CASCATA CRISTALINA Spausdinti
Parašė Venacijus Ališas   

DEVANEIOS

Vaitoja drėgnas vakaras ant mano ranka.
Keliu sunkias akis į tolumas pro langą.
Atsimenu tave, ir visos mintys klysta
Šešėlių grauduly į šviesią viešpatystę.

Matau skaidrius prūdus. Ajaruos lizdą. Gulbe.
Dūzgendamos aplink, bitutės medų čiulpia.
Į žiedo ugnį saulė įberia kodylo —
Kvepėjimas nuo smilgų lig žvaigždžių pakyla.

Į kranto akmenis lengva bangelė šnara
Be žodžių pasaką... Klausytis jos taip gera!
Staiga kažkas prisilietė lediniais pirštais —
Tai drėgnas vakaras ant mano rankų miršta.

VISITA A CASA PATERNA
Pagal Luiz Guimaraes Jr.

Kaip paukštis, kuris grįžta i pernykšti lizdą
Po rūškanos ir nusitraukusios žiemos —
Taip aš svajojau vis jaunystės tolimos
Pastogę jaukią kada nors išvysti.

Grįžau. Prie - durų pasitiko senas draugas —
Šešėlis, o gal motinos meili dvasia? —
Už rankos paėmė, akių paskaitė gelmėse —
Ir žingsniai mane nusekė paslaugūs.

Tai šitas kambarys... Ak, atmenu aš viską:
Šionai, bemirksinčios, lempelės šviesoje,
Mama ir seserys... — Šilta banga ištriško
Man iš akių (O kas gi sulaikytų ją?)
Visose kertėse atsiminimai tviska
Ir verkia ilgesys visam kambaryje.

BAIA

Vis kasdie į seną uostą ateinu
Atsisveikinti išplaukiančius laivus, —
Palydėti dūmų kaspinus rausvus
Į platybę Okeano vandenų.

Tyluma — sesuo atogrąžų kaitros —
Atsisėda ant akmens šalia manęs.
Į akis tolydžio žvelgia stiklines,
Bet jų vyzdis tuoj kitais krantais klajos.

Vis tolyn tolyn... Neženklintu taku.
Jau pažįstamus kraštus, girias matai...
Čiulba paukščiai ant pavasario šakų.

Baltos valtys priekin iriasi lėtai.

Lenksis burės, danguje ratus rašys — — —
Dvelksmo nėr — jas neša mano ilgesys.
 

UMA TARDĖ

Visas išvaikščiojau gatves,
Visuos bulvaruos klydinėjau.
Bet veltui. Kas į čia atves
Už žalio sparno pievų vėją.

Paskui į parką nuėjau.
Aplinkui degė ryškios gėlės.
Bet vyzdį traukė vis toliau
Plaukiąs virš palmių debesėlis.

Toliau toliau... Kur lango to
Stiklai pavirsta saulės broliais
Ir žėri vakaro laidoj
Pastogė deimantų karoliais.

Kai liūdnas veidas atsigrįš
Tenai atgal — pro tą alėja —
Jis pagalvos, kad į akis
Viena tik saulė pažiūrėjo.

CASCATA CRISTALINA

Iš neramaus kalnų šaltinio —
Iš žemės almančios žaizdos —
Srovena kraujas nuolatos.
Traškiu juoku nusikvatoja
Ir puola po granito kojų
Gelmėn cascata cristalina.

Rami ir išdidi žydrynėj
Viršūnė klausos amžinai,
Ką kalba verdantys klanai;
Kaip ryto spindulys sudūžta
Spektru, cascata cristalina.

Ir tu to juoko sidabrinio
Šalia akmens įsiklausai.
Ak, ten pažįstami garsai
Tų marių kur tave viliojo.
Jaunystės metų tolumoje...
Dainuok, cascata cristalina!

Mane kažkas apsikabino
Ir glaudžia mylinčia ranka.
Pakyla metų uždanga!
Matau klonius ir pilką dangų...
Užgautas medžio medis žvanga
Tai tu, cascata cristalina.

Joks paukštis siekti nemėgino
Skaisčiosios laiko keteros.
Aš grįšiu ten! Rausvos žaros
Jau akys kupinos, jau širdį
Iš tolo ta daina nugirdė...
Dainuok, cascata cristalina!
 

