Sovietinio rašytojo viešas atgailojimas Spausdinti
L I T E R A T Ū R A

Kas nėra gyvenęs Sovietų Sąjungoje, tam sunku įsivaizduoti vergiją, kurioj gyvena įvairios tautos ir jų tarpe lietuviai. Nuolatinis sąžinės prievartavimas, nuolatinis kiekvienos nemarksistinės minties persekiojimas, nuolatinės slaptųjų agentų pastangos įspėti piliečio slapčiausias mintis tampa tokia sunkia našta, kad nevieną ir labai stiprios valios žmogų palaužia. Ši baisi dvasinė vergija troškina ne tik tikinčiuosius, bet ir ateistus bei marksistus, nes ir jiems ne visada pasiseka prisiderinti prie oportunistinės sovietų politikos, iš vienos pusės, ir prie siaurai dogmatinio marksizmo, iš kitos. Kai koks nors sovietinis rašytojas prie tų dviejų reikalavimų per nelaimę neprisiderina, tada jis turi viešai atgailoti, arba pasiruošti greit išnykti iš gyvųjų tarpo.

Matyt, į šitokią dilemą pateko ir sovietinis lietuvių rašytojas A. Venclova. Kadangi jis, kaip ir jo draugas K. Korsakas, savo gyvenimo būdu yra tipiškas miesčionis, todėl suprantama, kad jis daug mieliau pasirinko viešai savo kaltes išpažinti negu mirti kurčiame Sibiro ištrėmime. Tas savo klaidas A. Venclova pirma išpažino sovietinių lietuvių rašytojų valdybos plenume ir paskum pakartojo „Tiesoj“ š. m. gegužės 29 d. N-ry, Kokios gi tos klaidos, kurių A. Venclova viešai atsisako?

„Viena didžiausių klaidų mūsų praeities literatūros vertinime šiuo metu (mūsų pabraukta, Red.) yra melagingos „vieningo sriauto“ teorijos skleidimas... Ši klaida savo metu mano buvo padaryta straipsnyje apie Maironį ir jo kūrybą, išspausdintame prie „Pavasario Balsų“ leidimo. Tame straipsnyje, rašant apie vieną žymiausių buržuazinio tautinio išsivadavimo laikotarpio poetų, mano buvo pernelyg iškelti aikštėn pažangieji Maironio kūrybos motyvai, o nutylėti jo kūrybos reakcingieji, atžagareiviški motyvai... Jeigu geriausiuose Maironio kūriniuose pasireškia jo patriotizmas, jo meilė mūsų liaudžiai, šviesesnio gyvenimo pranašavimas, optimizmas, blaivi, reali pažiūra į žmogų, gamtą, meilė mūsų liaudies kūrybai, tai, iš kitos pusės, mano nebuvo pažymėta tai, kas mums Maironio kūryboj yra svetima, kas neleidžia mums jo priimti, kaip ištisai pažangaus kūrėjo...

Maironis į lietuvių tautą žiūrėjo, kaip į ištisinį nepasiskirsčiusį klasėmis organizmą. Jis visada reiškė didžiausią norą prie tautinio sąjūdžio pritraukti feodalus — dvarininkus...
Maironio kūryboje, greta pažangių elementų, randame nemaža nacionalistinių idėjų, kurios buvo padėtos lietuviškosios buržuazijos ideologijos pagrindan. Ypačiai kai kuriose savo poemose (pav., „Mūsų varguose“) jis atvirą panieką ir neapykantą reiškia kitų tautų žmonėms. Už carizmo priespaudą, nuo kurios kentėjo ir rusų tauta, jis verčia atsakomybę visai rusų tautai“. Šitaip išskaičiavęs visas Maironio „nedorybes“, A. Venclova dar kartą mušasi į krūtinę, rašydamas: „Tai labai rimta mano klaida. Juo labiau toji klaida kenksminga, kad ji suklaidino daugelį skaitytojų, mokytojų, besimokančios jaunuomenės“.

Paskaičius šitos neva klaidos prisipažinimus, sunku patikėti, kad senas marksistas nebūtų 1947 m. žinojęs, kaip vertinti Maironį, juo labiau kad jis negalėjo nežinoti pirmosios okupacijos metais „Raštų“ žurnale išspausdinto straipsnio apie Maironį, kur šis tautinio atgimimo poetas buvo atvaizduotas ne kaip visos tautos, bet kaip „buožių“ atstovas. Jis tą straipsnį turėjo žinoti, nes jis buvo išėjęs iš A. Venclovas draugų klikos. Tačiau jei Venclova jį užmiršo, rašydamas „Pavasario Balsų“ įvadą, ir skelbė lietuvių atgimimą, kaip vieningą sriautą, matyti, tada dar komunistai netikėjo, kad lietuvių tauta gali būti vieninga ir vieningai laikytis Maironio dainuotų idealų. Bet štai dabar, lietuvių vienybei vis didėjant, vieningo sriauto teorija pasirodė pavojinga rusų komunistinei politikai, ir dėl to A. Venclova priverstas muštis į krūtinę.

