GULBĖS GIESMĖ Spausdinti

IV. IŠTIKIMYBĖS BYLA
 
(Tęsinys)

Senato posėdžių salė Petrakave. Prie kairės sienos — karaliaus sostas ir gretimai kėdės dvaro pareigūnams. Sienoje tiesiai — dvi angos, tarp kurių sėdynės, kylančios laipsniais, senato nariams. Dešinėje — stalas ir kėdės senato maršalui ir jo raštininkams. Užpakaly jų prie dešinės sienos — kėdės valstybės ministeriams.

Uždangai pakilus, nemaža senatorių jau sėdi savo vietose. Kai kurie tylūs ir susimąstę, bet dauguma tarpusavy šnekasi ir ginčijasi. Bendrame ūžesy išsiskiria atskiri žodžiai ir frazės: Karaliaus užsispyrimas. Ta Goštautienė vis dėlto graži. Amžina gėda. Turbūt sijono kvapas jį sužavėjo. Kiti senatoriai renkasi ir sėda į savo vietas. Kai duryse pasirodo Radvila Rudasis, ūžesys aptilsta.

1.

RADV. RUDASIS (išėjęs iš kairės, linktelėdamas tik vienam kitam senatoriui, eina per salę į dešinę pusę prie vaivadų sėdynių).

GURKA (iš vietos). O! Nesvyžiaus Radvila.

RADV. RUDASIS (stabtelėjęs). Ponas Gurka... aš — kunigaikštis Radvila.

KELI SENATORIAI (susijuokia).

KMITA. Ar kunigaikštis Radvila, pane, labai ištuštino kišenių papirkimais?

RADV. RUDASIS. Nelabai, ponas Kmita. Jei pristigai pinigų, galiu sukloti auką. (Sėda).

KMITA. Vis dėlto, pane, tegu man bus leista paklausti: ar didelę pensiją auksiniais kunigaikštis Radvila moka savo sesers meilužiams?

RADV. RUDASIS (stoja, griebdamas už kardo rankenos). Valdyk liežuvį, Kmita. Kitaip sutrinsiu snukį, kaip kazlėką.

TENČINSKIS (juokiasi). Che-che-che! Karšta bus šiandieną diena, karšta . . .

RADV. RUDASIS (sėda. Kairėse duryse pasirodo kancleris vyskupas Maciejevskis su vyriausiu etmonu Tarnovskiu, kurie pritilusių senatorių stebimi eina į dešines ministerių kėdes ir susėda pirmoj eilėj. Gurka ir Kmita pakyla iš vietų ir eina prie Maciejevskio su Tarnovskiu).

KMITA. Ekscelencija pone kancleri, gal bus mums leista į jus su prašymu . . .

MACIEJEVSKIS (gana šaltai). Aš klausau, mano ponai.

GURKA. Mes norime prašyti jūsų ekscelenciją ir vyriausiąjį poną etmoną sudaryti vieną frontą prieš karaliaus meilužę.

MACIEJEVSKIS. Mano ponai, jo didenybės gyvenimas visai pavyzdingas. Nuo tada, kai karalius vedė kunigaikštienę Barborą, aš nežinau, kad jis turėtų kokią meilužę, kaip ponai sakot.

KMITA. Gal bus man leista paklausti, kas gi yra ta patvirkusi našlė? ar ne meilužė?

MACIEJEVSKIS Ponas vaivada, aš protestuoju prieš šitokias kalbas. Dėl to jums turėtų būti gėda ir didelė gėda.

TARNOVSKIS. Aš stebiuosi, mano ponai, kad jūs Išdrįstate šmeižti karalių ir jo intymiuosius reikalus svarstyti viešai.

GURKA. Pone etmone, aš kaip tik seimo delegatų esu prašomas dar kartą tą klausimą iškelti šios dienos senato posėdy.

TARNOVSKIS. Pone kaštelione, tai nesudarys garbės nei seimui nei senatui.

KMITA. Bet kaip karalius, pane, gali vesti litvinką, kažin kokią Geranionių poniutę? ir dar neatsiklausęs senato?

TARNOVSKIS. Ponai, senatas skirtas kitiems, svarbesniems reikalams. (Kairėje tuo momentu pasirodo arkivyskupas Dzieržgovskis poros vyskupų lydimas. Pasigirsta džiaugsmo katutės; dauguma senatorių stoja).

TENČINSKIS. Niech žyje ekcelencja primuš! KITI

SENATORIAI. Niech žyje! Vivat archiepiskopu? Gniesniensis. Vivat primuš Poloniae! Lai gyvuoja.

DZIERŽGOVKIS (peržegnojęs senatorius). Garbingieji senatoriai, sveikinu jūsų prakilnybes ir dėkoju (Sėda pirmųjų kėdžių vidury tiesiai).

GURKA (kuris, vos pasirodžius salėje Dzieržgovskiui. drauge su Kmita priėję prie arkivyskupo kėdės). Blogai, ekscelencija.

DZIERŽGOVSKIS. Kodėl, pone kaštelione?

GURKA (kryptelėjęs galva į Maciejevskio pusę). Senate vis dar yra minkštadūšių, kurie pataikauja karaliui ir ruošiasi Lenkijos garbę palaidoti. Visa mūsų viltis — jumyse, ekscelencija.

KMITA. Tik jūsų ekscelencijos svarūs argumentai galėtų apsaugoti Lenkiją nuo tos nelaimės.

DZIERŽGOVSKIS. Uždavinys delikatnas, mano ponai. Bet argumentų aš turiu kietų, tikrai, kaip riešutas.

GURKA. Gal jūsų ekscelencija privačiai su vyskupu kancleriu pasikalbėtumėt.

DZIERŽGOVSKIS (žiūrėdamas į Maciejevskį, garsiai). Jei reikės, aš tam nemokšai ir svetimų vietų uzurpatoriui viešai atsakysiu.

MACIEJEVSKIS (trinktelėjęs delnu Į savo kėdės rankeną). Arkivyskupe! ... Savo žodžių pasigailėsi. (Šitaip Maciejevskiui šūktelėjus, iŠ durų kairėj išeina Radvila Juodasis).

RADV. JUODASIS (nusilenkęs arkivyskupui, eina į dešinę prie Tarnovskio ir Maciejevskio).

VIENAS SENATORIŲ. Kad ir Kalvino garbintojas, kunigaikštis Radvila, vis dėlto lenkiasi arkivyskupui. RADV.

JUODASIS (sustoja ir pažvelgia į šūktelėjusį). Tikrai. Aš sveikinu kiekvieną... garbingą mūsų valstybės vyrą. (Priėjęs jis sveikinasi su Maciejevskiu ir Tarnovskiu).

TENČINSKIS. Aš noriu paklausti poną Biržų Radvilą, ar daug kainuoja Lenkijos sostas?

RADV. JUODASIS. Ar ponas Sandomiro vaivada nori Lenkijos sostą pirkti, ar kam nors parduoti?

TENČINSKIS. Nei pirkti nei parduoti; bet mums įdomu, kiek jūs išleidot...

RADV. JUODASIS (nutraukdamas). Pone Tenčinski, jei neperki ir neparduoti, tai ko klausinėji, kaip žydelis kelio nepametęs? (Sėda).

MACIEJEVSKIS, TARNOVSKIS ir dar keli kiti senatoriai juokiasi ir net suploja.

KMITA. Ponai senatoriai, tegu man bus leista pastebėti, kad šitie juokai nėra juokingi. Ponai... atleiskit, kunigaikščiai Radvilos visiems pataikūnams aviksu akis apipylė, kad tik mums primestų tą gėdą.

RADV. JUODASIS. Pone vaivada, kokią gėdą?

KMITA. Jūs patys žinot.

RADV. JUODASIS. Prašom pasakyti. Aš nežinau.

TENClNSKIS (pakilęs iš vietos). Tą linksmąją našlę, kunigaikštie...

RADV. JUODASIS. Pone vaivada, o kaip jos vardas ar pavardė?

RADV. RUDASIS. Nesivaržyk! Pasakyk nors vardą.

TARNOVSKIS. Drąsiau, pone Tenčinski! Nebijok!

TENČINSKIS (sėsdamasis). Gaila, užmiršau.

KELI SENATORIAI su Radvilais ir Tarnovskiu juokiasi.

