiau be šios praktinės pusės Krikščionybė yra ir ideologija — pasaulėžiūra. Dar daugiau, krikščioniškoji praktika yra ne kas kita, kaip krikščioniškosios pasaulėžiūros įkūnijimas (Sąmoningai sakau „krikščioniškoji praktika“, nes krikščionių praktika labai dažnai esti tik krikšč. pasaulėžiūros paneigimas.). Todėl yra visiškai galima ir net reikalinga palyginti liberalizmą, kaip pasaulėžiūrą, su Krikščionybe, kaip pasaulėžiūra, kas mano straipsnyje ir buvo daryta. Plotmių sumaišymo priekaištas Jums išspruko tik todėl, kad Jūs ėmėte liberalizmą kaip politinę bei ekonominę sistemą, kaip išviršinį fasadą, neatkreipdami dėmesio į pačią šventovę, kurioje rūksta filosofiniai ir religiniai aukurai. Tuo tarpu man šie aukurai labiausiai rūpėjo, ką esu savo straipsnyje net pabrėžęs (plg. „Aidai“ 13 nr. 157 p.).

2. Jūs sakote, kad manasis „liberalizmo apibrėžimas yra gana netikslus“. Bet ar Jūs atkreipėte pakankamo dėmesio į šiuos mano sakinius: „Devynioliktojo šimtmečio liberalizmas nebuvo vienalypė apraiška. Jis išsivystė įvairiomis linkėmis. Ir štai, viena iš jų kaip tik ir pasirinko pozityvizmą savo pagrindu bei šaltiniu ... šitas tad pozityvistinis liberalizmas kaip tik ir yra toji ideologija, kuri per socializmą žygiuoja bolševizmo linkui“ (Aidai“ 13 nr. 157 p.). Vadinasi, aš pats mėginau šitą pozityvistinį liberalizmą atsieti nuo kitų srovių ir srovelių, nes liberalizmo terminas, kaip ir anksčiau sakiau, yra daugiaprasmis. Atrodo, kadi Jūs lyg ir nepastebėjote šio atsiejimo, nes ginate nuo priekaištų tokį liberalizmą, kurio aš anaiptol nekaltinu.

Sakysime: Jūs ilgai ir gražiai rašote apie garbingą ir simpatingą anglų džentelmeną J. Locke, kuris mokęs, kad žmonės, susijungdami į valstybę, neperdavė visų savo teisių visuomenei, ką vėliau teigė Rousseau, bet eilę pagrindinių pasiliko sau; kad jie nėra kolektyvo nariai, bet išmintingos ir laisvos asmenybės; kad yra žmogiškų teisių, kurių jokia dauguma negali nubalsuoti ir joks parlamentas pažeisti; kad valstybės galia turi būti minimalinė; kad valdžia negali versti žmogų tikėti ir Dievą garbinti tokiu būdu, kuris nesutinka su žmogaus sąžine ir t.t. Visa tai yra gražu ir teisinga. Aš pats pirmasis pasirašau po šiomis J. Locke mintimis. Bet ar Jūs nepastebite, kad n e Locke vadovavo liberalizmui jo žygiavime per europinį kontinentą. Jūs patys rašote, kaip Locke teorijos iš Anglijos persimetė į kolonijas, pirmoje eilėje į Ameriką; kaip Locke parašė Carolšnos valstybei konstituciją; kaip Th. Payne išvystė Locke idėjas savo veikale „Common Sense“, kuris Amerikoje buvęs toks įtakingas, kaip Pran cūzijoje Rousseau „Contrat sočiai“; kaip Jeffersonas, Amerikos konstitucijos autorius buvo karštas Locke idėjų šalininkas ... Ką gi visi šie faktai rodo? Ne ką, kitą, kaip tai, kad Locke sukurtos liberalinės idėjos nužygiavo per Atlantą į Vakarus ir ten įsikūnijo simpatiškomis, laisvą mylinčiomis ir ją gerbiančiomis valstybėmis.

