Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas

Egzistencializmas ir Krikščionybė.

- Jau daugybė metų, kai egzistencinė filosofija nebeišsivysto. Kadaise M. Heideggerio ir K. Jasperso pasakytas žodis iš tikro buvo paskutinis. Teisingai tad Heideggeris savo „Laiške apie humanizmą“ giriasi, kad po jo veikalo „Būtis ir laikas“ pasirodymo niekas nežengė nė žingsnio priekin. Tačiau jeigu šis pasigyrimas rodo paties Heideggerio proto jėgą, tai sykiu jis rodo pačios srovės kažkokį ydingumą, neleidžiantį jai tekėti toliau ir išsiskleisti įvairiomis šakomis, kaip tai paprastai vyksta su kiekviena sveika ir nauja idėja. Prancūzą J. P. Sartre negalima laikyti egzistencializmo pratęsėju. Jis yra tik jo subanalinto jas. Kaip savo metu sofistai, išnešę filosofavimą į rinkos aikštę ir padarę jį išmokstamu ir net perkamu dalyku, subanalino graikų filosofiją, taip šiandien Sartre, padarydamas egzistencializmą minios dalyku, pavertė jį mados apraiška, linksniuojama plepių, bet dažniausiai nesąmoningų lūpų.

Jeigu jieškotume priežasties, dėl ko  egzistencializmas sustingo, turėtume, atrodo, sustoti prie Dievo problemos: egzistencializmas ne tik neįstengė Dievo problemos išspręsti, bei jis  neįstengė jos nė pastatyti.


 Heidegeris tame pačiame „Laiške apie humanizmą“ ginasi nuo priekaišto, esą jis esąs ateistas. Jis tik nesprendžiąs Dievo problemos, nes jam atrodanti kvailybė filosofiškai jieško kelio į transcendenciją. Tačiau Heidegeris nepastebi, kad pats did žiausias ir radikaliausias. ateizmas ir yra nekalbėti apie Dievą. Mes nežinome subjektyvių Heideggerio nuotaikų. Tačiau jo sistema yra be prošvaistės į anapus. - Nedaug kuo geresnė yra šiuo atžvilgiu ir K. Jasperso filosofija. Jaspersas mėgina kalbėti i apie transcendenciją ir savo sistemoje jai skiria net visą knygą. Tačiau kelias į ją jam yra uždarytas t šifrais. Paskaityti šiuos šifrus yra žmogaus pastanga. Tačiau jų paskaitymas vis tiek baigiasi nepasisekimu. „Šifras neatsiskleidžia, jeigu aš jo noriu, bet jeigu aš darau viską, kad išvengčiau jo tikrovės; jis atsiskleidžia likimo meilėje; bet fatalizmas būtų netikras, kuris iš anksto pasiduotų ir todėl išvengtų nepasisekimo“ (Philosophie 867). Tiesa, pats Jaspersas kratosi priekaišto, kurį jam šioje vietoje būtų galima padaryti, kad žmogaus santykis su transcendencija virsta tiktai nuotykių j ieškojimu. Tačiau vis tiek jo sistemoje transcendencija žmogui neatsiskleidžia ir žmogus santykių su ja neužmezga. Nepasisekimas stovi žmogaus pastangų pabaigoje.

Šitasai Dievo problemos pastatymo trūkumas ir neleidžia egzistencializmui rasti kelio į krikščioniškąjį pasaulį. Krikščioniškasis žmogus negali pakelti tokios filosofijos, kurioje nėra durų į anapus. Galima šių durų jieškoti vienur ir kitur. Galima kelią į Dievą matyti einantį arba per žmogaus sielą (Augustinas) ar per pasaulį (Tomas Akvinietis). Tačiau kiekvienu atveju jis turi būti. Filosofija, kuri principialiai atsisako tokio kelio jieškoti arba net paneigia jo galimumą, negali būti įimta į krikščioniškosios kultūros lobyną.

