|
VARPAS Aš su tiesa, su prietema įnešiu
Į jūsų sielas savo vakarinį
Skambėjimą; atsirakinę
Septynis užraktus, panašūs
Į mano nuovargį, jūs tarsit
Man širdimi; ir plauks naktis
Banguojančia skraiste ...
- Katarsis, - Sakys alyvos, glostys jums akis
Tik šiandien pamatytu kuplumu.
Ir jūs kalbėsit (-mano bangos gaus):
- O, kaip gyvent sekundiška, ūmu!
Kaip daug varpų skambėjime dangaus!
Ir man bus gera atsiremti į žmogaus
Akis, ir atsigult į širdis taip ramu.
ŽYDINČIOS VALANDOS
Įmerktos didžiulėn mano vienatvės vazon,
Sunkios vakaro valandos skleidžias iš lėto.
Jos geria sekundžių sidabro lietų,
Sudegusių metų atašvaitos auksu jas dažo
Ir lieja jas ilgesys giliais violetais. Nuo miegančių mano širdy tolimųjų saulėlydžių
Jos mėlynus nuvelka jūros ir vėjo kvapus,
Ir laikas, kaip vanagas, ore pakimba ties kliedinčia
Akimirka, ir jos likimas, kaip mano, kaip vakaro, auga trapus. O, žydinčios valandos!
Žingsniais sidabro lietaus
Jūs tvinstat many, paskandinat ritme ir nuvystat,
Ir užmerkęs akis, aš taip noriu sugrįžt, kai matau,
Kaip klykia, pametusi klystkeliuos metų mane, vaikystė.
TU Pro metus, lyg pro ašaras, girdis,
Kai - vaiduoklis, nakties vagis –
Godžiai gerdamas mano širdį,
Neatsispiriamai pragys.
Tai, lyg mirštančio kūdikio šauksmas –
- O, ne durklo švytuojąs ašmuo! -
Tik mėlynas žvilgsnio auksas:
Nenudurs - švelnumu užkamuos. Tai pasąmonės vario vartais Prasiveržėlis, skausmo sūnus –
- O bejėgiškas, o švelnus -
Vienumoj verkia tavo vardas.
SEKMADIENĮ LIJO Kada nepabaigiamom virvėm nutysęs
Pakibs, ir siūbuos, ir supuosis lietus,
Kada pro jo ūkaną vos bematysi
Vaizdus vakarykščius, tingius ir lėtus, -
- Lyg žingsniai saloj aptiktos amžinatvės,
Kurion, kaip dausosna, plaukei luoteliu,
- Lyg ilsias pulsavimas mirkstančios gatvės,
Bemirštančios nuobodžiu po lieteliu, -
- Tada tu pajusi, kaip ima atakti
Širdis, ir lyg sukama juosta atgal,
Grįžti į nenykstančią, nokstančią naktį,
Grįžti prie maldos, prie meldynų, prie kaktos,
Kurią bučiavai, tartum salą banga.
VĖLINĖS
Koks laukimas! ... Vėlinės. Ir Vilnius –
- Milžinas saulėlydžio lauže.
Plaukia minios, kaip likimo vilnys,
Ir kiekvienas - kaip liepsna maža.
Gimsta žvaigždės, virpa virš namų.
O, ramybė!.. Rodos, mes anapus
Rūpesčių ir lūkesčių, skausmų ...
Gaudžia Vilnius, kaip atvertas kapas,
Amžinatvės rankos renkas mus.
... Tuoj sutems. Ir mes, klajūnės liepsnos,
Į Čiurlionio Raigardą - Rašus
Virpesį gyvų širdžių suspiesim
Ir ugninėn jūron susiliesim
Už kadais liepsnojusius visus. |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