O Europos kontinente? Deja, čia Locke minčių randame tik pėdsakus. Kontinento liberalizmas buvo vedamas ne Locke, bet Rousseau. Jūs minite tris šaknis, kurias turėjo Prancūzų Revoliucija, būtent: Rousseau, Mon-tesąuieu ir Ameriką. Deja, pastarosios dvi paliko tik neryškių žymių. Montesąuieu yra žinomas trijų valstybės galių išskyrimu, kas šiandien beveik niekur Europos kontinente nėra vykdoma, ypatingai Prancūzijoje, tame kontinentinio liberalizmo lopšyje, kur parlamentas yra visagalis, o parlamente visagalė yra dauguma. Amerikos pavyzdys žavėjo Europą savo laisvės nuotaika, savo pasiryžimu gintis nuo priespaudos ir įkvėpė nevieną revoliucionierių. Bet tai buvo psichologinis akstinas, bet ne valstybinės teorijos bei praktikos šaltinis. Svarbiausia tad šaknis, iš kurios tekėjo europinio kontinento liberalizmą gaivinantieji syvai, buvo J. J. Rousseau. Jo „Contrat sočiai“ buvo valstybinė evangelija, jo kiti raštai — antropologinė, skelbianti prigimtą žmogaus gerumą ir smerkianti visuomenę bei kultūrą. Rousseau pasaulėžiūra rado atgarsio ne tik Prancūzijoje. Ji buvo savo metu vyraujanti ir Vokietijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje, kur „volontė gėnėrale“, tasai demokratiškai išrinktas parlamentas, slėgė mažumą, manydamas, kad jam visuomenės yra pavestos visos teisės. Todėl nenuostabu, kad popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII kaip tik kovojo su Rousseau, ne su Locke, visuomeninėse savo enciklikose. Jūs patys sakote, kad Rousseau demokratija vedanti i daugumos diktatūrą ir pripažįstate, kad „Robespierro diktatūrą, konventą ir terorą,, besivadovaujantį daugumos despotizmu, daug kas riša su Rousseau“. Todėl aš jį savo straipsnyje ir iškėliau, nes jis, ne Locke, yra kontinentinio liberalizmo tėvas. Locke, kaip Jūs pastebite, buvo „karštas krikščionis“. Jo teorijos yra iš esmės krikščioniškos. Todėl jį galima būtų vadinti „krikščioniškuoju liberalu“. Čia turbūt bus priežastis, kodėl jis turėjo tokio didelio pasisekimo Amerikoje, kur juk keliavo nevienas griežtas krikščionis, net puritonas. Tuo tarpu Rousseau pažiūrose liberalizmas praranda krikščioniškąją dvasią. Čia jis virsta stabmeldišku. Iš vienos pusės jis atitveria žmogų nuo visuomenės, kad jo negadintų, iš kitos valstybine sutartimi paskandina ji visiškai kolektyve. Rousseau žmogus jau nebėra krikščioniškasis žmogus. Tai gamtažmogis, kuris bėga nuo kultūros, bet, negalėdamas iš jos ištrūkti, pasiduoda daugumos apsprendžiamas. Aš mielai sutikčiau su Jumis nelaikyti Rousseau liberalu. Iš tikro, Locke prasme jis nėra liberalas. Bet jis yra tikras liberalas kontinentinio liberalizmo prasme. Lockiškasis liberalizmas Europos kontinento gyvenime apsireiškė tik nuotrupomis, tik humanistiniuose rateliuose, tik tuose, kurie savo dvasia dar buvo pasilikę krikščionys. Tuo tarpu viešasis gyvenimas, teisė, sociologija, politikos teorija buvo apvaldytos Rousseau dvasios. Rousseau teorijų ryšys su pozityvizmu ir posityvizmo su marksizmu yra aiškus. Jo neneigiate nė Jūs. Vadinkite šią liberalizmo srovę „kairiuoju liberalizmu“, ar „tik viena liberazmo apraiška“, ar dar kaip kitaip, dalyko esmė pasiliks ta pati: šita srovė yra šaltinis, iš kurio išriedėjo bolševistinė dvasia. Kad šalia šios srovės esama pasaulyje ir įvairių kitų liberalinių srovių  (krikščioniškasis, humanistinis, anglosaksiškasis ir t.t.), savaime aišku. Jų niekas neneigia. Tačiau jos Europos kontinento neformavo ir jam didesnės įtakos neturėjo. Taip pat mūsų kairieji liberalai, apie kuriuos savo straipsnyje tekalbėjau, yra, deja, ne Locke, bet Rousseau ir. Comte pasekėjai. Todėl, manau, nebūsiu padaręs didelės klaidos, pavadindamas juos pozityvistiniais liberalais ir visą šią srovę pozityvistiniu liberalizmu, nes pozityvistinė-materialistinė filosofija čia yra gaivinanti ir apsprendžianti jėga.

