|
|
APIE PIRMĄJĮ BANDYMĄ PRAPLĖSTI VILNIAUS UNIVERSITETĄ (1618-1623) |
|
|
|
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS
|
Visi iki šiol rašiusieji apie senąjį Vilniaus universitetą, — tiek lenkai, tiek patys lietuviai, — pirmuosius bandymus išplėsti Lietuvos aukštąją mokyklą siejo su karaliaus Vladislovo IV 1641 metų privilegija, leidžiančia įsteigti teisės ir medicinos fakultetus. Tiktai visai neseniai užtikta žinių, kad jau 20 metų anksčiau bandyta panašiai praplėsti Vilniaus universitetą. Pirmąją užuominą padarė šių eilučių autorius 1967 rugpiūčio 26 d., Hūttenfelde (Vokietijoje) VII Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime skaitytoje paskaitoje apie mokslinę pažangą Vilniaus akademijoje. (Ši paskaita vėliau buvo išleista to suvažiavimo Darbuose, Roma 1972; žr. psl. 206). Prieš porą metų pavyko rasti jėzuitų archyve Romoje apie tai daugiau žinių. Jos buvo išdėstytos "Aiduose" 1975 m. (žr. psl. 100-102). Trumpai su visu tuo buvo supažindinti ir "Europos Lietuvio" skaitytojai 1975 liepos 1 numeryje.
Neseniai mus pasiekė Lietuvoje išleistas "Lietuvos istorijos metraščio" 1974 metams skirtas numeris. Jis kažkaip buvo ilgokai užkliuvęs, matyt, už kokio priekabaus cenzoriaus. Nurodoma, jog duotas rinkti 1975.IV.28, o pasirašyta spaudai tiktai 1976.IV.1 d., tai yra, praėjus daugiau kaip 11 mėnesių. Tuo tarpu daug stambesniems ir techniškai komplikuotesniems leidiniams nereikia nė trečdalio to laiko; pvz., knygos "Vilniaus akademijos spaustuvė" atveju tarp teksto rinkti įteikimo ir duoto sutikimo spausdinti nepraėjo nė trys mėnesiai (duota rinkti 1975.XII.12, pasirašyta spausdinti 1976.III.5). Taigi, šiame vargais negalais dienos šviesą išvydusiame Lietuvos istorikų metraščio jau ketvirtame numeryje Irena Petrauskienė paskelbė iš Vilniaus archyvų įdomios, tą patį klausimą liečiančios medžiagos. Straipsnelio "Dėl medicinos ir teisės katedrų įsteigimo Vilniaus akademijoje XVIII a. pradžioje (psl. 101-107) antroje dalyje išspausdintos šešių jėzuitų ordino generolo Muci-jaus Vitelleschio (Vitelleschi) raštų ištraukos. Jos visos liečia Lietuvos didikų Valavičių planą įkurti Vilniaus akademijoje teisės ir medicinos katedras.
I. Petrauskienei dar nebuvo žinomas "Aiduose" (1975 kovo mėn. numeryje) paskelbtas straipsnis. Todėl bus labai naudinga dabar palyginti "Aiduose" perduotas jėzuitų archyve Romoje užtiktas žinias su tuo, kas užtikta ir publikuota Lietuvoje. Pilnam dalyko vaizdui susidaryti trūksta dar vienos svarbios grandies — tuomet iš Lietuvos į Romą rašytų tuo reikalu laiškų. Jų originalai turėtų būti Romoje, bet, deja, daug šio laikotarpio jėzuitų ordino šaltinių neišliko iki mūsų laikų, nėra ir tais metais iš Lietuvos į Romą siųstos korespondencijos.
