TU ES SACERDOS Spausdinti
ARKIVYSKUPO JUOZAPO SKVIRECKO ĮŠVENTINIMAS KUNIGU


Šis straipsnelis yra paimtas iš paties J. E. Kauno Arkivyskupo-Metropolito atsiminimų, kuriuos jis padiktavo savo sekretoriui. Iš šito straipsnelio skaitytojai pamatys, kokiose aplinkybėse prieš 50 metų mūsų gerbiamas Jubilijatas atliko lemiamą žingsnį savo gyvenime, t. y. priėmė kunigystės
šventimus ir atlaikė pirmąsias šv. mišias. Red.

*

1896 metais birželio mėnesy Žemaičių Seminarijos klierikai važiavo atostogų. Po vasaros jie manė grįžti tęsti savo mokslo. Ketvirtamečių klierikų mintys buvo kitokios negu jų jaunesniųjų draugų. Sugrįžę seminarijon po atostogų, jie turėjo ruoštis priimti aukštesniuosius šventimus - subdijakonatą, dijakonatą ir kunigystę, nes žemesniuosius jie jau turėjo. Pirmiausia, priimdami aukštesniuosius šventimus, jie turėjo išlaikyti atitinkamus egzaminus. Paskui, įšventinti kunigais, jie turėjo pradėti savo tikrąjį pašaukimo darbą - kunigauti savo tautiečių tarpe, būti tais Kristaus išrinktaisiais pasiuntiniais, kurie turėjo eiti ir duoti vaisių. Jų gyvenimas turėjo gauti kitokį pavidalą negu buvo iki šiol. Iki tam laikui jie dirbo sau, toliau jie turėjo dirbti kitiems.


Juozapas Skvireckas ir dar vienas jo draugas Benediktas Erbrederis, išrinkti seminarijos vadovybės, kad po atostogų tęstų aukštuosius teologijos mokslus Dvasinėje Petrapilio Akademijoje, buvo priversti savo mintimis skirtis nuo nemažo būrelio savo bendraminčių kursinių draugų. Prie jų dar prisidėjo Kazimieras Mačius. Jis buvo labai jaunas ir šventimų gauti su kitais dar negalėjo ir, gavęs lėšų iš šalies, buvo pasiryžęs vykti taip pat į Akademiją.

Juozapas Svireckas mažuosius šventimus buvo gavęs kartu su kitais klierikais, kai jis dar buvo antrame seminarijos kurse Kaune. Apie greitą subdijakonato priėmimą, vadinasi, apie galutinį pasiryžimą tapti kunigu, jam dar nebuvo ko galvoti. Jam, kaip ir kitiems, kuriems tenka savo negausias žinias, įgijamas seminarijoj, papildyti aukštuoju Akademijos mokslu, išrinkimas Dvasinei Akademijai, be abejo, turėjo suteikti nemažo pasitenkinimo, nors jis buvo sujungtas su slegiančiu klausimu, kaip pavyks tie ilgi metai pakelti, ypač žiūrint sunkios jo ir jo šeimos medžiaginės padėties.


Nuotraukoje: J.E. Kauno Arkivyskupas Metropolistas Dr. J.Skvireckas.


Bet kuris naujas terminas dar nepradėtas atrodo ilgas, tačiau jį pradėjus, jis greitai skrenda beveik vėjo greitumu. Taip atsitiko ir su Juozapu Skvirecku. Jis nepamatė, kaip Akademijoj praslinko pirmieji metai; taip pat ir antrieji metai ėjo kone prie galo. Gavėnios metu paprastai būdavo duodami subdijakonato šventimai tiems auklėtiniams, kurie subdijakonato nebuvo atsivežę iš savo dijacezijos.

