„LITHUANIAN FOLK ART“ PROGA

Parašė M. Alseikaitė-Gimbutienė

M O K S L A S LITHTJANIAN FOLK ART by J. Baltrušaitis Ph. D. 256 Illustrations. Edi-tor T. J. Vizgirda, Architekt. Lituania. — Country and Nation III. Kiekviena tauta didžiuojas vienokiais ar kitokiais dvasinės kultūros laimėjimais, kurie gali būti ir labai senais ir mūsų laikais įgyti. Tautos stengiasi išryškinti visus tik joms vienoms būdingus charakterio bruožus, kad jų veidas būtų aiškesnis kitų tautų tarpe ir kad kiti joms paskirtų didesnį dėmesį. Tautos populiariomis pasidaro labai įvairiais būdais. Jei kalbėtume apie tiroliečius, jų fone visad matytume Alpes, medinius namus plokščiais stogais ir juos pačius beūkaujančius tautiniuose drabužiuose, jei kalbėtume apie suomius, dėmesio centrą užimtų jų būdo kilnumas, karžygiškumas. Jei kalbėtume apie lietuvius...? Daug, daug jiems priskiriamų ypatybių susirastų, jas ir visumon suvesti galėtume. Tačiau mes nesame populiarūs. Filologijos - istorijos mokslui lietuvių tauta savotišku sutapimu ėmė darytis populiari nuo to. momento, kai jos bemerdinčiai vertingai archaiškajai kultūrai apgailėti buvo bemaž jau raudamos raudos. Ta proga buvo graibstomi paskutiniai.tos kultūros likučiai, studijuojama kalba, užrašinėjama tautosaka, piešiami lietuviški kryžiai. Bet raudas vis tik pakeitė Aleliuja, ir jau per 50 metų (jei tik nuo aušrininkų laikų pradėtume skaičiuoti) patys save tyrinėjame ir puikiai jaučiame, jog savo tyrai išlaikyta archaiška kultūra galime didžiuotis ir kitiems pasirodyti. Visai natūralu, jei pvz. gamtoje, gyvūnijos pasaulyje mes branginame kokią nors stipriai iš seno išsilaikiusią, neišsigimusią rūšį. Taip ir iš vieno lopšio išsirutuliojusių tautų tarpe branginamos yra tos tautos, kurios savo „rūšį“, mūsų laikų prasme — savo archaiškąjį charakterį, tvirtai išlaikė. Lietuvių tauta šiuo požiūriu yra viena iš labiausiai vertinamų tautų indoeuropiečių tarpe. Archaiškosios kultūros išlaikymu, tuo savaime paveldėtu mums brangiu turtu labiausiai esame išskiriami, mes juo imponuojame, Mūsų pareiga jį eksponuoti kitiems, nes tik patys save galim geriau pažinti. Lietuvių kalba užėmė savo pozicijas kalbotyros moksle, tautosaka, papročiai nemažą rolę vaidina bendroje tautotyroje, religijų istorijoje. O liaudies menas — ar irgi pakankamai yra sau teisių išsikovojęs? Lietuvių liaudies menas dirbinių pavidalu dabar yra gyvai lietuvių visuomenėje paplitęs, įvairiomis progomis tam tikras eksponatų skaičius buvo išvežamas ir į užsienio parodas. Bet užtat spaudoje, didesnio masto leidiniuose, apimančiuose visos Europos tautų liaudies meną, mūsiškis menas reprezentavos labai ir labai menkai. Jei pavartysime prieš 20—30 metų gražiai išleistus didžiulius leidinius, kaip pvz. The S t u d i o, Peasant Art, kurio kiekvienas tomas buvo skiriamas atskirai tautai (išl. Stockholm—London — New York, 1912 m. išleistas tomas skiriamas Rusijai, kurio keturi puslapiai priklauso Lietuvai), ar visai naujus leidinius, kaip pvz. T h. Bossert, Volkskunst in Europa, Berlin 1938 2—as leidimas 1941 metais!) kurioje iš labai didelio formato 120 puslapių lietuvių liaudies menui priklauso tik vieno puslapio trečdalis, galime pasidaryti aiškią išvadą, jog Europai lietuvių liaudies menas, kaip atskiros savarankiškos tautos menas, nebuvo pažįstamas, jis buvo sunkiai kitiems prieinamas, neišreklamuotas. Didžiausios reikšmės turėjo 1912 m. Vilniuje išleista J. Basanavičiaus — A. Jaroševičiaus knyga lietuvių ir prancūzų kalbomis „Lietuvių kryžiai“ (Croix Lithuanien-nes). Šią knygą ir šiandien dar