Šitą egzistencializmo trūkumą mėgina pataisyti prancūzų filosofas, vienas iš originaliausių romaniškojo pasaulio mąstytojų Maurice B1 o n -d ei. Dar prieš pirmąji pasaulinį karą išleistu savo veikalu „Veiksmas“ (L'Action) Blondel suėjo į konfliktą su Kat. Bažnyčia, ir šis veikalas buvo įtrauktas į indeksą. Po to Blondelis keturiasdešimt metų nieko nerašė. Mokytojaudamas provincijoje, jis dar sykį permąstę savo tezes ir jas pradėjo skelbti tik po šio karo. 1945 m. jis pradėjo leisti „Filosofijos ir krikščioniškosios dvasios“ trilogiją. Beveik visiškai apakęs senukas šiuo kartu susilaukė Bažnyčios pripažinimo ir pagyrimo. Štai ištrauka iš pop. Pijaus XII padėkos laiško, parašyto, popiežiui pavedus, Segretaria di Stato dabartinio vedėjo I. B. Montini: „Jūsų trilogija apie „Filosofiją ir krikščioniškąją dvasią“, kurios neseniai išleidote pirmąjį tomą, slepia savyje kilnią ir patenkinamą apologetiką. Ir Jo šventenybei buvo labai malonu priimti šią sūnišką pagarbos dovaną. Tokios problemos svarba negali būti niekieno nepastebėta, nes Čia yra taip sumaniai svarstomi santykiai tarp filosofijos ir krikščionybės, tarp tikėjimo ir proto, tarp gamtos ir antgamtės... Ir jūs tai atlikote vedami Jūsų talento ir Jūsų tikėjimo. Išskyrus keletą posakių, kuriems teologinis griežtumas būtų reikalavęs didesnio tikslumo, ši argumentacija gali ir privalo inteligentijos sluogsniams būta įnašu į geresnį krikščioniškosios pasiuntinybės supratimą ir priėmimą ... Jūsų protinė gerojo samaritiečio meilė, pasilenkdama prie sužeistos žmonijos stengdamasi ją suprasti ir prabildama į ją jos kalba, prisidės efektyviai ją įstatyti į nenukrypstančias ir išganingas jos dieviškojo pašaukimo perspektyvas“ (cit. „La vie intellectuelle“ 1945 m. 2 nr. 40 p.). Todėl nors tomistų kongresas Romoje 1947 metais pasisakė prieš egzistencializmą apskritai ir nors vienas referatas buvos skirtas specialiai M. Blondelio egzistencializmui atmesti, tačiau minėtas Montini laiškas duoda vilties, kad Blondelio filosofija gali ilgainiui būti tiltas, kuris sujungs krikščioniškąjį mąstymą su egzistenciniu. Dievo problemos tinkamas pastatymas gali egzistencializmą išgelbėti iš jo sustingimo ir atidaryti jam naujas perspektyvas. Jeigu į Dievą eina kelias iš žmogaus sielos, jeigu į
Jį galima eiti, pradedant pasauliu, kodėl negalima būtų rasti kelio į anapus iš žmogiškosios egzistencijos?

Nejaugi, gavęs savo esmę iš Dievo, žmogus galėtų pasilikti Jam uždaras savo buvimu? Reikia tik tinkamai išnagrinėti egzistenciją ir, atrodo, kad kelias į transcendencija turi būti rastas. O radus šį kelią, egzistencializmas ir Krikščionybė paduos sau rankas. Tuo būdu bus apvaisintas dabartinis katalikų mąstymas, jau daug metų tekąs seklia ir nekūrybiška vaga, ir sykiu egzistencializmas bus išgelbėtas iš savo akligatvio.

Maurice Blondel galbūt yra pirmasis žingsnis į šitokią susiderinimo šventę.

*

Argentinos filosofų kongresas Mendozoje nutarė palaikyti glaudžius ryšius su vokiečių filosofais, kviesdamas vokiečius paskaityti Argentinos universitetuose epizodinių kursų ir sykiu pasikeisdamas filosofiją studijuojančiais studentais.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai