Vaidilos už kapinių Spausdinti
Parašė JURGIS GLIAUDA   
Jurgis Gliaudą,
liepos 4 sulaukęs 70 m. amžiaus. Rašytojas yra gimęs 1906 Tobolske. 1926 baigė Aušros gimnaziją, 1937 Vytauto Didž. universitete — teisių fakultetą. Tremties metus praleido Vokietijoje ir Šveicarijoje. Atvykęs į JAV, gyveno Detroite, o nuo 1953 — Los Angeles mieste. Dalyvauja lietuvių visuomeninėje - organizacinėje veikloje ir bendradarbiauja spaudoje. Rašytojo kelią pradėjo 1945 recenzijomis, vaizdeliais, eilėraščiais. Eilėraščių rinkinys Ave America pasirodė 1950. Paskui ėjo poema Broliai ir vaizdelių rinktinė Gęstanti saulė. Tačiau Jurgio Gliaudos stiprybė yra romanuose, kurių pirmasis, Namai ant smėlio, išėjo 1951. Po metų pasirodė romanas Ora pro nobis. Autorius savo romanuose sprendžia labai sudėtingas psichologines problemas, beveik nepaliestas mūsų literatūroje. Be minėtųjų knygų, Gliaudą dar yra parašęs šiuos veikalus, daugiausia romanus: Raidžių pasėliai (1955), Šikšnosparnių sostas (1960), Ikaro sonata (1961), Agonija (1965), Delfino ženkle (1966), Liepsnos ir apmaudo ąsočiai (1969), Aitvarai ir giria (1970), Brėkš-mės našta (1972), Taikos rytas (1972), Sunkiausiu keliu (1973), Pagairė (1975), Simas. Namai ant smėlio, Ikaro sonata ir Simas išversta į anglų kalbą. Autorius yra laimėjęs 6 Draugo romano konkursines premijas. Jis priklauso prie Lietuvių Rašytojų Draugijos.

Balandžio dienos ir naktys buvo pripildytos kurčios, tolimos kanonados. Kanonada plito iš Vakarų, ir mažas Badeno miestelis, nemaloniai sunerimęs, įtemptai klausėsi fronto urzgesio.

— Kodėl taip netoli amsi patrankos? — murmėjo nustebę miestelėnai. Jie buvo pratę galvoti: patrankoms smagu amčioti kur nors prie Maskvos ar Paryžiaus.

Ši netolima kanonada ženklino karo galą, svarstėme mes, benamiai, ir kilo, kaip šmėkla, klausimas: kas bus karą baigus? Į senas gūžtas negrįšime. Ten, karą baigus, prasidės skerdynės. Įdėmiai klausėmės žmonių naikinimo mašinerijos gaudesio ir, apatiško netikrumo kupini, laukėme gero vėjo ant irstančio jūros kranto.

Kas tai per "mes"? Tiesmukai tarus, tai aš ir vidutinio amžiaus Švarcas, aprusėjęs išbėgėlis iš paskerstos Lenkijos.

— Kas aš per vienas? — juokavo Švarcas, gimęs ispanų laive po panamiška vėliava ant Didžiosios Britanijos bangų ir gavęs iš tėvo vokišką pavardę. — Taip būna, mano bičiuli. Mūsų laikais viskas įmanoma.

Lenkijoje jis buvo vokiečių kalbos mokytojas. Turėjo kažin kokį defektą, išvengė kareiviavimo. Čia jis vaidino vokietį ir dirbo pusfabrikačių sandėlyje. Jis padėjo man gauti ten darbą. Abu mes buvome tokie vieniši. Gyvenome apdairiai, tylutėliai.

Kas dieną ėjome prie vienintelės miestelyje aludės "Štai dar po gurkšnį" ir stoviniavome prie plataus lango, kuriame buvo iškabintas frontų žemėlapis ir frontų linijos atžymėtos mažytėmis vėliavėlėmis. Rytų frontas įžūliai šliaužė į Vokietiją. Apie Vakarų frontą gerai žinojome iš kanonados gaudesio. Aludėje "Štai dar po gurkšnį" mikliai dirbo storulė Ema, pilstinėjanti skystą, "karišku" vadinamą alų. Ema mėgo vyrus. Vyrai buvo deficitinė vertybė.

Kartą Švarcas man pakuždėjo:
— Po darbo užsukime už kapinių, ten įsikūrė vaidilos rusai.
Nesupratau paslaptingo kuždesio.
— Vaidilos, — pakartojo Švarcas, — aktoriai. Vaidino prie rusiškų dalinių kažin kur Rytuose. Bet frontas keberiokšt. Atgabeno juos čion, ^įkršo gyventi kapinių koplyčioje. Aplankysime, padrąsinsime.
Darbą baigę, užbėgom namo, pasiėmėm ko valgomo pašerti vargstantiems atitremtiems vaidintojams.

