JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS . VYSKUPO SOSTĄ Spausdinti
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
50 metų mirties sukakčiai paminėti

Kas siūlė kun. J. Matulaitį Vilniaus Vyskupu?
Kai ėjo derybos, susirašinėjimas su nuncijum Pacelli, su vokiečių valdžia, kokie ir kieno žygiai buvo daromi dėl kandidato į Vilniaus vyskupus, J. Matulaitis, ramiai dirbdamas Varšuvoje ir tvarkydamas vienuolijos reikalus, nieko nežinojo. Jis 1918 m. pradžioje pasiryžo vykti į Marijampolę ir ten atgaivinti marijonų vienuolyną. Vysk. Pr. Karevičiui tarpininkaujant, gavo tada sunkiai duodamą leidimą atvykti į Lietuvą ir 1918.III.1, palikęs Varšuvą, atvyko į Vilnių. Savo dienoraštyje jis taip rašo:
Užėjau pas J. M. prelatą Michalkevičių, vyskupijos valdytoją. Jis manęs paklausė, ar aš jau atvykęs apimti vyskupijos valdymo. Aš išsyk nesupratau to klausimo. Iš kalbos su J. M. paaiškėjo, kad Vilniuje buvo pasklidęs gandas, būk aš esąs skirtas Vilniaus vyskupijai valdyti vieton J. M. prelato Michalkevičiaus. Jis klausė, nejaugi man nieko apie tai nėra sakęs Varšuvos arkivyskupas. Pasakiau — nič nieko. Aš važiuoju laikyti rekolekcijų Kaune ir steigti vienuolyno Marijampolėje11.

Atvykęs į Kauną Matulaitis iš vysk. Pr. Karevičiaus sužinojo, kad vokiečių valdžia pirmuoju kandidatu į Vilniaus vyskupus palaiko kan. Olšauskį, o taipogi dar prel. A. Dambrauską-Jakštą. Vysk. Karevičius pasakojo, kad Matulaičio kandidatūrą iškėlė vyskupas Roppas ir Lenkijos vyskupai. Vysk. Karevičius pasisakė, kad jis labai karštai vokiečių valdžioje ir Lietuvos Taryboje remias Matulaičio kandidatūrą.
Aš kiek įstengdamas rūpinausi Kauno vyskupėlį įtikinti, kad aš reikalingas Vienuolijai, kad ramaus darbo keliu būdamas vienuolijoje daug daugiau padarysiu Bažnyčiai ir visuomenei, nekaip vyskupaudamas, kada mano darbo niekas neatliksiąs, o vyskupauti ir kitas kas galės ir t.t. Bent tiek Kauno vyskupėlis pažadėjo, kad daugiau jau neberemsiąs mano kandidatūros, kad paliksiąs tą dalyką Dievo Apvaizdai12.
Ar Lenkijos vyskupai tiesiogiai pasiūlė J. Matulaičio kandidatūrą, ar ją, jau Šv. Sosto turimą, parėmė, sunku pasakyti be aiškių duomenų. Bus, tur būt, arčiau tiesos, kad Lenkijos vyskupai, ypač tie, kurie kun. J. Matulaitį arčiau pažino
-------------------
Tęsinys iš g. m. Aidų 3 nr.
-------------------
(arkiv. Kakowskis, arkiv. Roppas ir gal dar vienas kitas) jo kandidatūrą palaikė ir savo nuomonę pateikė nuncijui Pacelli. Kun. H. Prze-dzieckis, kuris nuo 1911 buvo Šv. Sosto informatorius apie Bažnyčios reikalus Rusijoje ir Lenkijoje, Lenkijos vyskupų nuomonę apie Jurgį Matulaitį pranešė nuncijui Pacelli tokiais žodžiais: Lietuvis, brangus lietuviams ir gerai priimamas lenkų . . . labai pamaldus kunigas, išskirtinai išsilavinęs ir nuolankus žmogus. Šiais labai sunkiais Vilniaus vyskupijai laikais, einant įvairioms kovoms, tik šis vienas pamaldus kunigas sugebės pakreipti į tiesų kelią ir Vilniaus dvasininkus, ir vyskupijos tikinčiuosius sujungti tikrai krikščioniška meile13.