ŠAUKLYS (greitai įėjęs iš dešinės ir suduodamas tris smūgius lazda). Aukštieji ponai senatoriai, jos didenybė karalienė. (Bonna, lydima Boratinskio, senato maršalo ir seimo delegatų, pasirodo dešinėj).

TENClNSKIS (atsistodamas). Niech žyje wielmožna krolowa polska!

SENATORIAI (beveik visi sustoja, ploja ir šūkauja). Vivat regina Poloniae. Lai gyvuoja karalienė. Vivat illustrissima regina. Niech žyje dla slavy polskiej! (Vienas kitas pavėlavęs senatorius skubiai užima savo vietas. Maršalo raštininkai taip pat.).

BONNA (lydima senato maršalo, prie kurių prieina Gurka ir Kmita, sveikinasi su Dzieržgovskiu). Malonu, ekscelencija. Tik ar ne per sunkaus uždavinio ponai iš manęs laukia?

DZIERŽGOVSKIS. Ar yra tokios kliūtys, kurių jūsų didenybė nenugalėtų? (Lydėdamas į jos kėdę šalia sosto). O šią rimtą valandą jūsų didenybės buvimas mūsų tarpe kaip tik daug gali nulemti.

GURKA. Jūsų didenybės tartas žodis bus be galo aštrus ginklas tai litvinkai perblokšti.

BONNA. Deja, mano ponai, aš — našlė paniekinta labai nedaug tegaliu. Nebent raudoti iš sielvarto. (Sėda).

KMITA. O ne, karaliene! Tegu bus man leista pridurti, kad jūsų didenybės žodis, pane, giliai sudrebins visų širdis, net labiausiai suakmenėjusias.

BONNA. Kol buvo karalius gyvas, jūs patys žinote, ponai, aš kalbų garsių nemėgdavau, bet karalystės garbei ir gerovei visa padarydavau. (Pasigirsta fanfaros. Nusilenkę karalienei, senatoriai pasitraukia į savo vietas. Senato maršalas sėda prie savo stalo. Pasirodo šauklys).

ŠAUKLYS (dar fanfaroms nenutilus, suduodamas lazda tris smūgius). Jo didenybė Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas.

TARNOVSKIS (pasirodžius Žygimantui su dvariškių svita kairėse duryse). Niech žyje wielmožny krol polski!

RADVILAI,
MACIEJEVSKIS (ir dar keli senatoriai ir gelegatai šaukia ir plodami.) Lai gyvuoja karalius. Ir didysis Lietuvos kunigaikštis. Vivat Sigismundus au-gustus. Vivat rex Poloniae. (Tačiau šauksmai ir skysti plojimai, lyg susigėdę, greit nutyla.)

2.

ŽYGIMANTAS (senatoriams tylint, sėda į sostą. Senatoriai taip pat sėdasi).

SENATO MARŠALAS (vos tik senatoriams susėdus, subeldęs maršalo lazda). Jūsų karališkoji didenybe, leiskit man jus pasveikinti karūnos senato vardu ir pranešti, kad be kitų klausimų dauguma senatorių ir ponų seimo delegacija siūlo dar kartą šiandien persvarstyti jūsų karališkos didenybės santuokos klausimą.

ŽYGIMANTAS. Pone maršale, tas klausimas jau kartą svarstytas, ir mes prašome ponus senatorius jo daugiau nebeliesti.

GURKA. Senatas beveik visais balsais buvo pripažinęs jūsų didenybės santuoką negaliojančia, tačiau jūs vis tiek nuo tos ponios našlės lig šiol neatsisakėte.

KMITA. Mums vis atrodo, kad jūsų didenybė esat pasiryžęs, pane, prieš tautos valią mums primesti tą moterį, kaip karalienę.

ŽYGIMANTAS. Mūsų santuoka yra mūsų reikalas, ponai.

KMITA. Tebūna leista pastebėti, kad tai mūsų visų, karūnos ir garbės reikalas.

MARŠALAS. Aš matau, kad klausimas nėra aiškus, ir ponai senatoriai jį siūlo svarstyti.

ŽYGIMANTAS. Mes dar kartą pabrėžiame, kad tas klausimas baigtas, ir nuo savęs siūlome svarsyti naujų tvirtovių statybą ir mūsų karalystės santykius su Turkijos sultonu.

DZIERŽGOVSKIS. Jūsų didenybės santuokos klausimas giliai paliečia mūsų visų sąžinę ir garbę. Jis mums svarbesnis negu tvirtovės, nes mes negalime karališkos pagarbos reikšti moterei, kuri nėra lygi jūsų didenybei.

TARNOVSKIS. Ponai senatoriai, mes leidžiame laiką tik bergždiems ginčams. O kai kils naujas karas su Maskva, mes vėl būsime nepasiruošę. Mūsų rytinės sienos bus vėl pasilikusios nuogos, kaip senio makaulė.

TENČINSKIS. Panowie, daugumos vardu aš vis dėlto siūlau santuokos klausimą svarstyti.

KITI SENATORIAI. Svarstyti, svarstyti. Būtinai svarstyti ...

MARŠALAS. Kad būtų pasiektas bendras ir vieningas sprendimas, į mūsų posėdį yra atvykusi speciali seimo delegacija su ponu Boratinskiu priešaky. Be to dalyvauja Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos delegacija, vadovaujama kanclerio Mykalojaus Radvilos iš Biržų, ir taip pat mums garbę suteikia ponų senatorių specialiai pakviesta jos didenybė karalienė Bonna. SENATORIAI (ploja). Vivat regina Bonna. Niech žyje. Vivat regina nostra!

MARŠALAS. Pirmiausia prašome jos didenybę maloningąją karalienę mums rūpimu klausimų pasakyti savo nuomonę.

BONNA. Jūsų prakilnybės mano ponai! Šis momentas mane labai jaudina, ir aš vos begaliu kalbėti. Aš esu našlė nuskriausta ir gėdos prislėgta. O štai jūs, ponai senatoriai, vėl norite mane išaukštinti, nes klausiate nuomonės mano. Iš tikrųjų, likimas mane nuskriaudė, nes neseniai atėmė iš manęs mylimą vyrą ir karalių amžinos atminties. O mane našlę, paliktą be globos, pažemino ir gėdą didelę suteikė tikras mano sūnus, negarbingai susirišdamas su moterimi nelygią ir netinkama.

ŽYGIMANTAS. Mes vedėme garbingos šeimos dukterį, vertą pačio garbingiausio riterio. O kad ji nevartoja itališkos pudros ar pomados, tai ne senato reikalas.

SENATORIAI. Ji — jūsų didenybės pavaldinė. Blogos reputacijos moteris. Bus skandalas užsieny. Europos karaliai nepripažins mūsų pasiuntinių.

MARŠALAS. Ponai! Prašom nekliudyti jos didenybei kalbėti.

BONNA. Ta nelaimė, ponai senatoriai, juo labiau mane žemina, kad sūnui savo gerai išauklėti esu atidavusi visas pastangas, ir galima sakyti, visas savo dienas gražiausias. Pasitikėdamas manimi, garbingasis senatas karūnos mano sūnų, vos devynerių metų, pripažino ir vainikavo karaliumi, o po kiek laiko jo tėvas karalius Žygimantas amžinos atminties atidavė jam dalį valdžios ir pasiuntė valdyti Lietuvos. Tačiau mano sūnus, užuot sąžiningai ėjęs pareigas savo, susidėjo su išnaudotojais ir jų seserimi blogo elgesio, kurios vardą padorumas liepia nutylėti.

RADV. JUODASIS. Jūs prasilenkiate su tiesa, karaliene.

RADV. RUDASIS. Tos insinuacijos, karaliene, visos giliai įžeidžia mūsų giminę .

KITI SENATORIAI. Teisybė jums pasakyta. Teisybė.

MARŠALAS. Ponai senatoriai, dar kartą prašau netrukdyti jos didenybei.

BONNA. Garbingieji ponai, nors mano sūnus sakosi vedęs, bet aš jo santuokos negaliu pripažinti ir niekada nepripažinsiu. Toji moteris pasiekė savo tikslo burtais visokiais, visokiomis žolėmis ir kitais moteriškais būdais žemais, kurių aš čia nedrįstu nė paminėti.

