KALBOS VAIDMUO PSICHIATRIJOJE

Parašė ANATOLIJUS C. MATULIS

Nauji keliai psichinių ligų gydyme Ateitis mums greičiausiai parodys, kad dar yra gydymo galimybių, apie kurias mes net nesapnuojame. Būkime pasirengę. . . išgirsti naujas mintis ir keiskime savo metodus į tai, kas pasiekia geresnių rezultatų. Nesvarbu, kokia forma šitas psichinis gydymas pasirodys, ir nesvarbu, iš kokių elementų jis bus sudėtas, bet pačios efektyvios ir svarbiausios dalys paliks skolingos psichoanalizei, kuri netarnauja jokiems kitiems tikslams. Sigmund Freud Daug kas nuo seno rašė apie žmogaus kalbą: ir filosofai (nuo Platono ir Aristotelio ligi Heideggerio ir Wittgensteino), ir rašytojai, ir mokslininkai (net gamtininkai, kaip Danvin ar chemikas Lavoisier). Šiandien lingvistika išaugusi į mokslą, susilaukiantį itin didelio dėmesio. Be lingvistų, ypač kalba yra domėjęsi psichologai, pradėjus W. Wundtu, W. James ir daugeliu kitų. Freudo psichoanalizė irgi prisidėjo prie susidomėjimo žmogaus kalba (E. Sharpe, P. Glauber). Mus dominančiu psichiatriniu žvilgiu kalbą nagrinėjo S. Newman su Vera Mather ir ypač Maria Lorenz. Apie šizofrenikų kalbą medžiagos teikia J.S. Kasanino, H.J. Vet-terio ir R. Cancro parengti leidiniai. Žmogaus kalba yra svarbus įrankis psichiat- --------------------- Šio straipsnio autorius ligi šiolei buvo žinomas kaip germanistas. Parašęs disertaciją apie lietuvių kultūrą H. Suder-manno, E. VViecherto ir Agnės Miegel kūryboj, gavo daktaro laipsnį 1963 Michigan State University E. Lansinge, Mich., 1963 - 69 profesoriavo Purdue universitete, nuo 1969 Wis-consm-Green Bay universiteto protesorius. Dėstydamas psicho-lingvistiką, išplėtė savo studijas į psichologiją, psichoanalizę, psichosomatinę mediciną ir psichiatriją. 1974-76 vykdė tyrinė-nėjimus Lafayette klinikoj Detroite. Šiais metais gavo psichologijos doktoratą International College, Los Angeles. Disertacijos tema: "Kalbos psichopatologija: naujos perspektyvos psichologijoj ir psichiatrijoj. Įvadas į metaglosoterapiją" (Psy-chopathology of language: New perspectives in psychology and psychiatry. An introduction to metaglossotherapy). Ši disertacija apie metaglosoterapiją, kaip autoriaus naują psichinių ligų gydymo metodą, bus išleidžiama knyga. ----------------- rijoje. Seniai tai žinoma. Jau paties Hipokrato tai buvo gerai suprasta. Tačiau į tai nėra pakankamai rimtai atsižvelgiama moderniojoj psichiatrijoj, nebent žmogaus kalba pati randa rvškią vieta ligų simptomatologijoje, kaip šizofrenijoj, dementia paralytica, dementia senilis, smegenų arteriosklerozėj, epideminiame encefalite, delirium tremens, histerinėj neurozėj etc. Taip pat iš kalbos galime pastebėti, kad žmogus yra paėmęs per daug vaistų, kaip amfeta-minų, LSD-25, meskalino, kokaino,'barbitalio, bromidų, ar yra apsinuodijęs švinu, anglies viendeginiu etc. Kituose psichiniuose sutrikimuose žmogaus kalba palieka užkulisiuose. Tad yra pats laikas nors trumpai žvilgterėti į kalbos vaidmenį psichiniame gydyme, ypač psichiatrijoj, ir kartu pergalvoti senesnes ir naujas čia rašančiojo pažiūras. Seniai pastebėta, kad žmogus savo kalba daug apie save pasako, ir būtent ne tik savo kalbos turiniu, bet ir jos gramatine forma, atseit, ne