pas visą eilę svetimtaučių mokslininkų galime surasti didelėje pagarboje laikomą, Po 36 metų pertraukos (jei neskaityti mažesnių leidinėlių) 1948m. Vokietijoje anglų kalba išeina knyga, pavadinta „Lithuanian Folk Art“ by Jurgis Baltrušaitis, išleista architekto T. J. Vizgirdos. Su džiaugsmu sveikiname naują knygą! Ligi šiol tinkamos, visą lietuvių liaudies meną apimančios knygos svetima kalba neturėjome. Lietuvių liaudies meno populiarinimo reikalas šią naujai išleistą knygą visais atžvilgiais pateisina. Mes jos dėl to ir negalime vertinti kaip grynai mokslinės studijos. Iš pirmo žvilgsnio, pavarčius knygą, netgi pagalvoji, jog tai P. Galaunės „Lietuvių liaudies menas“ (Kaune 1930 m. išleistos knygos) supopuliarintas antrasis leidimas svetima kalba, čia atkartotos beveik visos iliustracijos iš P. Galaunės knygos. Tik tekstas kitas. Iš tikro, didelis leidėjo nuopelnas išleisti tokią solidžią knygą, turint atskirai parašytą tekstą be iliustracijų! Žinoma, jei tekstas būtų neatskiriamai su iliustracijomis suaugęs, knyga darytų daug vientisesni įspūdį. Ir prieš 18 metų lietuviškai atspausdintą knygą apie lietuvių liaudies meną ir 1948 metais atspausdintą rašė meno istorikai. Jų charakteris dėl to labai panašus, ypač kai dar be to jas panašina tos pačios iliustracijos. Po trumpos Lietuvos istorijos apžvalgos įžangoje (Kurioje kažkodėl grynai lietuviškas mūsų kunigaikščio Jogailos vardas rašomas „Jagellon“ net pora kartų.) autorius iš eilės aprašo lietuvių liaudies meno objektus, skirstydamas juos į architektūrą, skulptūrą, tapybą—grafiką ir namų apyvokos meną. Tarp architektūros ir skulptūros atskiru skyreliu yra įsiterpę kryžiai ir koplytėlės. Aprašyme mes jaučiame teisingą, santūrų bei konsekventišką meno istoriko žvilgsnį į liaudies meną. Šalia formalinio nagrinėjimo vietomis autorius daugiau ar mažiau leidžiasi į kilmės problemas, kurios labiau išryškintos ir tikslios ten, kur autorius paliečia istorinių laikų meno stilių įtakas, ir kurios kai kur nevisai autoritetingos, kur kilmės klausimas siekia priešistorinius laikus (plg. pvz. architektūros skyrių, 15 psl., kur kalbama apie gyvenamojo namo evoliuciją). „Lithuanian Folk Art“ turėtų atstovauti sintetinį veikalą apie lietuvių liaudies meną. Mes trokštame, kad vis būtų skelbiama nauja mūsų neišsemiamo liaudies meno medžiaga, kuriai kelią į pasaulį praskinti dar reikės daug leidinių. Iš sintetinio veikalo, pasirodančio greta medžiagos skelbimo, paprastai linkstama daug reikalauti, nes jis vienoje vietoje turi viską apimti, viską pasakyti. Nors ši naujai atspausdinta knyga jau išskrido į pasaulį ir jos autoriui bei leidėjui turi tarti didelį ačiū, vis tiktai ta istorine proga norėtum dar Įsivaizduoti ir tokią sintetinę knygą apie lietuvių liaudies meną, kuri tave dar labiau sužavėtų savo naujumu, gyvumu bei esmingumu. Jei liaudies menas būtų vien tik meno istorijos objektas, sutiktume, kad šioji knyga mums būtų pilniausiai pakankama. Bet liaudies menas yra taip pat ir tautotyros, religijų istorijos, bendros tautos kultūros istorijos objektas. Dėl to mes ir turime labai įvairų liaudies meno vertinimą. Tautotyrininkui liaudies menas bus vienas iš viso primityvios kultūros komplekso reiškinių, religijų istorikui bus įdomi archaiškojo meno simbolika, kuri kaip tik mūsų liaudies mene labai tyru pirminiu pavidalu išlikusi, menininkui visad bus įdomesnė skulptūra — tos primityvios neproporcingos figūros su stipria ekspresija — ar raižiniai, kurie jau beveik vertintini kaip individualinio menininko darbai. Įvairių aspektų paryškinimas