|
|
Parašė O. V. MILAŠIUS
|
O. V. MILAŠIUS 1877.V.29 —1939. II. 2
ŽMOGUS Nubėgtą kelią išmatavęs, aš, kirvarpa po grindim, Širdy jaučiu didžiulį gailestį ir meilę saulėms seserims nakty! Vienok ir jos iš šio pasaulio, jos —čionykštės. O! Leisk man pažvelgti daug toliau: savin! Aš puikiai suprantu, kad tu žinai, kas glūdi ten — ir kaip nerausti man? Pirmiausia — noras Išsiskyrėlius suvesti, Ir nerimas sutuokti vandenį ir ugnį. Vėliau gi — Žmonai Vyro neaprėpiamas sudie, Abiejų — dienos ir nakties — šviesų gražiųjų atskyrimas. Iš tikro tai nedaug! Bet atsakyki man: Nuo tos akimirkos, kai tu atpažinai save mergelės bruožuos, Tarytum vandenų miege, kuriam, kaip man, iš tavo kūdikių Kada reikėjo taip didžiai moters šviesos Išskaityti savo dvasiai? Kuriam, o laimingasis! kurs reikalauji atleidimo, — kuriam? Ir dargi iš tavęs, tu nelabasis, kurs nepasirodei? Jį mano įtūžimas vaikės, lyg išdvėsusiais šunim,
------------------------------------------------------- "Lemuelio išpažintis" pradedama nusižeminimu. Bet tuojau pat iškyla toki troškimai, kaip — "sutuokti vandenį ir ugnį". Klausydamas savęs paties, autorius atsižada savo bičiulės — jaunos vokietaitės, eina biografinis atsiskyrimo Vokietijoje pasakojimas. Paskui Milašius atskleidžia savo viziją, kada jam apsireiškė abi visagalybės. Kai kurių komentatorių aiškinimu, tos dvi visagalybės yra Dievo ir Liucipieriaus viešpatijos, kurios tačiau viena antros nepažįsta ir net nežino, Milašius pirmiausia kalba apie KITĄ begalybę, Liucipieriaus. Choras perveda į Dievo visagalybės viziją. Autorius po to nori baigti pasakojimą, tačiau Choras jį dar perveda į žmones. Milašius abiejų visagalybių viziją plačiau aprašo "Pažinimo giesmėje". — Milašiaus mintyje Niekas yra tai, "iš kur yra ištremta tuštuma ir pilnybė, judėjimas ir laikas" ("Arkanai"). Lemuelis raiškia — Saliamonas. "Lemuelio išpažintyje" minimos elitros yra priekiniai vabzdžių sparnai. — Vert. -------------------------------------------------------------- Kurie ištrūko iš tėbonių aimanos, Bet ir tenai dar tėvo gailestis, o Tėve! Draskydamasis mano sieloj, rūškanas byrėjo ant manęs, Kaip vasarą kruša, —ant mano šilumos juodos. Todėl šioje būty, manojoj, lyg vandenynų armėnuos, Kalnynų vagose, Visi dalykai, viskas buvo lyg dejonė, apkartimas ir bergždumas. Bet tu, žyny, kaip begalėjau aš žinoti — aš, Kuris buvau kaip šventas gražaus ir sopulingo povo virpulys Vidudienį, Kad tai, ko laukiau iš kitur, Ateis man iš paties manęs, ir kad liepsna, kuri žinojo savo kelią, Skaisti, linksma, galinga, tartum aukso siela, Ūmai, nelyginant ties Jozue, sustos — Visažinės žmonos žvilgsniu paliesti Vidujį vaizdą — čia tarp dviejų antakių. (Tyla.) Prabėgo ten jaunystės dienos, o paskui Atėjo brandūs metai su savom naktim. Už snaudulio užuolaidos — Tau žinomos terasos: aukštos, aukštos ir pašlavinėtos, Taipogi akmenys, kurie, po tris, po keturis, Iš kažin kur riedėjo miego šulinin. Ir dar ana naktis . . . Bet tai dalykai, Kurių vardai nėra nei garsas nei tyla.