Ką gi iš to, kas išliko, sužinome apie Valavičių planus jau apie 1620 metus Vilniuje įsteigti teisės ir medicinos katedras? Reikalas pradėjo judėti 1618 metais, nes jau 1618 gruodžio 8 d. iš Romos buvo duotas, tiesa, neigiamas, atsakymas. Kadangi visos I. Petrauskienės paskelbtos jėzuitų generalinio viršininko raštų ištraukos paimtos iš specialios, Vilniaus akademijoje buvusios rankraštinės knygos "Responsa Generalium ad ąuaesita particularia collegii academici Vilnensis" (Generolų atsakymai į Vilniaus akademinės kolegijos atskirus klausimus), tiesioginiu reikalo judintoju laikytinas tuometinis akademijos rektorius, o atsakingu su vyriausia ordino vadovybe tarimosi partneriu — Lietuvos jėzuitų provinciolas. Kad T. Generolo laiškai nebuvo adresuoti akademijos rektoriui (kaip prileidžia I. Petrauskienė), bet Lietuvos provinciolui, nėra jokios abejonės dėl pirmojo ir šeštojo raštų. Pirmajame laiške minimas Parmos universitetas liečia, kaip matysime tiktai provinciolą; o paskutinįjį laišką buvus adresuotą provinciolui liudija 1642 m. Lietuvon atsiųstas jėzuitų vizitatorius F. Ban-fis (plg. "Aidai", 1975, psl. 100). Nėra jokios kliūties prileisti, kad ir kiti laiškai buvo skirti Lietuvos provinciolui. Jei jie būtų buvę siųsti akademijos rektoriui, tai jų originalai būtų buvę saugomi akademijos archyve ir būtų nereikėję tų įrašų specialioje knygoje. Akademijos rektorium nuo 1618 metų buvo lietuvis Jonas Gruževskis, jis iki 1625 metų vadovavo Vilniaus universitetui ir prie jo gyvenantiems jėzuitams. Neatrodo, jog tai buvo atsitiktinis sutapimas, kad tais pačiais J. Gruževskio rektorium tapimo metais pradėta rūpintis studijų akademijoje praplėtimu. Ypačiai, kad ir vėliau teisės fakulteto įsteigimas ir jo veiklos pradžia sutampa su to paties J. Gruževskio antruoju rekto-riavimo (1641-1643) ir po to visai Lietuvos jėzuitų provincijai vadovavimo (1643-1646) laikotarpiu. Pirmasis lietuvis, užėmęs Vilniaus universiteto rektoriaus vietą, atrodo, laikė savo uždaviniu Lietuvos svarbiausią mokslo įstaigą padaryti visais t žvilgiais lygią su kituose kraštuose pirmaujančiais universitetais, kuriuose, be filosofijos ir teologijos, buvo dėstoma teisė ir medicina. Iš T. Generolo atsakymuose pavartotų žodžių ("lectio-nes Iuris et Medicinae), tuo duodant suprasti, kad būsią pakviesti du profesoriai, — o fakultetuose ir anais laikais paprastai būdavo po kelis profesorius.
Bet ne tik akademijos rektorius rūpinosi savo įstaigos praplėtimu, jo pastangas rėmė ir visu savo autoritetu palaikė tuometinis Lietuvos jėzuitų provinciolas italas Augustinas Vivaldis (Vivaldi). Lietuvos jėzuitų provincija tiktai 1608 m. tapo savarankiška, nepriklausoma nuo Lenkijos provincijos. Ją valdė pirmus šešerius metus gudas Paulius Bokša 1608-1614), po to ketverius metus — iš Lvovo kilęs ukrainietis Simonas Niklevičius (1614-1618).
Jaunoje Lietuvos jėzuitų provincijoje, kurioje, be lietuvių, buvo dar lenkų, latvių, vokiečių (iš Rytprūsių), gudų, ukrainiečių ir kitų tautybių jėzuitų, buvo natūralu, kad šalia darnios veiklos pasitaikydavo ir nesklandumų, nesutarimų. Jiems ištirti ir išlyginti iš Romos būdavo siunčiami vizitatoriai. Taip 1618 metais į Vilnių atvyko iš Genujos kilęs italas jėzuitas Augustinas Vivaldis. Jis tą vasarą perėmė Lietuvos jėzuitų provincijos valdymą ir išbuvo provinciolu iki 1622 metų galo. Kad A. Vivaldis palankiai žiūrėjo į teisės ir medicinos katedrų Vilniuje įvedimą, nėra jokios abejonės, paskaičius jam siųstus iš Romos tuo reikalu atsakymus. Galima dargi pridurti, kad 1622 metų gale A, Vivaldžiui sugrįžus į Italiją, visa tuo reikalu akcija kažkodėl nurimo ir buvo vėl išjudinta, praėjus 20 metų, kai Lietuvos jėzuitų provinciją vizitavo kitas italas jėzuitas Fabricijus Banfis (Banfi).
Įdomu, kad šia proga vykusiame susirašinėjime niekur neprisimintas faktas, jog karaliaus Stepono Batoro suteiktoji Vilniaus akademijai privilegija (1579 balandžio 1 d.) įsakmiai išskyrė iš dėstomų dalykų teisės ir medicinos disciplinas. Tiesa, universitetas tuomet savo veikloje laikėsi popiežiauis Grigaliaus XIII privilegijos (suteiktos 1579 spalio 30 d.), kuri, priešingai karaliaus nuostatams, teikė jėzuitams pilną nuo vyskupų nepriklausomybę. Todėl 1620-1625 metų kataloguose "P. Iacobus Ortizius" turi "Cancellarius" titulą, kai pagal karaliaus privilegiją kanclerio pareigas turėjo eiti Vilniaus vyskupas. Galimas dalykas, kad ir teisės bei medicinos įvedimo reikale, laikantis tos pačios popiežinės privilegijos, kurioje nėra draudžiama Vilniuje dėstyti teisę ir mediciną, pasitenkinta tiktai gauti ordino vyresnybės leidimą.