3. Trečiasis priekaištas, esą aš netiksliai tapatinąs Kristaus Žodį ir Bažnyčios, kaip žemiškosios institucijos, politiką, yra susijęs su Jūsų laiško pirmąją dalimi ir todėl tėra ryšium su ja atsakomas. Aš visiškai pritarčiau Jūsų „Romos keliui per tūkstantį metų“, jeigu Jūs būtumėte tiksliau atskyrę Bažnyčią, kaip Kristaus mokslo ir Jo gyvenimo buvimą istorijoje, nuo bažnytinės organizacijos su jos atstovais bei reiškėjais. Kad vidurinių amžių bažnytiniai atstovai bei reiškėjai buvo nesykį fanatikai; kad jie nedavė laisvės kitokioms pažiūroms, negu jų; kad jie naudojo prievartą pasaulėžiūros dalykuose, yra savaime aišku ir šiandien niekas dėl to nesiginčija, išskyrus gal tik tuos, kurie šių atstovų „žygius“ norėtų ir dabar pakartoti. Vidurinių amžių santvarką esu kritikavęs praėjusiame „Aidų“ numeryje (plg. str. „Politika ir pasaulėžiūra“), ir ten buvo galima aiškiai matyti, ar aš tapatinu Kristaus Žodį su žemiškąja Bažnyčios politika. Niekas man nėra taip svetima, kaip šitas tapatinimas. Priešingai, man šis skirtumas yra visiškai aiškus. Tačiau kaip tik dėl to vidurinių amžių blogybes, šalia kurių būta ir puikių dalykų, aš kildinu ne iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, bet iš šios pasaulėžiūros nesupratimo ir nevykdymo. Leiskite man Jus šioje vietoje paklausti: kada Petras buvo krikščioniškesnis — nukirsdamas Malkui ausį Getsemani sode ar sakydamas Kristui ,,Tu žinai, Viešpatie, kad aš Tave myliu“? Taip yra ir su viduriniais amžiais. Jeigu Jūs linktumėte manyti, kad viduramžių pasaulėžiūrinė prievarta, išsiveržusi inkvizicija, yra susijusi su krikščioniškąja pasaulėžiūra, o ne su gundymu gauti žemiškąsias karalystes, aš Jums drįsčiau nurodyti šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Bonaventūrą, šv. Bernardą, šv.Domininką ir daugybę kitų vyrų bei moterų, kurie taip pat buvo viduramžių sūnūs, tačiau kurie šiam gundymui atsispyrė ir tuo pačiu savimi išreiškė tikrąją Krikščionybę. Kas tad stovi arčiau Kristaus Evangelijos: šalmais šarvuoti popiežiai ar šventieji? Bažnyčia yra daugialapė, knyga, kurion rašo ne tik Kristus ir Šventoji Dvasia, bet ir žmogus savo sugedusia plunksna. Todėl kalbant apie, knygą reikia atidžiai stebėti, kokį lapą atsiversime. Man atrodo, kad Jums šio atidumo truputį trūko, kai kalbėjote apie Romos kelią per tūkstantį metų.