ŽYGIMANTAS (trinktelėjęs į kėdę ranka). Motina! Tai šlykšti neteisybė!

BONNA (atsistodama). Leisk man kalbėti, nedėkingasis. Juk dėl tavęs aš kenčiu, nes tu apgaudinėjai mane ir karalių savo tėvą mirštantį. Jis, žmogus geraširdis, ir mirė nesužinojęs veidmainystės sūnaus. Tik pagalvokit, garbingieji ponai, — apgaudinėti tėvą mirštantį! O jeigu jis būtų laiku patyręs, jo širdis būtų sprogusi iš skausmo, kad jo sūnus taip lengvabūdiškai išduoda garbę karalystės. Juk ir aš visa stingstu iš gėdos prieš jus, garbingieji ponai, nes mano sūnus jus apgavo ir pažemina. Jis iš anksto nujautė, kad jūs niekada nesutiksite, idant ant tos galvos nevertos moters būtų uždėtas karališkas vainikas. Jis ne tik nepasitarė su jumis, bet pastatė jus prieš faktą įvykusį, lyg jūs tiek pat teisių teturėtumėt, kiek paprasti baudžiauninkai. Aš manau, kad Viešpats Visagalis nubaus jį už neklausymą gimdytojų drauge su ta moterim įžūlia, kurią aš per poną kaštelioną Gurką buvau perspėjusi nesiveržti į sostą. Kol Visagalio bausmė juos palies, akivaizdoje tų nusikaltimų žemų ir tos nešlovės, kuri tenka visai karalystei, aš jus prašau, garbingieji ponai, tariamos santuokos mano sūnaus nepripažinti ir tą moterį negarbingą iš mūsų karalystės išvyti. Tik pasielgdami šitaip kietai, jūs apsisaugosit nuo sauvaliavimų naujų to minkštakūnio, kuris, deja, yra mano sūnum. Aš baigiau. (Ji sėda).

SENATORIAI (beveik visi, išskyrus Radvilas, Maciejevskį, Tarnovskį ir dar keletą kitų, ploja ir šaukia). Vivat. Vivat regirra Bonna. Niech žyje krolowa!

ŽYGIMANTAS (plojimams nutilus). Mūsų ponai... Iš jūsų tylos mes sprendžiame, kad jūs laukiate mūsų žodžio. Ir ką mes jums galime pasakyti? Nebent tai, kad šita scena yra skaudi ir drauge juokinga. Ar ne tiesa? Jūs suorganizavote teatrą, mūsų ponai, ir vaidintojais pasirinkote karališkąją šeimą. Jūs turite būti patenkinti ,ponai, nes mūsų motina klusniai pasidavė jūsų režisūrai.

BONNA. Neiškreipk faktų, apsimetėli, nes niekas manim nerežisavo.

ŽYGIMANTAS. Deja, motina, režisavo. Tik mūsų malonūs  ponai užmiršo mums atnešti juokdarių kaukes, nes joks Europos karalius nebūtų galėjęs atviru veidu išklausyti tos tulžingos kalbos. Ar ne tiesa? Tačiau Lenkijos karalius yra vergas daugelio įpročių ir didikų sauvalių, kurios jį priverčia tapti vaikų teatro lėle. Deja, mums ponai senatoriai net pašykštėjo kaukės. Todėl mes raudonuodami ir su širdgėla išklausėme tų bergždžių ir karčių kaltinimų, kurie nesuteikia garbės nei mūsų motinai nei jums, mūsų ponai. Jei norėtume padaryti įspūdį jūsų apkerpėjusiems jausmams, turėtume iškreiptai atskleisti visus mūsų motinos slaptuosius darbus ir tas gilias nuoskaudas, kurias esame iš jos patyrę ...

BONNA (nutraukdama). Pasakok. Nesivaržyk, nedėkingasai.

ŽYGIMANTAS (tęsdamas). Gal reikėtų griebtis dar didesnių neteisybių ir šmeižtų prieš žmogų, kuri Dangus ir prigimtis mums vis dėlto įsako gerbti. Todėl nebenorime jus linksminti pikto juokdario karčiomis išdaigomis ir nuo šitų priemonių atsisakome.

BONNA. Neatsisakyk. Šmeižk. Tai bus atpildas už mano auką.

ŽYGIMANTAS (tęsdamas). Mes tik vieną pastabą, mūsų erzlūs ponai, norime dar pridurti ir paaiškinti. Mūsų motina pyksta, nes yra nebetekusi įtakos tiek į karalystės valdymą, tiek į savo sūnų, o į varžoves dar gavo marčią, kuri vartoja kitokią pudrą ir kitokius kvepalus. Ar ne tiesa?

TENČINSKIS (susijuokia). Che-che-che!...

BONNA. Verčiau aš mirsiu, bet užkampio vaivadienė mano marčia niekada nebus.

GURKA ir KMITA. Bravo, jūsų didenybe. Bravo. Puiku.

ŽYGIMANTAS. Nors mes nepateisiname, ponai, tos mūsų motinos neapykantos, kuri siekia mus padaryti pastumdėliu šeimoj ir jūsų akyvaizdoj, bet ją mes beveik suprantame. Juk argi yra pasauly tokia anyta, kuri iš karto pamėgtų savo marčią ir pagirtų jos sijono spalvą? Turbūt ne, nepatinka ne tik sijonas, bet ir šukuosena, ir nosis, ir šypsnys. Ar ne tiesa? Nemyli ir net labi neapkenčia marčios taip pat ir mūsų motina. Todėl prašome jus, karūnos ponai, į mūsų motinos aistringą kalbą rimto dėmesio nekreipti. Po kiek laiko, kai neapykanta pavargs, mūsų nusipelniusi motina savo marčią pamėgs ir karaliene pripažins.

BONNA. Išgama! Aš verčiau badu nustipsiu negu tai paleistuvei žodį ištarsiu.
ŽYGIMANTAS (atsistodamas, kietai) Motina!... Visų ponų senatorių akyvaizdoj pareiškiame, kad mūsų žmona, kunigaikštienė Barbora daug garbingesnė negu jūs (Sėda ir pasiremia).

BONNA (atsistojusi eina į salės vidurį). Ponai senatoriai, ar tam mane čia pasikvietėt, kad šitas gegužiukas mane iškoliotų ir išjuoktų? (Nemaža senatorių susijaudinę stoja).

GURKA, KMITA, BORATINSKIS (išsiskiria iš kitų ir puola prie karalienės). Jūsų didenybe. Maloningoji karaliene. Mes nebuvone numatę, kad prie to galėtų prieiti. Gal ir jūsų didenybė buvote šiek tiek neatsargi. Puikiai, labai įspūdingai kalbėjote, bet gal per skaudžiai . . .

MARŠALAS (bildena lazda šaukdamas prie tvarkos).

BONNA. Ponai senatoriai, jei jūs nerandate būdų, kaip našlę nuskriaustą apginti, tai man tarpe jūsų ne vieta. (Išeina lydima Gurkos, Kmitos ir dar vieni kito, kurie neužilgo sugrįžta).

SENATORIAI (susijaudinę, nebesiklauso maršalo, kuris protarpiais bildena savo lazda, nors ir be didelio pasiryžimo nutildyti. Girdėti tik senatorių atskiros frazės). Negirdėtas skandalas. Tokia neapykanta sūnui. Ne sūnui, bet marčiai. Ji niekada nemoka kalbėti be įžeidimų. Kuriems galams ją reikėjo kviesti? Nutilkit, juodvarnių galvos. Šventą tiesą pasakė. Karalius — ne piemuo. Bet ir ne turkų sultonas, kuris tyčiotųsi iš senato teisių. Mes čia — senatas, o ne baudžiauninkų turgus.

RADV. JUODASIS (kilus sąmyšiui eina prie karaliaus ir kažin ką jam kalba; kadangi karalius menkai tereaguoja ir rymo susimąstęs, jis grįžta prie Maciejevskio, kuris kalbasi su Tarnovskiu. Pagaliau girdėti jo žodžiai). Kai pamačiau karalienę, tuojau supratau, kad skandalo neišvengsime.

TARNOVSKIS. Senoji valdžios nenori paleisti. Štai kur skandalo šaknys.

MARŠALAS (belsdamas). Ponai senatoriai! Ramybės! Ponai, prašau ramybės.