Kun. Jurgis Matulaitis Šv. Sostui buvo gerai žinomas. Kai jis baigė Friburge mokslus ir gavo teologijos daktaro laipsnį, profesoriai dominikonai parašė į Romą, kad Šv. Sostas atkreiptų dėmesį į tą jauną teologijos daktarą, turintį nepaprastų savybių ir gabumų14. Matulaitis Romoje buvo du kartu: 1909 ir 1911 m. Ten jis susipažino su kardinolais ir aukštais Vatikano pareigūnais, kurie galėjo pastebėti jo savybes. Todėl, kai iškilo Vilniaus vyskupo reikalas, Šv. Sostas jau turėjo kandidatą. Tą kandidatą parėmė ir lenkai (tik, žinoma, ne vilniškiai). O kai Vilniaus kapitula pasišiaušė prieš Matulaičio paskyrimą Vilniaus vyskupu, apaštališkasis vizitatorius A. Ratti jai rašė:
Galite lengvai įsitikinti ir kitų žiniai pranešti, kas yra tiesa ir kurią prieš Dievą ir žmones galiu paliudyti, būtent Šv. Tėvas jūsų vyskupo paskyrimu ne tik daug anksčiau rūpinosi, kaip paprastai daroma, bet ir ilgai, dar prieš mano atvykimą, Viešpatyje svarstė ir padarė sprendimą daugelio (ir iš jūsų tarpo) lenkų liudijimu ir užtikrinimu, kad paskirtas vyskupas bus jums priimtinas15.

Tas pats Ratti, jau būdamas popiežium, galėjo Lenkijos ambasadoriui prie Šv. Sosto pasakyti, kad 'Vyskupas Matulevičius buvo paskirtas, prašant Lenkijos vyskupams"16.

J. Matulaičio žygiai, kad nebūtų paskirtas Vilniaus vyskupu
Paprastai, kai ieškoma kandidato į vyskupus, kalbama ne apie vieną asmenį. Atrodo, kad ir J. Matulaitis kalbas apie savo kandidatūrą į Vilnių palaikė tik paprastais spėliojimais. Bet tos kalbos darėsi vis konkretesnės. Kai Roma Ol-šauskio kandidatūrą galutinai atmetė, kai vokiečių valdžia iš Vilniaus ištrėmė prel. Michalkevičių, Matulaitis patyrė, kad Lietuvos Taryba visai rimtai palaiko jo kandidatūrą. Tada jis sunerimo, nuvyko į Vilnių ir Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai įrodinėjo, kad, likdamas paprastu vienuoliu, bus naudingesnis Bažnyčiai ir visuomenei, kad kandidatų į vyskupus galima rasti ir be jo. Kaune lankėsi pas vokiečių užsienio reikalų politikos skyriaus vedėją Zechliną ir jo prašė neremti jo kandidatūros. Rašė į Miuncheną nuncijui Pacelli, išdėstydamas sunkų marijonų vienuolijos stovį ir prašydamas, kad jį paliktų Marijampolėje darbuotis. Pagaliau matydamas, kad Lietuvoje nėra kas jo nenorą suprastų, aliarmavo Varšuvos marijonus. Viename laiške 1918. VI.6 rašė:
Mano kandidatūra į Vilnių vėl pasiūlyta. Jei tai įvyktų, būtų didelė žala mūsų Vienuolijai Lenkijoje ir žūtis Lietuvoje. Vilniuje niekam neįtikčiau, nei lenkams, nei lietuviams, nei gudams, o pats politiniuose sūkuriuose žūčiau. Gelbėkite mane. Kreipkitės į nunciatūrą, į Varšuvos arkivyskupiją, į vysk. Przedzieckį, į Tėvą Ledochovskį, rašykite į Friburgą. Ir jie ten drauge su kun. Grum-Grzymajlo tedaro visa, kad aš nebūčiau paskirtas į Vilnių17.