Priešais šitą, kelią Jūs statote naujus individualistinius sąjūdžius: humanizmą, tolerancijos idėją, renesansą, mistiką, prigimtinės teisės doktriną, apšvietą, pastebėdami, kad „žmogaus prigimtis sukilo prieš Bažnyčios siaurumą“. Taip, iš tikro tai buvo sukilimas, tačiau ne prieš Bažnyčią, kaip Kristaus mokslo nešėją, bet prieš tą vienašališką Krikščionybės interpretaciją — ne tik teorinę, bet ir praktinę, — kuri platonizmo ir barbariškumo įtakoje buvo perdaug paniekinusi žemiškąją-žmogiškąją tikrovę ir kuri perdaug įsižiūrėjo į gimtąją nuodėmę, o per maža į malonę. Todėl naujuosius sąjūdžius aš laikyčiau ne Krikščionybės priešginybe ar jos neigimu, bet antrosios jos pusės išsiveržimu. Čia aš pritarčiau Fr. Hermans teorijai, pagal kurią penkioliktojo šimtmečio humanizmas buvo „džiaugsmingas pakrikštytosios sielos išsiskleidimas“ (Histoire doctrinale de 1' Humanisme chrėtien I, 43 p. Paris 1948.). Kad šio išsiveržimo atstovai nekartą priešinosi ano meto bažnytiniams vadams, kad jie šių vadų buvo persekiojami visomis anuo metu naudojamomis priemonėmis, yra visai nenuostabu, nes bažnytiniame gyvenime šalia katalikiškosios (visuotinės!) dvasios esama ir klerikališkosios (kastinės!), kuri nepakenčia visumos ir kuri garbina ne Petrą prie Tiberijados jūros (plg. Jon. 21,), bet Petrą Getsemani sode (plg. Mat. 26, 40 ir 51). Taip yra buvę ne tik seniau. Taip yra ir šiandien. Tačiau niekas nė nemėgina šią klerikališkąją dvasią kildinti iš Evangelijos. Priešingai, klerikališkoji dvasia yra Evangelijos išdavimas. Todėl visi tie pasaulio istorijos tarpsniai, kuriuose klerikališkoji dvasia paima viršų, objektyviai nutolsta nuo Kristaus, nors subjektyviai jie gali būti ir labai religingi. Kur yra paminama sąžinė, ten yra paminama ir Krikščionybė, nes katališkosios etikos skelbimu sąžinė visur ir visados yra artimiausioji dorinių veiksmų norma.

Šiomis pastabomis turbūt būsiu atsakęs į trečiąjį Jūsų priekaištą, kuris atsirado tik dėl to, kad Jūs perdaug Įsižiūrėjote į krikščionybės blogųjų atstovų darbus, o pamiršote geruosius. Krikščionybėje lemia ne vardas, titulas, mitra ar tijara, bet turinys; kitaip sakant, ne „formalinis, bet materialinis autoritetas. Kas krikščioniškojo turinio neturi ir jo nevykdo, tas nėra Kristaus Evangelijos reiškėjas, nors jis nešiotų ir aukščiausius ženklus. Tikiuos, kad Jūsų pažiūros šiuo atžvilgiu sutinka su manosiomis. Bet tuomet nereiktų Jums kreipti tiek daug dėmesio į tuos, kurie visose kryžkelėse šaukia „Viešpatie, Viešpatie“, o daugiau į tuos, kurie vykdo Valią Tėvo, esančio danguje. Tokių tačiau buvo ir viduriniais amžiais, ir renesanso metu; tokių yra ir dabar (šia proga norėčiau pataisyti Jūsų neteisingai daromą priekaištą J. Maritainui, esą jis tolsta nuo demokratijos, reikalaudamas, kad „tikroji religija, kai ji yra mums žinoma, turi būti propaguojama savo dvasinėje misijoje daugiau, negu religijos, kurių skelbiamos tiesos yra daugiau ar mažiau nevykusios ir kur klaida yra sumišusi su tiesa“, šį priekaištą Jus padarote tik todėl, kad nepacituojate tolimesnės to paties sakinio tąsos, kuri šitaip skamba: „Tačiau būtų didelė klaida daryti išvadą, kad šis principas gali būti taikomas, reikalaujant tikrajai religijai absoliutistinės valdžios privilegijų ir kareivių paramos arba kad Kat. Bažnyčia moderninėse valstybėse atgautų privilegijas, kuriomis ji naudojosi sakralinio tipo civilizacijoje, buvusioje viduramžiais. Dvasinė Bažnyčios misija turi būti pagelbstima, bet ne politinė galia .. .“ (Les droits de l'homme et la loi naturelle, 38 p., 1942.))

