Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ CHICAGOS MUZIKINĖS PADANGĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algis Šimkus   
1. Romos Mastienės rečitalis
Chicagoj rudens lietuviškąjį muzikinį sezoną pradėjo solistė Roma Mastienė rugsėjo 20 rečitaliu Jaunimo Centre.

Mastienė pirmąjį savo rečitalį yra suruošusi 1960 metais. Nuo to laiko ji- dalyvavo eilėje lietuviškų operų bei operečių ir yra įvairiausiomis progomis koncertavusi JAV, Kanadoje ir net Pietų Amerikoje. Šių metų rečitaliui solistė pasirinko platoką įvairuojančių reikalavimų programą.

Pradėta barokine Haendelio arija iš operos "Ottone" ir keturiomis austrų kompozitoriaus Hugo Wolf romantiškomis tobulai meniškai išbaigtomis dainomis. Toliau ėjo melodingos, taip pat romantiniam stiliui artimos, amerikiečių kompozitorių J. Carpenter, M. Tyson, S. Bar-ber ir R. Hageman dainos, davusios solistei dėkingų progų parodyti savo muzikinį brandumą ir sceninės išraiškos sugebėjimą.

Rečitalio kulminaciniais taškais tačiau reikia laikyti rečitatyvą ir ariją "Sudie, miškai" iš Čaikovskio operos "Orleano mergelė" ir jau bisui padainuotą Sibelijaus ariją iš Gounod "Fausto". Šiuose dramatiškesniuose dalykuose Mastienė pilniau įsigyveno į atliekamų veikalų nuotaiką ir muzikinę bei žodinę išraišką. Be to, šių arijų testitūra buvo artimesnė natūralioms Mastienės balso riboms, ir todėl čia išvengta forsuotų aukštesniųjų gaidų, pakartotinai blaškiusių klausytojo susikaupimą pirmosiose dainose. Nors dabar dainininkių ir yra priimta imtis skirtingų balso registrų reikalaujančių veikalų ar vaidmenų, tačiau Mastienės patirties ir tobulumo pasiekusiai solistei reikėtų kiek atidžiau pasisaugoti, kad neperviršytų prigimties duotų išteklių.

Antroje programos pusėje solistė nepasitenkino daug kartų girdėtomis ir "garantuotomis" dainomis. Ji išėjo su čia dar negirdėtais lietuvių kompozitorių kūriniais. Veronikos rauda iš V. Baumilo operos "Paskenduolė" (pagal A. Vienuolio apysaką) jautriai suskambėjo autentiška senoviškai lietuviška gaida. Dabar taip pat Lietuvoje kuriančio A. Be-lazaro kiek lengvesnio stiliaus "Alyvos" ir "Pienės", nors kompoziciniu savitumu ir nepasižyminčios, atliktos sklandžiai ir žymiai aiškesne dikcija, kaip pirmesnės, dainuotos originalų kalbomis.

Vienas įdomiausių programos dalykų buvo Lenkijoje gyvenusios Gražinos Bacevičiūtės, pianisto kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus sesers, kompozicija St. Santvaro verstiems Ad. Mickevičiaus žodžiams ""Varpas ir varpeliai". Šios dainos ypatingą teksto prasmę atitinkanti kiek naujo-viškesnių atspalvių muzika aiškia: parodė, kad Bacevičiūtė turėjo neeilinį gabumą kompozicijai ir buvo užtarnautai savo laiku Lenkijoje vertinama ir premijuojama.

J. Strolios "Audra" ir "Nakties akimirka" (abi K. Bradūno žodžiams\ A. Vanagaičio (V. Jakubėno aranži-ruota) "Ilgėjimas" ir V. Jakubėno dar 1952 m. Margučio premijuota "Mes neužmigom" (B. Sruogos žo-džiams\ buvo atliktos su patyrusios dainininkės tikrumu ir švaria intonacija.

Los Angeles gyvenančios Giedrės Gudauskienės dainomis "Smilgos" ir "Piemenėlis" (abi F. Kiršos žodžiams) Mastienė dar kartą mus įtikino, kad, šalia operinės muzikos, jos talentui artimiausi yra lengvesnės faktūros ir stiliaus kūriniai. Juose ši solistė patraukia publikos dėmesį nuotaikingu melodijos vedimu, muzikiniu jautrumu ir scenine laikysena.