Akademijoj tais metais šventimus teikė pats naujasis rektorius vyskupas Niedzialkowskis. Tarp šventinamųjų buvo ir Juozapas Svireckas - Šitokiu būdu jis peržengė tą slenkstį - apie kurį jį šventinusis vyskupas jam ir kitiems kandidatams sakė: „Iki šiam laikui jums valia pasitraukti - hucusque licet vobis resiliere...“ Tą slenkstį peržengęs jaunuolis jau buvo surištas amžinaisiais įžadais. Juozapas Skvireckas šį žingsnį, padarė 1898 metais. Šiaip subdijakonato Akademijoj neskubėdavo duoti, nes, tik klierikais būdami, Akademijos studentai būdavo dar laisvi nuo brevijoriaus kalbėjimo, o priėmus subdijakonato šventimus, tai prievolei jau tekdavo kasdien skirti arti dviejų valandų.
Dar metams praslinkus, vėl gavėnioje tas pats vyskupas Niedzialkowskis įšventino Juozapą Skvirecką dijakonu, šitaip suteikdamas paskutinį laipsnį prieš kunigystę.
Atėjo ir tų metų pabaiga. Juozapas Svireckas jau buvo gavęs ir teologijos kandidato laipsnį. Trijų metų studijos Akademijoj jau buvo baigtos. Tik vienas įkyrus klausimas nedavė ramybės: ar beverta dar vienerius metus laukti kunigystės šventimų, ar negeriau būtų mesti Akademiją, kuri jau turinčiam šiokį tokį akademinį laipsnį jokių naujų privilegijų, rodos, ir nežadėjo. Taigi jaunas dijakonas klausė, ar ne geriau eiti jieškoti sau darbo, kuris būtų šiek tiek medžiagiškai pelningesnis ir labiau patikrintų laisvesnį gyvenimą.

Tą dilemą Juozapui Skvireckui tikrai nuoširdžiai padėjo spręsti Akademijos profesorius Jonas Maciulevičius-Maironis. Jis apsiėmė išaiškinti Akademijos vadovybei, kad reikia leisti Juozapui Skvireckui priimti kunigystės šventimus, o jau kunigui leisti taip pat baigti ketvirtųjų metų studijas Akademijoj, kad šitaip pasiektų teologijos magistro laipsnį. Maironio pastangos nenuėjo veltui. Akademijos vadovybė tam pasiūlymui pritarė ir davė atitinkamus leidimus.

Palengvėjusia širdimi skubėjo Juozapas Svireckas iš Petrapilio į gimtinę, kur laukė atostogos ir iškilmingieji kunigystės šventimai. Vasaros metu 1899 metais birželio 24 d. (senuoju stilium birželio 12 d.). Kauno katedroje Žemaičių pavyskupis Cirtautas suteikė Juozapui Skvireckui kunigystės šventimus. Kartu su juo kunigystę priėmė jo kursinis draugas Kazimieras Mačius ir dar vienas Kauno kunigų seminarijos klierikas.

Įšventintam kunigu svarbiausia buvo atlaikyti pirmąsias šv. Mišias, vadinamąsias primicijas. Jos paprastai laikomos labai iškilmingai, išpuoštoj šventovėj, su gražiais giedojimais, su daugybe svečių. Tai rodos toks paprastas dalykas, kad mūsų žmonės primicijų kitaip nė įsivaizduoti negali. Bet ne taip buvo 1899 metais, kada rusų caro valdžia katalikų kunigams sugalvodavo įvairių kliūčių.

Sakysim, tada svetimi kunigai nuvykti į svečius pas savo kaimyną tegalėjo tik tam tikromis paskirtomis atlaidų dienomis. Jų sąrašai buvo skelbiami su valdžios sutikimu ir pritarimu. Juose buvo nurodyta ir kurie kunigai gali į atlaidus nuvykti. Šiaip svetimas kunigas ne savo parapijoj neturėjo teisės laikyti giedotinių šv. mišių, neturėjo teisės klausyti išpažinčių, juo labiau sakyti pamokslų ir apskritai atlikinėti bet kokių religinių apeigų.