4. Jūsų laiško dalis, kurioje kalbate apie socializmą, visiškai sutinka su mano pažiūromis. Joje Jūs teisingai iškeliate Rousseau minčių ryšį su Leninu, pastebėdami, kad, Rousseau skelbia daugumos diktatūrą, o kadangi šį, anot Lenino, yra proletariatas, tai yra neišvengiamai proletariato diktatūra“. Taip pat teisingai pastebite, kad „Marksas ir pasišovė žmogų išvaduoti iš religijos bei moralės, idant revoliucija neturėtų varžtų ir būtų sėkmingesnė. Tas, reikia pripažinti, labai sėkmingai įvykdyta Sovietų Sąjungoje“. Vadinasi, kolektyvizmo ir antireligiškumo pradų, išsivysčiusių į valstybinę sistemą, bolševizme, socializmui Jūs neneigiate. Šiuo atžvilgiu mes visiškai sutinkame. Jūs tik norėtumėte socializmo sąvoką praplėsti, sakydami, kad „socialistas nėra tolygi sąvoka marksistui“. Be abejo, socializmas yra buvęs dar prieš Marksą ir pasiliks, marksizmui žlugus. Pop. Leonas XIII nevieno taip pat buvo vadinamas socialistu. Anglijos socializmas irgi neturi bendro su Markso skelbiamu dialektiniu materializmu. Bet argi šis nemarksistinis socializmas lėmė socializmo kelią Europos kontinente?. Argi ne Marksas yra kontinentinio socializmo tėvas, vadas ir atrama ligi pat šių dienų? Tiesa, šiandien dedama pastangų išsivaduoti iš marksizmo pinklių, ypač iš dialektinio materializmo. Apie tai aš esu savo straipsniuose nevieną sykį kalbėjęs. Tačiau pastangos nėra perdaug sėkmingos. Nei Italijoje, nei Prancūzijoje, nei Belgijoje, nei Vokietijoje, nei Austrijoje socialistai nėra aiškiai ir atvirai nusigrįžę nuo marksizmo. O mūsų socialdemokratai tiesiog prie jo prisipažįsta ir jį gina. Tuo tarpu argi ne šis marksistinis socializmas yra tiesioginis bolševizmo šaltinis, tikrasis jo tėvas? To neneigiate nė Jūs. Jūs tik norėtumėte, kad nebūtų kaltinamas bet koks socializmas. Man atrodo, kad ši Jūsų norą esu patenkinęs, nes savo straipsnyje kalbėjau tik apie Marksą ir iš jo kilusį sąjūdį, visiškai neliesdamas nei vad. utopinio socializmo nei krikščionių socialų sąjūdžio. Galimas daiktas, kad ateityje socializmas pakeis savo pasaulėžiūrinius pagrindus ir prisiims naują formą. Tačiau tuo atveju jo pasiliks tik vardas, nes esmė jau bus nauja. Bet ligi šiol šis vardas tebėra apsunkintas marksistiniu-materialistiniu palikimu. Todėl kitokio ideologinio nusistatymo žmonės vengia paprastai vadintis socialistais (plg. Austrijos „krikščionys socialai“, Anglijos „darbo partija“ ir t.t.).