SENATORIAI (pagaliau baigia aprimti ir susėda).

3.

MACIEJEVSKIS (atsistoja). Ponai senatoriai! Kai mes leidome savo tarpe kalbėti karalienei, kuri nebėra karalienė, mes padarėme netaktą. Pasakysiu dar daugiau — mes padarėme skandalą, negražų skandalą. Nenorėdami mes be galo skaudžiai įžeidėme jo didenybę karalių. Tuo padarėme sau negarbę ir labai didelę negarbę. Todėl aš,“kaipo Lenkijos kancleris, siūlau karalių atsiprašyti ir tuos bergždžius ginčus nutraukti. Nutraukti ir galutinai užbaigti. (Sėda).

DZIERŽGOVSKIS. O aš, ponai senatoriai, manau kitaip negu ekselencija kancleris. Anksčiau karaliaus padarytas veiksmas nėra gražus, tai ir kalbos apie jį negali būti kilnios. Taip. Jos tikrai negražios. Bet kad nereiktų prie to klausimo grįžti kituose posėdžiuose, tai aš, kaip Lenkijos arkivyskupas — primas — atleiskit, ponai, kad pažymiu titulą; bet ekscelencija kancleris labai mėgsta argumentuoti titulais. — Taigi aš, kaip Lenkijos primas, siūlau leisti pasisakyti ponų seimo delegacijai.

ŽYGIMANTAS. Ponai senatoriai, jūs žinojote mūsų santykius su karaliene mūsų motina. Jūs jautėte, kad jos kalba negali prisidėti prie mūsų bendros santarmės. Ar netiesa? Bet jūs vis dėlto surežisavote piktą komediją. Ji nesantaiką tik padidino ir mus skaudžiai įžeidė. Po šitos skandalingos scenos mums vis tiek. Gali savo gražbylystę parodyti ne tik ponas Boratinskis, bet ir pats Demostenas, tačiau mūsų savęsp jis nebepatrauks.

VIENAS SENATORIŲ. Matote, ponai, mes savo netaktais visą reikalą tik apsunkiname.

KITAS SENATORIUS. Iš tikrųjų. Mes patys griauname.

KMITA. Tebūna leista man pastebėti. Nors tas mūsų karaliaus reikalas nemalonus, bet svarbus. Todėl aš, pane, siūlau leisti kalbėti seimo delegacijai. (Tyla). MARŠALAS. Kas dar norėtų pasisakyti? (Tyla). Žodį gauna garbingasis seimo delegatas ponas Boratinskis.

BORATINSKIS (atsistojęs). Jūsų karališkoji didenybe, aukštieji ponai senatoriai. Reikalas, kaip pasakyta, nemalonus, bet svarbus. Aš norėčiau, kad jo didenybė ir visas senatas drauge su manim pažiūrėtų į jį mūsų įstatymų, mūsų papročių ir tradicijų dvasioje. Pasakyta, kad Lenkija yra laisvas kraštas. Todėl kiekvienas karalius, kurį mes laisvieji išrenkame į sostą, turi po priesaika garantuoti mūsų laisves ir privilegijas. Garantuoti tas laisves ir privilegijas net iškilminga priesaika. Kad kartais karalius šitų teisių nepažeistų ir mūsų laisvių nesusiaurintų, pasakyta ten, tose privilegijose, kad karaliaus giminės negali užimti valdančių vietų mūsų karalystėj ir valdyti žemių. O taip yra todėl, kad per savo giminės valdininkus karalius negalėtų mūsų laisvių ir privilegijų susiaurinti.

RADV. JUODASIS (Boratinskiui stabtelėjus). Ponas Boratinski, jūs klystate. Taip niekur nepasakyta.

BORATINSKIS. Pone kunigaikšti, ar leisit man kalbėti?

RADV. JUODASIS. Prašom.

TENČINSKIS (su vienu senatorių susijuokia). Che-che-che! Karšta. Kad tik perkūnas netrenktų. MARŠALAS. Ponai, prašau tylos.

BORATINSKIS. Taigi, garbingieji ponai, kas atsitinka su tais, kaip pasakyta, principais, garantuojančiais mums laisves, kada karalius veda žmoną ir karalienę iš savo valstybės moterų? Tada karalius automatiškai įgyja tiek giminių, kiek jų turi krašte jo pasirinktoji moteris. O tie giminės jau valdo gausingus dvarus ir turi užėmę svarbias valdžios vietas. Ir štai gyvenime įvyksta taip, kaip pasakyta. Kunigaikštis Mykalojus Radvila iš Biržų, kunigaikštienės Barboros pusbrolis, jau yra tapęs Lietuvos kancleriu. Taigi yra užėmęs aukščiausią vietą po karaliaus Didžiojoj Lietuvos kunigaikštystėj. Antai kitas kunigaikštienės Barboros giminė, jos tikrasis brolis Mykalojus Radvila iš Nesvyžiaus iš taurininko pareigų tapo pakeltas į vaivadas, ir kaip girdėti, jau taikstosi užimti Lietuvos etmono-karvedžio vietą.

RADV. RUDASIS. Nieko panašaus nėra, pone Boratinski.

BORATINSKIS. Bet greit bus, pone kunigaikšti. Ir jūs jau veikiate papirkinėjimais, o jūsų sesuo galbūt jau įkalbinėja jo didenybę, kad jus į tą vietą paskirtų.

KELI SENATORIAI. Teisybė. Teisybė.

RADV. RUDASIS. Kremblius! Ko nėra, tai melas, o ne teisybė.

ŽYGIMANTAS. Ponas Boratinski, mes kunigaikščio Radvilos žodžius patvirtiname.

BORATINSKIS. Jei taip nėra, tai bus, jūsų didenybe, taip, kaip pasakyta. Ir jei šitokiu tempu mes eisime, greit visas aukščiausias valdžios vietas, kaip pasakyta, užims kunigaikštienės Barboros, t. y. jūsų didenybės eventualūs giminės. Ar tada mūsų laisvės nebus pažeistos?

ŽYGIMANTAS. Galime jus užtikrinti, ponas Boratinski. Mes nesame linkę varžyti kitų laisvės, bet taip pat nesutinkame, kad kas varžytų mūsiškę.

BORATINSKIS. Dabar, garbingieji ponai, žvilgterėkime į tradicijas, kas ten pasakyta. Ar mūsų garbingos tradicijos leidžia Lenkijos karaliui vesti savo krašto moterį? Ne, neleidžia, nes ji yra karaliaus pavaldinė, taigi nelygi jam. Ir mūsų valdovai, kaip ir kitų kraštų monarchai, rinkdavosi žmonas iš šlovingiausių karališkų šeimų, kurios mūsų karūnai būdavo labai naudingos. Bet štai jo didenybė mūsų karalius šitos žilos tradicijos, amžių išmėgintos ir pašvęstos nepaiso ir net ją niekina.

RADV. JUODASIS. Tradicija pone Boratinski, nėra įstatymas. Ji lengvai duodasi pakeičiama kita.

BORATINSKIS (jau karščiuodamasis). Ponas Radvila!... jūs vėl mane sutrukdėt. Bet aš jums atsakysiu, kad tradicija yra svarbesnė už įstatymą, nes įstatymai gimsta iš tradicijų. Taigi mūsų atveju tos tradicijos, kurios, kaip pasakyta, dažnai svarbesnės už įstatymus, yra laužomos ir niekinamos. Jos niekinamos, nes karalius veda ne tik savo pavaldinę, kaip pasakyta, bet veda lietuvę. Karalius veda moterį iš tos nekultūringos, be tradicijų tautos, kuri dar taip neseniai skendėjo barbarybės tamsybėse ir daug kur dar dabar tebegarbina aitvarus, žalčius ir kitus šliužus.

DU DELEGATAI. Mes protestuojame, pone delegate. Tai melas.

RADV. JUODASIS. Pone Boratinski, kada ponai lenkai Karpatų šlaituose laukines kiaules tebemedžiojo, lietuvių protėviai jau valdė Romos imperiją.

BORATINSKIS. Ponas Radvila, kaip vandalai, galbūt jie Romą ir valdė. Bet jei lietuviai būtų buvę bajorai ir krikščionys, tai karalius Jogaila jų nebūtų dovanojęs lenkams.


LIETUVIAI DELEGATAI. Melas. Iš piršto išlaužta. Įžeidimas.

