|
Parašė BALYS AUGINAS
|
 PROPROTĖVIS
KAI laukinis žvėris
Pratarė
Pirmąjį žodį —
Gimė ž m o g u s.
Jis skaldė uolas
Ir statė šventyklas,
Kad žodžiai skardėtų,
Kaip vario vamzdis,
Kad žodžiai sujudintų
Debesis ir sietynus —
Kaip gimdyvės brandos
Valanda —
Kad žodžiai sprogdintų
Vienatvę — —
Jis spaudė vynuogę —
Saldžią dievų paguodą —
Užsimiršime
Džiaugdamasis nuodėme -
Jis degino medį,
Balandį ir avinėlį
Nežinomajam,
Stebinčiam jo dienas
Saulėje ir mėnesio
Pilnatyje — Ir jo malda —
(Baimės vynas
Kasdienybės taurėje) —
Rašydavo dūmų raidėm
Nedrąsius troškimus
Tekančiam
Dangaus vandeny — —
Metai biro
Patyrimo kriaušėm —
Ir panūdo žmogus,
Kad šventyklų akmenys
Giedotų, it paukščiai — —
Kad svajonei
Išaugtų sparnai,
Ir vaisingas
Saulės moliūgas
Amžinom gyvybės sėklom
Brandintų
Ainių dirvonus — —
O geismų
Karštam troškoly,
Palinkęs verdenėn
Apstulbo žmogus:
Nubalusioj
Žvaigždžių tyloj
Vandeny atsispindi
Košmariškos
Kirmino
Akys — — —
ANGLIAKASIO MIRTIS
RAUSDAMASIS
Kasyklų katakombose,
Kaip kurmis —
Užkasei
Žmogaus ugnį
Kurmio urve.
O išnešei
Iš žemės įsčių
Naktį —
Padūmavusią
Ir suodiną,
Amžiną ir blizgančią,
Lyg žemės gelmių
Anglis — — —
SUSITIKIMAS
LAIKAS yra žaltys,
Šliaužiąs žole
Negirdom.
Ir žolė gelsta ir bąla.
Bet, kai po daugelio metų
Mudviejų žingsniai
Suklinka
Atradimo džiaugsmu —
Žolės žalumas užburia žaltį:
Ir mes vėl — žydinti upė,
Ir mes vėl du
Žiedai obels — —
KANSAS
PRO TRAUKINIO LANGĄ
Kelionės eskizas
DULKĖTOS lygumos
Nušiurus prerijų žolė — —
Telefono stulpai
Taip kantriai
Laiko išskėtę pirštus —
Ilgai, ilgai
(Rodos, praeina amžiai — —)
O paukščiai
Nesuka lizdų
Metalo delnuose —
Tik trumpam snūdžiui
Prisėda ir vėl iriasi
Į vakarėjančią saulę,
Kur medžiai,
Dulkinuos darbiniuos rūbuos,
(Kaip nuvargę ūkininkai) —
Grįžta namo į naktį,
Stoviniuodami būriais
Prie vandens kūdros — —
Ir čia akmeninės kalnų kojos
pradeda kopti į tolį,
Siekdami
Žvaigždėtos antklodės.
Po kuria, sudėjęs bluostą,
Ant arimo grumstų
Pagalvės
Miega,
Prakaituotuos marškinuos,
Jaunėlis ūkininko sūnus.
Prerijų pakrašty paklydęs panaktinis
Mojuoja balzganu mėnulio žibintu.
Ramiai įmigus
Knarkia šiurkšti žolė
SAULĖS PAUKŠTĖ
VASARA — skambanti saulės paukštė —
Anapus upės padangėmis plaukia.
Ir debesų pūkuoti sparnai,
Pakėlę ją neša ir neša — —
Jos pėdos dar šiltos
Tylinčiam paupio smėlyje,
Jos lizdas dar drungnas —
Lankos dar neatvėsę — —
Ir miškai vis dar gieda:
Jos dainos, šakose įsipynę,
Aidi žydrajam dangaus
Voratinklyje — —
Lazdyno išnokusiu liemeniu
Sliuogia raudonplaukis ruduo — —
Į tolydžio tolstančią paukštę
Sviedžia derliaus aruodais
Iš savo svaidyklės —
Ir kartu su brandžiais riešutais
Krinta lapai lazdynų —
Pašautos vasaros plunksnos
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
