RŪKAS ANT SENOS
Dr. S. A. Bačkiui

Ar tau nešalta šičia, senasai Montaigne,
Kai gruodžio rūkas supa mokslo, meno kvartalus?.
Kasdien, kasdien toliau pasaulis eina ten,
O tu sau rymai ir žiūri tylus
mokslo žmogų seną, sėdintį, sodely,
Ir į jaunuolį, skubantį rue des Ecoles,
Į saulę, kabančią danguj, kaip kruviną medalį, -
Tartum tylėdamas kiekvieną klaustum: kol?
Kol šitoj žemėj nei diena bus, nei naktis,
Kol širdyse žmonių nei karas, nei taika
Ir kolei Dievas danguje nepamatys,
Už ką Sūnus jo mirė ir žmogus norės numirt už ką?.
Ar jum nešalta, jum, šventųjų Notre Dame veidam,
Minčių ir skausmo sudrumstiem, kaip Senos sietuva?
Ir tau, juokingas velniau, ant bokštelio Notre Dame,
Ar tau nesisuka, į žemę žiūrinčiam, galva?...

PASAULIO PILIETIS

Ne, niekuomet tu nebūsi pasaulio pilietis
Be tėvynės sodybų žalių, be tėvynės dangaus,
Svetimais negalėsi Fontainebleau sodų sodais gėrėtis
Ir klausyt, kaip varpai Chartres katedros gaus.

Ir ramybės neras tavo siela nuo didmiesčių triukšmo pavargus,
Tartum amžiais stovėtų viena vidury Etoile,
Ir senuos atminimuos, kaip Viešpaties Angelas sargas
Ir Sekminių berželiai, ir dainos pagojų, svirties girgždesys šauks atgal, šauks atgal...

Ne, nebus sienų tavo tėvynės pavasario vėjui
Ir nei ilgesiui tavo gyvoj, kaip šaltinis, širdy, -
Perpūs jis, rūtom kvepiantis, žiemą tave Montparnasso alėjoj,
Ir benamio daina suskambės ties turtuolių namais išdidi!

Ir tau einant Montmartru, kai planas Paryžiaus nukris, kur bažnyčios baltos Sacre Coeur tu jieškojai,
Ir kur atlasą kažkas numetęs sumynė pas Senos krantus,
Koks nedidelis bus tau Paryžius po kojų,
Ir koks menkas, koks mažas, koks purvinas visas pasaulis platus...

Ne, niekuomet tu nebūsi pasaulio pilietis
Be tėvynės sodybų žalių ir be protėvių aukšto dangaus,
Svetimais negalėsi Fontainebleau sodų sodais gėrėtis
Ir klausyt, kaip varpai Chartres katedros gaus.

VOLTERO ŠYPSENA

Kaip panteono požemy, nuo žemės krašto iki krašto -
Čia taip vaiduokliškai tamsu,
Bet ilgesys nežemiškos šviesos, tarytum žiburys negęsta.
Iškeltas rankose Jean-Jacques Rousseau.

Ir neša jis jį per metus ir per gadynes
Ir neša šaukdamas bežvaigždėje tyloj: tiesa!
Ir jam sarkastiškai šypsodamos atsako senasai Volteras nusiminęs:
- Kapų šviesa, kapų šviesa.

Kapų šviesa nuo žemės krašto iki krašto,
Kur tik širdis, pametus Viešpaties kelius, ateis,
Kapų šviesa ir mano, didžiojo bedievio raštuos,
Kapų šviesa po sostų pamatais ir po bažnyčių dangiškais skliautais.

Ir Šita šypsena lydės praeinantį kiekvieną
Pro karstą jo, pro amžių jo ir pro dienų vargus,
Kol šitoj karsto pusėje palikęs paskutinę dieną
Kitoj šviesoj nusišypsos žmogus.

MIRUSIŲJŲ MIESTAS

Rudenio lietus ir šaltas vėjas
Nuo platanų nuplėšė lapus,
Rudenio juoda naktis atėjus
Gedulu pagražino kapus.