Kitame, 1918.VI.9 laiške vėl mini Friburgo
marijonus:
Jie ten turi rašyti nunciatūrai arba Šv. Sostui, nes mano paskyrimas būtų Vienuolijos sugriovimas18.
1918.VII.31 rašo: "Rugsėjo 2 d. vykstu į Miuncheną pas nuncijų". Po tos kelionės savo "Dienoraštyje" įrašė: "Buvau Miunchene, bet susidariau įspūdį, kad vargu į mano aiškinimus Šv. Tėvas atsižvelgs"19.

Varšuvos marijonai 1918.IV.30 pasiuntė kolektyvų raštą nuncijui Pacelli, kuriame trumpai išdėstė marijonų vienuolijos istoriją, jos atgaivinimą, esamą padėtį ir Matulaičio įnašą vienuoliją atgaivinant. Jis esąs dabar "tarsi marijonų vienuolijos steigėjas" ir todėl, jo nebetekus, labai nukentėtų pati vienuolija. Dėl to, "viską prieš Dievą ir savo sąžinę apsvarstę, kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją, prašydami perduoti mūsų prašymą Šv. Tėvui, kad mūsų atgaivintai dar silpnai vienuolijai nebūtų atimtas vyr. vadovas Tėvas Jurgis Matulevičius".

Kai Varšuvos marijonų delegacija nuvyko pas apaštališkąjį vizitatorių Ratti, tas, maloniai išklausęs, nusišypsojo ir pasakė: "Visa tai dar kartą patvirtina, kad gerai parinkome. Teesie tai jums paguoda".
Taip nei jo paties, nei kitų pastangos apsaugoti Matulaitį nuo Vilniaus nieko nepadėjo.

Jo reakcija, sužinojus, kad jau paskirtas Vilniaus vyskupu, buvo tokia:
Įvyko, tokia Dievo valia, negaliu jai prieštarauti. Man sunku buvo. Iš Msgr. Ratti sužinojęs, kad esu nominuotas, tą naktį beveik neužmigau. Jau buvau nurimęs ir norėjau imtis savo darbų. Žinau, kad manęs laukia kryžiai, bet argi ne Viešpats Jėzus mums ne kitokį kelią nurodė. Galicijos ir Liublino laikraščiai jau suskubo mane gerokai "pavanoti". Neimkite į širdį, ką jie rašo. Juk yra žinoma, ko verta opinija ir ko vertos piktos žinios, net laikraščiuose skelbiamos. Jos dažnai esti melagingiausios, ypač dabartiniais laikais, kada taip sunku susisiekti"20.

Dabar visą laiką Matulaitis galvoja apie Vilnių. 1918.XI.17 rašo:
Labiausiai mane liūdina idėjinė būklė Vilniuje. Tautiški ir politiški antagonizmai pasidarė didžiai aštrūs ir įtempti. Dievas mato, kad visiems lygiai trokštu tarnauti teisybės ir meilės dvasia, vis tiek kokios tautybės jie bebūtų. Trokštu visiems būti viskas. Ar man tai pavyks? Sudedu visą viltį į Dievą ir Švenčiausios Motinos pagalbą. Dariau, ką galėjau, kad apsiginčiau nuo tos pareigos. Šv. Tėvas kitaip nusprendė, reikia tad paklusti. Dievas mato, kad noriu i'įer. tik Bažnyčios gerovės, noriu visiems būti viskuo. Bet nelengva tai praktiškai įvykdyti"21.

Vilniaus kapitulos reakcija, paskyrus vyskupu Matulaitį
Kai pastaruoju laiku išėjo į viešumą Vilniaus kapitulos "Protokolas", kurio dalį paskelbė lenkų komunistų laikraštis "Argumenty" (1969.IV.6, \r. 14) straipsnyje "Kapitula contra Biskup", ir kai visą to "Protokolo" tekstą lenkai gavo iš Vilniaus ("Protokolas" dabar yra Lietuvos Mokslų Akademijos Archyve), paaiškėjo, kaip kapitula reagavo į Matulaičio paskyrimą Vilniaus vyskupu. "Protokole" ištisai duodamas susirašinėjimas kapitulos su apašt. vizitatorium A. Ratti.