Rečitaliui atidžiai ir korektiškai fortepijonu akomponavo jau ilgesnį laiką mūsų scenoje nematytas ilgametis Chicagos Lietuvių Operos di-rigentas-vadovas Aleksandras Kučiū-nas.

2. Ateities 65 metų sukaktuvinė programa
Ateities žurnalo 65-osios sukaktuvės Chicagoje paminėtos, tarp kitų įvykių, spalio 16 Jaunimo Centre suruoštu iškilmingu aktu, įteikiant žurnalo bendradarbiams studentams bei moksleiviams skirtas premijas ir ta proga atliekant meninę programą. Muzikinei daliai pakviesta iš Clevelando Ritos Čyvaitės vedama dvylikos ateitininkių studenčių grupė Nerija; Chicagoje gyvenąs kompozitorius Darius Lapinskas ir solistė Dalia Kučėnienė atliko neseniai sukurtas "Vargdienių mišias".

Nerijos grupę šių laikų sąlygose tenka laikyti natūraliu įpėdiniu mūsų bebaigiančių išnykti gausių ir balsingų chorų bei ansamblių. Šis kiekybiškai ir balsiniais ištekliais kuklus junginys pasirodė galįs kokybiškai stoti greta mūsų iškiliausių "gerųjų laikų" chorų. Visos Nerijos narės, matyti, yra dainavimą studijavusios ar bent rimčiau su muzika susipažinusios. Jos disciplinuotai nelenktyniavo savo solistiniais sugebėjimais ir lanksčiai pasidavė savo vadovės linijai. Rita Čyvaitė, jau pažengusi Clevelando valstybinio universiteto muzikos studentė, mokėjo gražiai suderinti dainininkių balsus ir davė ansambliui vieningą muzikinę išraišką.

Nerija atėjo su ilgoka, net aštuoniolikos dainų, programa, lygiomis padalinta tarp a capella J. Švedo, V. Jančio, L. Povilaičio, V. Bagdono, Antano Budriūno ir pačios vadovės pritaikytų lietuviškų liaudies dainų ir antrojoje dalyje su fortepijono palyda atliktų dabartinės Lietuvos estradinių A. Raudonikio, B. Gorbulskio, M. Vaitkevičiaus, M. No-viko bei torontiškio Stasio Gailevi-čiaus lengvesnio, romansinio pobūdžio numerių. Liaudies dainose Rita Čyvaitė pasirodė jautriai suprantanti lietuviškosios liaudies dainos dvasią bei ūpą. Švedo "Žirgeliai sukinkyti", Bagdono "Šią naktelę" ir A. Budriūno "Geltieji lineliai" suskambėjo grynu nuoširdumu ir lietuviškuosiuose choriniuose junginiuose nedažniausiai girdima išimtinai švaria intonacija, vieningumu bei garsine gradacija. Lengvosios dainelės, nors ir atliktos panašiu darnumu, dėl savo seklesnės muzikos ir gal jau publikai nuvargus po pavėluotos, ilgiau kaip dvi valandas užsitęsusios programos, paliko žymiai blankesnį įspūdį.

Dainininkėms muzikaliai fortepijonu pritarė Olena Jatsyshyn.
Darius Lapinskas lietuviuose, neišskiriant nė pačios Lietuvos, yra neginčijamai pirmaujantis muzikinės kūrybos avangardistas. Prieš keliolika metų, po studijų Bostone ir Europoje, jis daugelį nustebino ir net sužavėjo savo kūrybingos fantazijos kibirkščių pilnomis, pažangaus moderninio stiliaus kompozicijomis. Jau tada, dar mokykloje rašytomis dainomis, o vėliau opera "Maras" ir kitais darbais, Lapinskas greitai įsigijo reputaciją talentingo ir kompetentingo kompozitoriaus, giliai leidžiančio šaknis į senovinę lietuviškąją liaudies dainą.