Kokias gi teises policijos akimis galėjo turėti kad ir iš Petrapilio atvykęs teologijos kandidatas? Daugiausia jis galėjo atlaikyti tik tylias tylutėles šv. mišias. Jei klebonas drįso rizikuoti, jis galėjo uždaryti tą jauną kunigą zakristijoje ir čia jam atsiųsti nuo savo klausyklos po vieną kitą žmogų, norintį eiti prie jo išpažinties, bet taip, kad, iš tolo žiūrint, nebūtų galima suprasti, jog zakristijoje yra klausoma išpažinčių. Jei tai šiek tiek neatsargiai būdavo padaryta, tuoj šnipinėjanti policija ar žandarmerija pranešdavo kam reikia, o vyskupijos kurija tuoj gaudavo raštą, kuriame smulkiai būdavo aprašyta, kad toks ir toks kunigas tą ir tą dieną buvo atsilankęs į N. N. parapiją ir ten nusikalstamai laikęs šv. mišias arba klausęs išpažinčių etc. Tada kurija turėdavo pravesti tardymą ir kunigo pasiaiškinimus persiųsti gubernatoriaus įstaigai, kuri, aišku, nebūdavo patenkinta tokiais pasiaiškinimais ir nusikaltėliui paskirdavo piniginę pabaudą 25 - 50 ar daugiau rublių. Už kitus tariamus nusikaltimus, pavyzdžiui, už išklausymą išpažinties kokio nors provoslavo, jau kunigui tekdavo susipažinti su ištrėmimu į artimesnes ar tolimesnes plačiosios Rusijos sritis.

Taigi ir naujasis kunigas, neopresbiteris Juozapas Skvireckas po kunigystės šventimų buvo atsidūręs prieš panašią būklę. Kur rasti tokį drąsų kleboną, pas kurį būtų galima atlaikyti pirmąsias šv. mišias? Arti tėviškės palankių aplinkybių primicijoms atlaikyti nebuvo. Policija būtų perdaug greitai sužinojusi naujo kunigo atvykimą. Vadinasi, reikėjo jieškoti kur nors kitokios išeities. Tą išeitį surado gerasis kunigo J. Skvirecko bičiulis Panevėžio klebonas kanauninkas Chodoravičius. Jis išaiškino jam, kad rizikuoti neverta. Tiesa, sakė jis, tave Krinčine beveik niekas nepažįsta, bet ten yra policija, kaip ir visur. Galima ją, aišku, papirkti,, bet tam reikia daug pinigo- ir reikia žmogaus, kuris tuo užsiimtų. O tu esi kunigu ir 5uo būsi, nežiūrint, ar tu primicijas laikysi su didele iškilme, ar ne... Pagaliau ir buvo sutarta pirmąsias šv. mišias atlaikyti Panevėžyje be didelių iškilmių ir be policijos žinios bei jos papirkimo.

Buvo parinkta tinkama diena. Kada jau pamaldos buvo pasibaigusios ir negausūs maldininkai jau buvo išsiskirstę, naujasis kunigas nuėjo į šventovę. Ten atsirado ir vargonininkas ir reikiama asista. Niekam netrukdant, naujasis celebransas, lydimas asistuojančių kunigų, išėjo prie altoriaus. Atgiedojus „Veni Creator Spiritus“, kun. Juozapas Skvireckas primicijas atlaikė beveik visai tuščioje šventovėje. Po primicijų palaiminimo jis ramiai grįžo į kleboniją, kur jo laukė kuklūs pietūs. Svečių iš kitur nebuvo jokių, bet šiokių tokių iškilmių žymių netrūko. Šitaip tyliai ir kukliai prasidėjo neopresbiterio J. Skvirecko kunigavimas.