Ir rašydamas įvadą į Žemaitės raštų rinkinį A. Venclovą panašią klaidą padaręs, tautinį lietuvių atgimimą aiškindamas nemarksistiškai. „Lietuviškoji buržuazija, rašo A. Venclova, tautinio išsivadavimo sąjūdį visada vaizdavo, kaip kažką antklasinį, kaip judėjimą, kuriame dalyvavo „visa tauta“. Tą sąjūdį ji mėgdavo vadinti iškilmingu vardu — „tautiniu atgimimu“. Buržuazinėj istoriografijoje, literatūros vadovėliuose ir kitur ši pažiūra savo metu buvo skleidžiama taip plačiai ir atkakliai, jog dar nemažoje mūsų visuomenės dalyje ligi šiol tebevyrauja toji klaidinga pažiūra, kad tautiniame sąjūdyje neva dalyvavusi visa lietuvių tauta, kad tai buvęs beveik visos lietuvių tautos reikalas“. Ir toliau šitai „klaidai“ sugriauti A. Venclova griebiasi paties Stalino politinių raštų. Papylęs šio ketvirtojo komunistų „evangelisto“ citatų, kurios turi įrodyti, kad tautiniame atgimime bendrumo negali būti, A. Venclova vėl gailisi:

„Tautinį sąjūdį daryti visos liaudies reikalu, kaip aš tai buvau padaręs įvade prie rinktinių Žemaitės raštų, yra grubi politinė klaida, nes ji iš tikrųjų kartoja buržuazinių istoriografų „teorijas“, ji nuveda mus nuo materialistinio istorinio reiškinio aiškinimo į tikriausią idealizmą. Apie tai aš čia noriu pareikšti pilnu balsu, nes ši mano padaryta klaida daugelį suklaidino, o neatitaisyta gali klaidinti ir toliau.“

Kad šiandien visa, kas lietuviška, stengiamasi Lietuvoj suniekinti arba bent sumenkinti, tai atskleidžia A. Venclovas trečia klaida, padaryta S. Neries biografijoj. „Ten galima rasti klaidingą mano tvirtinimą, rašo jis, kad „Trečias Frontas“ buvęs svarbiausias revoliucionizuojantis faktorius idėjiniame S. Neries persilaužime. O iš tikrųjų „Trečias Frontas“ pats atsirado stipriame revoliucinio to meto Lietuvos darbo žmonių, komunistų partijos vadovaujamų, judėjimo poveikyje. Jį taip pat stipriai veikė jau pats Tarybų Sąjungos egzistavimo faktas ir didžiuliai jos ūkio bei kultūros laimėjimai... „Trečio Fronto“ reikšmė mano buvo nenupelnytai pervertinta — minimas žurnalas buvo padarytas kuone revoliucinio judėjimo centru. Tai juo didesnė mano klaida, kad, kaip žinome, „Trečiajam Frontui“ žlugus, jo dalyviai išsiskirstė ir toli gražu ne visi nuėjo revoliucinės kovos keliu“.

Argi viešai apgailimos A. Venclovos klaidos tokios reikšmingos, kad apie jas . būtų verta kalbėti? Be abejo, laisvame demokratiniame krašte jos tebūtų tik paprastomis nuomonėmis. Tačiau kas kitur — tik nuomonė, tai Sovietų Sąjungoj — klaida, reikalinga viešo atitaisymo, nes individas negali turėti kitokios nuomonės negu kolektyvas, negu ta savotiška banda, kuriai mintis duoda ir vadovauja machiavelistiniai politikos ganytojai —komunistų partijos vadai. Nors žmonės Sovietų S-goj traktuojami kaip bandos gyvuliai, tačiau bolševikų vadai gerai jaučia, kad žmonės vis dėlto nėra gyvuliai, bet būtybės, kurios nori tikėti ir garbinti. Todėl marksistinė doktrina ir kalama žmonėms į sąmonę su brutalia jėga, be mažiausio abejojimo, su fanatizmu, kad šitaip taptų savotiška religija su nepajudinamomis marksistinėmis dogmomis, su savo „evangelistais“ ir „šventaisiais“, su savotišku kultu (paradais, mitingais, eisenomis, giesmėmis, viešomis išpažintimis). Todėl s-tinėj žmonių bandoj rašytojas nėra savarankus individas, bet vienas „avinų“, fanatiškai sekąs paskui „piemenį“ ir fanatiškai tikįs jo ateistine religija. Kai jis pradeda turėti savo nuomones, kad nevestų kitų „avių“ iš kelio, jis turi būti arba iš bandos pašalintas, arba turi viešai atgailoti, pažadėti pasitaisyti, būti dar fanatiškesnis, kad šitaip bandos paklusnumo dvasia būtų dar labiau sustiprinta. Todėl ir A. Venclovai už savo nuomones teko atgailoti, kaip už dideles ir kenksmingas klaidas, kad Lietuvos sūnūs taptų dar paklusnesni, kad neturėtų savų nuomonių, negalvotų apie savo tautos bendrus interesus ir savo kultūrą, nemanytų, kad jie ką nors gali be subolševikintos rusų tautos.

Kaip tai svetima lietuviškai sielai! Kokia tai skaudi tragedija tiems, kurie negali tikėti į stabus, nes tiki į vieną Dievą Visagalį!