tik tuo, ką jis kalba, bet ir kaip jis kalba. Aišku, turinys diktuoja ir gramatinę struktūrą, bet šita struktūra turi ir savo prasmę, į kurią mes kartais visai nekreipiame dėmesio. Tik drauge žvelgdami į kalbos turinį ir formą, mes galime tiksliau pažinti žmogaus charakterį. Kaip šita kalbinė analizė vyksta, galime pamatyti iš šių pavyzdžių1. a. Žmogaus savęs įsivaizdavimą, jo dominuojantį agresyvų ar receptyvų charakterį, jo veiklumą ar pasyvumą galime pastebėti iš jo dažnai vartojamų veikiamosios ar neveikiamosios rūšies, tranzityvinių ar intranzityvinių veiksmažodžių. Charakterologiniu atžvilgiu yra skirtumas, ar žmogus sako "aš tave myliu", "esu įsimylėjęs", "aš esu pilnas meilės". Čia matomi skirtingi veiklumo ir neveiklumo laipsniai, kaip ir sakiniuose "aš pykstu" ir "aš esu įpykintas". Juo daugiau žmogus yra linkęs vartoti intranzityvinių ir neveikiamosios rūšies veiksmažodžių, juo daugiau galime pas jį rasti problemų, susietų su pasyvumu ir vidiniais sulaikymais ar uždraudimais. Kita gramatine forma šitie žmogaus būdo bruožai pasirodo jo pamėgime daugiau vartoti daiktavardžių, negu veiksmažodžių. Žmogus, kuris yra pasyvus ir susilaikantis suo savo aktyvių jausmų (impulsų) gyvenimo, yra linkęs veiksmažodžius keisti į daiktavardžius. Jis, užuot sakęs "aš nekenčiu jo", kalba apie "neapykantą". Menką savęs vertinimą, nepasitikėjimą ir beviltiškumą matome tokiuose veiksmažodžiuose, kaip "tikėtis", "manyti", "prileisti", ir negatyviuose posakiuose, kaip "nežinau kodėl", "negaliu galvoti". Tiesioginio atsakingumo bijojimą rodo sintaksinė forma, kuri prasideda su "jeigu aš galėčiau. . ." Šiuo atveju betgi nepamirškime, kad ir kalbos intonacija kartais daugiau pasako apie žmogaus psichinį stovį, negu jo žodžių pasirinkimas. b. Keagavimas į aplinką išryškėja naudojime aprašomųjų būdvardžių, prieveiksmių ir daiktavardžių (pvz., "Paskendome žavingoje Dainavos gamtoje" ar "Ekologinė Dainavos sudėtis yra pozityviame balanso stovyje"), kaip mes į aplinką žiūrime: romantiškai ar realistiškai, linksmai ar liūdnai. Mūsų ryšys su objektų pasauliu taipogi matomas iš pasirinkimo tam tikrų veiksmažodžių ir būdvardžių: ar jie yra daugiau jausminio, protinio ar egoistinio atspalvio. c. Subjektyvi laiko orientacija, vis vien ar daugiau susieta su dabartimi, praeitimi ar ateitimi (tikra ar sąlyginė), atsispindi pasirinktoje veiksmažodžio laiko formoje. Galime čia paminėti, kad psichoanalitinėje sapnų interpretacijoje daugiau kreipiamas dėmesys į esamojo laiko veiksmažodžius negu daiktavardžius, nes veiksmažodžiuose dažniausiai slypi sapno reikšmė ir kelias į pasąmonę, kurioje dažniausiai ir glūdi patologinis branduolys. d. Žmogaus psichinio apsigynimo mechanizmai2, kaip per didelis visko racionalizavimas, nepripažinimas ir nenormalūs perdėjimai, aiškiai pasirodo per dažnu vartojimu "kadangi, dėlto", "nes, todėl", per stipriu užginčijimu negatyviais žodžiais, perdėtu aukščiausio laipsnio būdvardžių vartojimu. Aplamai, per didelis, greitas kalbėjimas ar sunkumas išreikšti mintis yra tipiško psichinio apsigynimo priemonės. Tai vis rodo, kad žmogus sąmoningai ar pasąmonėje yra užpultas savo vidinių konfliktų ir bando jų nepripažinti. e. Psichoanalitinis savo jausmų