RADV. RUDASIS (atsistojęs). Pone Boratinski, lietuviai nuo amžių buvo laisvi žmonės.

RADV. JUODASIS. Pone delegate, jūs įžeidžiate mus ir karalių. Jo didenybė taip pat yra lietuvių, karaliaus Gedimino ir karaliaus Jogailos ainis.

BORATINSKIS. Mano žodžiai visai netaikomi jo didenybei ...

RADV. RUDASIS (nutraukdamas ir išeidamas į priekį). Klausyk, Boratinski, lietuviai kunigaikščiai tik šunis dovanoja, o ne laisvus žmones.

MARŠALAS. Pone Kunigaikšti, prašau netrukdyti ponui Boratinskiui kalbėti.

RADV, RUDASIS. Pone maršale, kada šitas pasipūtėlis pedantas čia viešai įžeidžia lietuvius ir mane. garbė man neleidžia tylėti. Ir aš klausiu šį suktą gražbyliautoj ą, kas yra laisvųjų žmonių ženklu?
BORATINSKIS. Bajoriški herbai, kuriuos jums dovanojo lenkų bajorai.

RADV. RUDASIS. Meluoji, kremblio galva! Laisvojo žmogaus tikrasis ženklas — kardas. Štai šitas kardas, kuriuo mes giname krašto laisvę ir nepriklausomybę. Ir lietuviai nuo amžių niekam nelenkė galvų, kaip kazlėkai. Jie kardu gynė savo laisvę nuo vokiečių, nuo lenkų, nuo mongolų ir rusų. Ir kas sudaužė galybę vokiečių ordeno, kuris plėšikaudavo Lietuvoj ir Lenkijoj? Kas? Tik mes. Mes lietuviai.

TENClNSKIS. Netiesa. Lenkai su karalium Jogaila.

RADV. RUDASIS. O kas buvo, krembliau, Jogaila? Lietuvis. Kas buvo Vytautas? Taip pat lietuvis. Tik šitie du lietuviai karaliai sutriuškino vokiečių ordeną ir atidavė lenkams, kaip vasalą. Ir kas šiandieną kovoja prieš Maskvos mongoliškus užpuolimus ir klastas? Lietuviai. Kai lenkų ponai lengvabūdiškai su mergomis leidžia laiką puotose, mes kovojame vieni...

TENClNSKIS (ir keli senatoriai). Pliauškalai. Tuščios pagyros. Melas.

RADV. RUDASIS. Ne melas, krembliau, bet šventa tiesa, krauju paliudyta. Pasakyk, kas daugiau, kaip šimtas metų, savo krūtinėmis pridengia lenkus nuo Maskvos azijatiškų kardų? Kas? Kas davė lenkams garbingiausius karalius? Mes; lietuviai. Ar yra toks drąsuolis, kuris pasakytų, kad karalius Jogaila - lenkas? Ne, nėra, nes jis - gediminaitis lietuvis. O jo žmona Sofija, Alšėnų kunigaikštytė - taip pat lietuvė. Tik tie du lietuviai pradėjo jogailaičių dinastiją, kuria didžiuojamės mes ir jūs, lenkai. Nors jūs čia užgauliojate, bet mes didžiuojamės mūsų garbingu ir mylimu karalium Žygimantu Augustu, kuris štai sėdi prieš mus soste, ir kuris yra tos garsiosios dinastijos viršūnė. (Eina į savo vietą.)

TARNOVSKIS, MACIEJEVSKIS (ir dalis senatorių stoja, ploja ir šūkauja). Lai gyvuoj karalius. Vivat Sigismundus Augustus. Vivat rex Poloniae. Nieč žyję Jagiellonczyki!

RADV. JUODASIS (plojimams baigiant tilti ir senatoriams sėdant pasilieka stačias). Prakilnieji ponai! Čia buvo negražiai įžeisti lietuviai, kurių delegacijai turiu garbę vadovauti. Buvau įžeistas ir aš, nes aš taip pat -lietuvis. Aš esu įžeistas ir nustebintas jūsų nenuoseklumu, ponai. Jūs nuolat kalbat apie Lenkijos ir Lietuvos uniją, kurią jūs aukštinat. Jus sakot: „Unija, sakot, Šventa idėja. Todėl lietuviai ir lenkai, sakote jūs, yra broliai. Bet kaip jūs elgiatės, ponai, su šitais broliais lietuviais? Štai mūsų garbingasis karalius veda garbingo lietuvio kunigaikščio dukterį ir nori ją vainikuoti karaliene. Jūs, ponai, jei būtumėte nuoseklūs, jūs turėtumėt dėl to tik džiaugtis ir sveikinti.

GURKA ir KMITA. Niekada, Niekada to nebus.

RADV. JUODASIS. Jūs šaukiate „niekada“. Bet jeigu jūs esate mūsų broliai, tai jūs turėtumėt, ponai, dėkoti mūsų maloningajam karaliui, kad savo santuoka jis sustiprino ryšį tarp mūsų dviejų tautų. Tiesa, toji santuoka, ponai, - aš pabrėžiu - nėra jokia unija, bet vienas draugiškumo ryšių tarp dviejų laisvų lygiateisių tautų. Bet jūs, ponai, tą ryšį smerkiate. Užuot dėkoję jo didenybei karaliui, jūs puolate jį, ir įžeidinėjate lietuvius. Šitas elgesys parodo, kaip jūs suprantate Lietuvos ir Lenkijos uniją. Ta unija jums reiškia lenkų hegemoniją ir lietuvių pažeminimą. Todėl aš noriu jus perspėti, ponai, kad šitokia unija jums nepasiseks. Jei per kokią nors apgaulę tokia unija būtų įvykdyta, žinokite, ponai, kad tai bus visų mūsų nelaimė. Ji, neduok Dieve, gali pražudyti mus ir jus. Štai prie ko jūsų ambicijos ir egoizmas gali privesti. (Sėda.)

KMITA. Ar kunigaikštis Radvila, pane, dėl to nori Lietuvą nuo Lenkijos atplėšti?

RADV. JUODASIS. Kaip Lenkijos ponai kalba apie jo didenybės santuoką su mano giminaite, jie patys tą kelią nurodo.

KMITA. Tai provokacija.

RADV. JUODASIS. Tai jūsų provokacija, ponai.

MARŠALAS. Ar garbingasis delegatas Boratinskis nori toliau kalbėti?

BORATINSKIS. Po to, kai aš kelius kartus buvau pertrauktas, aš suprantu, kad man čia norima užčiaupti burną. Todėl aš protestuoju ir toliau nebekalbėsiu.

TENClNSKIS. Prašom kalbėti, pone Boratinski. Prašom.

KMITA. Prašom, pone delegate. Argi mes, pane, jus nutraukėme.

DŽIERŽGOVSKIS. Jūs, pone Boratinski, dar neišdės-tėte seimo nuomonės.

BORATINSKIS. Aš protestuoju, ponai, ir atsisakau.

GURKA (atsistoja). Tai leiskit man, praMlnūs ponai, užbaigti tai, kas ponų seimo delegatui nebuvo leista pasakyti. Čia vieno garbingo pono, bet suinteresuoto pono buvo pareikšta, kad jo didenybės santuoką gali sustiprinti draugiškumo ryšį tarp dviejų tautų. To pono pasakymas atrodo gražus, bet iš tikrųjų labai apgaulus. Tos vedybos, ponai, apie kurias mes kalbame, to ryšio ne tik nesustiprina, bet jį ardo, nes mes pykstamės, ponai, ir net vieni kitus, įžeidinėjame. Bet kodėl šito nebuvo, kada vedė karalius Jogaila? To tada nebuvo, nes karalius Jogaila vedė sau lygią moterį karalaitę Jadvygą. Tos nesantaikos ne tik nebuvo, bet lenkai ir lietuviai suėjo į brolišką uniją. O taip atsitiko, ponai, todėl, kad karalaitė Jadvyga ir karalius Jogaila paisė karūnos ponų. To garbingojo karaliaus ainiai visais svarbiais reikalais atsiklausdavo senato, nes senatas, ponai, yra karalystės smegenys.

TARNOVSKIS. O aš ponui kaštelionui galėčiau nurodyti pavyzdžių, kada senatas klydo, o karalius teisingai pasielgė.