Iš šešių I. Petrauskienės paskelbtų T. Generolo laiškų ištraukų, liečiančių teisės ir medicinos katedrų Vilniaus universitete įsteigimą, galime susidaryti gan tikslų vaizdą, kokie buvo sutikti šiame žygyje sunkumai ir kaip bandyta juos nugalėti. 1. 1618 gruodžio 8 dienos laiške T. Generolas Mucijus Vitelleschis pareiškė savo nuomonę apie Lietuvos pakanclerio (Vice-Cancellarii) — juo iki 1619 metų pradžios buvo Jeronimas Valavičius — ketinimą įkurti Vilniaus akademijoje dvi, teisės ir medicinos, disciplinas. Patarė pakanclerį atkalbėti nuo tokio sumanymo ir jį įtikinti, kad tas katedras steigtų kur nors kitur, o ne ordino kolegijos būstinėje (intra Collegii Societatis septa). Toks vyriausiojo jėzuitų vadovo sprendimas nebuvo jo asmeninis nenoras priimti Lietuvos jėzuitų pasiūlymą, bet to reikalavo ordino statutai, vadinamosios konstitucijos. IV dalyje, kur kalbama apie studijas ordine ir apie jo vadovaujamas studijų įstaigas, sakoma: "Medicinos ir teisės studijos, kadangi mažiau susiję su mūsų pasirinktu tikslu (pažodžiui: nutolsta nuo mūsų Instituto), Draugijos universitetuose nebus dėstomos arba bent pats ordinas nesiims jų įsivesti,, (cap. XII, num. 452). Kaip matome, vien tik noras neišblaškyti jėgų, reikalingų ordino užsibrėžtam tikslui siekti, o ne kažkoks nusistatymas prieš mokslą ar kitokie sumetimai vertė jėzuitus savo universitetuose atsisakyti teisės ir medicinos studijų. Vis vien paskutinė minėto konstitucijų straipsnio dalis prileidžia, kad, nežiūrint bendro neigiamo nusistatymo, galėtų būti jėzuitų universitetų ir su teisės bei medicinos fakultetais. Kadangi tokių universitetų nuo pat pradžios yra buvę ir ateidavo vis naujų prašymų šiuos fakultetus įvesti, vėliau ordino atstovų susirinkimas, vadinamoji kongregacija, dar švelniau paaiškino minėtąjį konstitucijų nuostatą: "Tokius fakultetus, jei vietos aplinkybės jų reikalauja ir jais Dievui daugiau patarnaujama, ordinas gali priimti (į savo universitetus); tiktai dalykus, kurie mažiau derinasi su mūsų padėtimi, kaip kad civilinės teisės ir daugelis medicinos paskaitų, juos tedėsto eksternai (ne jėzuitai) profesoriai" (Collectio decre-torum 137 §2). T. Generolas savo pirmajame laiške primena ir konkrečias kliūtis, kai toje pačioje kolegijoje maišosi svetimi (ne jėzuitai) profesoriai ir jų žinioje studijuoją jaunuoliai. Naujasis Lietuvos jėzuitų provinciolas A. Vivaldis, matyt, prašydamas leidimo Vilniuje atidaryti tas dvi katedras, numatė galimus sunkumus ir todėl priminė Parmos kolegijos precedentą, kur į kolegiją "įvedus panašias disciplinas, nepatirta tų sunkumų, dėl kurių kitur Draugija kiek galėdama vengė taip maišyti savo auklėtinius". Parmos kolegiją A. Vivaldis gerai pažino, nes nuo 1617 metų pradžios iki 1618 metų vasaros jis buvo tos kolegijos rektoriumi (Jėzuitų Archyvas Romoje, Ven. 71 fol. 32r, 42r) ir iš ten atvažiavo į Lietuvą. Bet ordino vyriausias vadovas bijojosi, kad susidarančių sunkumų nebūsią galima taip lengvai, kaip Vilniuje buvo manoma, išvengti; todėl ir siūlė minėtą išeitį: perkalbėti fundatorių, kad teisės ir medicinos studijas įkurtų kur kitur, o ne jėzuitų kolegijoje. 2. Gavę neigiamą atsakymą, Lietuvos jėzuitų provinciolas ir Vilniaus akademijos vadovybė nenusiminė. Atsakymas formaliai buvo neigiamas, bet pavartoti švelnūs žodžiai: "ve re ar" (bijausi), "suadeo" (patariu), "horteturąue" (teragina), rodė, kad neigimas nėra jau toks kategoriškas. Iš Vilniaus keliavo į Romą nauji prašymai. Tur būt, ir pats J. Valavičius, 1619 metų pradžioje tapęs Žemaičių seniūnu, kreipėsi tuo reikalu į M. Vitel-leschį. Šis savo 1619 balandžio 21 dienos laiške provinciolui atsakė, kad jis pats nesąs įsitikinęs, jog Vilniaus jėzuitai galėtų priimti į savo kolegiją (t.y., akademiją) teisės ir medicinos studentus. Bet, sako, jei Žemaičių seniūnas ir jūs ten Vilniuje to taip norite, visą reikalą iškelsiu ordino taryboje ir žiūrėsiu, kaip tai padaryti, kad nebūtų dar didesnių nemalonumų (laisvas laiško minties atpasakojimas — P.R.). Nors ir nenoriai, jau duodama vilties galimai Vilniaus atveju išimčiai.