Jūsų dėmesiui norėčiau šia proga pacituoti Henri Vergnolle žodžius, kuriais jis pagrindžia savo išstojimą iš prancūzų socialistų partijos (SFIO). Šis žmogus, buvęs Paryžiaus miesto tarybos pirmininkas ir dvidešimtį metų dirbęs partijoje, dabar viešai skelbia savo išstojimą. Kodėl? Pastebėjęs, kad jis visados kovojo su komunistų partijos politika, jis sako: „Tačiau socialistų partija niekados nesugebėjo visiškai atsipalaiduoti nuo šio jausminio ir ideologinio ryšio (su komunistais A. M.), kuris galbūt buvo suprantamas tam tikru metu, bet kuris nėra suprantamas šiandien. Nuolatos galima jos vadų raštuose skaityti, išskyrus keletą retų aštrios polemikos tarpsnių, kad abiejų partijų ideologija turi tuos pačius doktrininius ir filosofinius pagrindus ir kad tikslai, kurių jos siekia, yra panašūs („Mano draugai komunistai“ prieš keletą savaičių rašė Leonas Bliumas). Tačiau ar tuo nepaskatinama darbininkų klasė eiti į tą partiją, kuri savo kovose už medžiaginius reikalavimus pasireiškia kaip uoliausia, galingiausia ir  ryškiausia?“ (Carrefour 1948 m. spalio 20 d. nr. 214). Ir Vergnolle prikiša socialistams, kad jų neapsisprendimas ir nuolatinis idėjinio ryšio pabrėžimas yra kaltas dėl komunistų partijos sustiprėjimo ir Įtakos visuomenei. Ar šis priekaištas nėra teisingas? Ar tos nuolatinės sąjungos su komunistais (Vokietijoje SED, Italijoje Nenni) nėra šio svyravimo ženklas? Ar tad nepagrįstai visuomenė socialistais nepasitiki jų kovose su bolševizmu? Taktiniai šių dviejų srovių skirtumai yra per menki, kad jie socialistams Įkvėptų drąsos grumtis su bolševikais net ir nevilties valandą. Taktika yra praeinantis ir kintantis dalykas. Argi dėl -jos verta lieti kraują? 5. Taigi atrodo, mielas Bičiuli, kad savo minčių pagrindinėmis linijomis mes nesiskiriame. Jūs neneigiate Rousseau ryšio su Leninu. Jūs neneigiate marksizmo ryšio su bolševizmu. Bet apie šituos ryšius aš ir esu kalbėjęs. Nei lockiškasis liberalizmas nei utopinis ar krikščioniškasis socializmas mano nebuvo liesti, nes jie, nors ir vadinasi liberalizmo ir socializmo vardais, savo esmėse slepia krikščioniškąją ideologiją. Jų svetimumas bolševizmui iš tikro yra Krikščionybės svetimumas. Todėl Jus teisingai šias sroves ginate, nors ir be reikalo, nes aš nesu jų puolęs.