Apaštališkasis vizitatorius atvyko į Varšuvą 1918.V.29 ir jam, o ne Bavarijos nuncijui Pacelli, teko atbaigti Vilniaus vyskupo paskyrimo reikalas. Jis 1918.X.18 kapitulos pirmininkui prel. Hanusovvicziui pranešė:
Man malonu Tavo Malonybei ir Tavo asmenyje visai gerbiamai kapitulai bei Vilniaus Bažnyčiai pranešti, kad jau turite Vyskupą, Kilniausią ir Garbingiausią Jurgį Matulevičių, kurį Š. Tėvas paskyrė Vilniaus vyskupu, kaip ką tik man pranešė Jo Eminencija kardinolas Gasparri, Šv. Tėvo Valstybės Sekretorius (oficialus paskyrimas yra 1918.X.23 datos). Žiūr. Actą Ap. Sedis, 1918.X, p. 452).

Vilniaus kapitula, gavusi tą žinią ir drauge laišką J. Matulaičiui, pasiuntė į Marijampolę kun. pro f. St. Milkovvskį. Tą vizitą J. Matulaitis savo "Dienoraštyje" taip aprašė:
Bene tik ar ne spalio 22 d. kun. prof. Milko\vskis atvežė J.M. Msgr. A. Ratti Vizitatoriaus laišką, kuriuo man praneša, kad jau esu Vilniaus vyskupu skirtas; pridėjo, kad jei bandyčiau atsistatydinti, tai mano atsistatymo Šv. Tėvas nepriimsiąs (. . .) Iš kalbos su kun. prof. Milkowskiu mačiau, kad Vilniaus kunigams lenkams mano paskyrimas nelabai tiko, nors buvo ir tokių, kurie džiaugės, kad aš ten einu. Neužilgo atvažiavo Tarybos atstovai manęs pasveikinti: kun. Petrulis, p. Vizbaras, o su jais ir mano draugas kun. Kukta22.

Nors jau faktas buvo įvykęs, tačiau Vilniaus kapitula, kuriai naujas vyskupas visiškai netiko, 1918.X.28 pasiuntė vizitatoriui Ratti ilgą laišką. Jo įžangoje rašo, kad žinią apie Vilniaus vyskupo paskyrimą jie priėmę su džiaugsmu ir dėkoja Šv. Sostui už tėvišką rūpestį Vilniaus vyskupija. Bet tuojau pradeda "Jeremijo raudas" — esą
vyskupo paskyrimu turėtų žmonės ir dvasiškija džiaugtis, tačiau J.E. Jurgio Matulevičiaus paskyrimas, ką su skausmu turime konstatuoti, sukėlė visai kitokius jausmus. Didelės dalies tikinčiųjų ir dvasiškijos dvasią prislėgė sumišimas ir susirūpinimas, nes kyla abejonės ir netikrumas, koks bus vyskupijos likimas ir kaip paskirtasis vyskupas valdys. Vilniaus vyskupijoje lietuvių yra tik šeštoji dalis, o nuo 1904 m. iki dabar lietuviai nacionalistai sukėlė didelius sąmyšius ir nesiliauja tai darę ir dabar. Taigi paskyrimas lietuvio vyskupo J. Matulevičiaus sukėlė Šv. Sostui vien apgailestavimą, kad Vilniaus vyskupu paskirtas lietuvis. Yra pastebimas liaudies ir dvasiškijos liūdesys, kurio nepakeistų net paskyrimas lenkų tautybės vyskupo pagalbininko. Pilni pagarbos Jūsų Ekscelencijai, pasirašo kapitulos nariai: Karolis Bajko, Jonas Hanusowicz, Jonas Sadovski, Jonas Uszyllo ir Karolis Lubianiec23.