BOTAFOGO

Iš Flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką,
Iš Flamengo vilnių.
Pirštu rašė žodžius į atogrąžų dangų,
Rašė daug sakinių.

Buvo giedra aplink. Saulė degė lyg spurga
Ant padangių šakos.
Botafogo lopšy iš rūkų kilo Urca
Prie ramios Įlankos.

Tylūs vandens žioravo ir plieskė žarijom
Kaip skaisti pateną.
Rankos palenkė taurę — ir aukso prilijo
Jų žaizda kruvina.

Pasakyk: ar ne sapnas, ne sapnas tik buvo —
Šito aš nežinau —
Kad sutirpęs į ašarą mariose žuvo
Mum abiem: man ir tau.

Iš Flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką,
Iš Flamengo vilnių.
Ir dabar, nors už lango jau vakaras slenka,
Tą paveikslą miniu.

Grįšiu vienas ant kranto. Suvargusio stoto
Nieks nei sveikins nei kvies.
Iš gelmių tu iškilsi žuvėdra plasnoti
Viršum mano širdies?

PRIMAVERA

Jau džiaugsmo kraujas tvinksi
Ant mėlynų kalnų.
Iš linksmo upių žingsnio
Pavasarį menu.

Jisai lyg rausvas vynas
Putoja ant šakų. Nusijuokė citrinos
Baltų žiedų juoku.

Ant mažo mirtos lapo
Tarp sienos akmenų
Skaidrus lašelis kabo
Jos ašarų jaunų.

Ten liaunosios lijanos
Prie medžio medį glaus —
Arterijos ir venos
Tų medžių ir dangaus.

Čia taip tylu, kad, rodos,
Tyla drebėti ims.
O toliuose miglotuos
Perdaug šviesos akims.

Duok ranką, nebijoki,
Baikšti Indaiatau:
Kaskadų lengvą šokį
Paradysiu aš tau.
 

DISPLACED PERSONS

Dreba miglų sparnai — be lyties ir miegūsti —
O neaiški viltis gelmėje tavo dvasios
Lyg baikštus spindulys kape ima jau busti
Kur gyvenimas blaškos tavasis.

Lyg baikštus spindulys... Tavo sunkiąją naštą:
Graudų ilgesį, kančią, laukimą ir mintį
Ant auksinių sparnų pasiėmęs nuneštų
Į tenai, kur tau grįžti užginta.

Tave šaukia į ten! Prisiartini lango.
Kurčioje gelmėje žvėries balsas sustaugia.
Dreba miglų sparnai.
Kažkas pakelia ranką, Kažkas gąsdina tave ir šaukia.

O pleveno žvaigždė viršum mielojo krašto...
Lyg mergaitė nuoga — iš drovumo virpėjo.
Ak, jos veidą matai: bąla bąla — užgęsta...
Iš akių širdis byra į vėją.

PAPOULA

Ateina susimąstymas į mano sielą —
Sunkiu žingsniu ateina daug minčių.
O šitą vakarą, jau nieko nemąstyti būtų miela,
Tik sienų nebylių pabūt kurčiu svečiu.

Ant tolimų krantų ramybė viešpatauja
Ir dega aguona ant tolimų krantų.
Ateina motina. Atgniaužia delną. Žiūrisi į saują.
— Kam, Viešpatie, man taip... O, Dieve mano Tu!

Ir dega ugnimi tenai raudonas žiedas,
Tenai — ant kranto tėviškės senos.
Papuręs veidas. Blandžios akys. Lūpos kažin ką vis klieda,
Ir klumpa ji šalia aguonos kruvinos.

A VASA PARTIDA

Šito vakaro lūpos ir šaltos ir tylios
Ir jo pirštai šalti.
Ipirangoj prie palmių sumigo jau vilos
Kaip vaikai apleisti.

Svetimų akmenų atsrovena ramybė
Ir liūliuoja mintis.
Kristalinėj taurėj blankaus mėnesio žiba
Nedrąsi pilnatis.

Ko drebi? Ko bijai? Ko glaudiesi man kojų,
Brangi viešnia naktų?
Kai kalbu — tu klausai; kai tyliu — tu vaitoji,
Bet neprakalbi tu.

Pasakyk: ar tu visa ne sapnas tik buvo?
Šito aš nežinau.
Kristalinė taurė gėlių vandeniu srūva —
Ji įskilusi jau.