Laikui bėgant, ekperimentuoti linkusi Lapinsko prigimtis neleido jam apsistoti viename, nors ir sėkmingai valdomame, stiliuje. Lapinskas nesuvaldomai veržiasi vis gilyn į abstraktinės muzikos labirintus. Kaip ir dailininko, pakabinusio parodoje tuščią drobę (ir gavusio už ją pirmąją premiją), Lapinsko nebaido nė muzikinis absurdas. Jis nesudvejoja barškindamas į, fortepijono stygas, dangtį ar kojas, grodamas smuiku atvirkščių smičium ar čirškindamas gitaros stygas smėliuotu popierium.

Avangardinės muzikos revoliucija prasidėjo po paskutiniojo pasaulinio karo, atnešdama vakarų pasaulin naują muzikos sampratą, skirtingas estetines vertybes, metodologiją ir net garso kūrybos būdus. Šią revoliuciją Amerikoje pradėjo Princeton universiteto profesorius Milton Babbitt ir prancūzas Pierre Boulez. Jie išplėtė ankstesnių modernistų kultivuotą, nors plačiau ir nepaplitusią, dvylikatonę sistemą ir dar kraštu-tiniškesnę ir automatiškesnę seriali-nę muziką. Jie ir jų pasekėjai dabar jau beveik visiškai atsisakė ryšių su ankstesnės muzikos konvencijomis bei metodologija, jas pakeisdami naujomis dar dramatiškesnėmis taisyklėmis. Šia sistema buvo susidomėjęs ir garsusis Stravinskis. Jam mirus, jo žmona parodė jo darbo kambarį, kur prie fortepijono buvo pritvirtinta braižymo lenta su eile matematinio popieriaus iškarpų. Ji jas pavadino "navigacijos planais, nustatančiais serialinių sekmenų permutacijų apskaičiavimus, kur — dvyliktoji gaida tampa antrąja, ir t.t. ir t.t. Stravinskio serialinio baleto "Agnon" muzika suskystinta iki absoliutaus minimumo ir nebeturi nei intrigos, nei turinio, nei dekoracijų. Kiti avangardistai muzikon dar įvedė atsitiktinumo elementą. Jie pradėjo apspręsti kūrinio formos ir garsų slinktis visiškai automatiškai, atsitiktinumo dėsniais paremtais būdais; pavyzdžiui, ritant lošimo kaulelius. Pierre Boulez leidžia savo Sonatą Nr. 3 atlikti laisvai pasirinktu jos eilių sekmeniu. Vokietis Karlheinz Stockhausen siūlo savo Kla-vierstueck XI pradėti iš bet kurio taško ir baigti pagrojus iki tos pačios vietos. Amerikiečiai kompozitoriai Lukas Foss ir John Cage liepia savo veikaluose atlikėjui vietomis laisvai improvizuoti.
Stockhausenas taip pat įveda į kompozicijas elektroniškai sustiprintus bei iškraipytus balsus, perduodamus įvairiose salės vietose pastatytais garsiakalbiais. Edgar Va-rese nepasitenkina vien mužikiškai apibrėžtais balsais ir pradeda eksperimentuoti "neorganizuotais" garsais, kaip gaisro sirenos, trinamo ir daužono medžio ar mašinų triukšmu, simuliuotais gyvulių bei vabzdžių balsais ir t.t. Čia tačiau nereikėtų pamiršti, kad panašioms tendencijoms pagrindą yra padėję ne kas kitas, kaip "Sevilijos kirpėjo" kompozitorius G. Rossini, dar 1813 metais pareikalaudamas savo operoje "11 Signoro Bruschino" smuikininkus barškinti smičiais į gaidų stovus, ir Čaikovskis, įvedęs į savo 1812 m. overtiūrą tikras patrankas.

Italas Luigi Nono ir argentinie-tis Alberto Ginastera kompozicijose panaudoja juostinius rekorderius, dažnai per juos išgaudami dar negirdėtus tonus, sulėtinant ar pagreitinant juostos greitį ar grojant atbulai. Graikas Iannis Xenakis sunumeruoja įvairiausius garsus bei jų kombinacijas ir, "sušėręs" jų kodus į kompiuterį, leidžia jam "komponuoti" naujais deriniais ir sekme-nimis.