perdavimas analistui taip pat aiškiai pasirodo kalboje. Analizuojamas asmuo pradeda nervingai kosėti ir kranksėti. Todėl jo kalba trūkčioia ir turi nemažai pauzių. Asociacijos pradeda plaukti priekin, į ateitį, ne atgal, į praeitį. Jis pradeda maišyti įvardžius: identifikuoja analistą su tėvu, motina etc, pvz,, sako "jūs" vietoj "jis" ar "ji". Kai kada jis pradeda net kalbėti panašiu tonu, kaip bet koks jo šeimos narys, tuo rodydamas perdavimo išsikišimą — projekciją, f. Netikėtos kalbinės klaidos, bet kokia turinio ar gramatikos forma (parapraxes) dar papildo tikslesnį žmogaus psichinio portreto ir jo išsivystymo supratimą. Toliau panagrinėkime, kaip žmogaus kalba atsispindi psichiatrinėje patologijoje. Kreipsime dėmesį į kalbą trimis atžvilgiais: diagnozės, gydymo proceso ir kalbos kaip naujai išrasto gydymo "vaisto". Žvelkime į pacientą, kurio kalba rodo šiuos struktūrinius bruožus. Jo balsas monotoniškas, be jokios intonacijos ir akcentų. Jis kalba lėtai ir su pertraukomis. Negali pats pradėti pasikalbėjimo. Jeigu jį paklausime, jo atsakymai bus lėti, trumpi, po trumpos pauzės. Kai kada jis atrodo tarsi nesiklausantis nei klausimo, nei paaiškinimo. Atrodo norįs pasilikti savo minčių pasaulyje ir nenorįs leistis į jokius pasikalbėjimus. Jis mažai vartoja būdvardžių ir panašių žodžių, rodančių aukštesnį ar aukščiausią laipsnį. Visa tai sudaro bespalvį, neutralų įspūdį. Pats kalbos stilius labai paprastas. Jo vartojamą žodyną dominuoja tokie žodžiai, kaip "vienuma, kančia, neviltis, tamsa, liūdesys, mirtis, pragaras". Tik iš kalbos diagnozuotume, kad tai klasinė depresija3. Nepamirškime, kad mes stebėjome tik žmogaus kalbą ir jos formą; kiti fiziniai simptomai greičiausiai tik patvirtins šią diagnozę. Pradėjus šio paciento psichiatrinį gydymą, jo terapistas gali sekti ligos eigą, stebėdamas tik paciento kalbą. Jo pagerėjimas tuojau pasirodys šiokia kalbos charakteristika: balso intonacija pradeda būti ryškesnė, su variacijomis, ir dėl to visa kalba atrodo spalvingesnė. Atsakymuose sakiniai bus ilgesni ir turės įvairesnę sintaksę. Atsiras ir laipsniškų būdvardžių, kas dar pagyvins paciento kalbą. Panagrinėkime dar vieną asmenį, kurio kalbą galime pavadinti logorėja (logorrhea). Tai nekontroliuojama, greita ir perkrauta kalba. Šitas asmuo bėga nuo vienos temos į kitą be jokio sustojimo. Jo kalbos stilius teatrališkas. Tonas ir žodžių kirčiavimas gyvas ir energingas. Jis ištaria viską aiškiai, gyvai ir smagiai. Jo kalbos sintaksė įvairi, bet sakiniai linksta į ilgumą. Vartoja daug aukščiausio laipsnio ir kraštutiniškų žodžių ("geriausiai, blogiausiai, niekuomet, viskas"). Taip pat jo kalbos repertuarui būdinga citatos iš svetimų kalbų, asmenų vardai, vietų pavadinimai ir datos. Jeigu pacientas bus agresyvus, jo žodynas bus persunktas piktais, sarkastiškais ir keiksmo žodžiais. Kai jis žengs toliau į akutinę fazę, jo kalba koncentruosis ne tiek į turinį, kiek į žodžių melodiją. Aliteracija, rimai ir bet koks žaidimas žodžių fonetika valdys jo kalbos formą. Sakome, kad pacientas sugrįžta, psichoanalistų terminu, į "pirmąjį procesą", į žmogaus išsivystymo pradžią, kada balso tonas turėjo pilną valdžią. Mūsų diagnozė būtų manija (pradžioje buvo