VOKIEČIŲ FILMO KILIMAS Spausdinti
Parašė R. Šliažas   
Kai vokiečių ekonomija ir literatūra po karo atsistatė ir dabar užima vadovaujančias vietas pasaulyje, vokiečių filmas nepakilo į kultūrinės išraiškos aukštumas. Būdinga pokario vokiečių kinui buvo sentimentalios meilės istorijos idiliškame Vokietijos kampely, grubios komedijos su vis tais pačiais senais vaidintojais ir galų gale visa serija pornografijos, padarytos sunkia vokiška ranka, be prancūziško grakštumo. Palyginus tokius filmus su didinga Vokietijos kino tradicija prieš Hitlerio laikus, aiškėja viso nuosmukio apimtis.

Tačiau pamažu ir tyliai pribrendo nauja, jaunų vokiečių režisierių karta, kuri savo originalumu ir drąsa sukūrė naują vokiečių filmą ir pradėjo atkreipti pasaulio dėmesį į save. Vokietijos savaitraštis Der Spiegei 1975 lapkričio 17 paskyrė pagrindinį straipsnį šiai kartai įvesdinti.

Amerikos didžiųjų laikraščių kritikai taip pat pastebėjo tuos naujus vokiečių režisierius ir vadina juos "Wunderkinder". Italas Michel-angelo Antonioni laiko juos pačiais kūrybingiausiais. O anglų spauda taipgi pripažįsta, kad visa, kas svarbesnio, vyksta vokiečių filmuose. Vardai, kaip Werner Herzog
— 33 metų, Rainer Werner Fass-binder — 29, Wim Wenders — 29, Werner Schroeter — 30, Volker Schlondorff — 36, Hans-Jūrgen Syberberg — 39, ir Alexander Kluge — 42, jau plačiai žinomi už Vokietijos ribų ir priskiriami tarptautinių režisierių elitui.

Šį dėmesį bei įvertinimą vokiečiai įgijo, dalyvaudami tarptautiniuose tilmų festivaliuose, dar ne taip seniai. 1974 m. Cannes festivalyje Fassbinder laimėjo tarptautinę kritikų premiją už "Angst isst Seele SLUF' (Baimė suėda sielą). Tai filmas apie meilę tarp vokietės našlės valytojos ir marokiečio "svečio" darbininko. Taip pat laimėjo ir Herzog su "Jeder fūr sich und Gott gegen alle" (Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus). Tai filmas apie tą 19 amžiaus legendarinę figūrą — Kaspar Hauser — jaunuolį, kuris paslaptingai atsirado visuomenėje, nes buvo užaugęs visiškai izoliuotas. Sklido gandai, kad Kaspar buvo Napoleono ir vokiečių princesės sūnus ir todėl nuo visų slepiamas.

Jau prieš Cannes festivalį, Herzog filmas "Aguirre, der Zorn Gottes" (Aguirre, Dievo rykštė) apie išprotėjusį ispanų konkistado-rų vadą ir jo pražūtį tapo vienu iš populiariausių filmų Paryžiuje.

1975 m. New Yorke, Lincoln Centro festivalyje vokiečiai vėl susilaukė aukščiausio įvertinimo, o žiemą Londono festivalyje, greta naujų Chabrol, Tati, Kurosawa ir Rossellini filmų, buvo rodomi ir aštuoni vokiečių filmai, iš kurių trys Fassbinderio.

Iš tikrųjų tik patys vokiečiai ir tebuvo nustebinti savo jaunų režisierių pasisekimu. Amerikiečių, anglų ir prancūzų kritikai jau seniai buvo pastebėję, kad jų kraštuose dėl idėjų stokos, nedrąsumo ir komercijos merdi eksperimenta-cija ir avangardas. Tie laikai, kada Italijos kiną sujudino neorealizmas, Prancūzijos — Nouvelle Vague, Lenkijos — Lodzės filmų akademija, Anglijos — Free Cinema, jau seniai praėjo. Užtai dabar visų akys nukreiptos į vokiečius.