CHORAS (Daugel kuždesių.) Kalbėki. Apsakyki Negailestingai, ką išvydo tavo siela Aklam, klaidžiam, apleistam kosmose. Kalbėk ir mėgdžiok amžinybę, kai ji taria: — Ne. Tuos tyrlaukiuos, kur niekados nenuskambėjo Taip. Mums apsakyk, kaip kūnas nuo galvos lig kojų Pavirsta mintimi anuos kraštuos, net už raupsus nejautresniuos. Koksai netobulų čionykščių sutemų riksmas savyje talpina vardą Anos totalinės nakties, Neturinčios abiejų saulių? Kalbėki, kas tave ištiko tojoj begalybėj — KITOJE, Kurią regi tarytumei išnykusių genčių akim? KITAS? Ar tai nėra tiksliausias žodis? KITAS? Ne vien tik skirtingas, — Ar ne? — bet KITAS, Ir uždraustas, ir uždarytas, — bet ar nenori tarti: Net ir čionykštei visagalybei? Anoj — KITO JOJ — begalybėj, Kurioj nežinomas tasai, kuris mus turi savyje, Kurioj erdvė — naktis akmens šerdy.
ŽMOGUS Ji, bėgant metams, tapo man vaiku, Nuo jos aš atsiskyriau užeigoj, anam ilgam koridoriuj, Ir nūn — koks speigas raižo širdį man pusiau! — Buvau aš vienas Vokietijoj savo kambary, žinojau,
Kad užu sienos paskutinį kartą snaudė tas daiktelis — Už trijų žingsnių nuo likimo mano, Ir kad, daugiau manęs jau neišvydus, auštant Jinai išeis — tokia vaikelis, tokia vaikelis — Į plačią, šaltą, tuščią žemę. (Tyla.). Many už visa ką stipresnis buvo Klusnumas sau pačiam. (Tyla.) Tada akimirka, kurioj aš ŠITAI pajutau: Staigi, kitokia, neišreiškiama, Atskirta begalybė siurbė Mane visaton, kurioje pratinės jau neturėjo žodis Taip. Tai kraštas, uždarytas mūs gyviesiems ir numirusiems: Ten viską perskverbė kitoji amžinybė, Kitoji būtinybė —kitas Dievas. Ana visagalybė Nebuvo net čionykštės priešė. Atsiskyrimas.
O! atsiskyrimas. Tos dvi visažinybės nepažino viena antros. Mane ten viskas, viskas draskė. Kaip viduriai, išplėšti mėsininko rankos, — Mane ten viskas draskė. Ir vis dėlto išsaugojau Jutimą, tikrą palietimą tojo švento daikto, Kur jau vieta išnyksta. Ir nušvietė mane atsiminimai Iš stebuklingos praeities. Ir netgi Šventykla —
CHORAS (Tie patys kuždesiai.) Ar gali būti? Tu atsimeni? — Viršum erdvės sukurtos — Nejudomybės arka, Vienintelėje duotoj vietoj. Vienintelis žodis čia: PAVIRŠIUS. Apmąstymų auksinės aukštumos Nėra šiam laivui kokia nors uola po vandeniu. Ten nėr daugiau erdvės į viršų kopti: Ten visa kas tėra Pagarbinimas. Paskui — grįžimas (pasirauski savo atminimuos), Kritimas —Linija Tiesi, pirmoji.
ŽMOGUS — suakmenėjusi visa iš gailesčio, Pakybusi aukštai, norėtame Nieke, Kur neprieina nejudąs, žiaurus ir nebylus Juodų, tuščių, įšėlusių erdvių lėkimas. Ir aš kritau — Ir užmiršau: paskui, susyk atsiminiau.
CHORAS (Tie patys kuždesiai.) Koks kelias — iš gyvenimo gyveniman!
ŽMOGUS Manau — tai viskas.
CHORAS Ne, — dar liko žmonės.
ŽMOGUS Toj širdyje giliai įvyko išrinktos tautos Visa drama. Nežino jie, ką patys daro, Jie to daugiau nežino.
CHORAS Tu jųjų nekenti?
ŽMOGUS Aš ilgai, ilgai jųjų nekenčiau,
Tačiau kurią ten dieną (Ir čia jau turim vieną iš anų atsiminimų, Kuriais tu nematuoji laiko, Kuriuos tu pamilai Dėl jų pačių, o ne dėl jų dienos brangiosios), Aš leidaus nešamas žmonių bangos Viršūnėn vieno bokšto. Tai buvo liepos mėnuo — ir Vidudienis. Vidudienis liepos mėnesį. Ir buvo karšta, tartum prie kraujų versmės. Gyvenimas atrodė lyg tas senas, jau sugižęs vynas Galvūgaly prie sveikstančio liginio. Gi ore, kurs nepajudėjo, Alsavimais sunkiais liepsna žarstė auksą. Aš niekad nebuvau regėjęs Visatos ašarų taurės taip sklidinos. Dvasia, kūnas, Blogis ir gėris, Liūdesys ir džiaugsmas, Didis ir menkas, o! kaip viskas buvo žmogiška Many! (Tyla.)
