SLAPTAS VYSK. M. VALANČIAUS LAIŠKAS Spausdinti
Parašė PAULIUS JATULIS   
Visai netikėtai Vatikano archyve pavyko surasti vieną įdomų vyskupo Valančiaus ranka rašytą laišką. Tai laiškas iš Vienos (Austrijoje) nunciatūros archyvo, kuris šiuo metu yra Vatikano archyve. Paprastai iš Lietuvos XIX-me amžiuje siunčiami tiek slapti, tiek per rusų valdžios įstaigas ėję raštai patekdavo į Nepaprastų Bažnyčios Reikalų Kongregacijos archyvą (AA.EE.SS), o jų dalis — į popiežiaus Valstybės Sekretariato archyvą.

Pasirodo, jog caro valdžia pasiūlė Šv. Sostui, kad Kuršo sričiai skirtų sufraganą Šenbergo (dabar Skaistkalnės) kleboną kan. Eduardą Landsbergį. Kuršo ir Latgalijos sritis Latvijoje tuo metu priklausė Žemaičių vyskupijai, kadangi rusai panaikino Livonijos vyskupiją, kurios ribose anksčiau buvo toji sritis. Rusų valdžios pasiūlymą gavęs, popiežiaus valstybės sekretorius kard. An-tonelli nusiuntė laišką apašt. nuncijui arkiv. De Luca į Vieną, prašydamas, kad slaptai susisiektų su vyskupu Valančium ir gautų iš jo teisingų informacijų apie kandidatą į vyskupus kan. Landsbergį.

Vysk. Valančius nustebo gavęs slaptu keliu nuncijaus raštą; tuo pat keliu jis turėjo ir atsakyti. Jis pažymi, kad įprastu keliu per caro įstaigas Romai siunčiamiems pranešimams "mažai ką galima tikėti". Pateikęs pagal savo sąžinę tikras žinias apie kan. Landsbergį, Valančius prašo to laiško niekur neskelbti, nes jis būsiąs rusų baudžiamas; juk vyskupams buvo griežtai uždrausta rašyti laiškus į užsienį, ypač į Romą. Vysk. Valančiaus laiškas turi 4 puslapius (žr. pridedamas foto nuotraukas).

Nuncijaus De Luca laiškas vyskupui Valančiui
Adresas šone: Jo Šviesiausiajai Malonybei Telšių vyskupui Volončevskiui. Į Telšius. Telšiai. Kuršas. Nr. 2660/1.
Viena, 1862 m. kovo 9 d.

Jūsų Šviesiausia Malonybe.
Kadangi tinkamas ir visais atžvilgiais vertas dvasiškis Švento Romos Apaštalų Sosto turėtų būti skiriamas šiai Telšių vyskupijai vyskupo pagalbininko, arba sufragano, pareigoms, prašau ir meldžiu Jūsų Šviesiausią Malonybę, kad nedelsdamas nuoširdžiai man pareikštumėte savo nuomonę — kaip tinka katalikų vyskupui ir neatsižvelgiant į žmogiškus motyvus —, būtent, ar Didžiai Gerb. kanauninkas Eduardas Landsbergis, Šenbergo miestelio Kurše klebonas, minėtoms pareigoms laikytinas tinkamu ir vertu, kad galėtų būti pakeltas į vyskupo garbę. Jūsų Šviesiausia Malonybė malonės man atsakyti tuo pačiu keliu, kuriuo šis mano laiškas pateko į Jūsų rankas. Ta proga reiškiu Jūsų Šviesiausiai Malonybei padėkos ir pagarbos jausmus.
(Vatikano archyvas , Arch, Nunz. di Vienna, vol. 427-A, f. 387, registras).

Vyskupo Valančiaus atsakymas nuncijui
Pirmojo puslapio (f. 389) apačioje, kairėje pusėje užrašyta vieta, data ir adresatas: Varnių miestas, 1862 m. balandžio 28 d. sen. stiliaus. Jo Eminencija Gerb. Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas De Luca.

Jūsų Eminencija!
Maloniausią Jiisų Eminencijos laišką Nr. 2660/1, kurį iš Vienos man teikėtės atsiųsti, su džiaugsmu gavau balandžio 26 d. sen. st., nežinau, kuriuo keliu, bet, įvertindamas dalyko svarbą, kuo greičiausiai atsakau į man pateiktą klausimą.
Jūsų Eminencijai tikrai ne paslaptis, kiek nepatogumų sutinka toli nuo Apaštalų Sosto gyvenantieji ir kokias turime pakelti sunkenybes, jei kartais norime Šventajam Sostui atverti savo tikrą nusistatymą; ir todėl atsitinka, kad mūsų pranešimams, kurie Jo Šventenybei Popiežiui siunčiami per valdžios įstaigas, mažai ką galima tikėti. Taigi tikiuos, kad Jūsų Eminencija nenustebs, jei apie kan. Landsbergį dabar mano pareikšta nuomonė (f. 389v) atrodys šiek tiek skirtinga nuo tos, kurią apie šį vyrą Apaštalų Sostui pateikė valdžia.