Reikia pastebėti, kad tarp "Aiduose" paminėtos žinios iš Kražių kolegijos "Litterae annuae" 1618 metų (1975, psl. 100) ir čia aptariamų M. Vitel-leschio laiškų ištraukų atrodo esąs nesutarimas. Iš Kražių kolegijos rašoma, kad jau 1618 metais kolegijos rektorius J. Jamielkovskis Tytuvėnuose susitikęs 'Žemaičių seniūną' Jeronimą Valavičių. "Lietuvos istorijos metraštyje" publikuotuose laiškuose J. Valavičius 1618 gruodžio mėn. dar vadinamas Lietuvos pakancleriu ir tiktai 1619 balandžio mėn. tituluojamas Žemaičių seniūnu. 1619 metais jį tapus Žemaičių seniūnu nurodo savo sąrašuose ir J. Wolffas (Senatorowie i dygnitarze W. Ks. Litewskiego, Krak6w 1885, psl. 164). Todėl žinutę iš Kražių, kurioje J. Valavičius jau 1618 vadinamas Žemaičių seniūnu, reikia suprasti, arba kad Tytuvėnų bažnyčiai kertinio akmens pašventinimas iš tikrųjų įvyko 1618 metais, tiktai "Litterae annuae" buvo rašyti 1619 metais, kai J. Valavičius jau buvo Žemaičių seniūnu, ir tuo titulu jis vadinamas, nors aprašomas susitikimas įvyko dar prieš jo toms pareigoms paskyrimą; arba 1618 metų "Litterae annuae" aprašo 1618-19 mokslo metų laikotarpį, ir kertinio akmens pašventinimo iškilmė įvyko 1619 metų pavasarį. Tiktai žinant tikslią tos iškilmės datą, bus galima pasakyti, katra iš šių dviejų galimybių yra tikroji.
3. Antrasis M. Vitelleschio laiškas dar nebuvo pasiekęs Vilniaus, kai į Romą atėjo naujas pro-vinciolo A. Vivaldžio prašymas. Pats karalius Zigmantas III susidomėjęs Vilniaus universiteto praplėtimu ir visiškai pritariąs teisės bei medicinos specialybių įvedimui. Iš T. Generolo naujo 1619 gegužės 11 dienos laiško sužinome, kad tuo reikalu Romoje buvo sušauktas pasitarimas. Visi T. Generolo patarėjai po nuodugnaus svarstymo priėjo nuomonės, kad reikia dėti visas pastangas atkalbėti karalių nuo tų katedrų pačioje jėzuitų kolegijoje įsteigimo. Tačiau ir šį kartą neigimas nėra kategoriškas, nes pridėta: "Jei karalius jokiu būdu neatlyžtų ir nebūtų galima lengvai jo nuo to sumanymo atkalbėti, tada prašau man vėl apie tai pranešti, kad dar kartą galėčiau apsvarstyti ir numatyti, kaip visa tai sutvarkyti, kad iš to Draugijai būtų ko mažiausiai sunkumų, nes nesitikiu, kad būtų galima be sunkumų apsieiti".
4. Po pusės metų pertraukos T. Generolas savo 1619 lapkričio 9 dienos laiške vėl prisimena teisės paskaitų į Vilniaus akademiją įsileidimą (Quod attinet ad lectiones iuris admittendas). Medicina šį kartą neminima. Į naujų katedrų įkūrimo reikalus buvo įtrauktas ir Žemaičių seniūno brolis Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, labai palankus jėzuitams ir jų didelis geradaris. Nuo šiol jis figūruoja kaip naujų katedrų galimas fundatorius. T. Generolas pažada, jei vienas ar antras iš Valavičių jį prašytų, pasvarstyti, kaip jų prašymą patenkinti.
5. Ilgesnį laiką, atrodo, teisės ir medicinos katedrų įsteigimo reikalas buvo kiek aptilęs arba kitokiais būdais, daugiau asmeniškais pasitarimais tvarkomas. Tuo tarpu pats Vilniaus vyskupas atvyko į Romą ir 1621 m. pradžioje atliko įprastą vizitą 'ad limina' (plg. Relationes status dioece-sium in Magno Ducatu Lituaniae, I, Roma 1971, psl. 56, išnaša 169). Ta proga jis keletą kartų atsilankęs pas M. Vitelleschį tarėsi dėl tų katedrų Vilniaus akademijoje, pačios kolegijos ribose, įkūrimo. Tiek šių katedrų išlaikymui fundacija, tiek kitos jo siūlomos sąlygos buvo labai patogios ir visiškai priimtinos (aeąuas . . . honorificas . . . per-commodas conditiones offert). Bet T. Generolas, rašydamas netrukus po to (1621 kovo 6 d.} į Vilnių, vėl būkštavo, kad tokių paskaitų pačioje ordino kolegijoje įvedimas galįs atnešti daug nemalonumų ir pridaryti sunkenybių, ir jo patarėjai nepritaria, kad tai būtų įvedama jų žinioje esančiose provincijose. Tačiau Vilniaus atveju T. Generolas pasiruošęs padaryti išimtį: jei jūs tenai, viską gerai apsvarstę, manytumėte, jog būtų galima išvengti visų tų sunkumų, iš dėkingumo tokiam dosniam ir Draugijai tiek nusipelnusiam vyskupui, sutarkite su juo sąlygas ir viską atsiųskite man patvirtinti (laisvas laiške išreikštos minties atpasakojimas — P.R.).