Neilgai trukus po to pasitaikė Panevėžyje didžiausi parapijos atlaidai. Kaip paprastai, jų metu buvo ir didžioji procesija su Šv. Sakramentu šventoriuje. Neopresbiteriui visą laiką teko stebėti, kaip netoli nuo jo, už kokių poros žingsnių, vis sukinėjosi vienas žandaras, matomai norėjęs įsistebėti, kokią jis knygą laikė rankoje, ir kaip nors bandydamas išskaityti net jo mintis, ar kartais ten nesislepia kokie nors „baisūs“ sumanymai Rusijos valdžiai sugriauti ir carui nuo sosto nuversti. Tačiau, kokį pranešimą savo valdžiai padarė anas žandaras, neteko sužinoti. Viena buvo aišku, kad uoliam šnipui nepavyko įsigyti naujų nuopelnų savo vyresnybės akyse.

Panevėžy pažįstamų kun. Juozapas Skvireckas nedaug teturėjo, bet vis dėlto, jam įsišventinus į kunigus, atsirado bent viena pažįstama. Tai buvo viena visai naivi kaimo mergaitė, kuri turėjo progos kartą matyti jį kaime svečiuose. Vieną dieną, grįžtant neopresbiteriui iš šventovės, ta mergaitė priėjo prie jo su nepaprastu prašymu - priimti ją šeimininke, kai tik jis kur nors gausiąs kleboniją. Tai buvo tikrai netikėtas pasiūlymas, sukėlęs visiems daug juoko. Žinoma, tai mergaitei buvo padėkota už uolumą, pastebint tačiau, kad tos klebonijos turbūt labai ilgai teks laukti...

Po primicijų atostogos, gaunant stipendiją už šv. mišias, kun. J. Skvireckui pasidarė žymiai lengvesnės. Be didelio tad vargo jis galėjo nuvažiuoti į pradėtą jau pamiršti tėviškės kraštą ir aplankyti tėvus bei pažįstamus Pasvalyje pas gerą savo prietelių kun. Banevičių, kuris pavadavo Pasvalio kleboną, prelatą Vlasilovą Dambrauską, Kauno kurijos oficiolą, nuolat gyvenusį Kaune. Čia, Pasvalyje neopresbiteris Juozapas Skvireckas buvo laikomas lyg namiškiu ir žandarmerija juo visai nesidomėjo. Todėl čia visų pirma buvo galima atlaikyti antrąsias quasi primicijas, dalyvaujant artimiesiems giminėms, nes iš gimtinio kaimo iki Pasvalio tebuvo tik šeši kilometrai.
Tai šitokiose aplinkybėse buvo įšventintas kunigu dabartinis Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas, prieš penkiasdešimt metų ir tokie tada buvo laikai, kai jis pradėjo eiti atsakingas sielų vadovo pareigas.

Didelis ir ilgas yra mūsų Jubilijato kelias. Jis prasidėjo 1873 m. rugsėjo 20 d. mažame Aukštaičių kaime Pašiliečiuose, vargingoje ūkininko trobelėje. Iš maldaknygės slapta pramokytas lietuviško rašto, jis išėjo savo keliu ir baigė aukštuosius teologijos mokslus. Prieš 30 metų, įvertindamas jo darbus ir nuopelnus, Benediktas XV jį paskyrė vyskupu, o 1926, kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo pakeltas Arkivyskupu Metropolitu. 1931 m. Pijus XI suteikė jam Popiežiaus Asistento bei Jo Šventenybės Rūmų Prelato ir Romos grafo titulus.. Sėkmingai eidamas sielų vadovo pareigas ir profesoriaudamas, ilgus kruopštaus darbo metus jis paaukojo, kad lietuvių kalba pasirodytų pilnas Šv. Rašto vertimas su komentarais. Kartu atsidūręs tremtyje, jis parūpino N. Testamento IV laidą ir naują Psalmyno vertimą, kad tremtiniai vargo dienose rastų paguodą bei suraminimą Dievo žodyje.

Mes sveikiname savo ir savo skaitytojų vardu Jubilijatą auksinės kunigystės proga, linkime ir toliau sėkmingai darbuotis tikinčiųjų ir savo tautiečių labui ir prašome Aukščiausiojo palaimos!