Darius Lapinskas pirmasis įvedė daugelį šių avangardinių priemonių į lietuviškąją muziką. Tolimesnius jo panašių kelių horizontus tegalėtų nusakyti gal vien estetika ar filosofija. Dailėje po grynai juodos drobės dar pamatėme baltą ir geltoną. Po to teko ieškojimus sukti kitomis kryptimis. Kur teks eiti muzikoje, pastačius scenon vien žiopčiojančią ar šnypščiančią bebalsę solistę ar praleidus vakarą stebint pilną simfoninį orkestrą sų dirigentu ir solistais . . . tylint?

Lapinskas "Vargdienių mišiose" šių ribų dar nėra pasiekęs, tačiau yra jau tolokai šia kryptimi paėjęs. Turime įvertinti, kad be panašių tradicijas drįstančių laužyti ir konvencijas niekinti ikonoklastų būtų neįmanoma pažanga bet kurioje srityje, ne vien mene. Tačiau iš istorijos žinome, kad panašių naujų kelių skynėjų asmeninė dalia labai dažnai nebūna pavydėtina. Jų nevirškina plačioji publika, juos puola kritikai, jie apskelbiami nemokšomis. Kitur jie sodinami į bepročių namus ar koncentracijos stovyklas, o seniau buvo net ant laužo sudeginami. Nereikia tad stebėtis, kad ir mūsų Lapinskas dažnai sutinkamas su labai mišriais jausmais.
Iš antros pusės, vien tecnikinės naujenybės nėra dar nė vieno kūrėjo nuvedusios į meninį parnasą. Be drąsos, tam dar reikalinga gera dozė talento, kurio, ačiū Dievui, Lapinskui netrūksta, ir palankių aplinkybių, kurios mūsų konservatyviai nusiteikusioje išeivijoje yra abejotinos. Lapinskas moka savo avangardinę muziką puikiai nuspalvinti originaliomis senovinėmis lietuvių liaudies melodijomis ir jų dvasiai artima nuotaika. Ir "Vargdienių mišių" neorganizuoti garsai buvo vietomis skoningai atausti liaudies dainomis su tradicinio liturginio lotyniško teksto įtarpais. Visumoje tačiau ilgokas veikalas skambėjo, deja, pernelyg monotoniškai ir net nuobodžiai, be klausytoją patraukiančių pakilimų bei atoslūgių. Nors panašus vienodumas yra charakteringas šios rūšies muzikos požymis, jis kartu yra ir didžiausias jos trūkumas. Paskutiniu laiku tokios muzikos kūrėjai bando šį trūkumą apeiti pateikdami savo muzikinius veikalus "teatralizuotame" fone, su įvairiausiomis šviesomis, scenos gilumoje keičiamais vaizdais, ženklais ar kitokiais "manevrais". Jie gerai žino, Kad mene nesugebėjimas atkreipti :r išlaikyti žiūrovo ar klausytojo dėmesio visada yra tolygus mirties sprendimui.

Šešios "Vargdienių mišių" dalys Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Be-nedictus ir Agnus Dei) galėjo būti atliekamos bet kuria eile su bet kokiais žodžiais, klausytojui pastebint maža skirtumo. Teatrinis mišių paįvairinimas šviesomis, su raidėmis bevaikščiojančių vaikų vaizdais ir panašiomis idėjomis, deja, dėl turimų priemonių primityvumo ir susirepetavimo stokos taip pat ne ką pagelbėjo. Daugiau atmintino įspūdžio paliko vien Kyrie ir Agnus Dei. Pirmasis — savo nuotaikingai mišias pradėjusiomis piemenėlių dainelėmis, įvedusiomis Kyrie tekstą. Baigiamajame Agnus Dei Lapinskas ir vėl sužibo ankstesniuose veikaluose parodytu kūrybingumu ir klausytojus užbūrė lietuviškai mistine nuotaika.

Solistė Dalia Kučėnienė bandė, kiek įmanydama, mišiose panaudoti savo talentą kompozitoriaus pageidaujamais būdais, tačiau veikalo dvasios pilnai įsisavinti nepajėgė. Greta paties kompozitoriaus, pasidalinusio tarp skambinimo fortepijonu ir ant kėdės padėto juostinio rekorderio manipuliavimo, mišiose dar reiškėsi Jack Onge su gitara ir Jane McKinley, tarpais įsiterpdama nesiderinančios medinės dūdelės tonais.