6. Atrodo, nebebuvo jokių kliūčių į Vilniaus akademiją įvesti teisę ir mediciną. Beliko tiktai juridiškai sutvarkyti tai, kas jau buvo sutarta. Tačiau laikas bėgo, ir tų katedrų Vilniuje nebuvo. Kas vyko per dvejus metus tarp 1621.III.6 dienos laiško ir sekančio 1623 vasario 25 dieną datuoto rašto, publikuoti Vilniaus šaltiniai nenurodo. Šis tas paaiiškėja iš "Aiduose" aprašytos Romoje užtiktos medžiagos ("Aidai" 1975, psl. 100-102). Taip sužinome, kad pats Vilniaus akademijos rektorius Jonas Gruževskis 1666 metų rudenį buvo nuvykęs i Romą kaip Lietuvos jėzuitų provincijos atstovas į tų metų lapkričio 16-19 dienomis įvykusią ordino prokuratorių kongregaciją (plg. "Aidai" 1975, psl. 101). Sykiu su J. Gruževskiu tuomet į Romą studijuoti keliavo du jauni, gerai žinomi Lietuvos provincijos jėzuitai: Andrius Rudamina, vėliau iš Romos per Portugaliją išvykęs į Kinijos misijas, ir Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kaip tik Romoje įkopęs į tarptautinio masto poetų eiles. Nėra jokios abejonės, kad J. Gruževskis su savimi buvo pasiėmęs sutarties su didikais Valavičiais dėl teisės ir medicinos katedrų Vilniaus akademijoje įkūrimo projektą. Romoje jis, be abejo, visa darė, kad gautų galutinį patvirtinimą. T. Generolo patarėjai, kaip matėme, visą laiką buvo priešingi, kad pačiose jėzuitų vadovaujamose kolegijose maišytųsi teisės ir medicinos studentai. M. Vitelleschis jau linko Vilniaus akademijai padaryti išimtį. Nežinia kieno dėka šia proga susidomėta jau beveik 50 metų veikiančiu Pont-a-Mousson'o universitetu Lotaringijoje, kur, jėzuitams vadovaujant, buvo dėstoma ne tik filosofija ir teologija, bet ir teisė bei medicina. Labai galimas dalykas, kad J. Gruževskis apie tai smulkiau sužinojo iš to krašto jėzuitų prokuratoriaus, kuris dalyvavo toje pačioje prokuratorių kongregacijoje. Tai buvo faktas, prieš kurį nieko negalėjo pasakyti ir T. Generolo patarėjai. Todėl Pont-a-Mousson'o universiteto pavyzdžiu ir pagrindu nutarta ir Vilniuje įvesti teisės ir medicinos studijas. Pats T. Generolas, kaip jau buvo minėta straipsnyje "Aiduose" (1975, psl. 102), Vilniaus akademijos rektoriui įteikė "Librum Aca-demiae" (Akademijos knygą), kurioje, reikia manyti, buvo nurašyti Lotaringijos universiteto statutas ir jo atskirų fakultetų veiklos nuostatai.
T. Generolas, tur būt, dar gruodžio mėn. (1621 m.) apie visa tai painformavo naująjį Lietuvos jėzuitų provinciolą Mykolą Ortizą, Lietuvoje jau ilgesnį laiką besidarbuojantį ispaną jėzuitą, kuris 1622 metų gale pakeitė į Italiją sugrįžusį A. Vival-dį. Tas laiškas, deja, iki mūsų dienų neišliko. Yra išlikusi vėlesnio, 1623.11.25 rašyto laiško ištrauk a, kur T. Generolas pastebi, kad jau ilgesnį laiką nieko teisės ir medicinos katedrų reikalu iš Vilniaus negirdėjęs, todėl dabar pakartojąs tai, ką anksčiau rašęs, kad, jei nebūtų nuėjęs ankstesnis laiškas, iš šiojo sužinotų, ką jis tuo reikalu galvojąs. Laiške pabrėžiami du dalykai: 1) reikia įtikinti Vilniaus vyskupą, kad pasitenkintų Pont-a-Mousson'e priimtos fundacijos forma ir pobūdžiu, ir 2) siūlomą su Vilniaus vyskupu sutartį reikia kai kur pataisyti: antrąjį punktą visai išmesti, o paskutiniame punkte pakeisti porą žodžių, vietoje "Būtų naudinga, kad rektorius (siūlytų) rašyti tiesiog "Rektorius pasiūlys . . .".