Ir einu per mirusiųjų miestą
Ir be sargo pasakų žinau –
Daug baltų žiedų nebežydės tau,
Montparnasso amžinas sūnau, -

Tu, kary, kuris kritai už laisvę,
Tu, kuri mirei jo verkdama:
Gera judviem bus anapus vaikščiot,
Gera tau, kary, ir tau, dama...

Ten regėsit jūs poetą didį,
Aureole papuoštą šviesia –
Tą, kurio Piktybių Gėlės žydi
Šimtmečio poetų širdyse.

Jūs tenai sutiksit Maupassant'ą, -
Liūdnas čia berželis jo greta, -
Ir matysit meilė kaip rusena,
Kaip gėlė ant kapo numesta.

Visa, visa bus anapus baigta:
Aistros - audros, žygdarbiai - sapnai
Ir kas šventa čia ir kas prakeikta –
Visa viena bus ten amžinai.

ADOMAS IR JIEVA
 
(Augusto Rodin'o skulptūra)
Pulk. J. Lanskoronskiui

Jų kūnai dar giliai įaugę žemės kūnan ir jauni,
Ir jie alsuoja dar gyva ir kvepiančia žeme,
r nuodėmės nėra akių jų degančioj ugny
Pirmajam meilės žaidime.

Jų rankos siekia saulės spindulių
Šaltinį, trykštantį į pačią žemės širdį,
Ir klauso jie tylios kalbos pirmų gėlių
Ir akmeninį savo kraujo pulsą gimstant girdi.

Dar sielos jų, kaip sidabrinė muzikos srovė,
Pro skaidrų, jauną kūną srūva džiaugsmo vilnimi –
Ir tu, prie šalto marmuro stovėdamas,
jų meile ir džiaugsmu, jų laime ir šviesa gyvent imi.

MADELEINE BAŽNYČIOJE

O Viešpatie, kokioj tamsoj Tu gyveni,
O Viešpatie, kaip jieškom mes šviesos ir saulės,
Kaip jieškom mes teisybės posėdžiuos O.N.U.,
Ko amžiais nedavė pasaulis.

Ir tartum naštą nešam dieną iš dienos, Apkrautą meno madomis ir melo šydu,
O čia pakanka tik žvakelės, tik vienos,
O Viešpatie, prieš Tavo veidą didų.

*

Tave iš tūkstančio gatve prabėgančių širdžių,
Regi - reta retai ramindamos aplanko;
Ir miesto triukšmą, lyg aidą tegirdžiu
Ir miesto prabangą regiu - prie Tavo kojų dulkę menką.

Ir aš kaip aidas ir kaip dulkė nugrimstu
Į begalinę meilės ir maldos šventųjų tylą;
Ir kaip žvakelių šnabždesys kalbi man Tu,
Ir toj kalboj akmuo ir marmuras prabyla.

ANTRASAI DANGUS
(Arba: Žodžiai iš kapo svetur)
 
Pavargusias akis užmerkiau, bet ne čia
Aš, Dieve, amžinojo poilsio jieškojau:
Po tėviškės padange žydinčia, skaisčia,
Ir prie tėvų milžinkapio žaliųjų kojų.
 
Ir už kapų šventoriaus kūdikių balsai,
Man rodos, mūsų žemės skelbia Atgimimą,
Ir tartum amžino gyvenimo lašai
Kaip sraunios upės venomis tekėt jie ima.
 
Ak, ne, aš negaliu užmigti amžinai,
Ir kas sekundę verkdama širdis pabunda,
Lyg ir mane į šiaurę šauktų traukiniai,
Kai švilpdami jie iš stoties į stotį dunda.
 
- Pavasaris! Pavasaris! - tada šaukiu,
Ir, rodos, grįsta kūnan mano siela...
Ir neatmerkdamas pavargusių akių
Matau aš tėviškę, kaip antrą dangų, mielą.

 
Ir šaukia vakaro varpų skardi malda
Ne melstis, ne! Mane iš amžių miego kelia,
Ir aš, tartum pabėgęs kalinys, tada
Nakty nakčiausioje skubu tėvų pirkelėn.
 
- Į ją, į žemę gimtą Viešpatie, - meldžiu -
Grąžinki amžių miegui mano kūną:
Po spinduliais tėvų dangaus žvaigždžių,
Į motinos namus - benamį sūnų.