GURKA. Tai netiesa, pone etmane. Ką senatas visais balsais nutaria, tai turi būti įvykdyta, nes tada senatas neklysta. O kad nebūtų toliau negražių ginčų tarp mūsų, kad mūsų tradicijos būtų gerbiamos, ponai, aš prašau jo didenybę karalių įsiklausyti mūsų bendro, seimo ir senato, prašymo... Pone Boratinski, prašome ...

BORATINSKIS (atsistodamas ir išvyniodamas pergamentą). Jūsų didenybe, Maloningasis Karaliau! Tu esi mūsų karalystės Tėvas. Kaip tėvas dėl savo šeimos garbės ir gerovės turi atsisakyti daugelio malonumų (Dauguma senatorių stoja)... taip karalius savo asmeninius interesus ir širdžiai brangius ryšius turi paaukoti savo didžiosios šeimos - karalystės garbei prieš užsienio valdovus ir vidaus santaikai tarp pavaldinių. Todėl mes, Lenkijos senatas ir seimas, parpuolę ant kelių...

SENATORIAI (išskyrus atsistojusius vyskupus, sėdinčius Radvilas, Tarnovskį, Maciejevskį, Lietuvos delegatus ir dar vieną kitą, priklaupia vienu keliu).

BORATINSKIS ... parpuolę ant kelių, prašome jūsų didenybę paleisti tą moterį, kuri nėra Tau lygi, kad kitų šalių valdovai nekalbėtų su panieka, jog Lenkijos karalius, kurio net turkų sultonas privengia, vedė savo tarnaitę. Tegu jie nesako ... (Jo žodžius nustelbia senatorių šūkavimai.)

SENATORIAI (kurie savo prašymus pradėjo priklaupę). Maloningasis karaliau, pasigailėk mūsų. Jūsų didenybe, apsaugok mūsų ir savo garbę. Išlaikyk mūsų tradicijas, kurias brangino Tavo ir mūsų tėvai. Paleisk nelygią sau moterį. Mes prašom tavęs, kaip vaikai. Atsispirk, karaliau, kad svetimieji valdovai su tavo karališkais pasiuntiniais nesielgtų, kaip su paprastais pirkliais.

ŽYGIMANTAS (senatoriams maldaujant). Ponai. Garbingieji ponai! Mes jus prašom. Nėra reikalo prieš mus klauptis ir prašyti. (Stoja). Ponai, čia ne bažnyčia, ir mes — ne Dievas. Stokite! (Senatoriams vienam po kito nutilus ir sustojus). Prakilnieji mūsų ponai, mes nežinome, ar. šita scena buvo reikalinga... Tik kada jūs mūsų reikalaujate, mes taip pat galime atsakyti reikalavimu. Tačiau kada jūs prašote, mes negalime atsakyti jums paaiškinimo. Nežinom, ar jūs mus suprasite, bet mums karališka valdžia nėra pramoga, o nelengva pareiga. Mes tapome Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Apvaizdos malone ir jūsų valia. Ir mes einame tas nelengvas pareigas, kaip kiekvienas garbingas žmogus atlieka savąsias. Ar ne tiesa? Bet būdami karalium, mes neketiname būti nei negyvu paauksintu stabu, nei vainikuota iškamša. Pirmiausia norime likti žmogum, nes blogas tas karalius, kuris užmiršta doro ir garbingo žmogaus pareigas. Jūsų prakilnybės teisybę sakėte: karalius daug ko turi atsižadėti; bet jis neturi užmiršti garbės, savo sąžinės ir duotojo žodžio. Mes, kaip karalius, pasižadėjome gerbti jūsų laisves ir privilegijas, bet niekada nepasižadėjome tapti jūsų įrankiu. Ar ne tiesa? Todėl nereikalaukite iš mūsų, ponai, kad atsižadėtume savo sąžinės ir laivės, savo skonio ir įpročių, kokiais jūs naudojatės. Jūs vedate žmonas, kokios jums patinka. Ir jaunas, ir senas, ir storas, ir liesas. Ir mes neklausiame, dėl ko jas pasirenkat ar dėl minkštų ir apskritų formų, ar dėl turtingo kraičio, ar širdies balso vedami? Ir sau mes to pat reikalaujam. Mes pasirinkom moterį pagal savo apsiracijas iš garbingų Šventosios Romos Imperijos kunigaikščių šeimos, kuri yra daug nusipelniusi didžiajai Lietuvos kunigaikštystei. Tai garbingai, tauriai ir išmokslintai moterei, kuri atvėrė mums savo kilnią širdį, mes pažadėjome meilę ir ištikimybę. Mes tą pažadą patvirtinome priesaika, bučiuodami Šventas Evangelijas ir Nukryžiuotojo paveikslą. Todėl, prakilnieji ponai, mes nebegalime priimti jūsų prašymų ir jūsų priekaištų. Mes juo labiau nesuprantame, kodėl jūs čia viešai keliate mums ištikimybės bylą. Ar jūs norite, kad, sulaužę vieną priesaiką, ir kitas įprastume laužyti? Turbūt ne. Ar ne tiesa? Taigi ginčai apie mūsų moterystę yra tiek pat nereikalingi ir bergždi, kaip peštynės dėl kumpų ir riestų moterų nosių, nes jų pagal savo skonį nebeištaisysime, o mes atgal nebegrįšime. Todėl jums, mūsų ponai, dera ne prašyti, kad sulaužytume priesaiką žmonai, bet daug labiau reikalauti, kad ją laikytume, kaip pridera kiekvienam žmogui. Padarėme žmonai krikščionišką priesaiką, tokią pat, kaip ir jūs, iki mirties neapleisti ir laikysimės jos tol, kol Viešpats Dievas šiame gyvenime laikys. Mūsų priesaika mums yra brangesnė negu visos pasaulio karalystės. Diximus. (Sėda).

KELETAS SENATORIŲ su Radvilais, Tarnovskiu ir Maciejevskiu mėgina ploti, bet dauguma jų šalti ir tylūs sėda, tik Dzieržgovskis pasilieka stovėti.

DZIERŽGOVSKIS. Jūsų didenybe, maloningasis karaliau. (Senatas staiga pagyvėja). Aš atsidėjęs išklausiau jūsų pašaipingą ir karštą kalbą ir turiu pareikšti, kad ji manęs neįtikino. Jūsų didenybės santuoka, padaryta slapčia, yra netikra, o slapta priesaika neturi vertės. Taip. Neturi vertės tikrai. Jūsų didenybė su savo vedybomis sulaužėte tiek šventų tradicijų, sukėlėte tiek nerimo ir papiktinimo visoj karalystėj ir užsieniuose, kad tos moters paleidimas bus daug mažesnė blogybė negu anos. Taip, garbingieji ponai, tikrai. Ir jeigu jo didenybė, paleisdamas tą moterį, užsitrauktų ant savęs nuodėmę, tai aš valstybės labui padalinsiu ją tarp visų Lenkijos vyrų ligi paskutinio, kad kiekvienas turėtų sau karališkos nuodėmės dalelę.

SENATORIAI (beveik visi ploja ir šaukia). Teisybė. Pritariam. Mes sutinkam. Pasidalysim. Pasidalysim iki vienam.

DZIERŽGOVSKIS (tęsdamas). Taigi, aš manau, prakilnieji ponai, kad senatas vienu balsu turi tai nutarti ir kreiptis į Romos popiežių, kad jo didenybės atskyrimą nuo tos moters patvirtintų. O priežasčių tam, kaip nurodžiau, atsiras. (Sėda).

ŽYGIMANTAS (energingai). Galbūt atsiras tik tam, kas turi perplačią sąžinę, arkivyskupe. Bet mes tokios neturime.