Iš paties T. Generolo laiško neaišku, kokio turinio buvo tie punktai ir apskritai visa sutartis. Tai paaiškėja iš jau minėto F. Banfio 1642.VI.14 laiško ("Aidai" 1975, psl. 100-103). Jame perrašytos su Valavičiais sutartos sąlygos, susidedančios iš penkių punktų. Punkto, kurį T. Generolas patarė visai išbraukti, nėra tarp tų penkių, bet jis paminėtas kitoje vietoje ir skamba šitaip: "Teisės ir medicinos profesoriams algų išmokėjimas bus Kolegijos (t.y. Vilniaus akademijos) rektoriaus žinioje, kad tokiu būdu tuos profesorius būtų galima lengviau priversti laikytis (universiteto nustatytos) tvarkos". T. Generolas tą punktą išbraukęs ir pastebėjęs: "Reikia tikėtis būsiant kitokių priemonių veikti profesorių drausmingumą" (plg. "Aidai" 1975, psl. 101). Išorinė, medžiaginiais išskaičiavimais pagrįsta prievarta, aišku, negalėjo patenkinti ordino vyriausiojo vadovo. Jis tikėjosi, kad teisės ir medicinos profesoriai nebūsią tokios žemos moralės, jog jiems sudrausminti reikėtų griebtis drastiškų, žmogų žeminančių priemonių. Paskutinysis Romoje ištaisytas sutarties punktas lietė profesorių skyrimą. Jei akademijos rektorius ir Vilniaus vyskupas (kaip fundatoriaus įpėdinis) kada nesutartų dėl vieno ir to paties asmens, tai tuomet "rektorius pasiūlys kelis kandidatus, iš kurių vyskupas vieną išrinks" ("erit P.Ris proponere aliąuos, e ąuibus Ill-s Eps eligat unum" — Jėzuitų archyvas Romoje, Pol. 77 II fol.301v).
1623.11.25 laišku T. Generolas davė savo sutikimą įsteigti Vilniuje teisės ir medicinos katedras, prašė tiktai, ilgai nelaukiant, jam į Romą atsiųsti galutinį sutarties tekstą. F. Banfio tvirtinimu, tą sutarties tekstą, kaip T. Generolo patvirtintą, buvo pasirašęs provinciolas M. Ortizas. Ir pats vizi-catonus F. Banfis suprato 1623.11.25 laiško tekstą kaip iš Romos gautą leidimą Vilniaus akademijoje įvesti teisę ir mediciną. Kai 1642 m. buvo tariamasi dėl L. K. Sapiegos fundacijos, F. Banfiui Vilniuje buvus parodyta kaip tik toji Generolo atsakymų knyga (Liber responsionum), iš kurios I. Petrauskienė paėmė savo publikacijas. Todėl jis 1642 m. galėjo rašyti, kad jau prieš 20 metų gautas iš T. Generolo sutikimas įkurti Vilniuje teisės ir medicinos fakultetus.
Visa tai rodo, jog be jokio realaus pagrindo, tiesiog iš piršto išlaužta yra I. Petrauskienės padaryta, paaiškinamąją straipsnio dalį užbaigianti išvada: "Iš šių dokumentų aiškėja, kad pagrindinis kaltininkas, sutrukdęs išplėsti Vilniaus akademiją pasaulietinėmis disciplinomis XVII a. pirmajame ketvirtyje, buvo jėzuitų generolas M. Viteles-kas" (psl. 103). Iš tikrųjų M. Vitelleschis, nors ir varžomas ordino konstitucijų, atkalbamas savo patarėjų, kas kartą vis labiau linko išklausyti Lietuvos jėzuitų ir įtakingų bažnytiniame bei civiliniame gyvenime asmenų maldavimų, kol pagaliau visiškai atvėrė laisvą kelią didžiajam planui įvykdyti. Jo pradinio delsimo ir baiminimosi priežastį nesunku išskaityti jo paties laiškuose. Ten nuolatos kartojami žodžiai: "inter septa (terminos) eiusdem Collegii,,, t.y. teisės ir medicinos studentai, maišydamies "tos pačios kolegijos būstinėje (teritorijoje)" su jos studentais, gali trukdyti ordino auklėjamąjį darbą žemesnėse klasėse ir filosofijos bei teologijos fakultetuose. Kad toji baimė nebuvo tuščia, rodo tarp kitko ir viršuj minėtos Parmos pavyzdys. Yra išlikęs iš 1602 metų Parmos jėzuitų memorandumas apie jų vadovaujamą universitetą. Ketvirtame punkte sakoma: "Reikia surasti būdą išvengti, kad mūsų mokykloje netrukdytų universiteto studentai; dėl jų Tėvai (t.y. jėzuitai mokytojai) negali atlikti savo pareigų taip oriai ir drausmingai, kaip tinka vienuoliams" (Jėzuitų archyvas Romoje, Ven. 116 I fol. 87v). Tie "sco-lari dell 'Universitetą", be abejo, buvo kaip tik teisės ir medicinos fakultetų Parmoję studentai.
Ne Romoje, bet Vilniuje užkliuvo Vilniaus universiteto praplėtimo plano įgyvendinimas. Iš paskutiniojo (tarp publikuotųjų) T. Generolo laiško aišku, kaip jis buvo susirūpinęs, kad iš Vilniaus niekas neatsiliepė į jo ankstesnį laišką (rašytą apie 1622 m. pabaigą). Todėl jis vėl rašė, vėl kartojo tai, ką buvo pirma nurodęs.