geras hipomanijos pavyzdys, o vėliau akutinės manijos; DSM-II klasifikacija: "Manic-depressive illness, manic type"). Ir šiuo atveju galime stebėti paciento gerėjimą iš jo kalbos. Jo atsakymai, kurie pradžioje buvo ilgi, progresyviai pradeda trumpėti. Nors dar tebėra kalbus, bet nenukrypsta nuo pagrindinės temos. Intonacija darosi ramesnė, kalbos sintaksė daugiau harmoninga, rišli ir atitinkanti turinį. Atsiranda ir daugiau pauzių tarp sakinių. Pamažu dingsta ir nemažai vardų bei datų. Galime sakyti, nusiramina jo rankos ir jo kalba. Atrodo, kad šios manijos (ir anksčiau minėtos depresijos) diagnozė buvo lengva nustatyti. Tai tiesa. Bet yra psichinių ligų, susietų su organiniais sindromais (būdingas simptomų junginys) ar charakterio sutrikimų, kur žmogaus kalbos simptomas gal ir yra aiškus, bet reikia mokėti jį suprasti ir žinoti, kur ir kaip jį klasifikuoti. Pvz., 55 metų amžiaus pacientas, kuris sunkiai ištaria ir supranta kalbą, daro klaidų skaityme ir rašyme, pamiršta žodžius ir turi logoklonijos (mikčiojimo) ženklus. Šie kalbiniai simptomai mums turėtų nurodyti Alzhei-merio ligos (pre-senile dementia) galimybę. Ir jei, be šių kalbinių simptomų, pacientas dar turi echolalijos (kitų asmenų kalbos patologinio kartojimo) ženklų, tai diagnozė jau suktų į Picko ligą. Jeigu kitas mūsų pažįstamas, būdamas senesnio amžiaus, be visokių afazinių trukdymų, dar per daug kalba, sunkiai prisimena vardus ir maišo žodžius, tai mes jau žvelgiame į smegenų arteriosklerozės galimybę. O jeigu jam parodžius pinigus, paklausime, "kas tai?", gi jis atsakys "ne mano", ar, rodydami į kaklaraištį, gausime atsakymą "tai jūsų", mes jau atpažinsime dementia senilis. Galime žvilgterėti ir į pačią jaunąją kartą. Sutinkame vaiką apie 4 metų amžiaus, kuris labai mažai kalba. Sakiniai atrodo kaip papūgos kartojami žodžiai, kuriuos tas vaikas buvo anksčiau kažin kur girdėjęs. Save vadina trečiu asmeniu, o žmogų, su kuriuo jis kalba, vadina pirmu asmeniu. Mūsų diagnozė greičiausiai bus — vaikystės šizofrenija. Neurozėje ir charakterio patologijoje galime irgi vartoti žmogaus kalbą kaip diagnostinį instrumentą. Sakykim, sutinkame moterį, kurios kalboj yra daug subjektyvių būdvardžių, aprašančių jos reagavimą į įvykius, o ne aprašymą pačių įvykių. Dažnai ji patraukia mūsų dėmesį su įvardžiu "aš". Daug girdime aukščiausio laipsnio būdvardžių, klišinių posakių ir net psichiatrinį žargoną. Ji atrodo paskendusi norėjimo, patikimo, geidimo, mylėjimo ir nekentimo veiksmažodžiuose. Ji yra per jautri, liūdna, graudi, nepatenkinta, įširdusi. Jos kalbos tonas yra dramatiškas. Visa tai mums rodo, kad ši pacientė turi histerinio charakterio bruožus ar papuolė į histerinę, patognomišką reakciją. Jeigu ši pacientė tegali tik patylomis kalbėti, nesant organiniam susirgimui, tai jau yra geras histe-rinės afonijos pavyzdys. Pavyzdžiui kitas žmogus, kuris tik netiesiogiai išreiškia savo jausmus. Jis jaučiasi nekenčiamas ar mylimas, tačiau ne taip, kaip histerinis charakteris, kuris tiesiogiais sakiniais išreiškia savo jausmus: "aš myliu" ar "aš nekenčiu". Jame jausmų analizė užima aktyvaus jausmų patyrimo vietą. Galime sakyti, kad jo galvosena ir pati kalba atstoja pačius jausmus, susietus