Tačiau žymiai svarbesnis yra dalykas, kurį Jūs iškeliate klausimu: „Kodėl mes norime visus kelius užgriauti ir palikti laisvą tik vieną kelią — kelią į Romą?“. Juk, Jūsų nuomone, „Dievas yra begalinis“ ir „visi keliai į Jį geri“. Mielas Bičiuli, nesupraskite Romos per siaurai: geografine ar organizacine prasme. Man Roma yra anos „animae naturaliter c h r i s t i a n a e“ simbolis. Žmogaus prigimtis yra viena ir jo tikslas taip pat yra vienas. Gali šita prigimtis išsiskleisti labai įvairiais būdais; gali šitas tikslas būti siekiamas labai įvairiais keliais. Bet kiekvienu atveju ji turi pasilikti žmogaus prigimtis ir tasai tikslas turi būti žmogaus tikslas. O žmogaus prigimties autorius yra Dievas ir žmogaus tikslas yra tas pat Dievas, kuris apsireiškė Jėzuje Kristuje, o šis įkūrė žemėje Krikščionybę. Roma yra pirmasis Krikščionybės lopšys ir jos židinys. Nekreipkime dėmesio, kad šis lopšys ne sykį istorijoje buvo suterštas ir kad šis židinys ne visados yra švietęs ir šildęs Dievo pasiilgusias sielas. Kaip simbolis Roma yra amžina. Ji reiškia dvasinį Krikščionybės centrą. Kelias į Romą reiškia kelią į Krikščionybę. Bet juk Krikščionybė yra tik viena. Kaip viena yra žmogaus prigimtis, . kaip vienas yra Dievas, taip viena yra Krikščionybė, nes - ji yra ne kas kita, kaip žmogaus sudievinimas, jo prigimties perkeitimas malone arba, Solovjovo terminu kalbant, dievažmogiškumas.
Ir priešingai. Kremlius šiandien yra simbolis viso, kas yra antidieviška ir antižmogiška. Kremliaus karalystė jau nebėra Kristaus, bet (pasekime čia Dostojevskiui) inkvizitoriaus karalystė. Ji yra panaši į Kristaus Karalystę, nes inkvizitorius kopijuoja išviršines Kristaus žygio apraiškas, tačiau duoda joms visai kitą prasmę. Antikristinis pradas renkasi Kremliaus priedangoje ir išeina kovon su Kristumi. Kaip tad tarp šių dviejų polių, kurie išreiškia pačios tikrovės sąrangą, galėtų būti dar trečias kelias, esmingai skirtingas nuo abiejų? Argi gali būti vidurys tarp gėrio ir, blogio? Tarp tiesos ir melo? Čia gali būti tik nepilnas gėris arba nepilnas blogis; nepilna tiesa arba nepilnas melas. Tačiau kiekvienu atveju šitas „vidurinis“ kelias priklausys vienam kuriam iš anų kraštutinių pagal gėrio laipsnį, pagal tikslą, pagal pergyvenimą. Kiekvienu atveju jis bus už Kristų arba už inkvizitorių. Kiekvienu atveju jis bus esmingai kelias arba i Romą arba į Kremlių.

Štai kodėl savo straipsniuose aš šiuos du kelius ir tematau. Trečiasis, Jūsų ir kitų vadin. liberališkasis kelias, nėra skirtingas nuo vieno kurio iš anų dviejų. Jeigu liberališkasis kelias yra suprantamas bei vykdomas 15—16 š. humanistų ar Locko linkme, jis iš esmės yra krikščioniškasis kelias: kelias į Romą. Jeigu liberališkasis kelias yra suprantamas ir vykdomas Rousseau-Comte prasme, jis yra iš esmės inkvizitoriškasis kelias: kelias į Maskvą.
 
Kitokio pasirinkimo nėra ir negali būti. Ši dilema yra įausta į pačią mūsų prigimtį, ir jos pakeisti mes negalime. Tai nėra nei fanatizmas nei „nuoseklumų jieškantis sistemingumas“. Tai yra patį mūsoji tikrovė. Bolševizmas yra didžiulis perversmas Krikščionybės arba, jeigu norite, „krikščioniškojo liberalizmo“ atžvilgiu. Tačiau jis yra nuoseklus išsivystymas rousseauiškojo ir comteiškojo liberalizmo atžvilgiu. Todėl šitas liberalizmas ir negali būti bolševizmo užtvarą: nei kaip ideologija nei kaip valstybinė sistema, nes ši sistema juk ir yra anos ideologijos įsikūnijimas visuomeniniame gyvenime.

Štai mano atsakymas Jūsų laiškui. Atkreipdami dėmesio į anglosaksiškąjį, nuo krikščioniškosios dvasios ligi šiol neatitrūkusį liberalizmą, Jūs davėte progos dar sykį paryškinti kontinentinio liberalizmo sampratą ir dar arčiau paregėti jo glaudų ryšį su pozityvizmu ir su materializmu, o per juos ir su bolševizmu. Už tai dėkingas esu Jums ir aš ir, manau, tie, kurie mūsų laiškus bus skaitę.

Su bičiuliška pagarba A. Maceina