Į tokį kapitulos raštą vizitatorius Ratti atsakė 1918.XI.12 ilgu laišku, kuriame pareiškė savo nepasitenkinimą ir paragino kapitulą tuo klausimu kitaip pasisakyti. Ratti rašo:
Jūsų 1918.X.28 d. laišką gavau. Jame radau kapitulos dėkingumą Šv. Tėvui Benediktui XV už jums vyskupo paskyrimą. Tą jūsų dėkingumą pagiriu, džiaugiuosi ir Dievui dėkoju. Tai aiškiai rodo, kad jūs, drauge su dvasiškija ir tikinčiaisiais, Šv. Tėvo malonę įvertinote kaip tie, kurie ir kitiems (tarsi žibintai ant stulpo) turi rodyti pavyzdį pagarbos, sūniškos meilės ir klusnybės Kristaus Vietininkui, ypač kada parenkamas vyskupas. O tai yra svarbiausia pareiga Aukščiausiojo Ganytojo, kuriam Viešpats Kristus Petro asmenyje yra pasakęs: "Ganyk mano avis . . . Ganyk mano avinėlius . . . Stiprink savo brolius". Visa tai visiems tikintiesiems turi būti žinoma ir šventa, juo labiau, kad, kaip apgailestaudami rašote, ne visi Vilniaus dvasiškiai ir tikintieji pasekė jūsų pavyzdžiu; priešingai, dauguma yra slegiami neramumo ir dvasios depresijos, abejodami, koks bus vyskupijos likimas24.

Toliau Ratti stebisi, kad Vilniaus lenkai taip pasijuto užgauti, nes jis Lenkijoje visur, kur tik lankėsi (Čenstakavoj, Kielcuose, Sandomire, Chel-me, Liubline, Varšuvoje) visur pastebėjęs žmonių pamaldumą, prisirišimą prie popiežiaus. Toliau rašo:
Neabejoju, kad kaip tik galėsiu atvykti pas jus (kaip jau seniai rengiuosi ir noriu), aplankyti tiek garsią Vilniaus katedrą, nežiūrint to, ką rašote, rasiu ir pas jus panašius jausmus ir nuotaikas, kaip yra kitur. Manau, kad susirūpinimas ir baimė, tasai skausmas ir netikrumas, apie ką rašote, yra tik nedaugelio, kurie, nors ir būdami geros valios, yra sielų priešo klaidingais vaizdais apgauti ir kitus apgaudinėja. Tikriausiai, kuo aš tikiu, tiesos šviesa ir deramas Šventuoju Tėvu pasitikėjimas vėl atsiras ypač jūsų tarpe, kai savo žodžiu ir pavyzdžiu veiksite ir kitus. Lengvai tai jums pavyks, jei įtikinėsite ir skelbsite bei visiems pranešite tiesą, kurios aš esu prieš Dievą liudininkas, būtent, Šv. Tėvas jums vyskupo paskyrimu jau ne tik dabar, bet gana seniai, dar prieš mano atvykimą, rūpinosi, galvojo ir pagaliau nusprendė gavęs daugelio (ir iš jūsų tarpo) lenkų paliudijimą ir užtikrinimą, kad paskirtasis vyskupas bus jums priimtinas25.

Toliau vizitatorius aiškina, kad visa, kas daroma Bažnyčios valdyme, yra Dievo valia, ypač skiriant vyskupus.
Iš lenkų pusės tasai liudijimas ir užtikrinimas, man jau esant Lenkijoje šešetą mėnesių, buvo labai aiškus. Todėl negaliu savo akims tikėti, skaitydamas, ką jūs rašote (...) Dėl to jūsų laiško aš negaliu pasiųsti Šv. Tėvui, nei jūsų jausmų jam perduoti. Nenoriu prie tiek šiais liūdnais laikais jo turimų rūpesčių ir sielvartų pridėti dar naujų. Juk jis budi jūsų sielų naudai, būdamas atsakingas už jus, ir tai turi daryti su džiaugsmu, o ne dūsaudamas, "nes tai nebūtų jums naudinga" (Žyd. XIII.17).