įpiltų daugiau kraujo į kiekvieną liaudies meno dirbinį. Lietuvoje, deja, jau turime 20—ties metų- tradiciją, kaip liaudies meną tyrinėja menininkai ar meno istorikai (plg. Rūkštelė, Galaunė, Baltrušaitis) ir jų knygos medžiagos sintetinimo atžvilgiu beveik nesiskiria viena nuo kitos. Vispusiškas liaudies meno apšvietimas sudarytų ne tik reljefingesnį vaizdą, bet ir labiau imponuotų mokslininkams. Sintetinį veikalą apie liaudies meną turbūt turėtų rašyti susidėję keli autoriai drauge. Knygos pačioje pradžioje, kaip ir paskutinėse eilutėse, autorius patiekia gilių sintetiškų sakinių, kurie iš dalies padeda visą nagrinėjamą medžiagą, nors labai bendrais bruožais, įjungti į tam tikrus chronologinius rėmus. Evoliucija turi du ritmus (laisvai cituoju); iš vienos pusės laikotarpiai, stiliai ir mados seka vienas kitą, iš antros pusės istorijoje jaučiamas tam tikras stabiliškumas, jokių įvykių neveikiamas. Mes turime du veidus tos pačios kultūros. Istorinės srovės ateina ir praeina ir šalia stabiliško sluogsnio palieka savo pėdsakus. Liaudies menas ir yra tarytum visos tautos kultūros istorijos veidrodis, jame susikaupė visas užmirštas pasaulis, visų praeitų laikų liudininkai. Didieji istorinių laikų stiliai nėra jam nepažįstami. Gotika, barokas, klasicizmas, modernaus meno ir rytų elementai gyvena jame arba atsinaujina jame, kai kitur jie jau yra atgyvenę. Liaudies menas yra ypatingas kultūros reiškinys, tai savotiškai turtingas istorinis palikimas drauge gyvas su gyva tautos kūrybine potencija Dėl tos istorinės vertės yra tikslinga liaudies meną, ryškiau vertinti istoriko žvilgsniu. Liaudies mene susiklostė amžiai; kodėl tad mums neskirti bent dviejų aiškiai apčiuopiamų fazių? Liaudies mene, kaip ir visoje mūsų kultūros istorijoje slypi du laiko matu matuojami pradai: pagoniškasis (iš priešistorinių laikų paveldėtas, archaiškasis) ir krikščioniškasis (pradedant viduramžiais). Patį stiprųjį mūsų dvasinės kultūros pagrindą sudaro tas stiprusis archaiškosios pagoniškosios kultūros klodas, ant kurio vėliau dėstėsi visi istorinių laikų stiliai. Mūsų senasis archaiškasis menas ligšiol dar vis reiškiasi savaimingais geometriniais, augaliniais, gyvuliniais motyvais audiniuose, namų apyvokos daiktuose, kryžiuose, koplytėlėse, tuo tarpu žymiai vėlyvesnis — krikščioniškasis pasireiškia visai nauja tematika — žmogaus vaizdavimu vien tik krikščioniškomis temomis. Pagal du šiandieninės liaudies kultūros veidus arba sluogsnius, pagal tą stabilišką, archaiškąjį, kurio jokie vėjai iki šiai dienai išnaikinti nepajėgė, ir pagal antrąjį, naujesnių istorinių bangų paveiktą, aprašytas liaudies menas mums suteiktų labiausiai akivaizdų įspūdį. Visų pirma lietuvių liaudies meno „programai“ svarbu skelbti kuo daugiausia naujos medžiagos. Tai būtu lygiai tos pat vertės darbas, kaip ir didžiojo lietuvių kalbos žodyno išleidimas. Malonių vilčių suteikia tos pat architekto T. J. Vizgirdos leidyklos užsiangažavimas išleisti visą eilę leidinių atskirai, liaudies meno rūšių albumais (iš viso dar net 9 tomus, kurių ypatingą vertę sudarytų dail. A. Tamošaičio turimos dar lig šiol niekur neskelbtos medžiagos paskelbimas). Jei tie numatyti leidiniai iš tikro pasirodytų, tremties metai Vokietijoje bus apvainikavę mūsų liaudies meno tyrinėjimo ir skelbimo istoriją. Tik po tokio masinio medžiagos išpopuliarinimo mūsų liaudies menas išsikariaus daugiau erdvės ir įgis tinkamą svorį. Ši pirmoji gražiai išleista knyga, tikimės, nepasiliks viena, be palydovų, tikėkimės pasakysime – padaryta, kas galima buvo padaryti.