su realybe. Jis vartoja veiksmažodžius, kurie siejasi su galvojimu, supratimu, žinojimu, prileidimu ar nutarimu. Tuo būdu jis lyg laiko distanciją tarp savęs ir bet kokio grynai jausminio pergyvenimo. Net ir daiktavardžiai jo kalboj yra daugiau protiniai abstraktai, negu jausmai ar objektai. Retai jis vartoja ir savybinius įvardžius. Jo sakinių struktūra yra komplikuota, bet jis juos ištaria rūpestingai, tuo norėdamas patraukti į save dėmesį ir visiems patikti. Šiokiu kalbiniu metodu jis patenkina savo išdidumą ir pasirodymą. Jis nori viską išaiškinti, dėl to jam sunku keisti temą, jos neišgvildenus. Jis yra kritiškas, ir jo sakiniai yra turtingi tvirtinimų, įrodymų, palyginimų, paneigimų ir įžanginių pastabų. Būdvardžiai ir prieveiksmiai dažniausiai vartojami su jų antonimais: "geras-blogas, visuomet-niekada, čia-ten, tada-dabar, vakar-šiandien, viskas-niekas". Jis ryškina savo kalbą ir per dideliu jungiamųjų žodelių naudojimu. Kartais mes jį girdime kartojant net tuos pačius žodžius. Dažniausiai jis baigia savo sakinius klausimu "ar ne?" ir "žinai" (anglų kalboje dažnai girdimas "you know"). Kartais jis prisipažįsta nežinąs, kodėl jis tai daro. Šiuo atveju matome pasąmoniškus konfliktus, apie kuriuos jis nori ar nenori žinoti. Jį tuo pačiu metu traukia gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, drąsa ir nedrąsa, vyriškumas ir moteriškumas, subrendimas ir vaikiškumas, nor-malumas ir nenormalumas, švara ir nešvara, tėvas ir motina. Psichoterapisto uždavinys būtų paversti Šitą "nežinojimą" į "žinojimą". Tai atlikdami matytumėm, kaip jo "ar ne?" pradės pamažu dingti. Bet grįžkime prie mūsų diagnozės. Šitas pacientas dar skundžiasi, kad jis negali atsikratyti kai kurių minčių, kurios jam atrodo esančios nesąmonė. Iš šių simptomų mes jį diagnozuotumėm kaip turintį apsėdimo — prievartos ("obsessive compulsive") neurozę. Šia proga reikėtų priminti, kad mes visi turime bruožų, kurie yra histeriniai, apsėdimo ar net neurozės bruožai, bet jie nepasiekia patologinio laipsnio, nes mūsų jausminis ir protinis gyvenimas išlaiko pusiausvyrą savyje ir su savo aplinka. Neturint šios pusiausvyros, bet koks aštrus konfliktas ar nelaimė gali mus greitai pasukti į patologinę reakciją. Ligi šiol nagrinėjome kalbos reikšmę diagnostikoje ir pačios psichinės ligos sekime. Dabar pažvelkime į visai naują kalbos reikšmę, kuri šio autoriaus įvesta į moderniąją psichiatriją. Tai žmogaus kalbos vartojimas kaip naujo ir aktyvesnio "medikamento" psichinių ligų gydyme. Viena sąlyga: šiame gydyme psichotropiniai ar kiti vaistai neturi būti naudojami tokiomis dozėmis, kad jie trukdytų ar temdytų žmogaus protines funkcijas. Prieš pradėdami mūsų naujų minčių svarstymą, žvilgterėkime į kalbinį sindromą, vadinamą afazija. Tai žmogaus kalbos sutrikimas, susietas su smegenų organiniu sužalojimu: sužeidimu, kraujavimu, blokavimu (trombozė, embo-lija), kartais su ligomis: encefalitu, meningitu ir daugeriopa skleroze. Šitas šmogaus kalbos sutrikimas pasireiškia įvairiais pavidalais, kaip anomija (negalėjimas vartoti vardų), agrafija (praradimas galėjimo rašyti), aleksija (praradimas galėjimo skaityti), agramafazija (sutrikusi sintaksė) etc. Lingvistas Roman Jakobsonas