Taigi dėl jūsų man rodomo pagarbumo ir mano jums, dvasiškiams ir jūsų tikintiesiems, prielankumo, draugiškai patariu parašyti man kitokį laišką, gal net pačiam Šv. Tėvui adresuotą, kuriame už paskirtą Ganytoją padėkotumėte ir visų prie jo prisirišimą išreikštumėte. Toks yra būdas ir išganymo kelias, paties Dievo nustatytas: per vyskupą priklausoma Romos popiežiui, kuris vyskupą siuntė, per Romos popiežių — Petrui, per Petrą — Bažnyčiai, per Bažnyčią — Kristui, per Kristų — Dievui ir jūsų sielų Tėvui. Pagaliau reikia pridėti, kad šios mintys yra ne mano, bet to, kuris mane siuntė. Šv. Tėvas beveik tais pačiais žodžiais, man girdint, yra išsireiškęs savo vainikavimo dieną. Dar ir daugiau turėčiau ką jums pasakyti, tačiau Apaštalo (III Jon. 1) žodžiais, "nenoriu rašyti rašalu ir plunksna. Tikiuosi greitai jus pamatyti ir pasikalbėti iš lūpų į lūpas".

Melskitės už mane, aš meldžiuosi už jus; melskimės vieni už kitus, kad visi būtume išganyti. Jums atsidavęs Kristuje Achille Ratti, Apaštališkasis Vizitatorius26.

Kapitula, gavusi vizitatoriaus laišką, pamatė, kad jau buvo per toli nuėjusi. Taigi porai dienų praslinkus po vysk. J. Matulaičio konsekracijos, 1918.XII.3 rašo vizitatoriui kitą laišką. Bet ir jame kapitula, jausdama savo sąžinės pareigą "apšviesti" Šv. Tėvą, kad jis žinotų Bažnyčios padėtį kiekvienoje vyskupijoje, neiškentė neiš-liejusi savo neapykantos lietuviams ir nepadariusi Šv. Sostui priekaištų. To laiško kiek sutrumpintas turinys yra toks:
Kilniausias Pone, jūsų XI.12 laišką gavome. Už pastabas labai dėkojame įsitikinę, kad jas padarėte iš meilės ir mums palankumo. Iš mūsų pusės visa darysime, ko Bažnyčios meilė ir sūniškas Šv. Sostui klusnumas iš mūsų reikalauja.
Pirmiausia žinią apie paskyrimą J.E. Jurgio Matulevičiaus vyskupu visu atsidavimu priėmėme. Kai tik sužinojome, tuojau iš kapitulos pasiuntėme du kanauninkus, kurie Marijampolėje vyskupą pasveikino ir išreiškė mūsų linkė-


Nuncijus Achile Ratti

Hermenegildas Pellegrinetti, nuncijaus A. Ratti sekretorius

jimus. Pagal savo jėgas viską darysime, kad pasitikėjimas ir derama vyskupui pagarba dvasiškijos ir tikinčiųjų tarpe būtų žadinama. Du sekmadienius prieš konsekraciją paraginome tikinčiuosius melstis už vyskupą. Pačią konsekracijos dieną (Kaune 1918.XII.1) iškilmėse dalyvavo du kapitulos kanauninkai ir dvasiškijos atstovas, Vilniaus miesto dekanas. Visa, kas buvo reikalinga ir tinkama, paruošėme, kad vyskupo ingresas į mūsų katedrą būtų kuo iškilmingiausias ir vyskupas matytų gilios meilės ir pagarbos ženklus iš dvasiškijos ir tikinčiųjų pusės. Mūsų pagarba ir meilė Šv. Sostui už mums duotą Ganytoją; jam mielai pažadame visišką atsidavimą ir klusnumą. Viską darydami laimėti mūsų vyskupo palankumą, manome, kad tas jam nepalankumas atsirado ne dėl to, kad dvasiškijoje ir tikinčiuosiuose nebūtų meilės ir klusnumo Šv. Sostui ir teisėtai jo paskirtam Ganytojui, bet dėl susirūpinimo ir baimės, kad paskirtasis vyskupas yra lietuvis. Dvasiškija ir tikintieji gerai žino įvairius lietuvių kunigų persekiojimus, daromus lenkams. Jie taip pat gerai atsimena, kaip elgiasi Žemaičių vyskupas Karevičius su savo vyskupijos tikinčiaisiais ir lenkais, kuriuos tuojau po savo ingreso, kaip lenkų atstovus, be jokios teisybės ir reikalo aštriais žodžiais ir išplūdimais užsipuolė ir tokiu savo elgesiu atstūmė savo vyskupijos tikinčiuosius lenkus. Kiek galime, bandome žadinti meilę ir pasitikėjimą vysk. Matulevičium, tačiau nenorime slėpti mūsų baimės, kas bus ateityje, nes numanome, Kad vyskupas mūsų vyskupijoje daugiau palaikys lietuvius, kaip kitas tautas, taip nustatydamas jas prieš save ir susilpnindamas bei sumažindamas pasitikėjimą Šv. Sostu ir jo palankumu. Kai dėl vyskupo Matulevičiaus, tikime ir turime vilties, kad jis savo didžia Dievo ir Bažnyčios meile, pamaldumu, išmintimi, teisingumu eis gero ganytojo pareigas, Dievo garbę ir sielų gerovę statys aukščiau už žemiškuosius ir žmogiškuosius reikalus.