MACIEJEVSKIS. Teisybė jūsų didenybe, didelė teisybė. (Stoja). Tik aš esu nustebintas jo ekscelencijos primo. Labai nustebintas. Pasakysiu, tiesiog perblokštas. Atrodo, kad mūsų ekscelencija primas, kuris taip lengvai nuodėmes atleidžia ir dar lengviau kitiems padalina, yra pamiršęs Šventąją Evangeliją. Ne tik pamiršęs, bet tiesiog ją niekina. Aš, kaipo vyskupas, ekscelencijai mūsų primui ir garbingiesiems ponams noriu priminti paties Kristaus žodžius: „Ką Dievas sujungė, to žmogus tegu neatskiria“. Tai pasakyta trumpai, — bet aiškiai. Net labai aiškiai. Čia nepasakyta, kokios kilmės turi būti moteris ar vyras, nė kiek turi būti liudytojų. Nepasakyta taip pat, ar priesaika turi būti vieša, ar nevieša. Tai nesvarbu. Bet svarbu, labai svarbu, be galo svarbu tai: „Ką Dievas sujungė, to žmogus tegu neatskiria“. Mane stebina ir, pasakysiu, tiesiog pribloškia dar vienas faktas. Ekcelencija mūsų primas jo karališkai didenybei ir mums pataria tai, ką patartų eretikai Liuteris ir Kalvinas — paleisti sutuoktą moterį. Ne tik pataria, bet ir perša. Ir dar daugiau — tiesiog reikalauja. Senajame Įstatyme savo moteris paleisdavo žydai, kurie turėjo;akmens širdį, kaip pasakė pats Išganytojas. Bet tarp krikščionių to negali patarti joks arkivyskupas, net ir Gniezno, ir to negali daryti joks karalius. Už tai, kad jo didenybė mūsų maloningasis karalius tokių kreivų patarėjų neklauso, jam didelė garbė, o tiems patarėjams reikia raudonuoti ir labai raudonuoti (Sėda).

ŽYGIMANTAS. Dėkojame jums, ekscelencija kancleri, už teisingus žodžius.

DZIERŽGOVSKIS. Tik klausimas, ar tas jūsų didenybės pataikūnas bent kiek nusimano teologijoj?

MACIEJEVSKIS. Nemažiau už jus, ekscelencija, nes aš pats esu vyskupas, nors ir nedalinu nuodėmių kitiems.

KMITA. Pone maršale, ar man leisite kalbėti?

MARŠALAS. Prašome, pone vaivada.

KMITA (stoja). Maloningasis karaliau, aukštieji ponai senatoriai ir delegatai. Tegu man būna leista prisidėti prie svarių jo ekscelencijos primo žodžių ir pastebėti, kad jo karališkos didenybės kalba manęs tai pat neįtikino. Jo didenybė labai gražiai kalbėjo apie ištikimybę, pane, tačiau tegu man būna leista paabejoti, ar toji ponia vaivadienė, kurią karalius pasirinko, yra verta tos besąlyginės ištikimybės. Tegu man būna leista priminti, pane, kad toji moteris buvo seniai sužadėta su kunigaikščių Stanislovu Goštautu, tačiau ilgai savo pažado nepildė, nes, sako, slaptai laukusi kažin ko geresnio. O kai ištekėjo, pane, tai vaivada Goštautas greitai mirė. Bet kodėl jis taip greitai mirė? leiskite paklausti.

ŽYGIMANTAS. Ponas Kmita, mes protestuojame prieš šitas insinuacijas ir prašome čia apie mūsų žmoną.nebekalbėti.

KMITA (patylėjęs tęsia). Po vaivados Goštauto mirties jo našlė apsigyvena Vilniuje pas savo motiną, taip pat našlę. Ir štai tada, tegu man būna leista pastebėti, kada dar tebebuvo, pane, gyva princesė Elžbieta, karaliaus žmona, jo didenybė pradeda lankytis pas tą našlę.

ŽYGIMANTAS (piktai). Ponas Kmita, tai netiesa, ką jūs kalbate. O antra, mes draudžiame brautis į mūsų asmeninį gyvenimą.


KMITA. Tegu man bus leista atkreipti jūsų didenybės dėmesį, kad aš esu laisvas žmogus, ir nepriklausomos valstybės senate turi būti leidžiama laisvai kalbėti. Taigi našlė, kuri pradeda priiminėti vedusi vyriškį ir paskui, staiga žmonai mirus, išteka už to vyriškio, nėra verta didelės pagarbos ir ištikimybės. Jo didenybė šitą ištikimybę, pane, labai brangina. Tačiau tegu man būna leista paklausti, kodėl nebranginama ištikimybė kitoms moterims?

ŽYGIMANTAS. Ponas Kmita! Ir vėl insinuacijos?

KMITA. Prašau jūsų didenybę man leisti kalbėti. Tai nėra insinuacija. Man yra žinoma, leiskit priminti, kad viena jauna kašteliono duktė buvo susilaukusi kūdikio. Tačiau jo didenybė, pane, ne tik neparodė jai ištikimybės, bet dargi atsisakė savo kraujo atžalą pripažinti sūnumi.

ŽYGIMANTAS. Ponas Kmita, nieko panašaus nebuvo.

KMITA. O aš žinau, ir ponas kaštelionas Gurka gali paliudyti, kad taip buvo.

ŽYGIMANTAS. Mes taip pat žinom, ponas Kmita, kad nevienas senatorių yra vienoj lovoj gulėję su savo baudžiauninkėmis, tačiau dėl to niekas viešos atskaitomybės iš jų nereikalauja.

KMITA. Tebūna leista man pastebėti: kas dar toleruojama bajoruose, tas jau netinka karaliui.

ŽYGIMANTAS. Bet ką mylėti ir ką vesti yra mūsų asmens ir sąžinės reikalas. Ir prašom ten nesibrauti. (Jis pasiremia ant rankos taip, kad beveik užsidengia veidą).

KMITA (supykęs). Bet šita ištikimybė moteriai, kurią jūsų didenybė mums nori primesti, kaip karalienę; jau yra karalystės reikalas. (Sėda).

TENČINSKIS (staiga atsistojęs). Panovi! Po to, kai išklausiau pono Krokuvos vaivados kalbos, aš verčiau sutikčiau Lenkijos soste matyti turkų soltoną Solimaną negu Radvilų seserį. (Sėda).

RADV. RUDASIS (pašokęs ir griebdamas kardo). Išdavike! aš tau snukio dantis išmalsiu! ...

ŽYGIMANTAS (pakėlęs galvą ir trinktelėjęs kumštimi). Ponai! kas tuos išdavikiškus žodžius pasakė?

SENATORIAI (sunerimę, kai kurie stoja). Iš tikrųjų. Tai valstybės paniekinimas. Provokacija. Pikta valia. Teisybė pasakyta.

MARŠALAS (bildendamas lazda). Ponai... ponai senatoriai. Prašom prie tvarkos.

RADV. JUODASIS (išėjęs į salės vidurį priešais karalių). Jūsų didenybe, maloningasis karaliau! Aš jaučiu, kaip skaudūs yra Tau ir daugeliui mūsų tie išdavikiški žodžiai, pasakyti vieno senatoriaus. Tačiau nesistebėk jais, brangusis karaliau. Išdavikiški sumanymai ir darbai čia nėra retenybė. (Rodydamas pirštu). Štai ponas senatorius Gurka, kuris čia dabar taurų tradicijų riterį vaidina, išdavikiškai piršosi kunigaikštienei Barborai net tada, kada ji buvo jau su jūsų didenybe priesaika surišta.

KMITA. Netiesa, kunigaikšti.

RADV. JUODASIS. Ponas vaivada! jei aš meluoju, tegu pats ponas Gurka paliudys.

GURKA. Teisybė, ponai, aš piršaus; tik ne savo valia, o karalienės Bonnos pavedimu.

TARNOVSKIS. Gėda, ponas Gurka.

RADV. JUODASIS. Štai, karaliau, kokie riteriški šitie ponai. O tada, kai Tu dar nebuvai spėjęs užimti Lenkijos sosto, buvo dar gražiau sugalvota. Tada didžiosios Lenkijos ponai, beveik tie patys, kurie Tave čia įžeidinėja, jau buvo sutarę kitą išdavikišką darbą atimti iš Tavęs karališką vainiką.

KMITA, GURKA, TENČINSKIS ir kiti. Provokacija. Prasimanymas. Gegutės išperėtas. Gal tu pats nori vainiką užsidėti?

RADV. JUODASIS. Jūs šaukiate, kad prasimanymas. Bet iš tikrųjų net ekscelencija primas, manau, paliudys, kad didlenkių ponai tada buvo pasiryžę Lenkijos sostą atiduoti Austrų karaliaus sūnui. Taigi, mylimasis karaliau, tie žmonės, kurie labiau vertina svetimuosius — vokiečius ir net turkus — tie niekada Tavęs nesupras ir Tavo ištikimybės neįvertins. Todėl Tu, brangus karaliau, nuplėšk jiems kaukę nuo veido ir grąžink jiems Lenkijos vainiką.