Už miestelio kapinių buvo jauki, aukštų medžių apsupta aikštelė. Nelyginant vieta sąmokslininkams rinktis. Kapinės gi buvo parkas, pilnas šimtamečių platanų.Švelnus pietinės Vokietijos vakaras buvo sklidinas žydinčių vaismedžių sodų aromato. Saulės laida purpuru dengė vakarus. Dangaus purpuras teikė šviežumo ir žmonių veidams.

Vaidilų buvo dvi moterys, keturi vyrai. Visi jie sėdėjo ant žemės, pakloję kas apsiaustą, kas švarką.
— Nesistebėkite, — tarė blondinas, dalindamas kitiems mūsų duoklę, sumuštinius su marmeladu, — pamėgdžiojame prancūzišką paveikslą "Pusryčiai ant pievutės". Tik, va, mūsų damos apsirengusios.

— Nusirengti vėsoka, — girgžliai nusijuokė papurusio veido aktorė.
Pažintin suėjome lengvai, lyg savi su savais susitikę. Jų veiduose neradau nieko įdomaus, aktoriško, nors naiviai tikėjausi rasti. Pavargę žmonės. Nualinti žmonės. Mažai čia talkina ir dangaus purpuras. Tačiau tuoj pat įsistebeilijau jauną moteriškaitę, kurią galima pavadinti gražuole. Gruzinė? Čigonaitė? Varno sparno brunetė. Kai ji vaidina, aišku, žiūrovai į kitus aktorius nespokso.
Be klausimų nė žingsnio. Vaidilos klausė, kas mudu tokie. Iš kur? Aišku, jie laukė tarybinių vietovardžių — iš kur jie atsibastė. Švarcas pasakė:
— Aš iš Lenkijos, šis jaunas vyras — pabal-tietis. Vagabundai, bet netarybiniai.
— Ir mes, — pritarė vienas vaidilų, — va-gabundissimi sumuš. Kaip jūs.
— Ne visai jau taip, — blondinas turėjo savo nuomonę, — mes kitos planetos padarai. Ką mes matėme, jūs nesapnavote.

— Brolau, tai nuokrypa į tradicinį čecho-viškumą, — pasakė aktorius su juodais, siaurais ūsiukais. — Visad mūsų šnektos paremtos minoriniais skundais.
— Reiškia, čechoviška atmosfera, — šyptelėjo Švarcas.

— Verkautojų dalia, — pasakė blondinas. — Mano amplua — juokingas žioplys, bet, tikėkite, aš gerai matau, kas kaip.
Jis pokštiškai pakratė iškeltu pirštu. - — Namuose, tėvų žemėje, vaidinome ir melavome. Iki proto užtemimo melavome sau ir kitiems. O čia, karo siautuly, likimas liepė mums vaidinti vodeviliuose, šlamšte maudytis, bet nebemeluojame.
— Ant scenos vaidila turi pavirsti žmogumi, kurį vaidina, — lėtais žodžiais atsiliepė pagyvenęs, sužavėjęs mane net tokiose gyvenimo sąlygose dailiai pakirpta barzdele, tikra Rubenso espanjole, aktorius. — Vaidiname, būdavo, užsieninį dalyką, personažais tikime. Imame nuosavą, naminės gamybos tarybinį ir tuoj neriame į tirštą melą.

— Ek, jums to nesuprasti, — numojo ranka blondinas. — Juk jūs po giljotinos kirviu kazokėlio nešokote.
— Jums, bičiuliai, tikrai to nesuvokti, — pritarė blondinui Rubensas. — Va, epizodėlis. Mus, vaidintojus, tarybų galia atgabeno į tariamai išlaisvintą Lenkiją iliustruoti išlaisvinimo prakalbų Majakovskio deklamacijomis. Vienu žodžiu, dergti savo aktoriško pašaukimo. Teko užsukti į kažin kurį kuklutį teatrėlį tartis dėl gastrolių. Raštinėje solidus "pan". Mes jam "saliut!" Jis mums "būkite sveiki!" Žiūrime, prieš mus pavyzdingiausio kapitalisto pagal mūsų politinę abėcėlę paveikslas! Ant riešo auksinis laikrodėlis, františkas švarkelis, batai žvilga. Pradedame kalbą apie būsimas gastroles. Jūs, lenkai, dabar išlaisvinti! Bendras tad triūsas, Melpomenai! Pasiklausė, pasiklausė kapitalistas, atsiprašė: "Nesuprantu, panovie, ničnieko. Esu paskirtas direktoriauti, o buvau anksčiau šio teatro šlavikas". Išsižiojome. Kur gi direktorius? "Atleiskite, panovie, direktorius išvežtas". Tad stovi prieš mus kapitalistas šlavikas su auksiniu laikrodėliu. Františkas švarkelis. Batai žvilga. O mes, aktorių brolija, prieš jį kaip skur-deivos su brezentiniais ilgaauliais ir vorvane dvokiančiais batais. Vienas iš mūsiškių nesusitūrėjo: "Kur tokį švarką galėčiau nupirkti?" "Dabar viskas uždaryta. Nebegausite". "Parduok šitą". Kapitalistinis šlavikas nusišypsojo, nusiėmė švarką ir pasakė: "Imkite, panovie, aš dar tris tokius turiu".