Tai, kas aukščiau pasakyta, išdėstę, norime pridurti ir pažymėti, kad visi mūsų vyskupijos tikintieji už dabartinį vyskupo paskyrimą Šv. Sostui reiškia visišką paklusnumą ir tobulą atsidavimą, Šv. Tėvui pažada savo meilę ir pagarbą ir drauge iš širdies dėkoja už jo tėvišką rūpestį mūsų vyskupija.

Sūniška meile Šv. Tėvui ir Bažnyčiai vadovaujantis, tenebūna mums laikoma blogu, jei norime nušviesti tikrąją mūsų vyskupijos padėtį Šv. Sostui ir jo Legatui, manydami, kad tokia informacija gali pasitarnauti Bažnyčios gerovei. Pastaraisiais laikais paskyrimas Mogiliavo arkivyskupu Vincento Kluczynskio ir Žemaičių vyskupu Pranciškaus Ka-tevičiaus pripildė dvasiškių ir tikinčiųjų širdis skausmu ir liūdesiu. O tie paskyrimai, atrodo, buvo padaryti dėl to, kad neturėta reikalingų informacijų. Kai pradėjo nušvisti viltis, kad ir mūsų vyskupijai bus paskirtas vyskupas, ir kai faktas jau buvo viešumai žinomas, lietuviai nacionalistai dėjo visas pastangas, kad Vilniaus vyskupu būtų tik lietuvis. Tuo reikalu nekartą jie važinėjo pas Šv. Sosto nuncijų į Bavariją ir buvo remiami vokiečių valdžios ir kai kurių Vokietijos vyskupų. O kai mūsų vyskupijos administratorius Michalkevičius paprašė leidimo dviem jo parinktiem kunigam nuvykti pas minimą nuncijų, tai leidimo negavo.

Taigi dėl visko, kas vyko, paskiriant mums vyskupą, ir kai buvo paskirtas vyskupas lietuvis, nereikia stebėtis, kad lenkų dvasiškija ir tikintieji buvo priblokšti, bijodamiesi, kad vyskupas savuosius lietuvius labiau globos, negu kitus, nors lietuviai gyventojai vyskupijoje sudaro tik šeštąją dalį, o pačiame Vilniuje jų yra tik vos du nuošimčiai.
Su visu pasitikėjimu išdėstome Jūsų Ekscelencijai tai, kokia yra mūsų vyskupijos padėtis, reiškiame mūsų didžiausios pagarbos jausmus ir liekame Jūsų Ekscelencijos tarnai — kapitulos nariai: K. Bajko, J. Hanusowicz, T. Sadowski, Ad. Sawicki, Fr. VVolodzko, J. Uszyllo, K. Lubianiec27.