Didžiai Gerb. Eduardas Landsbergis, šiuo metu Šenbergo miestelio klebonas, būsimas Telšių vyskupas pagalbininkas, yra gimęs iš motinos, priklausančios Augsburgo konfesijai (t.y. liu-teronės), iš kurios jau nuo kūdikystės jis nejučiomis pasisavino tos sektos principus. Jis buvo auklėjamas mokyklose, kuriose pas mus religija mažai ką reiškia, o įstojęs į dvasinį luomą, teologiją studijavo Vilniaus universitete, kur tuo metu jaunų studentų dvasiai labai daug įtakos turėjo Febronijaus ir imperatoriaus Juozapo II-jo principai, dabar jau atgyvenę. Pagaliau tapęs kunigu, kaip mokąs vokiečių kalbą, visą savo gyvenimą praleido Kurše, nuolatos bendraudamas su ne-katalikais, taigi noroms nenoroms turėjo pasiduoti to bendravimo įtakai. Todėl įvyko taip, (f. 390) kad, kaip paaiškėjo, jis ėmė menkai vertinti ir net peikti vienuolinį gyvenimą bei vienuolius, taip pat visokias katalikų brolijas ir draugijas, šventas procesijas ir kitas tos rūšies maldingas mūsų Bažnyčios praktikas, kurios ypač nekatali-kus erzina. Jis mažai rūpinasi klaidatikius atitraukti nuo jų klaidų, savo teisėtiems vyresniesiems nevisuomet yra paklusnus, o privačiame gyvenime rodosi išsiblaškęs ir paviršutinis.

Taigi manyčiau, kad šitokį vyrą vyskupo pagalbininko pareigoms tik tuomet be pavojaus būtų galima skirti, jeigu jam aiškiai būtų atimta viltis kada nors tapti dieceziniu (vyskupu). Man pavestoje vyskupijoje yra žymiai vertingesnių vyrų, kurie galėtų būti pakelti į šį poaukštį; tuo tarpu linkėčiau, kad kanauninkas (/. 3901;) Landsbergis, kaip įtartino tikėjimo kunigas, liktų savo dabartinėse pareigose.

Šią savo nuomonę nuoširdžiai pareikšdamas Jūsų Eminencijai, labai prašau, kad šis mano laiškas jokiu būdu neišeitų į viešumą; kitaip tai mane paliestų tikriausia valdžios rūstybė dėl tiesioginio su Jūsų Eminencija ryšių palaikymo.

Tuo tarpu maloni man pareiga yra Jūsų Eminencijai šia proga pareikšti giliausius mano pagarbos jausmus, su kuriais visuomet trokštu likti
Jūsų Eminencijos ištikimiausias tarnas Motiejus Volončevskis, Žemaičių vyskupas.

Pastaba: Šio puslapio (f. 390v) viršuje, rodos, paties nuncijaus ranka yra prirašyta: Msgr. Žemaičių vyskupas Rusijoje, balandžio 29 / gegužės 11, 1862. Praneša, kas buvo iš jo reikalauta apie kanauninką Landsbergį, Rusų valdžios pasiūlytą pagalbininku minėtam sostui. (Klaida: reikia balandžio 28/gegužės 10).

Vatikano archyvas, Arch. Nunz. di Vienna, vol. 427-A, :". 389-390v, orig. autografas; šone apačioj pirmo puslapio adresas: Civitas Wornie 1862 a. aprilis 28 die v(eteris) j tyli). Eminentissimus ac R.mus Dominus De Luca, nuntius apostolicus, archiepiscopus. (Kadangi tuo metu De Luca dar nebuvo kardinolas, tai šio laiško nurašinėtojas pieštuku išbraukė žodžius Eminentissime, Eminentia, pakeisdamas [ I\cellentissime, Excellentia; mes pateikiame vysk. Valančiaus tekstą).

Gavęs šį vyskupo Valančiaus laišką, nuncijus parūpino jo nuorašą, kurį su lydraščiu (iš Vienos, 1862 gegužės 18 d.) nusiuntė popiežiaus Valstybės Sekretoriui kard. Antonelli. Lydraštyje pažymi, kad vyskupas Valančius atsargiai, bet nuoširdžiai išdėstė reikalą, pasisakydamas neigiamai apie Landsbergio kandidatūrą. Savo lydraštį nuncijus De Luca baigia šiais žodžiais: "Nėra reikalo ką nors bepridėti prie tikslaus tikros padėties išaiškinimo, kurį pateikė perdaug apdairus ir bailus prelatas" (t.y. vyskupas) (troppo circospetto e timido prelato). — (Nuncijaus laiško registras yra: Vat. arch., Arch. Nunz. di Vienna, vol. 381,f.207). — Ar ne per lengvai nuncijus sprendė, kad Valančius yra bailus?
Tais pačiais 1862 metais vysk. Valančius nusiuntė laišką į Romą ten nuvykusiam Lucko-Žitomiro vyskupui G. Bobrovskiui. Rašo, jog šis yra laimingas galėjęs vykti į Romą, tuo tarpu jam (Valančiui) rusai nedavė paso. Tame laiške pakartoja savo neigiamą nusistatymą dėl Landsbergio skyrimo Kuršo sufraganu. (To laiško prancūziškas vertimas yra Vat. arch., AA.EE.SS., vol. 16, f.293rv).