Rubensas dailiai išskleidė abi rankas, lyg matematikos mokytojas, lengvai įrodęs teoremą klasės lentoj:
— Šis epizodėlis ir tapo mums nauja politine abėcėle.
— Amen! — kažin kas apvainikavo pasakojimą.
Visi buvome rūkoriai. Plaukė tabako dūmų debesys. Blondinas nusijuokė:
— Palaimintas patyrimų derlius. Iki šiol dar neteko nakvoti kapinių koplyčioje. Dabar gyvename. Nakvojame. Nei vaiduoklių, nei blusų, nei blakių.
Gražuolė brunetė staiga pasakė tokiu balsu, kurio aš nesitikėjau išgirsti iš jos išdidžių lūpų — senės švebeldos balsu:
— Blusos ir blakės tikra Dievo dovana, palyginus jas su šnipais.
— Nesistebėkite, — šyptelėjo Rubensas, pamatęs mano veidą, — Zoja komiška senė. Tai jos monologo trupinėlis.

Zojos balsas atrodė man tikras nenormalumas gražuolės lūpose. Aš susigriebiau apsižioplinęs ir sušvytravau komplimentu:
— Jums priklauso Saros Bernard vaidmuo. Aišku, tai buvo kvailai pasakyta. Betgi toks
buvau jaunas. Zoja atsakė man savo tikru, lengvu kontraltu:
— Komiškų senių visur reikia. Dažnos aktorės scenoje nori būti fėjomis. Juokinti vengia. Aš mėgstu juokinti. Dalis terapijos mūsų laikais.
Ji persijungė į savo scenišką švepliavimą:
— Aš komsenutė paporinsiu jums apie kompartiją; tai yra, aš komunistinė senutė paporinsiu jums apie komišką partiją.

— Bravo, bravissimo! — sušukau ir suplojau delnais iki skausmo.
— Zoja yra mūsų numylėtinė, — pagyrė papurusių žandelių aktorė. — Su ja niekas nenuleis nosies. Publika plyšta nuo juoko. O, Zoja, ji gabi juokinti. Mūsų numylėtinė!
Visi jai pritarė: ir lavoną prajuokins Zojos švepliavimas, juo labiau įvėlus politinio sūkurio dviprasmybes . . .

Visą naktį gražuolė Zoja siautėjo mano mintyse. Kas per nuostabi moteris! Tokia graži! Tokia ir juokdarė! Koks gilus jos tamsus žvilgsnis, jai pokštą pasakius ir pabrėžtinai rimtai, taip kontrastiškai, įsižvelgiant į bendrakalbį ar į publiką.
Rytą aš užsukau į aludę. "Štai dar po gurkšnį" ir iškaulijau iš storulės Emos plytelę šveicariško šokolado "Tobler". Indėno galvos su erelio plunksnomis piešinys ant šokolado popieriaus priminė man vaikystę ir įtaigiai pakvietė į avantiūrą.
— Su tuo būsi laimingas, — pasakė nusimananti Ema.
— Neužmiršiu ir tavęs, — įžūliai atkirtau riebia dviprasmybe.

Vyrai buvo deficitinė vertybė. Jiems viskas leistina. Dviprasmybės skambėjo kaip trimitai prie Jerichono sienų. Sienos iro, ižo ir griuvo.
Aš buvau suplanavęs šią "Toblerio" plytelę įteikti Zojai. Taip, paprastai, besijuokiant, žiūrovo teisėmis. Atneša gi aktoriams gėlių. Aš atnešu šokoladą. Kad tik pasijustų Zoja įvertinta, kad tik pasijustų smagiai po kietos nakvynės guolio ant kapinių koplyčios grindų . . .

Po darbo aš kaktomušiais susidūriau su Švarcu prie sandėlio durų. Jis manęs ieškojo. Mane nustebino jo lyg nusmukusio veido išvaizda. Tai buvo prislopinta panika.

— Atsitraukime nuošalin, — burbtelėjo mano senyvas bičiulis.
— Kanonada vis artyn, — aš pasakiau, galvodamas, kad Švarcas sužinojo kokią nors naują fronto sensaciją.
Jis paėmė mane už alkūnės.
— Vaidilos pradingo, — pasakė Švarcas.
— Paspaudė kulnais?

— Visus naktį surinko kaip vištas į maišą.
— Kaip taip? — aš sustyrau. — Juk jie fronto bendradarbiai. Jie prie fronto vaidino.
— Dėl Zojos, tos brunetės, — gailiai nu-švebeldžiavo mano susijaudinęs bičiulis. — Dėl Zojos. Kažin kas sužinojo, kad jinai žydaitė. Vaidilos tai žinojo ir slėpė. Tad ją, ir visus . . .
Siaubo kanonada sugriaudėjo mano supurtytoje dvasioje.