CHORAS Karaliau, Kalbėk.
ŽMOGUS Ir mano žvilgsnis nusileido ligi tojo pilko daikto Virpuliuojančioj gelmėj: Trobos, dirbtuvės, Stotys, bažnyčios, — Visur, visur, Prie upės, kalvos šlaituos; Užgriosti, išmėčioti, meilingi ir priešiški Lizdai iš purvo, Kurį vabzdžiai statytojai suvilgė savo seilėm, Ir ten, o! ten . . .
CHORAS Tavo broliai, tavo sesės. (Labai ilga tyla.)
ŽMOGUS Tada iš ieties žaibo Į šoną pervertą Aš viską supratau: Ir Apreiškimą ir Žodį, kūnų tapusį, Taip, minties žaibe Aš supratau, jutau, mačiau, KAIP VISA TAI ĮVYKO. (Tyla.) Nūn prie galo eina treji atsižadėjimo metai po keturias dešimties metų laukimo. Aš suprantu, pagaliau jaučiu, kad aš žinau, kad visados žinojau ir kad čionai net esama tam tikro kelio visa ką pažinti. Aš uždariau savo žvilgsnį ir savo širdį. Štai jie tapo tvirtesni. Nūn vėl atversiu juos. Visam tam daiktui šviesoje. Tam kviečiui saulėje. Su kokiu vizijos šiušenimu jį sijoja mintys, nelyginant koks rėtis. Begaline, amžina, šiurpi Tikrove. Ten tu buvai, iš visų galimybių tu — pati nepaprasčiausia. Nes tu nesi many, o vienok aš esu tavo buveinė; aš praeisiu, o tu pasiliksi, ir vis dėlto mudu — mes neatskiriami; mano meilė apglobia tave, ir tai vienintelė tavo riba, o Begalini! Ir kas tu būtumei be šio vidinio liudijimo, be šio Taip many, permesto nei tiltas kalnuose tarp dviejų gūbrynų — ateinančios nakties ir tos, kuri praėjo.
CHORAS (Truputėlį garsiau) Ir kukliausias daiktas turi savo tylią tiesą. Tačiau sūnums gudruolių reikia Šventvagiškų ženklų — mes tai žinom. Ir jūsų tarpe kur yra tasai, kuris net čia, Šioj žemėje, visoj pilnybėje ragauja to šventumo, Kuriuo mūsų alsuojamas dangus Kas mirksnis perskverbia jūsų duoną, jūsų vyną? Žmogau, žmogau, kokį kelią nuėjai, Kol atvykai lig mūsų, kurie gyvenom tavyje? (Jie verkia.)
ŽMOGUS O dyvinieji, o dyvinieji, Pasilenkę prie manęs, nes aš žinau, jaučiu, Kad jūs pasvirot į mane — kuždėti, Taip kužda, švelniai nusilenkę dyvinieji, Kai jūs prilinkę prie manęs su savo stebuklingais kuždesiais, Kai jūs aplink mane taip kuždate Elitrų virpuliais, O dyvinieji (ir kas jumyse persveria, Kuždėtojai, vyras ar moteris?), Man leiskite, nesuskaičiuojamieji, kuriuos myliu, lyg būtumėte vienas, Gražuoliai — net skaudu, nepakenčiamai žavingi, Man leiskit paprašyti jus malonės.
CHORAS Ji suteikta. (Jie juokiasi.)
ŽMOGUS Ilgi, ilgi, galingi metai, Ir begalinė meilė, panaši į jūsų meilę, Net jau čionai, kaip ir jūs kiti, Ir Veiksmas, prakilnus ir aukštas Veiksmas, Ramintojas, skaistinto jas, kaip ir jūsų veiksmas, Net čionai, net čionai, juokautojai raudotojai, — kaip jūsų.
V e r t ė A. V a i č i u l a i t is
|
|
|
|