aiškina, kad afazija yra savotiška veidrodinė kalbos regresija. Tuo būdu vėliausiai išmokta kalbinė struktūra dingsta pirmiausia, o anksčiau išmokta pasilieka ilgiau. Taigi, jeigu žmogus pradžioje kalbėjo lietuviškai, o tik paskui išmoko angliškai, tai jo anglų kalba dingtų pirma, o lietuvių kalba paliktų tolimesniam vartojimui (žinoma, tas viskas priklausys nuo smegenų sužeidimo laipsnio). Šio kalbinio sindromo — afazijos — pavyzdys parodo, kad daugiau negu vienos kalbos mokėjimas yra naudingas ne tik kultūriniu, bet ir psihologiniu atžvilgiu. Taip pat yra pastebėta, kad asmuo su dy-sarthia spasmodica gali mikčioti vienoje, o normaliai kalbėti kitoje, svetimoje kalboje. Tai ir pradės pamažu ryškėti mūsų hipotezė. Jeigu žmogus moka tik vieną kalbą ir ji yra sužalota ar beveik dingusi, tai negaišinkime laiko, bet pradėkime jį mokyti naujos kalbos. Mat, mikčiojimas irgi artimai susietas su žmogaus jausminiu gyvenimu. Tad nauja kalba neturi tų baisių ryšių su jausmų pasauliu (baimės, gėdos, pykčio), užtat nebėra rimtos priežasties ir mikčiojimui. Nauja kalba lyg ramina ir lengvina jausmų išreiškimą. Pamažu pirmoji kalba turėtų perimti šios naujos kalbos rodomą ramumą ir savimi pasitikėjimą. Panašiai šią mūsų hipotezę galime vartoti fobijos ir baimės neurozėse. Fobijoje galime pakeisti fobijos "apsėstus" vardus, kurie yra paciento sunkiai ištariami, kitais. Katės vardą išverskime į "un chat", ir pamatysime, kad pacientas galės šitą, su nenormalia baime susietą žodį aiškiai ištarti. Baimės neurozėje (anxiety neurosis) žmogui galime irgi kalbiškai padėti. Žinome, kad jis yra stipriai palinkęs į regresiją, kuri siekia vaikystės dienas, ir dabar jį kamuoja neaiški baimė. Mums yra gera proga permokyti jo kalbos vartojimą. Jis stengiasi nevartoti įvardžio "aš", tuo bėgdamas nuo atsakingumo už savo jausmus ir mintis. Pradėkime jį mokyti tiesiogesnių posakių su "aš" struktūra, o ne "kas nors" ar "kas tai", ir pamatysime jo elgesio pasikeitimą. Prisiminkime dar pacientą su apsėdimo-prievartos ("obsessive compulsive") neuroze, kuriam buvo sunku išreikšti savo jausmus. Tai pamokykime jį iš svetimos kalbos parinktų jausminių sakinių ir su jų ištarimu parodykime, kad pasaulis nesugrius, kai jis savo jausmus ir išreikš. Kaip lengva ir romantiška yra ištarti "je vous aime" ir kaip kartais sunku lietuviui, vyrui ar moteriai, po poros vedybinio gyvenimo metų ištarti savo kalba "aš tave myliu". Ir kaip lengva keiktis svetima kalba! Psi-choanalistai, turį šitokį apsėdimo - prievartos kamuojamą pacientą, taip pat gali vartoti paciento mokamas svetimas kalbas ne tik palengvinti jo "laisvas asociacijas" (free associations), bet ir aplenkti jo psichinio apsigynimo mechanizmus. Mūsų manymu, žmogus, mokėdamas daugiau negu vieną kalbą, per psichoanalizę pereis greičiau, negu mokėdamas tik vieną gimtąją kalbą. Čia vėl turime prisiminti, kad mūsų charakteris ("ego") ir gimtoji kalba yra labai artimai susieti. Užtat yra lengviau mūsų "ego" leistis prieiti su netokia artima ir negrasinančia kalba. Keista, kad ir Freudas, atrodo, to nebuvo pastebėjęs. Mūsų diskutuojamai hipotezei patikrinti šiuo metu Lafayette Psichiatrinėje klinikoje (Detroit) vyksta svarbus kalbinis