Kaip matome, ir šis pastarasis kapitulos laiškas adresuotas ne popiežiui, kaip patarė vizitatorius, bet tik Ratti. Visa kapitulos korespondencija su vizitatorium yra kapitulos "testimonium paupertatis,\ Kapitulos laiškai yra chaotiški, rašyti paskubomis, pilni prieštaravimų. Iš vienos pusės tariamai žadama nauiam vyskupui meilė, klusnumas, o iš antroc — nepasitikėjimas, baimė dėl vyskupijos ateities vien dėl to, kad paskirtasis vyskupas yra lietuvis. Žinančiųjų liudijimu, tų laiškų autorius yra Lubianiec, kuris ypač nekentė lietuvių ir vyskupo lietuvio, nors savo amžiaus gale, po 1940 m., kun. Rusznickiui prisipažino apgailestaująs savo elgesį, nes jis buvęs neteisingas vyskupui Matulaičiui.
Taigi kapitulos nusistatymas iš pat pradžios buvo vysk. Matulaičiui nepalankus, priešiškas. Dėl to visą savo vyskupavimo laiką Vilniuje Matulaitis daug kentėjo. Kapitula nenurimo, skundė jį nuncijui Ratti ir jo įpėdiniui Varšuvoje nuncijui Lauri, pačiam popiežiui. Betgi kapitula su apgailestavimu turėjo konstatuoti:
Šv. Tėvas Pijus XI, anksčiau buvęs Lenkijoje nuncijus Ratti, asmeniškai pažino vysk. Matulevičių ir labai jį vertino. Dėl to kapitulos informacijas priimdavo nenoriai ir su nepasitikėjimu. Net ir Lenkijos vyskupai, kurie vysk. Matuve-vičių pažino iš jo ankstesnės veiklos, ypač kardinolas Ka-kowskis ir Podliachijos vyskupas Przedzieckis, visiškai netikėjo Vilniaus kapitulos reveliacijoms ir žinias apie vysk. Matulevičiaus antilenkišką veiklą palaikė kapitulos polonifi-liškomis intrigomis. Kapitula buvo priversta nutilti. Bet užtat pasauliečiai varė smarkią akciją, kad Vilniaus vyskupas būtų atimtas iš Vilniaus28.

Taip skundžiasi Vilniaus kapitulos nariai. Bet tai yra gražus liudijimas Matulaičio naudai. Nei Varšuvos kardinolas, nei kiti Lenkijos vyskupai, kuriems tikrai rūpėjo Bažnyčios klestėjimas, nepritarė Vilniaus kapitulos siaurai suprastai nacionalistinei linijai. Kan. L. Chomskis pasakoja apie vieną lenkų nepasisekusią delegaciją pas kard. Kakovvskį. Delegacijoje dalyvavo seminarijos rektorius Uszyllo, kun. prof. Puciata, Gardino dekanas Žebrovvskis ir kan. L. Chomskis. Jie nuvyko į Varšuvą su prašymu, kad kard. Kakowskis padarytų žygių Romoje atšaukti vysk. Matulevičių iš Vilniaus.

Kard. Kakowskis, išklausęs mūsų nusiskudimų, pasakė, kad Matulevičių jis pažįstąs asmeniškai kaip gerą kunigą. Bet kadangi jūs esate ne eiliniai kunigai — sakė kardinolas, — tai minėtu reikalu kreipkitės į nuncijų. Tada mes, delegatai prisistatėme nuncijui Lauri ir išdėstėme savo atvykimo tikslą. Nuncijus ant mūsų labai supyko (oburzyl się) ir nenorėjo su mumis kalbėtis29.
11. Diaria III, p. 120.
12. Ten pat.
13. Iš vilniečių memorialo Lenkijos vyskupams 1923 m.
14. Vysk. H. Przedzieckis knygoje Arkivysk. J. Matulevičius, p. 101.
15. Protokolas — Ratti laiškas kapitulai 1918.XI.12.
16. Lenkų ambasadoriaus laiškas užsienio reikalų ministerijai 1924.1.25.
17. X. Jan Sobczyk, S.p.ks. Arcybiskup Jerzy Metulewicz — Pro Christo 1927, Nr. 3, p. 178.
18. Ten pat.
19. Diaria III, p. 4.
20 X. Jan Sobczyk, op. cit., 178-179. *1 Ten pat 179.
22. Diaria, III, p. 5.
23. Protokolas.
24. Ten pat.
25. Ten pat.
26. Ten pat.
27. Ten pat.
28. Ten pat.
29. V.Š., Vvsk. J. Matulevičius kalbinių kovų verpetuose, 1974 (rankraštis), P. 87.
(Bus daugiau)