SENATORIAI. Ir vėl provokacija. Išdavimas. Tu pats išdavystes sėji, klastininke.

RADV. JUODASIS. Ne, ponai senatoriai. Aš tik išdavystę demaskuoju ir siūlau atsilyginti tuo, ko ji verta. Todėl aš ir sakau, maloningasis karaliau, numesk jiems po kojų Lenkijos vainiką, kaip surūdijusį gelžgalį, ir grįsk į Vilnių.

GURKA ir kiti. Akiplėša! Tai Lenkijos įžeidimas.

RADV. JUODASIS (nesiklausydamas). Grįsk, maloningasis karaliau, į savo senolių lopšį. Mes Lietuvos bajorai Tau išrūpinsim iš Romos imperatoriaus Vytauto Didžiojo vainiką, tą patį kurį lenkai buvo kadaise klasta pagrobę.

KMITA ir GURKA. Nutilk, išdavike. Mes tave, kaip šunį išvysim.

RADV. JUODASIS (tęsdamas). Ten Tu įkursi naują dinastiją. Iš ten mes drauge su Tavim ginsime Europą nuo visokių gaujų iš Rytų.

GURKA ir kiti. Gana, provokatoriau! Niepozwalam! Kardais tave sukaposim.

RADV. JUODASIS (nesustodamas). Ten, Lietuvoj Tau niekas neprikaišios, kad tu vedei žmoną lietuvę ir niekas nekels bylos dėl Tavo riteriškos ištikimybės.

ŽYGIMANTAS (nulipęs nuo sosto ir ištiesęs ranką Radvilai). Jūs, kunigaikšti, mane geriausiai supratote. (Spausdamas jam ranką). Aš to iki mirties neužmiršiu.

KMITA, GURKA ir kiti senatoriai (šūkauja). Šlykštus provokatorius Jam tik liežuvį nukirsti. Jūsų didenybe, nėra už ką jam dėkoti. Išdavikui tik sausa šaka. Ir virvė po kaklu.

TENČINSKIS (perrėkdamas kitus senatorius). Ponai! karalius prieš kunigaikštį Radvilą greit ant kelių klaups.

ŽYGIMANTAS (sugrįžęs į sostą, stačias). Ponai, jūsų šūksmai ir grasinimai mūsų neišgąsdins. O jūs, mūsų ponai, — aš jums atvirai sakau — esate blogi senatoriai. Jūs ne tik nesirūpinat karalystės reikalais, bet savo tarpe slepiate net išdavikus. Ir jūs čia kalbate į mus, lyg pikti ir priekabingi mūsų giminės, nors jūs tesate mūsų pavaldiniai, o mes — vis dėlto jūsų karalius. Ar ne tiesa? Neapykantoje užmiršę valstybės reikalus, jūs kėsinatės net į mūsų sąžinę, nors sąžinės laisvė, ponai, yra amžina ir šventa žmogaus teisė. Jūs užmirštate net, kad sąžinė yra paties Dievo balsas ir Jo įstatymas mumyse. Todėl jokie kiti įstatymai, jokios privilegijos ir jokios tradicijos niekada negalės jo pakeisti. Nepakeis jo nei arkivyskupas, nei pats popiežius. Tcdėl mes klausiame jus, ponai, kas davė jums teisę brautis į mūsų sąžinę ir ją prievartauti? Kas?

DZIERŽGOVSKIS. Bet jūsų didenybė su ta moterim mūsų sąžinę jau prievartaujat.

ŽYGIMANTAS. Nieko mes neprievartaujam, arkivyskupe, ir nei jūsų nei kitų ponų malonės neprašome. Bet kad viskas tarp mūsų būtų aišku, norime jums, ponai senatoriai, pastatyti tris klausimus. Ar jūs pripažįstate, kad mūsų priesaika duota žmonai yra šventa? Ar jūs sutinkate, kad mūsų žmona, kunigaikštienė Barbora būtų vainikuota Lenkijos karaliene? Ar jūs norite dar mus matyti Lenkijos karalium, ar ne? (Nusiėmęs nuo galvos vainiką). Jei į vieną šitų klausimų jūs atsakysit ne, mes jums grąžinsime vainiką. (Jis nulipa nuo sosto ir paskubomis išeina, lydimas dvariškių, Radvilų ir kitų lietuvių delegatų).

SENATORIAI (karaliui nulipus nuo sosto, pasipila i salę. Triukšme tegirdėti atskiros frazės). Ponai, ponai, prie ko mes einame? Karalius nusiėmė vainiką. Jis buvo susijaudinęs. Tai išdavikas, ponai, laimėjo. Ar buvo kada toks skandalas, kad mūsų karalius atsisakytų vainiko? Dėl vaivadienės sijono pamišo. Gėda, ponai, gėda. O kas bus, jei karalius atsisakys sosto? Jei jis mums grasina, tai ir mes jam pagrasinsim? O kuo jūs, ponai pagrasinsit, ar savo riksmu? Radvilai su lietuviais sugriaus uniją, ponai. Mes vis tiek nenusileisim. Ne, ne nenusileisim.

MARŠALAS (kas kart energingiau beldžia lazda. Triukšmas aptyla, bet senatoriai į vietas vis nesėda).

TARNOVSKIS (triukšmui aptylant). Prakilnieji ponai.. Ponai senatoriai, mes esame padarę didelį netaktą. Drįsčiau pasakyti: swinstwo. Užuot svarstę rimtus reikalus, mes karaliui iškėlėme bylą. Jei karalius atsisakys sosto, užtrauksime valstybei suirutę. Maskvos carui ir Turkų sultonui atkelsime vartus į mūsų karalystę. Todėl aš siūlau, ponai, tuojau pasvarstyti, kaip tą nemalonų konfliktą išlyginti.

MACIEJEVSKIS. Prakilnieji ponai, aš siūlau sudaryti delegaciją. Ji turi atsiprašyti jo karališką didenybę ir maldauti sosto neapleisti.

KELI SENATORIAI. Teisybė. Tuojau delegaciją. Reikia atsiprašyti. Ir provokatorių pakarti. Paplovų duobėj paskandinti.

DZIERŽGOVSKIS. Garbingieji ponai, noriu pasakyti, kad jūs mane nustebinot. Tikrai. Vos tik karalius nusiėmė nuo galvos vainiką, jūs tuoj susijaudinot ir ruošiatės pulti po kojų. Ar dėl šitos bailystės jūs neraudonuojat? Aš dar suprantu ekscelenciją mūsų kanclerį. Jam yra ko drebėti. Tikrai. Karaliui atsisakius sosto, jis nebetektų kanclerio antspaudo ir neteisėtai uzurpuotos vietos. Bet mums, ponai, ko mums bijoti?

MACIEJEVSKIS. Tai, ką čia pasakė ekselencija primas yra nesąmonė ir didelė netiesa. Labai didelė. Nieko aš nebijau prarasti ir nieko nesu uzurpavęs. Tik viena aš pasakysiu: kas negerbia savo karaliaus, tas griauna karalystę ir spjaudo sau į veidą. Todėl delegacija karaliui atsiprašyti reikalinga ir labai reikalinga.

DZIERŽGOVSKIS. O aš sakau, kad tai — bailių burbulas.

SENATORIAI (vėl pradeda šūkauti ir triukšmauti). Reikalinga. Reikalinga. Nereikalinga. Ne, ne. Nerėk taip — geltligę gausi. Reikalinga tik šiaudadūšiams. Ir zuikių iškamšoms. Ponai, jūs turit dramblio taktą. O tu be garbės. Reikalinga delegacija. Tik pataikūnams be charakterio. Siųskime kanclerį ir etmoną. Ponus Maciejevskį ir Tarnovskį. Aš sakau, kad nereikalinga. Nutilk, rėksny... O tu ko bliauni, kaip ožys. Sakau, kad reikalinga. Ne, ne, nereikia. O mes ir be tavęs nusiųsime, pelėdos gerkle!

MARŠALAS (beldžia lazda, bet triukšmas ir ginčai nemažėja).

UŽDANGA (b. d.)