Kodėl gautas iš Romos leidimas nebebuvo tuomet panaudotas, šiandien sunku pasakyti. Gal kokia ekonominė krizė ar pasitaikiusios nelaimės neleido didikams Valavičiams skirti žadėtosios fundacijos? Gal kokie kiti sunkumai prisidėjo? Patyrinėjus vysk. E. Valavičiaus ir jo brolių išlikusią tų metų dokumentaciją, ypač jų korespondenciją, gal būtų galima tiksliai nustatyti, kodėl teisė ir medicina Vilniuje turėjo laukti dar 20 metų, kol kitas didikas pasišovė tuos fakultetus įkurti. Bet vis vien reikia pripažinti, kad visos tos 1618-1623 metais dėtos pastangos, kad ilgus metus trukęs susirašinėjimas nebuvo veltui. Tuo buvo paruošta dirva tų dviejų fakultetų po 20 metų įvedimui. Tuomet vizitatorius F. Banfis galėjo rašyti, kad sutikimas įsteigti Vilniuje teisę ir mediciną gautas jau prieš 20 metų. Ir tas pats T. Generolas Mucijus Vitelleschis (jis mirė 1645 m.) prisiminė savo duotą sutikimą ir jo laikėsi. Net su L.K.Sapiega sutartos sąlygos buvo daug kuo panašios į tai, kas jau buvo sutarta su didikais Valavičiais. Ir tie faktai liudija, kad T. Generolas nebuvo "pagrindinis kaltininkas", trukdęs teisės ir medicinos į Vilniaus akademiją įvedimą.
Baigiant negalima tylomis praeiti pro dabartinėje Lietuvoje vis labiau pasireiškiantį bendro išsilavinimo smukimą. Kai pasitaiko koks lotyniškas tekstas, nebėra kam jį be klaidų nurašyti, dar sunkiau beįstengiama jį tiksliai suprasti. Vysk. Valančiaus "Raštų" leidėjas taip biauriai suniokojo vieną rankraštyje išlikusį vyskupo laišką (I t., psl. 517-518), kad vargu ar buvo galima skaudžiau įžeisti neeilinį lotynų kalbos žinovą, kokiu buvo vysk. Valančius. Užtenka tiktai paskaityti jo popiežiui į Romą rašytus laiškus, kurių ne vienas saugomas Vatikano archyve.
Panašiai ir I. Petrauskienės — kurios nuoširdžiomis pastangomis neabejoju — nurašytuose iš rankraštinės knygos "Responsa Generalium" tekstuose palikta daugoka klaidų. Negalima sakyti, kad bent vienas iš tų atsakymų būtų patenkinamai publikuotas. Net pačioje trumpiausioje, 1619. XI.9 laiško ištraukoje (psl. 105; ji užima tiktai pustrečios eilutės) padarytos bent trys klaidos. Paties rankraščio nemačius, galima tvirtinti, kad antroje eilutėje vietoje "ab . . . Epsco Vilnense" turi būti "ab .... Episcopo Vilnensi". Rankraštyje, be to, gal ir buvo parašyta "Epsco", bet tuomet turėjo būti koks nors sutrumpinimo ženklas, — brūkšnys virš sutrumpinto žodžio arba taškas po jo. Toliau toje pačioje eilutėje rašoma "rogatus fiero" (lotynų kalba visai nežino formos 'fiero'V kai turėtų būti "rogatus fuero". Taip pat 1621.III.6 rašte (psl. 106) pačioje pradžioje negali stovėti "plunac de re delibaveri turi būti "hac de re deliberavi", vietoje "allis" turi būti"aliis"; 10-je eilutėje "ist hic" reikia rašyti vieną žodį, kaip jis rašomas I ir VI raštuose. Be to, neaišku, kodėl 15-je eilutėje rašoma "fuerit", kai mintis reikalauja paprasto "fuit". Taip pat ir 1623.11.25 rašte (psl. 107) pirmoje eilutėje vietoje "Episco" turi būti Episcopo", 7-je eilutėje vietoje "fundantionis" turi būti "fundationis", 8-je eilutėje vietoje "ef" turi būti "et". Tai tik kelios pastebėtos klaidos, nemačius paties rankraščio; su juo atidžiai palyginus, tur būt, atsirastų dar daugiau netikslumų.
