LIETUVA BR. ADOLFO REGĖJIMUOSE |
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
K a r a l i a u s M i n d a u g o l a i k a i
Jei ateitų mūsų Tėvas, Atplasnotų ir paukšteliai, Žaidę prie Asyžiaus jo delnuos. — Čia visų skrajūnų karalystė — Žemė vieversio dainos.
Jam pragydus Saulės himną, Į ekstazę pultų girios Rytmetį be liūdesio žymės, Ir jau niekados nebenutiltų Dievo šlovei gimusi giesmė.
O pažvelgus jam į dangų, Išsibudintų ugnelė Prie Punios, Rambyno, Nadruvos, Ir jau niekuomet nebeužpūstų Vėjas amžinos liepsnos.
Jei pakeltų mūsų Tėvas Laiminimui ranką, Sutrupėtų kalavijai, Amžiais susmeigti širdy. — Čia ramybės neišmeldusių vaidilų Motina graudi!
Bet, pamatę Asyžietį, Dievo stigmom nužymėtą, Meilėn šaukiantį vardais, Kraujo žemėj taptų broliais Žmonės, paukščiai ir žiedai . . .
ŠV. DAMIJONO BAŽNYTĖLĖJ ASYŽIUJE
Vėl Nukryžiuotojo šventovė Tylios ramybės sklidina. — Prie Viešpaties altorių stoviu Tik su laukų daina.
Bet Kristaus lūpos veriasi — Nejaugi į mane kalbės? — Į pilką lauko vieversį Iš tolimos erdvės?
O, nežinau, ką pasakys, Kol dar jo balso negirdžiu. Tiktai matau gilias akis — Versmes negimusių žvaigždžių.
Gal Kristus jau manęs nesiųs Senų bažnyčių atstatyt — Aš menkas vieversys esu Didelėje buity! Gal ir ne man čionai giedot Serafiškąsias tercinas, Pamilusiam kitos gaidos Melodijas senas.
Jos niekuomet dar neaidėjo Šventų regėjimų laiku; Jas šiaurėje gainioja vėjas Po tėviškės laukus.
|