Tokioms informacijoms pasiekus Vatikaną, popiežius, aišku, nebeskyrė Landsbergio Kuršo vyskupu sufraganu. Vyskupo Valančiaus biografas kan. A. Alekna visiškai neužsimena apie šią Landsbergio kandidatūrą; matyt, vyskupas Valančius nepaliko Varniuose savo laiško nuorašo. — Galima čia pastebėti, kad nei nuncijaus lydraščio originalo, nei vysk. Valančiaus laiško nuorašo dabar nebegalima rasti Vatikano archyve, Valstybės Sekretariato fonde: kur pagal registro knygą (Rubricelę) buvo įdėti minėti raštai, iš to tomo (neįrišto), matyt, kas nors tuos raštus yra išėmęs.

Vyskupo M. Valančiaus laiškas originalo lotynų kalba:
Eminentissime Domine!
Benignissimas Vestrae Eminentiae litteras, quas sub Nr. 2660/1 Vienna dignata est ad me dirigere, die 26 aprilis v. s. qua via nescio, laetus accepi, atque rei de qua agitur gravitate permotus, ut primum possum, quastioni mihi propo-sitae respondeo.

Certe Eminentiam Vestram minime latet, quanta ab Apostolica Sede longe degentes obruant incomoda, quantis-que inodamus dificultatibus, si aliquando vera nostra sensa huicce Sanctae Sedi aperire vėlimus; quo etiam fit, ut re-lationibus nostris, quae mediante gubernio ad Santissimum Papam mittuntur, parum fidei debeatur. Quamobrem etiam facile spero Eminentiam vestram minime miraturam, si praesens mea, quam de canonico Landsberg protere libet sententia, ab illa, quam de eodem viro regimen (f, 389v) Apostolicae Sedi communicavit, aliquid discrepare videbitur.

Admodum R.dus d.nus Eduardus Landsberg ad praesens parochus opidi Schenberg, fu turus auxiliaris episeopus Tel-sensis, narus est matre Augustanae eonfessionis, a qua pueri-libus adhuc labris principia huius sectae invitus imbiberat.

Educatus in scholis, in ąuibus apud nos parum de religione cura habetur, clericali štatui adscriptus in Vilnensi universitate studiis theologicis operam dedit, ubi tune temporis obsoleta iam modo Febronii ac losephi II imperatoris principia maximam in studiosorum animos vim exercebant. Presbyter dein factus totam vitam, prout germanicae gnarus, in Curlandia vixit atque ratione diuturni eum acatholicis consortii etiam citra voluntatem passus est huiusmodi conversationis influxum. Quo factum est, (f. 390) ut modo vitam monasticam atque monachos, quascunque catholicorum confraternitates sodalitatesque, saeras processiones, aliasque id genus pias Ecclesiae nostrae praxes, quarum praesertim acatholicos taedet, et ipse parvipendere et vituperare videatur. De haereticis ab erroribus abstrahendis parum sollicitus, legitimis suis superioribus, non semper obediens ac
in vita privata omnino animo dissipato atque levi apparet. Hinc ego putarem talem virum ad auxiliaris episeopi officium tune temporis solummodo sine periculo promoveri posse, ubi omnis ipsi spes fore aliquando, ut etiam diocesaneus evadere possit, ultro amoveatur. In dioecesi mihi commissa sunt viri muito digniores, qui promove'ndi essent ad hanc dignitatem; canonicus (f. 390v) vero Landsberg, prout presbyter suspectae fidei, potius restet modemo in statu, suaderem.
Hanc meam sententiam sincero enimo Eminentiae vestrae communicando, enixe rogo, ut praesens mea epistola nuspiam in publicum prodeat, secus enim manėt me certissima regiminis indignatio, ob directam eum vestra Eminentia communicationem.

Gratissimum interea mihi est summae meae observantiae sensa erga Eminentiam vestram hac occasione profiteri, quacum semper permanere desidero.
Eminentiae vestrae addictissimus famulus
Mathias Wolonszewski episeopus Samogitiensis.*

* Šio puslapio (f. 390v) viršuje, rodos, nuncijaus ranka prirašyta: Mgr vescovo di gamosigizia (!) nella Russia 29 aprile /' 11 maggio 1862. Comunica i richiesti ragguagli sul canonico Landsberg, proposto dal Governo Russo qual ausiliare dell' anzidetta sede. (Klaida: reikia 28 aprile)

Vyskupo Valančiaus laiško originalas