Tačiau ne viskas jau taip nauja ir pas juos. Ypatingai užsieniečiai kritikai pastebi panašumus su Weimaro respublikos laikų avangardu — su filmais, kaip "Metropolis" ir "Das Kabinet des Dr. Ca-ligari". Tai vadinamas filmų auksinis amžius. Nebuvo tai plačios publikos mėgiami ir žinomi filmai, tačiau jie išreiškė gilų žvilgsnį į Vokietijos sielą; buvo baimės ir pražūties vizijos su nauja technika, naujais keliais ir įtaka visam pasauliui.

Naujieji vokiečių režisieriai eina panašiais keliais, jie vaizduoja baimę, Weltschmerz ir nepasitikėjimą dabartine civilizacija. Herzog domisi charakteriais su vidine šviesa, apsuptais tragedija, kurie buvo sunaikinti. Jis randa žmogų ten, kur mes jo jau nebematome, arba tik sudarkytoj if išprotėjusioj lormoj,
Išprotėjimas, viena iš mėgiamiausių ekspresionizmo filmų temų, yra dažnai aptinkamas Herzog filmuose.

Fassbinder, kuris jau padarė 30 filmų, vaizduoja situacijas be išeities — išduotą ar neįmanomą meilę, vienišus žmones, sutriuškintus charakterius. Jo filmų scenos tai namai be džiaugsmo — sadistų sa-lionai. Politiniai ji irgi sunku apčiuopti. Paskutiniame filme jis užpuola visų rūšių kairiuosius. Savo paties nuomonę jis išreiškia taip: "Marksizmo idėja yra kažkas nepaprastai gražaus bei žmoniško. Visas organizacijas, kurios kovoja už socializmą, laikau fašistinėmis".
Wim Wenders domisi daugiau žmogaus sielos komplikacijomis — vyrais su problemomis ir be moterų, charakteriais, kurie ieško savo tapatybės, antiherojais, kurie klajoja, įsitikinę, kad ryšiai su kitu žmogumi neįmanomi.
Alexander Kluge, kuris jau išgarsėjo šešiasdešimtaisiais metais, ir dabar dar kūrybingas. Jis daugiau teoretikas, intelektualas, tačiau jo mintys apie naują realistišką kiną neturėjo įtakos.

Tarp prancūzų labiausiai mėgiami Syberberg ir Schroeter. Syber-bergo filmas Ludwig II (apie tą išprotėjusį Bavarijos karalių) prancūzų kritikų buvo įvertintas kaip būdingai vokiškas, ir rodomas septynis mėnesius Paryžiuje.

Schlondortt mokėsi filmavimo Prancūzijoje pas Malle ir Resnais ir jo pirmasis filmas "Der junge Torless" (1966) rodo prancūzų įtaką. Paskutinis gi yra apie dabartinės Vokietijos aktualijas — '"Die verlorene Ehre der Katharina Blum" (Katarinos Blum prarasta garbė). Filmas susuktas pagal Boll politinę satyrą, kurioje vaizduojama, kaip neatsakinga konservatyvaus Springerio spauda užsipuola nekaltą moterį, kaltindama įsivėlimu į teroristų nusikaltimus. Ten parodoma, kaip neatsakinga spauda išnaudoja teroristų sukeltą isteriją. Tai pirmas filmas, kuris tiesioginiai vaizduoja Vokietijos problemas ir neteisybes. Dar nuostabiau, kad jis turi pasisekimo ir tarp kritikų, ir tarp publikos.

Pagaliau keista, kad šių naujų režisierių filmai Vokietijoje neturi užtikrinto finansinio pasisekimo. Plačioji publika mieliau eina į Hollyvvoodo filmus ir vokiečių produkcijai belieka tik 15% visos rinkos. Vokietijos valdžia remia savo režisierius pinigais, tačiau ji nemėgsta skirti pinigų eksperimentams. Reikalaujama, kad importai iš Hollyvvoodo būtų suvaržyti.

Kita vokiečių kino neigiamybė yra ta, kad jis neišugdė veidų, t.y. aktorių, kurie plačiai publikai būtų žinomi ir su kuriais ji identifikuotųsi. Režisieriai, kurie patys iškilo, neiškėlė gi naujų veidų. Tuo ši nauja režisierių karta primena savo herojus — jie, kaip ir anie, vieniši. Tačiau nenuleidžiama rankų, nes žinoma, kokia pažanga padaryta. Dabartinis tarptautinis pripažinimas turėtų juos dar labiau paskatinti žengti savo keliu.
R. Šliažas