Tačiau dar liūdnesnė padėtis yra iš lotynų kalbos į lietuvių kalbą vertime. Straipsnio autorė tam pasikvietė į pagalbą Juzefą Pučinskaitę, kuri stengėsi, kiek mokėjo. Deja, nepriklausomoje Lietuvoje jau gimnazistai sugebėdavo tiksliau suprasti lotynų kalbos posakius, negu šiandien Lietuvoje aukštuosius mokslus išėję, specialiai tam parinkti Mokslų akademijos Istorijos instituto bendradarbiai. Per dažnai lotyniškiems posakiams parinkti netinkami lietuviški žodžiai. Nenorėdamas perdaug įkyrėti, ribosiuos tiktai vienu iš šešių publikuotų raštų, būtent 1621.III. 6 laiško ištrauka, Kurios lietuviškasis vertimas apima 17 spaudos eilučių (psl. 106). Čia lotyniškas žodis "šerio" verčiamas "vėliau", o turi būti "rimtai"; "deliberavi" verčiamas "kalbėjau', o turi būti "svarsčiau"; "non probaturos" verčiama "nepatiktų", o turi būti "nesutiktų"; "in hoc negotio" verčiama "šiame darbe", o turi būti "šiame reikale" arba "šiame dalyke" (juk ir šiaip nesakoma 'Vidaus darbų ministerija', bet "vidaus reikalų ministerija'); "offert" verčiamas "iškėlė", o turi būti "siūlo"; klaidingai skyrium) nurašytas "isthic" paveikė ir vertimą: sakinys išėjo sunkiai suprantamas; taip pat žodžiai "ne non tam nimium timidus . . . videar" neturi jokio ryšio su vyskupo dosnumu, todėl toji vieta verstina: "ne tiek, kad neatrodyčiau per daug bailus, kiek kad mūsų Draugijai taip nepaprastai nusipelnusiam vyskupui per mažai dėkingas ir paslaugus". Sekantį sakinį reikėjo išversti: "Dėl to čia esantiems atrodė, kad Jūs su Šviesiausiuoju vyskupu susitartumėte tomis sąlygomis, kokias jis siūlo". Sekantis "Antequam" negali reikšti "kol", ir stabiliatur" nereiškia "nusistovės", ir 'huc perscribantur" jokiu būdu ne "tiksliai užrašomi", ir "simul" ne "tuoj pat". Šį sakinį reikėjo išversti: "Prieš nusprendžiant ir įgyvendinant visą dalyką, surašyti sutarties punktai tebūna čia atsiunčiami, kad būtų galima juos visus kartu dar sykį apsvarstytus "Jo Didenybė", kai visiems turėtų būti žinoma, kad Didenybės (Maiestas) titulas visuomet buvo rezervuotas vien imperatoriams ir karaliams.
Tiek daug ir dažnai gana grubių vertimo klaidų, panagrinėjus tiktai vieną raštą! Ir visa tai moksliniame leidinyje, išleistame pačios Mokslų akademijos vardu! Ar bereikia aiškesnio liudijimo apie humanitarinio išsilavinimo Lietuvoje didelį nuosmukį?
Būtų per ilga panašiai išgvildenti kitų penkių raštų vertimus. Nurodysiu dar porą vietų, kur vertėjos ribotas pajėgumas veda į klaidingą viso dalyko supratimą. 1618.XII.8 rašto vertime (psl. 104) skaitome: "Parma... ne šitokius sunkumus patyrė", kai lotyniškojo teksto mintis yra diametraliai priešinga: "Parma . . . šitokių sunkumų nepatyrė"; tik tokiu būdu galima paaiškinti, kodėl provinciolui A. Vivaldžiui, prieš tai vadovavusiam Parmos jėzuitų kolegijai-universitetui, teisės ir medicinos Vilniuje įkūrimas "nėra nepriimtinas". 1621.III.6 rašto vertimą ką tik išsamiai nagrinėdami, pažymėjome klaidingai suprastą paskutinį jo sakinį, ypačiai "huc . . . perscribantur". Visiškai iškreipta vertime (psl. 107) 1623.11.25 rašto vieta: "quia iam pridem nihil super iis intellexi", išversta lietuviškai: "kadangi jau ir anksčiau jose nieko nesupratau", kai tuo tarpu T. Generolas norėjo pasakyti: "kadangi jau kurį laiką apie jas (teisės ir medicinos disciplinas Vilniuje) nieko nesužinojau", todėl rašo vėl apie tai laišką, kad, jei prieš tai siųstas laiškas būtų pražuvęs, iš šiojo galėtų sužinoti, ką jis (T. Generolas) apie tai galvoja.
Iš viso to galime padaryti dvi išvadas: vieną praktišką — "Lietuvos istorijos metraštyje" 1974 m. publikuotus lotyniškuosius tekstus, nekreipiant dėmesio į ten sudėtus skyrybos ženklus ir kartais visai ne vietoje didžiąsias raides bei keletą perrašymo netikslumų, dar galima šiaip taip suprasti, tačiau lietuviškas vertimas apskritai yra nepatenkinamas ir vietomis tiesiog klaidinantis; antrą išvadą dalykišką — Lietuvos archyvuose yra dar nemaža svarbios, lig šiol nepaskelbtos mūsų krašto praeičiai pažinti medžiagos, ir todėl sveikintina kiekviena jos publikacija. Kad tai būtų galima rimtai ir be gėdos prieš kitus atlikti, atsakingos Lietuvoje institucijos turi labai rimtai susirūpinti kelti humanitarinio išsilavinimo, ypačiai klasikinių kalbų mokėjimo, plataus ir detalaus su įvairių mūsų praeities laikotarpių kultūra ir istorija susipažinimo , lygį.
|
|
|
|