eksperimentas, kuris yra su domesiu sekamas ne tik Amerikoje, bet ir Vakarų Europoje. Tai yra bandymas išmokyti chroninės šizofrenijos pacientus naujos ir jiems svetimos kalbos (vokiečių) ir tuo būdu grąžinti juos į jų prarastą realybę. Paminėkime čia tik porą pagrindinių minčių. Šizofrenijoje žmogaus kalba pasižymi ypatinga, nors ir daline, regresija, grįžimu į jo vaikystės pradžią (1-2 metus). Ji yra pilna neologizmų, kilusių iš nerealios galvosenos, paralogizmų (klaidingų išprotavimų) ir įvairių asociacijų. Intonacija yra arba neutrali, arba per gyva. Sintaksė pasirodo ir vėl išnyksta. Tačiau galime šizofreniko mintis sekti, nepaisant šių visų kalbinių nenormalumų. Prisimindami, kad šizofrenijos paciento kalba reiškia grįžimą į vaikystės periodą, kada žmogus tik pradėjo vartoti kalbą, tai ir vėl galime jam pagelbėti, išmokydami jį svetimos kalbos. Senoji kalba yra perpildyta per daug konfliktų, vargų ir gilių kančių. Išmokydami naujos kalbos, mes jam padėsim susikurti antrą aplinką (fizinę ir socialinę), kuri nebus jau tokia grasinanti, kaip pirmoji. Naujoji kalba grąžins jam ir ramesnę laiko, vietovės ir savo asmenybės orientaciją. Pačių pasikalbėjimų su žmonėmis jam nebus ko bijoti ir nuo jų bėgti. Pamažu, kaip ir kituose minėtuose atvejuose, šita naujoji kalbinė aplinka ištrauks jį iš senosios aplinkos, per daug baimės perpildytų jausmų (cathexes), ir padės jam rasti psichinę pusiausvyrą. Jeigu pacientas jau kalba daugiau negu viena kalba, tai jo prognozė grjzimui į realybę yra dar geresnė. Iš šių pastabų matome, kad žmogus gali pasinaudoti savo kalba ne tik minčių pasidalijimui, bet ir psichiatrinėje diagnozėje bei prognozėje. Svarbiausia, pati žmogaus kalba yra savo rūšies medikamentas, su kurio pagalba galime žmogų iš psichinės ligos ištraukti ir jį grąžinti į jam saugesnę realybę. Šitas kalbinis "vaistas" nėra tai, ką psichoanalistai vadina "interpretacija", ar tai, ką psichiatrai ir psichologai vadina "psichoterapija". Mūsų atveju žmogaus kalba nėra tik įrankis psichoterapinėms funkcijoms, bet ji pati turi savotišką ir nepriklausomą gydymo ypatybę, kuri stovi kaip stiprus tiltas sugrįžimui į psichinę sveikatą. Turime pabrėžti, kad, kaip ir bet kokie cheminiai vaistai, ir šitas kalbinis vaistas netinka šiuo metu visoms psichinėms ligoms. Bet neužmirškime, kad kalba yra keista, bet didelė dovana žmonijai, apie kurią mes dar mažai žinome. Ateitis, mūsų manymu, turi mums dar daug netikėtumų. 1. Naudosimės M. Lorenz scema,t pateikta str. "Lan-guage as Expressive Behavior" žurnale Archives of Neu-rology and Psychiatry, Vol. 70, No. 3 (September, 1953), p. 285. 2. Skaitytojas, kuriam psichoanalitiniai ar psichiatriniai terminai nėra žinomi, gali gerus paaiškinimus rasti knygose: Brussel, Cantzlaar, The Layman's Dictionary of Psychiatry (Barnes & Noble, New York;; Laplancge and Pon-talis, The Language of Psycho-Analysis (W. W. Norton, New York). 3. Pagal DSM-II of Mental Disorders (American Psychiatric Association), diagnozė būtų klasifikuota kaip "manic-depressive illness, depressed type". Tačiau nepamirština, kad yra ir kitų galimybių, kaip "psychotic depres-sive reaction", "depressive neurosis" ar net "schizophrenia, schizo-affective type".