JURAŠO DEBIUTAS IR TEATRINĖS PERSPEKTYVOS Spausdinti
Parašė S. M.   
Pirmasis Jono Jurašo spektaklis Amerikoje nuskambėjo šventiškom gaidom ir išeivijoje, ir amerikiečių visuomenėje. Išeiviai, rugpiūčio mėnesį gausiai lankęsi Hartmano Konservatorijos teatre, ne tiek domėjosi pjese — Amalriko "Rytais -Vakarais", — kiek pačia Lietuvos meno drama, kurią simbolizavo Jurašo pergyvenimai, priverstinė tyla, ir pirmas sceninis prabilimas užsienyje. Amerikiečių vaizduotę, atrodo, irgi pagavo režisieriaus ypatingi nuotykiai, laikraščių antraštėse artimo, bet drauge nepaprastai tolimo sovietinio pasaulio egzotika. Po spektaklio prie viso to prisidėjo ir aukštas pastatymo meninis lygis. Stamfor-do miesto ir apylinkės laikraščiai vienbalsiai gyrė režisūrinį įnašą. Vaidybos studentų teatrėlis, prisišliejęs prie didžiojo Hartmano teatro, šoktelėjo visa galva aukščiau. "Daugiau tokių spektaklių", rašė vienas laikraštis, ir "Stamfordas bus įrašytas į kultūrinį žemėlapį".

Jurašo premjera įvyko labai liesais išeivijos teatro metais; neatrodo, kad jie riebėtų ir ateity. Beliko pora atkaklesnių sambūrių su menkėjančiomis išgalėmis ir siaurėjančiais akiračiais. Mirtis pavogė Dalią Juknevičiūtę ir Leoną Barauską, kurių talentas ir pasišventimas scenai anksčiau dar gaivino viltis, kad išeivijos teatras pakils ir išsities. Savaime kyla klausimas, ar Jurašo atvykimas paveiks išeivių sceną ir, kaip jis galėtų ją paveikti?

Teko girdėti balsų, kad Jurašo patriotinė pareiga būtų įsijungti į lietuviškosios scenos veiklą Amerikoje ir taip "gelbėti" vegetuojantį diasporos teatrą. Šio patarimo vertė abejotina. Išeivinė scena ir aplinka apkarpė jau ne vieno gabaus ir pasiryžusio režisieriaus sparnus. Keletas metų, ir Jurašas atsidurtų jų padėtyje. Chicagos, išeivijos centro, teatrinė tyla svariai argumentuoja prieš tokį žingsnį.

Jurašo amerikinės teatrinės karjeros kelias jau prasidėjo. Apie jį gana optimistiškai yra pasisakęs A. Landsbergis, "Drauge" recenzuodamas Stamfordo spektaklį. Tam optimizmui yra pagrindo: Amalriko pastatymas, netrukus Anouilh "Anti-gonė" Yale universiteto teatre, kitos besikonkretizuojančios galimybės. Bet nebūtų pro šalį ant tų visų perspektyvų pabarstyti truputį pelenų. Daugelio režisierių dalia Amerikoje nelengva ir kupina netikrumo — scenos ant smėlio. Savo karjerą pastatyti ant uolos galima smarkiai pagarsėjant, išsišakojant į filmą bei televiziją ar įsitvirtinant vad. regionaliniame ar universitetiniame teatre. Reikia linkėti, kad ta linkme pasuktų ir Jurašo karjera.

Tačiau yra dar viena galimybė, kuriai išsipildžius, Jurašas būtų ne tik tarptautinis, bet ir lietuviškas režisierius. Jis pats yra prasitaręs apie savo svajonę sudaryti jaunų, gabių angliškai ir lietuviškai kalbančių aktorių ansamblį. Tokiam teatrui jisai pats vadovautų ir tuo pasiektų nepriklausomybės, išsivaduotų iš teatrinės konjunktūros svyravimų ir komercinio spaudimo. Toksai teatras galėtų specializuotis Rytų Europos, ypač lietuvių, dramoje. (Ir dabar jau amerikiečių teatralai dažniausiai kreipiasi į Jurašą, kaip į Rytų Europos dramos interpretuotoją). Piniginė parama jam galėtų suplaukti iš federalinių etninių bei valstijų (New Yorko ar New Jersey) meninės paramos fondų ir, aišku, iš visos mūsų išeivijos. Gal atsirastų ir pastatas, kaip, sakykim, Manhattano Aušros Vartų parapijos salė, kurią kadaise panašiam tikslui norėjo panaudot Juozas Daubėnas. Fantazavimas? Taip, bet ir labai praktiška galimybė. Toksai ansamblis galėtų gastroliuoti po didžiuosius JAV ir Kanados miestus, o jų lietuviškosios bendruomenės galėtų imtis jį globoti.

Girdisi, kad Jurašas režisuosiąs lietuvišką dramą Chicagoje ateinančiais metais. Kažin, gal iki to laiko jo dvikalbio teatro klausimas jau bus pažengęs į priekį.
S. M.