3. Praurimės Ragienės rečitalis

Jau eilę metų Chicagoje kartkarčiais pasirodanti dainininkė Prau-rimė Ragienė spalio 31 Jaunimo Centre surengė savo pilną rečitalį.
Programa pradėta J. Karoso penkių dainų ciklu, pavadintu "Pajūrio aidai". Karosas prieškarinėje Lietuvoje buvo daugiau žinomas kaip pedagogas ir chorvedys. Ryškiau reikštis kompozicijoje jis pradėjo tiktai po paskutiniojo karo, sukurdamas eilę didesnių simfoninių, instrumentalinių bei vokalinių veikalų. "Pajūrio aidų" dainos parašytos tradiciniu stiliumi, artimu su nuoširdžiai lietuviška melodika, skoningai pamarginant akompanimentą kiek naujoviškesniais sąskambiais. Gaila tik, kad rečitalio pradžioje dar nesusikaupusiai solistei nepavyko šių gana sklandžių dainų kiek įtikinamiau perduoti.

Ragienė turi kuklų, tačiau patrauklų ir jau neblogai išlygintą lyrinio soprano balsą. Toliau atliktuose kūriniuose — V. Jakubėno "Žemė kryžių ir smūtkelių" (P. Karužos žodžiai), Giedrės Gudauskienės "Requiem mano draugams" (J. Šva-baitės-Gylienės žodžiai) ir K. V. Banaičio "Giesmė kunigaikštienės Birutės garbei" (Žvirgždės žodžiai) — solistė pasirodė jau pažengusia dainininke, sugebančia sudominti klausytojus savo nuoširdžia asmenybe ir muzikalumu. Šioje dalyje dar padainuota O. Metrikienės "Beržui, berželiui" (Putino žodžiai) ir V. Jakubėno "Mėlyni varpeliai" (B. Buivydaitės žodžiai). Visa programa buvo atlikta, neišskiriant nė vėliau dainuotų pasaulinių kūrinių, aiškiai suprantama ir taisyklinga lietuvių kalbos dikcija.

Likusioje programos dalyje, deja. solistė, užuot pasirinkusi svaresnius kūrinius, kuriuose galėtų parodyti savo laimėjimus dainavimo mene, pasitenkino lengvesnės formos dainelėmis, kurios, nors ir sukurtos pasaulinio garso kompozitorių V. Bellini, O. Respighi, G. Puccini, A. Giordano ir G. Donizetti, rimtes-niuose pasirodymuose paprastai atliekamos vien publikos išprašytais priedais. Tokie, nors ir meniškai įkvėpti, dalykėliai kiek nuvertino debiutinio rečitalio svorį, ypač dėl to, kad Ragienė pasirodė panašiems aukštai išvystyto ir rafinuoto supratimo reikalaujantiems "niekučiams" dar ne visai priaugusi.

Laimei, paskutiniai rečitalio numeriai šį įspūdį žymiai pataisė. Verdi "Viešpatie, išgelbėk mano sielą" iš "Reąuiem" ir Rossini "Kai degs pasaulis" iš "Stabat Mater" buvo padainuoti daug įspūdingiau, iškeliant solistės platesnius sugebėjimus. Šios kiek operinio pobūdžio arijos buvo atliktos disciplinuotai ir autoritetingai. Ragienė jose gražiai suderino savo švarią tarseną su melodine slinktimi ir pagavo publiką stipria muzikine išraiška. Programos gale užtarnautai publikos išprašyta arija iš Puccini "Madama Butter-fly" paliko panašiai gražų įspūdį.
Programai akomponavęs pianistas Manigirdas Motekaitis buvo solistei tvirta ir skoninga atrama. Jo kukliai neužstelbianti ir nuosaikiai muzikali bei stilinga palyda nemažai prisidėjo prie šio rečitalio pasisekimo.
Algis Šimkus

KLAIDOS ATITAISYMAS

1976 m. Aidų 8 num., 362 psl. straipsnio antraštė turi būti tokia: Ambroziejus Pabrėža — Šv. Pranciškaus dvasios sūnus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai